A-552-537-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-537/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00070-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Z. J. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti kaip nepagrįstą atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) 2013 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (4.71)R3-8541, kuriuo buvo atsisakyta išmokėti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) taikymo; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valdybos Utenos skyriaus, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos 3 253,55 Lt dydžio nepriemoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos.

Z. J. paaiškino, kad jai nuo 2008 m. lapkričio 20 d. buvo paskirta ir mokama 846,45 Lt dydžio senatvės pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, remiantis šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei 8 straipsniu, pareiškėjai paskirta senatvės pensija buvo perskaičiuota ir laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokama sumažinta senatvės pensija. Dėl Laikinojo įstatymo taikymo pareiškėjai buvo neišmokėta 3 253,55 Lt senatvės pensijos. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, pareiškėja 2013 m. vasario 18 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama pateikti duomenis apie neišmokėtą senatvės pensijos dalį ir šią dalį išmokėti. Z. J. pažymėjo, kad Valdybos Utenos skyrius 2013 m. kovo 7 d. raštu Nr. (4.71)R3-8541 nurodė, jog dėl Laikinojo įstatymo taikymo negauta senatvės pensijos dalis sudaro 3 253,55 Lt, tačiau ją išmokėti atsisakė. Pareiškėjos manymu, Valdybos Utenos skyriaus sprendimas neišmokėti negautos pensijos dalį prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatoms, o atsakovo nurodyta aplinkybė, kad nėra priimtas sumažintų pensijų kompensavimo tvarką reglamentuojantis teisės aktas, nesudaro pagrindo atsisakyti grąžinti jai neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius bei trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimais į pareiškėjos skundą prašė administracinę bylą nutraukti arba skundą atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad Z. J. keliamam ginčui dėl jai 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišmokėtos senatvės pensijos dalies, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo turi būti taikomos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pagal minėtą teisės normą, galiojusią iki 2012 m. gruodžio 31 d., Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais Valdybai, kaip išankstinio ginčų ne teismo tvarka nagrinėjimo institucijai, galėjo būti skundžiami per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad galiojanti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies redakcija numato, jog nuo 2013 m. sausio 1 d. tokio pobūdžio ginčai sprendžiami per trumpesnį – 6 mėnesių, terminą. Atsakovas nurodė, kad Valdybos Utenos skyrius, įvertinęs duomenis apie tai, jog pareiškėjai pirmoji pagal Laikinąjį įstatymą sumažinta senatvės pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taip pat tai, kad pareiškėja skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo pateikė 2013 m. vasario 18 d., bei atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo praktiką, teigė, jog Z.

J. yra praleidusi ieškinio senaties terminą, per kurį ji galėjo ginti savo pažeistą teisę į senatvės pensiją. Atsakovai patvirtino, kad Z. J. paskirta senatvės pensija, kuri 2009 m. gruodžio mėn. buvo 859,86 Lt, o 2011 m. vasario mėn. – 875,55 Lt, buvo mažinama taikant tiek Laikinojo įstatymo 6 bei 7 straipsnius, tiek ir šio įstatymo 8 straipsnį. Atsakovai akcentavo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, buvo paskelbtas ir oficialiai įsigaliojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl iki šio momento Utenos skyrius privalėjo vykdyti Laikinąjį įstatymą.

Atsakovai nurodė, kad dėl šios priežasties Valdybos Utenos skyriaus sprendimai perskaičiuoti pareiškėjai senatvės pensijos dydį ir mokėti jai sumažintą pensiją negali būti laikomi neteisėtais. Atsakovai pažymėjo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d., kai pasibaigė Laikinojo įstatymo taikymo senatvės pensijoms terminas, Z. J. mokama 875,55 Lt dydžio senatvės pensija. Atsakovas prašė taikyti senaties terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimą į skundą grindė iš esmės analogiškais argumentais, išdėstytais atsakovų atsiliepime į pareiškėjos skundą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsniu, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) ir sprendė, kad 3 metų terminas vertintinas kaip ieškinio senaties terminas, t. y. įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo nustatyta tvarka gali apginti savo pažeistas teises. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, jog sprendžiant nagrinėjamą ginčą svarbu nustatyti, kada pareiškėja sužinojo apie savo pažeistą teisę į senatvės pensiją, kadangi būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas įstatymo nustatytas terminas, per kurį pareiškėja turėjo teisę ginti savo pažeistas teises į senatvės pensiją.

Teismas rėmėsi Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 91 punktu, nustatė, kad administracinėje byloje ir Z. J. senatvės pensijos byloje esantys duomenys apie pareiškėjai paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimą bei mokėjimą 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, taip pat atsakovo atstovo paaiškinimai apie šias aplinkybes patvirtina, jog dėl Laikinojo įstatymo taikymo pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, skunde nurodydama, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, įvardintos aplinkybės iš esmės neginčijo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos 2013 m. vasario 18 d. parengtą prašymą išmokėti susidariusią senatvės pensijos nepriemoką atsakovas gavo 2013 m. vasario 18 dieną. Pareiškėjos 2013 m. balandžio 2 d. parengtas skundas dėl Valdybos Utenos skyriaus 2013 m. kovo 7 d. sprendimo „Dėl negautos senatvės pensijos dalies“ Valdyboje buvo gautas 2013 m. balandžio 8 d., o administraciniame teisme – 2013 m. balandžio 5 dieną. Teismas darė išvadą, jog Z. J. savo pažeistas teises į pensiją įstatymo nustatyta tvarka ėmė ginti praleidusi trejų metų terminą, nustatytą iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusio Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje ir taikytiną pareiškėjos keliamam ginčui dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintos senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo spręsti, t. y. reikalavimui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareikšti.

Teismas nurodė, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki skundo padavimo yra pagrindas atmesti skundo reikalavimus, o ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Teismas nustatė, kad Valdybos Utenos skyrius teismui pateiktame atsiliepime ir teismo posėdyje prašė Z. J. skundo reikalavimams taikyti ieškinio senatį. Teismas sprendė, kad, nustačius, jog pareiškėja skundu dėl Valdybos teritorinio skyriaus sprendimo yra pažeidusi taikytiną Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų terminą, ir esant atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, Z. J. yra praradusi teisę teisme reikalauti pašalinti savo teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoka.

III. Pareiškėja Z. J. apeliaciniu skundu (b. l. 67-69) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, pareiškėjos naudai neišmokėtą senatvės pensijos dalį (3 253,55 Lt), kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnį.

Pareiškėjos manymu, teisė skųsti įstaigų sprendimus pensijų klausimais atsirado tik nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir 3 metų apskundimo terminas skaičiuotinas po minėto nutarimo priėmimo, kadangi Laikinasis įstatymas buvo priimtas valstybėje esant itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai, todėl, atsižvelgiant į valstybės siekius ir tikslus, dėl kurių buvo sumažintos pensijos, skųsti įstaigų sprendimus pensijų klausimais būtų akivaizdus prieštaravimas visuomenės ir valstybės interesams. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Valdybos Utenos skyriaus 2013 m. kovo 7 d. sprendimą netenkinti jos 2013 m. vasario 18 d. prašymo, apskundė 2013 m. balandžio 2 d. skundu, t. y. nepraleidusi nei iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusio Socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 metų termino, nei galiojančios Valdybos administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo tvarkos. Pareiškėja, atsižvelgusi į tai, kad tiek Socialinio draudimo pensijų įstatymas, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nenumato senaties termino kreipimuisi į kompetentingas, pensijas mokančias institucijas, daro išvadą, kad reikalavimams dėl pensijos išmokėjimo turėtų būti taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 73-76) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Valdyba remiasi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1, 2 dalimis, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso 1.124 straipsniu, 1.127 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-167/2013, pažymi, kad apie tai, jog įsigaliojus Laikinajam įstatymui šio įstatymo nustatyta tvarka pradėta mokėti ne visa paskirta senatvės pensija pareiškėja sužinojo 2010 metų sausio mėnesį, ir daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimui nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėnesio. Valdybos manymu, teismas pagrįstai taikė senatį ir skundą atmetė.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 77-79) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai pažymi, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. yra nustatytas 6 mėnesių Valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Valdybai terminas. Kadangi pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, apie tai, jog mokama ne viso dydžio senatvės pensija, pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Atsakovai daro išvadą, kad pareiškėja su prašymu įpareigoti Valdybos Utenos skyrių išmokėti jai nuo 2010 m. sausio mėnesio negautą senatvės pensijos dalį, kreipdamasi į Valdybos Utenos skyrių 2013 m. vasario 18 d., į Valdybą 2013 m. balandžio 2 d., o į teismą – 2013 m. balandžio 5 d., praleido ne tik Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą, bet ir iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Atsakovai nesutinka su apeliantės teiginiu, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimui, kadangi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatytas 3 metų Valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo Valdybai terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl senatvės socialinio draudimo pensijos dalies priteisimo bei dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta iš esmės nagrinėti pareiškėjos skundą, panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, pripažinęs, kad ji praleido ieškinio senaties terminą, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.

Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad teisė skųsti įstaigų sprendimus pensijų klausimais atsirado tik nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir 3 metų skundo padavimo terminas skaičiuotinas nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė įstatymą.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminu laikė galiojusioje iki 2012 m. gruodžio 31 d Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatytą trejų metų terminą, per kurį Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais galėjo būti skundžiami Valdybai, kaip išankstinio ginčų ne teismo tvarka nagrinėjimo institucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi šis terminas yra ne ieškinio senaties, bet procedūrinis terminas, skirtas apibrėžti laiko intervalui, per kurį asmuo gali pasinaudoti išankstine neteismine ginčų sprendimo tvarka bei po to kreiptis į teismą.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad proceso administraciniame teisme pradžios sąlygos, inter alia procesiniai terminai, turi būti aiškinamos atsižvelgiant į pamatinę asmens teisę kreiptis į teismą. Šiuo aspektu reikia priminti, kad teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d.). Išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tikrinamoje byloje pareiškėjai apie jos teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. sausio mėnesį, kai jai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis. Pareiškėja į VSDFV teritorinį skyrių kreipėsi 2013 m. vasario 18 d., o į teismą dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. balandžio 5 d. (b. l. 2-7), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos senatvės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė buvo tinkamas pagrindas pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, numatančias kreipimosi į teismą termino praleidimo pasekmes.

Paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje šiuo aspektu pažymėta, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste taip pat akcentuota ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Atsižvelgus į paminėtus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės socialinės draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo termino praleidimo pasekmes, be to, neįvykdė jam tenkančių pareigų, išplaukiančių iš administracinio teismo aktyvumo principo, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, jog pareiškėja praleido terminą kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėdamas bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas pareiškėjai turi išaiškinti jos teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės socialinio draudimo pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios liko neįvertintos pirmosios instancijos teismui priimant šį sprendimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos Z. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 3 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas