eAS-893-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eAS-893-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02364-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) elektroninių ryšių priemonėmis padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2015 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-13633 priimtą sprendimą nenagrinėti pareiškėjo V. J. 2015 m. balandžio 3 d. prašymo sudaryti mokestinės paskolos sutartį; 2) įpareigoti atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti pareiškėjo 2015 m. balandžio 3 d. prašymą nagrinėti vietos mokesčių administratoriui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – ir Panevėžio AVMI); 3) įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį Panevėžio AVMI per 30 dienų nuo prašymo gavimo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. balandžio 3 d. prašymą sudaryti mokestinės paskolos sutartį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir nutarė grąžintini V. J. sumokėtą 28 Eur žyminį mokestį.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ar nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.

Iš skundo ir pateiktų dokumentų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia išdėstyti mokestinę nepriemoką ir su mokesčių administratoriumi sudaryti mokestinės paskolos sutartį.

Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą ir / ar išdėstymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 88 straipsnis, pagal kurio 1 dalį, mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. MAĮ 88 straipsnio 3 dalis nustato, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentus, pagrindžiančius, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį. Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintos Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) detalizuoja prašymų atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą nagrinėjimo tvarką. Taisyklių 14 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas prie prašymo turi pridėti dokumentus (sutartis, ketinimo protokolus, verslo planą ir (arba) kita), įrodančius, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu jo mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas, o 16 punkte nustatyta, kad iš mokesčių mokėtojo gali būti pareikalauta papildomų duomenų (dokumentų), kurių reikia priimti sprendimui atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą.

Teismas nustatė, kad ginčijamu Inspekcijos 2015 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-13633 mokesčių administratorius, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išdėstyti mokestinę nepriemoką, nustatė, kad sprendimui priimti trūksta tam tikrų dokumentų, todėl, vadovaudamasis nurodytų Taisyklių nuostatomis, pareikalavo pareiškėjo pateikti papildomų duomenų, kurių reikia priimti sprendimui atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, taip pat paaiškino pareiškėjui, kad sprendimas bus priimtas gavus papildomą informaciją.

Įvertinęs nurodytas teisės aktų nuostatas ir nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundžiamas aktas yra tarpinis dokumentas, kuriuo siekiama priimti galutinį sprendimą. Taigi ginčijamame akte tik konstatuotos tam tikros nustatytos aplinkybės ir paprašyta pateikti papildomus dokumentus, tačiau jokių imperatyvių įpareigojimų pareiškėjui nėra nustatyta. Ginčijamas aktas yra tarpinis procedūrinis dokumentas mokestiniame procese, kuris nėra galutinis ir jokių materialinio pobūdžio teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamas Inspekcijos 2015 m. balandžio 17 d. raštas Nr. (23.1-08) RNA-13633 negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, todėl šį pareiškėjo skundo reikalavimą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Kitus pareiškėjo reikalavimus teismas laikė išvestiniais, todėl juos taip pat atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas V. J. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti nagrinėti jo skundą.

Pareiškėjo manymu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, neteisėta ir užkerta kelią į teisminę gynybą, nes teismui atsisakius priimti skundą, pateisinamas atsakovo neveikimas ir viešojo administravimo procedūrų nesilaikymas, kuris sukelia pareiškėjui realias neigiamas teisines pasekmes, nepriemokos išieškojimą ir apribojimų taikymą. Atsakovas ginčijamame 2015 m. balandžio 17 d. rašte Nr. (23.1-08) RNA-13633 nurodė, kad pareiškėjo prašymas nebus nagrinėjamas, o bus nagrinėjamas tada, kai pareiškėjas pateiks Taisyklių 18 punkte nurodytą informaciją. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad atsakovas nepradėjo administracinės prašymo nagrinėjimo procedūros. Atsakovas nenustatė pareiškėjui termino trūkumams pašalinti ir papildomai informacijai pateikti, o priėmė sprendimą ir informavo pareiškėją, kad jo prašymas apskritai nebus nagrinėjamas. Toks atsakovo neveikimas yra neteisėtas, pažeidžia pareiškėjo teisę sudaryti mokestinės paskolos sutartį, taip pat suteikia mokesčių administratoriui teisę pradėti nepriemokos išieškojimo procedūras. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamas aktas yra tarpinis procedūrinis dokumentas mokestiniame procese, kad jis nėra galutinis ir jokių materialinio pobūdžio teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia. Pareiškėjas teigia priešingai, kad ginčijamas aktas sukelia jam, mokesčių mokėtojui, tiesiogines neigiamas pasekmes – mokestinės nepriemokos išieškojimą. Vadinasi, teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą nagrinėti teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties, kurioje teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumą ir pagrįstumą.

Pareiškėjas skunde, paduotame administraciniam teismui, iškėlė pagrindinį reikalavimą – panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-13633 priimtą sprendimą nenagrinėti pareiškėjo 2015 m. balandžio 3 d. prašymo sudaryti mokestinės paskolos sutartį, taip pat pareiškė iš šio pagrindinio reikalavimo kylančius ir su juo neatsiejamai susijusius išvestinius reikalavimus – įpareigoti atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti pareiškėjo 2015 m. balandžio 3 d. prašymą nagrinėti vietos mokesčių administratoriui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai bei įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį Panevėžio AVMI per 30 dienų nuo prašymo gavimo išnagrinėti pareiškėjo 2015 m. balandžio 3 d. prašymą sudaryti mokestinės paskolos sutartį. Sprendžiant pareiškėjo skundo priimtinumo klausimą, visų pirma, reikia pasisakyti dėl pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo priimtinumo, kuris atitinkamai lemia tai, ar gali būti priimti nagrinėti išvestiniai skundo reikalavimai.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo skundžiamas aktas – Inspekcijos 2015 m. balandžio 17 d. raštas Nr. (23.1-08) RNA-13633 – yra mokestiniame procese priimtas tarpinis procedūrinis dokumentas, todėl jis negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Įvertinusi šio Inspekcijos rašto turinį, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Remiantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, taikant ABTĮ 15 straipsnio nuostatas, laikomasi pozicijos, kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams. Priešingu atveju, t. y. nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų beprasmis. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011, kt.).

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 144 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjęs, kad šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aiškinant MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, administraciniams teismams priskirta nagrinėti tik tokias administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m., p. 254–263). Taigi MAĮ 144 straipsnyje numatyta mokesčių mokėtojo teisė nėra absoliuti (2011 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-145/2011), o ši teisės norma, kiek ji susijusi su apskundimu teismui, negali būti aiškinama priešingai teisminio proceso paskirčiai ir negali būti traktuojama kaip suteikianti teisę skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis (2010 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-533/2010).

Iš pareiškėjo kartu su skundu pateikto Inspekcijos 2015 m. balandžio 17 d. rašto Nr. (23.1-08) RNA-13633 turinio matyti, kad mokesčių administratorius, nagrinėdamas pareiškėjo 2015 m. balandžio 3 d. prašymą išdėstyti gyventojų pajamų mokesčio mokestinės nepriemokos sumokėjimą 5 metų laikotarpiui, nustatė, jog mokesčių mokėtojas (pareiškėjas) prašyme nenurodė visos Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268, 13–15 punktuose bei Prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, sudarant mokestinės paskolos sutartį, reikalavimų aprašo, patvirtinto Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2014 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. VA-63, 5.2 punkte išvardytos informacijos ir nepateikė prašymui nagrinėti visų reikiamų dokumentų, todėl atsakovas nurodė, kad pareiškėjo 2015 m. balandžio 3 d. prašymas nebus nagrinėjamas.

Pagal Taisyklių 16 punktą, iš mokesčių mokėtojo gali būti pareikalauta papildomų duomenų (dokumentų), kurių reikia priimti sprendimui atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Pažymėtina, kad Taisyklės nenustato termino, per kurį pareiškėjas privalo pateikti papildomus duomenis (dokumentus), kurių reikia priimti sprendimui atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Nors šiuo konkrečiu atveju Inspekcijos 2015 m. balandžio 17 d. rašte Nr. (23.1-08) RNA-13633 toks terminas papildomiems dokumentams pateikti pareiškėjui nebuvo nustatytas, tačiau iš rašto turinio matyti, kad atsakovas suteikė pareiškėjui galimybę pateikti trūkstamus duomenis (dokumentus), nurodė kokiu teisiniu pagrindu nustatytas duomenų (dokumentų) trūkumas bei kokius konkrečius duomenis (dokumentus) pareiškėjas privalo pateikti tam, kad būtų svarstomas klausimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo.

MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius finansų ministro nustatyta tvarka gali atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis.

Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje numatyto sprendimo dėl gyventojų pajamų mokesčio mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo (atsisakymo išdėstyti) pareiškėjui nepriėmė. Taigi pareiškėjo 2015 m. balandžio 3 d. prašymu inicijuota mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo procedūra nebuvo baigta atsakovui priimant galutinį sprendimą pareiškėjo rūpimu klausimu, tačiau nustatęs, kad pareiškėjo prašyme pateiktų duomenų neužtenka MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje numatytam sprendimui dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo priimti, atsakovas ginčijamu 2015 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-13633 faktiškai paliko pareiškėjo 2015 m. balandžio 3 d. prašymą nenagrinėtą, kol pareiškėjas nepašalins atsakovo rašte įvardytų trūkumų, tai yra, vadovaudamasis Taisyklių 16 punkto norma, atsakovas išaiškino pareiškėjui, kokius duomenis jis turi papildomai pateikti, kurių trūksta sprendimui dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo priimti. Įvertinus tai, darytina išvada, kad ginčijamu Inspekcijos 2015 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-13633 pareiškėjui jokių teisių ir pareigų papildomai nebuvo nustatyta, jo, kaip mokesčio mokėtojo, teisinė padėtis, turimų teisių ir pareigų apimtis mokestiniame santykyje su mokesčių administratoriumi, buvusi iki ginčijamo Inspekcijos rašto priėmimo ir po jo priėmimo, iš esmės nepasikeitė. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog skundžiamas Inspekcijos 2015 m. balandžio 17 d. raštas Nr. (23.1-08) RNA-13633 yra tarpinis procedūrinis dokumentas, kuriuo iš esmės pareiškėjui išaiškintos jo teisės bei pareigos siekiant apskaičiuotų mokesčių mokėjimo išdėstymo. Realias teisines pasekmes pareiškėjui sukeltų tik mokesčių administratoriaus MAĮ 88 straipsnio 1 dalies prasme priimtas galutinis sprendimas išdėstyti arba atsisakyti išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą, tačiau toks sprendimas, kaip minėta, nebuvo priimtas, nes pareiškėjas vis dar turi teisę pateikti mokesčių administratoriui ginčijamame 2015 m. balandžio 17 d. rašte Nr. (23.1-08) RNA-13633 įvardytus papildomus duomenis (dokumentus), kurių reikia galutiniam sprendimui priimti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines aplinkybes ir teisingai taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kuria pagrindinį pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Inspekcijos 2015 m. balandžio 17 d. rašto Nr. (23.1-08) RNA-13633 panaikinimo ir iš jo kylančius išvestinius reikalavimus atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pareiškėjo atskirajame skunde nurodytais ar kitas argumentais naikinti ar keisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį, todėl ši nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys