A-492-471-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -471/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01053-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), ir Virginijos Volskienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl iš išeitinės pašalpos išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) 2013 m. liepos 2 d. su skundu (b. l. 2-4), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato iš jam priklausiusios išeitinės pašalpos išskaičiuotą 1 647,20 Lt gyventojų pajamų mokestį.

Skunde pareiškėjas paaiškino, jog dėl sveikatos būklės Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Telšių AVPK) viršininko 2012 m. sausio 19 d. įsakymu Nr.86-TE-13 tą pačią dieną buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Dėl šios priežasties turėjo gauti 10 981,32 Lt išeitinę pašalpą, tačiau iš jam priskaičiuotos išeitinės pašalpos buvo išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis, dėl ko sumažėjo išmokamos kompensacijos dydis. Nesutikdamas su tokiu atsakovo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Telšių AVPK, prašydamas išmokėti iš jam priklausiusios išeitinės pašalpos išskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį, tačiau atsakovas tik patvirtino priskaičiuotos išeitinės pašalpos ir išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčių dydžius.

Pareiškėjas teigė, kad dėl neapmokestinamųjų pajamų, t. y. išeitinių pašalpų, kai pareigūnas iš tarnybos yra atleidžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu išmokėjimo, yra susiformavusi teismų praktika, kurioje aiškinama, jog šiuo pagrindu atleistam asmeniui išmokėta išeitinė pašalpa yra neapmokestinamosios pajamos, kadangi šiuo atveju darbo sutarties nutraukimas yra sąlygojamas objektyvių priežasčių, kurios nei nuo darbdavio, nei nuo atleidžiamojo pareigūno valios nepriklauso.

Taip pat nurodė, jog neišmokant jam priklausiusio išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio jis yra diskriminuojamas kitų policijos pareigūnų, atleistų iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, atžvilgiu.

Atsakovas Telšių AVPK, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, pateikė atsiliepimą (b. l. 19-21), kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei praleidus apskundimo terminus.

Atsiliepime pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu, darbuotojui išmokamos kompensacijos, kai nutraukiama darbo sutartis arba jos esmę atitinkanti sutartis, taip pat ir išeitinės kompensacijos išmokamos statutiniams valstybės tarnautojams, kurie privalomai atleidžiami iš tarnybos dėl sveikatos būklės pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms. Taip pat atsakovo nuomone, prašydamas grąžinti gyventojų pajamų mokestį, pareiškėjas turėjo kreiptis tiesiogiai į mokesčių administratorių įstatymo numatyta tvarka.

Atsiliepime į skundą atsakovas išreiškė nuomonę, kad pareiškėjas yra praleidęs skundo padavimo terminą, kadangi iš tarnybos buvo atleistas 2012 m. sausio 19 d., įsakymo neskundė, atleidžiant, su juo buvo atsiskaityta įstatymo numatyta tvarka. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnis numato vieno mėnesio individualaus akto apskundimo terminą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 29 d. sprendimu (b. l. 27-29) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas vadovavosi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuris, teismo teigimu, iš neapmokestinamų gyventojų pajamų mokesčiu pajamų aiškiai išskiria kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis, ar jos esmę atitinkanti sutartis ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas ir nenumato išimčių vidaus tarnybos pareigūnams, atleidžiamiems iš tarnybos vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas, grįsdamas savo skundo reikalavimus, vadovaujasi neaktualia teismų praktika, kadangi minimų nutarčių priėmimo laikotarpiu galiojo kitoks teisinis reguliavimas.

III. Pareiškėjas R. S., nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 34-37), kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad atleidžiant jį iš vidaus tarnybos dalis išeitinės pašalpos buvo neišmokėta ne dėl jo kaltės, kadangi teisės aktai numato prievolę darbdaviui teisingai išskaičiuoti pajamų mokestį, o atleidžiant iš vidaus tarnybos atsakovas jam netinkamai apskaičiavo ir išmokėjo išeitinę pašalpą.

Apelianto nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į kitus galiojančius teisės aktus bei tai, kad darbo sutartis su juo buvo nutraukta ne dėl jo ar darbdavio kaltės. Kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui pažymi, jog Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad dėl neapmokestinamų pajamų, t. y. išeitinių pašalpų, kai pareigūnas iš tarnybos atleidžiamas vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu išmokėjimo, yra susiformavusi teismų praktika, kuria pripažįstama, kad iš tarnybos dėl ligos atleistam asmeniui išmokėta išeitinė pašalpa yra neapmokestinamosios pajamos.

Nurodo, jog atleidimui iš tarnybos dėl sveikatos būklės nedaro įtakos nei vienos iš šalių valia, dėl šios priežasties išeitinės pašalpos dydis yra neapmokestinamosios pajamos. Mano, jog atsakovas, išskaičiuodamas gyventojų pajamų mokestį iš jam išmokėtos išeitinės pašalpos, pasielgė neteisėtai.

Kaip ir pirmosios instancijos teismui nurodo, jog, neišmokant jam priklausiusio išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio, jis yra diskriminuojamas kitų policijos pareigūnų, atleistų iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, atžvilgiu.

Atsakovas, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, pateikė atsiliepimą (b. l. 45-47), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas nurodo, jog pareiškėjas, grįsdamas savo skundo reikalavimus, taiko netinkamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas. Kaip ir atsiliepime į skundą pažymi, jog pareiškėjas dėl jo manymu permokėtų mokesčių turėjo kreiptis tiesiogiai į mokesčių administratorių dėl jų grąžinimo. Taip pat mano, kad prieš kreipdamasis į teismą, pareiškėjas turėjo pasinaudoti ginčo nagrinėjimo ikiteismine tvarka, kreipdamasis į mokesčių administratorių. Nesutikdamas su skundo reikalavimais, atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantas vadovaujasi neaktualia teismo praktika, kuri buvo formuojama galiojant kitokiam teisiniam reguliavimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui išmokėtos išeitinės kompensacijos dydžio pasibaigus tarnybos santykiams Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalyje 4 punkte numatytu pagrindu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės).

Pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 86-TE-13, jam buvo priskaičiuota 10 981,32 Lt išeitinė kompensacija, iš kurios išskaičiuotas 1 647,20 Lt gyventojų pajamų mokestis (b. l. 5, 6, 25). Pareiškėjas teigia, kad gyventojų pajamų mokestis buvo išskaičiuotas nesant teisinio pagrindo, todėl 1 647,20 Lt prašė priteisti iš atsakovo.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad iš pareiškėjui mokėtinos išeitinės kompensacijos gyventojų pajamų mokestis buvo teisėtai išskaičiuotas remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

2008 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XI-111 buvo pakeistas ir papildytas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymas (Žin., 2008, Nr. 149-6033). Minėtu pakeitimu įstatymų leidėjas pakeitė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnį (neapmokestinamos pajamos). Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą, prie neapmokestinamųjų pajamų priskiriamos Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, įskaitant teisės aktuose nustatytas tiesiogines išmokas pajamų lygiui palaikyti, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Pasikeitus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktui, visos nuo 2009-01-01 darbdavio darbuotojui išmokamos kompensacijos, kai nutraukiama darbo sutartis arba jos esmę atitinkanti sutartis, taip pat ir išeitinės kompensacijos (išeitinės išmokos, išeitinės pašalpos), išmokamos statutiniams valstybės tarnautojams, kurie privalomai atleidžiami dėl sveikatos būklės (pvz., atleidžiami pagal Lietuvos Respublikos tarnybos statuto 1 dalies 4 punktą (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvadai) priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms.

Pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui, pareiškėjui buvo pagrįstai išskaičiuoti mokesčiai nuo visos priskaičiuotos sumos, nes Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas iš neapmokestinamų gyventojų pajamų mokesčiu pajamų aiškiai išskiria kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis, ar jos esmę atitinkanti sutartis ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Be to, minėta teisės norma nenumato išimčių vidaus tarnybos pareigūnams, atleidžiamiems iš tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvadai).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė argumentų, į kuriuos būtų neatsakyta pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuose. Aplinkybė, kad iki teisinio reglamentavimo pasikeitimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose, kuriomis pareiškėjas remiasi apeliaciniame skunde (A-10-1831/2006; A-502-374/2008; A-146-1261/2009; kt.), buvo suformuota kitokia praktika, nėra pagrindas teigti, kad pareiškėjas yra diskriminuojamas. Tokį faktą būtų galima nagrinėti, jei asmenų faktinė ir teisinė padėtis būtų vienoda, tačiau negali būti lyginama asmenų padėtis, kai jų teisės nustatomas skirtingu metu bei galiojant skirtingoms teisės normoms; pareiškėjo situacija negali būti lyginama su asmenų, kuriems teisinės pasekmės kilo iki 2009-01-01 įsigaliojusio įstatymo pasikeitimo, pareiškėjo teisės nustatytos vėliau įsigaliojusiu teisės aktu, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pritaikius galiojantį teisės aktą, pareiškėjas buvo diskriminuojamas.

Teisėjų kolegija nevertina atsakovo atsiliepimuose teikiamų argumentų, kad pareiškėjas dėl mokesčio grąžinimo turėjo kreiptis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme nustatyta tvarka, nes bylą nagrinėjantis teismas yra saistomas pareiškėjo skunde išdėstytų reikalavimų konkretiems atsakovams (prašoma priteisti iš atsakovo 1 647,20 Lt), mokesčio grąžinimo klausimai nepatenka į šios bylos dalyką.

Pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė