A-917-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-917-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08013-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 33.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. V. (A. V.), A. V., A. V. (A. V.), A. V. skundą atsakovui Nacionalinės mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. V., A. V., A. V. ir A. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–9), prašydami:

1) iš dalies panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) 2013 m. lapkričio 21 d. raštą (sprendimą) Nr. BR6-167008 „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo vykdymo, mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“, paliekant galioti sprendimo dalį išmokėti 44 885,16 Lt paramą pagal 2004 metų paraišką;

2) įpareigoti NMA išmokėti pareiškėjams 44 885,16 Lt paramą pagal 2004 m. paraišką, nurodytą skundžiamame NMA 2013 m. lapkričio 21 d. rašte (sprendime) Nr. BR6-167008;

3) įpareigoti NMA išmokėti pareiškėjams 346 372,22 Lt paramą pagal 2006 m. paraišką dėl paramos pagal priemonę „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su aplinkosauginiais apribojimais“ skyrimo, sudarančią sumą, kurią atsisakyta skirti ir išmokėti skundžiamu NMA 2013 m. lapkričio 21 d. raštu (sprendimu) Nr. BR6-167008;

4) panaikinti NMA 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą „Dėl susidariusios skolos grąžinimo“ Nr. SP1-(11.2.12E)-1932.

Pareiškėjai paaiškino, kad NMA 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu juos informavo, kad vertino ir pakartotinai priėmė naują sprendimą, pagal kurį atlikus pakartotinį paraiškos vertinimą, parama pagal 2005 m. birželio 15 d. pateiktą paraišką tiesioginėms išmokos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2005 metais gauti (registracijos Nr. 5-1005533123-A1-1) (toliau – ir 2005 m. Paraiška) neskiriama. 2013 m. lapkričio 22 d. sprendime NMA nurodė, kad mirusiam S. V. buvo išmokėta didesnė paramos suma negu priklauso, todėl susidarė 479 235 Lt dydžio grąžintinų lėšų suma, kurią S. V. valdos perėmėjas A. V. ir kiti teisių perėmėjai privalo grąžinti NMA. Skundžiami sprendimai yra panaikinto įsiteisėjusiu teismo sprendimu NMA 2011 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. BR6-1670008 kopija, priimti remiantis tais pačiais įrodymais ir faktais, dėl kurių teismai jau pasisakė įsiteisėjusiais sprendimais. Joks naujas tyrimas dėl paraiškos nebuvo atliktas, naujos aplinkybės ir konkretūs pažeidimai iš naujo nebuvo nustatinėjami. Atsakovas privalėjo laikytis įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principo, todėl priimdamas naujus sprendimus dėl tų pačių pažeidimų ir vadovaudamasis tais pačiais įrodymais, iš esmės pažeidė imperatyvią Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalį. Be to, kadangi patikros vietoje ataskaita yra tik administracinio akto sudėtinė dalis, bet nėra nei savarankiškas administracinis aktas, nei įrodymas, todėl panaikinus administracinį aktą (t. y. 2006 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. BR6-(3.82)-13524 ir 2011 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. BR6-1670008), teismui neįpareigojus priimti naujo sprendimo, dėl ko tęstųsi ta pati administracinė procedūra, neteko galios ir visos sudedamosios individualaus administracinio akto dalys ir prielaidos akto priėmimui, iš jų ir patikros vietoje ataskaita, todėl pakartotinai priimti sprendimo pagal tą pačią patikros ataskaitą NMA neturėjo teisės.

Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra su skundu nesutiko ir atsiliepime (I t., b. l. 124–132) prašė pareiškėjų skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2011 m. kovo 10 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. liepos 29 d. nutartimi panaikintas 2006 m. spalio 10 d. sprendimas, NMA įpareigota iš naujo įvertinti pareiškėjų 2005 metų paraišką, bet nepanaikinta 2006 m. birželio 15 d. ir 2006 m. birželio 20-30 d. atliktų patikrų vietoje ataskaita Nr. 5-1005533123-A1-1 (toliau – ir Ataskaita), kurioje ir yra užfiksuoti patikrų vietoje metu nustatyti neatitikimai, t. y. deklaruotų laukų plotų trūkumai, pasėlių neatitikimai.

NMA, vykdydama LVAT 2013 m. spalio 29 d. sprendimą bei atsižvelgdama į jame nurodytus motyvus, vertino S. V. 2005 metų paraišką, vadovaudamasi tais Ataskaitos duomenimis, kurie VAAT 2011 m. kovo 10 d. sprendime ir LVAT 2011 m. liepos 29 d. nutartyje nebuvo nuginčyti. Faktą, jog NMA, priimdama 2011 m. spalio 7 d. sprendimą, turėjo teisę 2006 metų patikrų ataskaitų pagrindu vertinti S. V. deklaruotų plotų trūkumus, 2012 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2415/2012 patvirtino LVAT. Be to, NMA, vykdydama LVAT 2013 m. spalio 29 d. sprendimą, vertino 2005 metų paraišką, atsižvelgdama į kitus 2006 m. birželio 15 d. ir 2006 m. birželio 20-30 d. atliktų patikrų vietoje metu nustatytus pažeidimus, kurie nebuvo paneigti VAAT 2011 m. kovo 10 d. sprendime ir LVAT 2011 m. liepos 29 d. nutartyje.

VAAT 2011 m. kovo 10 d. sprendime nepasisakė, kad patikrų vietoje S. V. valdoje metu būtų netinkamai nustatyti deklaruotų laukų plotų trūkumai (tyčinis neteisingas deklaravimas), o tik nurodė, kad iš Patikros vietoje ataskaitoje Nr. 5-1005533123-Al-1 pateiktų faktinių duomenų bei iš pateiktų nuotraukų negalima spręsti, jog konkretūs pareiškėjo laukai buvo blogos agrarinės būklės. 2011 m. spalio 7 d. sprendime aprašyti pažeidimai yra pagrįsti 2006 m. birželio 15 d. ir 2006 m. birželio 20-30 d. atliktų patikrų vietoje ataskaitoje, kurios LVAT 2013 m. spalio 29 d. sprendimu taip pat nenuginčijo.

Atsakovas pažymėjo, kad NMA priimant 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą buvo pakartotinai įvertinti 2006 m. birželio 15 d. ir 2006 m. birželio 20-30 d. atliktų patikrų vietoje rezultatai (ataskaita Nr. 5-1005533123-A1-1), atsižvelgiant į LVAT 2013 m. spalio 29 d. sprendime nurodytas pastabas. Galutiniai 2006 m. birželio 15 d. ir 2006 m. birželio 20-30 d. patikrų vertinimo rezultatai (kiekvieno pareiškėjo deklaruoto lauko matavimai, nustatyti plotų trūkumai ir kiti neatitikimai) pateikiami NMA 2013 m. lapkričio 21 d. sprendime, kuriuo buvo ištaisyti teismų sprendimuose nurodyti trūkumai ir pateikti aiškūs įrodymai dėl pareiškėjų padarytų pažeidimų.

NMA 2011 m. spalio 7 d. sprendime nurodyta, kad sankcijos pagal 2005 metų Paraišką taikomos už tyčinį neteisingą deklaravimą, t. y. už tai, kad S. V. 2005 metų Paraiškoje neteisingai deklaravo pasėlius visame deklaruotame laukų plote, o bendras neteisingai deklaruotų laukų plotas sudarė daugiau nei 10 procentų 2005 metų Paraiškoje deklaruoto ploto. LVAT 2013 m. spalio 29 d. sprendime nenurodė, jog NMA turi priimti naują sprendimą dėl S. V. 2005 metų Paraiškos ar išmokėti pareiškėjams paramą pagal 2005 metų Paraišką, tačiau konstatavo, jog NMA 2011 m. spalio 7 d. sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, t. y. nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), todėl yra naikintinas.

NMA, vykdydama LVAT 2013 m. spalio 29 d. sprendimą, priėmė 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą, kuris yra pagrįstas ir motyvuotas, todėl visiškai atitinka VAĮ 8 straipsnyje keliamus reikalavimus. NMA turėjo teisę priimti naują sprendimą, nes tik priėmus sprendimą yra baigiamas pareiškėjų paraiškų administravimas. Be to, NMA taip pat turėjo teisę priimti ir 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą vadovaujantis Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 137 (Žin., 2008, Nr. 23-851; 2009, Nr. 121-5200;), 7.1.3 punktu, kuriame nustatyta, kad vykdomoji institucija priima sprendimą dėl grąžintinų lėšų susidarymo, jeigu fizinis ar juridinis asmuo gavo didesnę nei priklauso paramą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu (I t., b. l. 165–173) pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: panaikino dalį Nacionalinės mokėjimo agentūros 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. BR6-167008 (paliko galioti sprendimo dalį išmokėti 44 885,16 Lt paramą pagal 2004 metų paraišką); panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-1932; kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. BR6-167008 NMA, pakartotinai įvertinusi S. V. 2005 metų Paraišką, nusprendė paramos neskirti ir taikė šias sankcijas: už žemės ūkio naudmenų plotų neteisingą deklaravimą; už Europos Sąjungos remiamų pasėlių plotų neteisingą deklaravimą; už baltymingų augalų plotų neteisingą deklaravimą; už plotų paramai gauti pagal paramos priemonę „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su aplinkosaugos apribojimais“ neteisingą deklaravimą.

NMA sprendimą priėmė įvertinusi 2006 m. birželio 15 d. ir 2006 m. birželio 20 d. – 2006 m. birželio 30 d. NMA atliktų 2005 metų Paraiškoje deklaruotų duomenų patikros vietoje užfiksuotus duomenis (nurodyti 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. BR6-167008 2-13 psl., I t., b. l. 72–83). Remdamasi patikrų vietoje rezultatais, NMA nustatė didesnį nei 50 proc. ploto, už kurį mokama pagrindinė išmokos dalis, neteisingą deklaravimą, taikė ilgalaikę sankciją (nurodė, kad šią sankciją pritaiko pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. lapkričio 3 d.

įsakymu Nr. 3D-598 patvirtintų Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2005 metais taisyklių (toliau – ir 2005 m. Taisyklės) 38.13 punktą). Be to, NMA pažymėjo, kad 577,73 ha plote (50 proc. deklaruoto ploto) nustatyti tyčinio Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės žemės ūkio naudmenoms, už kurias prašoma išmokų (toliau – ir GAAB) reikalavimų nesilaikymo faktai, tačiau, kadangi pagal 2005 metų Paraišką dėl neteisingo deklaravimo pagrindinė išmokos dalis neskiriama ir taikoma ilgalaikė sankcija, patikrų metu nustatyti GAAB reikalavimų pažeidimai 2005 metų Paraiškos vertinimo rezultatams (pritaikytų sankcijų dydžiams) reikšmės neturi.

Taip pat šiuo sprendimu NMA neskyrė papildomos išmokos už Europos Sąjungos (toliau – ir ES) remiamų pasėlių plotus pagal 2005 metų Paraišką, motyvuodama tuo, kad remiantis patikrų vietoje rezultatais, nustatytas didesnis nei 0,5 procento ir didesnis kaip 1 ha ploto, už kurį mokama papildoma išmoka už ES remiamų pasėlių plotus, tyčinis neteisingas deklaravimas. Kadangi, remiantis patikrų vietoje rezultatais, nustatytas didesnis nei 20 proc. ploto, už kurį mokama papildoma išmoka už baltymingų augalų plotus, tyčinis neteisingas deklaravimas, papildomos išmokos už baltymingų augalų plotus pagal 2005 metų Paraišką NMA neskyrė ir taikė ilgalaikę sankciją.

Taip pat 2013 m. lapkričio 21 d. sprendime Nr. BR6-167008 NMA nurodė, kad pagal 2004 metų paraišką tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus 2004 metais gauti (registracijos Nr. 4-1005533123-A1-1) (toliau – ir 2004 metų Paraiška) sankcijos netaikomos ir skiriama 44 885,16 Lt galutinė paramos suma (pagrindinė išmoka už žemės ūkio naudmenų plotus); remiantis patikrų vietoje rezultatais, plote, už kurį mokamos kompensacinės išmokos pagal paramos priemonę „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su aplinkosaugos apribojimais“, nustatyta reikalavimų tyčinio nesilaikymo atvejų, šios kompensacinės išmokos pagal 2005 metų Paraišką ir už kitus kalendorinius metus neskiriamos. 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. SP(11.2.12E)-1932 NMA pareiškėjams nurodė grąžinti 479 235 Lt dydžio grąžintinų lėšų sumą, susidariusią, kai mirusiam S. V. buvo išmokėta didesnė negu priklauso parama.

Šiuo atveju atsakovas ginčo sprendimus priėmė pagal patikros vietoje ataskaitų duomenis konstatavęs pareiškėjo tyčinį neteisingą deklaravimą (dalyje laukų rasti apaugę plotai, kuriuose neužsiimama žemės ūkio veikla, dalyje laukų deklaruota viena kultūrų grupė, tačiau rasta kita), neteisingą deklaravimą (dalies laukų deklaruotas didesnis plotas negu rastas patikros metu), geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų nesilaikymą.

Teismas vadovavosi 2005 m. Taisyklių 4 punkte bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 3D-430 patvirtintų Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonės „Mažiau palankios ūkininkauti vietovės ir vietovės su aplinkosaugos ribojimais“ administravimo taisyklių (toliau – ir MPŪV Taisyklės) 3 punkte pateiktais tyčinio neteisingo deklaravimo apibrėžimais, 2005 m. Taisyklių 9.1, 9.4, 9.5 punktais (reikalavimai geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės žemės ūkio naudmenoms, už kurias prašoma išmokų), 35 punktu (atskirai apskaičiuojamos pareiškėjams skiriamos išmokos pagrindinė ir papildoma dalys bei dėl šių išmokų dalių taikomos sankcijos), taip pat pažymėjo, kad 2005 m. taisyklių 38 punkte įtvirtintos taikomos sankcijos dėl pagrindinės išmokos dalies, o pagal šių taisyklių 39 punktą dėl papildomos išmokos dalies taikomos sankcijos, nustatytos 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 796/2004. Sankcijų dydis priklauso nuo nustatytų neatitikimų dydžio (pvz., nuo neteisingai deklaruoto ploto, kai deklaruotas plotas viršija faktiškąjį).

Pareiškėjų argumentas, kad atsakovas negalėjo remtis 2006 m. patikros vietoje ataskaitomis, kurių pagrindu priimtas NMA sprendimas jau buvo teismo panaikintas, atmestinas remiantis LVAT išaiškinimais 2012 m. spalio 25 d. nutartyje byloje Nr. A492-2415/2012, jog nebuvo kliūčių Nacionalinei mokėjimo agentūrai 2006 m. gegužės 31 d. – 2006 m. birželio 14 d. ir 2006 m. birželio 20–30 d. atliktų patikrų vietoje ataskaitų pagrindu vertinti pareiškėjo deklaruotų plotų trūkumus („Liteko“ duomenys).

Kaip matyti iš ginčo sprendimų pagal patikros vietoje ataskaitų duomenis Agentūra nustatė, kad dalyje laukų rasti apaugę plotai, kuriuose pareiškėjas neužsiėmė žemės ūkio veikla (teismas nurodė laukų bei blokų, kuriuose nustatyti minėti pažeidimai numerius); dalyje laukų deklaruota viena kultūrų grupė, tačiau rasta kita (teismas nurodė laukų bei blokų, kuriuose nustatyti minėti pažeidimai numerius); dalyje laukų nustatė geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės reikalavimų nesilaikymą (teismas nurodė laukų bei blokų, kuriuose nustatyti minėti pažeidimai numerius).

Ginčo sprendimuose taip pat nurodytas neteisingas deklaravimas – daugumoje deklaruotų laukų plotų, rasti apaugę plotai, tačiau laukai nebuvo pažymėti aiškiomis ribomis, todėl jų faktinį plotą NMA laikė lygiu 0,00 ha arba laukų, nepažymėtų aiškiomis ribomis, faktinį plotą laikė lygiu 0,00 ha (teismas nurodė laukų bei blokų, kuriuose nustatyti minėti pažeidimai numerius) arba deklaruotas didesnis plotas nei rastas (teismas nurodė laukų bei blokų, kuriuose nustatyti minėti pažeidimai, numerius). Dalyje laukų rastas didesnis plotas nei buvo deklaruotas (teismas nurodė laukų bei blokų, kuriuose nustatyti minėti pažeidimai, numerius).

LVAT 2013 m. spalio 29 d. nutartyje byloje Nr. A756-1229/2013, apeliacine tvarka nagrinėjęs pareiškėjų skundą dėl ankstesnio NMA sprendimo, paremto tomis pačiomis 2006 metų patikros vietoje ataskaitomis kaip ir šioje byloje, konstatavo, kad sprendime tik nurodyta, kad atlikus patikrą, rasti medžiais ir krūmais apaugę plotai, nenurodant medžiais ir krūmais apaugusių plotų dydžio ir nepateikiant įrodymų, kad šie plotai buvo tokios būklės, kaip numatyta minėtose nuostatose, ir kad jie buvo tokios būklės pareiškėjų 2005 metų Paraiškos pateikimo metu, pažymėjo, kad atsakovas privalo surinkti tokius įrodymus, kurie aiškiai, neprieštaringai įrodytų pareiškėjų padarytus pažeidimus, nes priešingu atveju tie pažeidimai laikytini menamais. Priimdamas šioje byloje skundžiamus sprendimus, atsakovas analogiškai kaip ir LVAT panaikintame 2011 m. spalio 7 d. sprendime Nr. BR6-1670008 (žr. 2013 m. spalio 29 d. nutartį byloje Nr. A756-1229/2013, I t., b. l. 61–70), negalėdamas surinkti naujų įrodymų, remiasi tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios nėra pakankamos konstatuoti deklaravimo pažeidimus.

Pagal 2005 m. Taisyklių 4 punktą neteisingas deklaravimas –tokia situacija, kai nustatoma, kad pareiškėjas deklaravo didesnį žemės ūkio naudmenų plotą nei jis valdo ar kuriame užsiima žemės ūkio veikla. Pagal šių taisyklių 18 punktą, jei vientisas pievų-ganyklų, taip pat daugiamečių pievų-ganyklų plotas (laukas) naudojamas kelių asmenų, tai kiekvieno iš jų naudojamo ploto (lauko) dalis turi būti atskirta aiškiomis ribomis. Ribos turi būti pažymėtos taip, kad einant bet kuria lauko kraštine galima būtų matyti lauko ribą ir per kalendorinius metus ji negalėtų natūraliai išnykti arba būti pakeista. Atskiro asmens naudojamo lauko dalies atskyrimu aiškiomis ribomis laikytini lauko kampiniuose ir tarpiniuose taškuose (priklausomai nuo lauko reljefo ir konfigūracijos) įkasti (įkalti) ilgalaikiai, stambūs, aiškiai matomi vienas nuo kito mediniai, betoniniai ar metaliniai stulpeliai (kad būtų galima matyti lauko ribą), taip pat atskiro asmens naudojamo lauko dalies atskyrimas kitu būdu (pvz., tvora, medžių arba krūmų eile ar pan.). Patikros vietoje metu neradus aiškių deklaruoto lauko ribų, laukas laikytinas nesančiu ir pareiškėjui taikomos šių taisyklių 38.1.1–38.1.3 punktuose nustatytos sankcijos dėl neteisingo deklaravimo.

Šiuo gi atveju, nei iš patikrinimo ataskaitų, nei iš ginčijamų sprendimų turinio nėra aišku, ar nurodyti laukai buvo naudojami kelių asmenų, nes 2005 m. Taisyklių 18 punktas taikomas būtent laukais naudojantis keliems asmenims, o ne tam pačiam asmeniui. Be to, vėlgi nėra aišku, ar, kaip atsakovas nurodo, šių laukų apaugę plotai, kurių aiškaus ploto neįvardija, negali būti laikomi lauko dalies atskyrimu kitu būdu, pvz., medžių arba krūmų eile, ar pan.

Reglamento (EB) Nr. 796/2004 23 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog šiame reglamente numatyti administraciniai patikrinimai ir patikrinimai vietoje atliekami taip, kad būtų užtikrinama veiksminga atitikimo reikalavimams, kuriuos atitikus skiriama pagalba, ir kompleksinio paramos susiejimo reikalavimų ir standartų atitikimo patikra. Šio Reglamento preambulės 57 punkte nustatyta, kad išmokų sumažinimai ir neskyrimai turėtų būti nustatomi atsižvelgiant į proporcingumo principą, o reikalavimų atitikimo kriterijų atveju, turi būti atsižvelgiama į konkrečias problemas, susijusias su force majeure atvejais, taip pat ypatingas aplinkybes ir gamtines sąlygas. Kompleksinio paramos susiejimo įpareigojimų laikymosi atžvilgiu išmokos gali būti mažinamos ir neskiriamos tiktai tuomet, jei ūkininko veiksmai buvo aplaidūs arba tyčiniai, o 67 punkte nustatyta, kad išmokų sumažinimai ir jų neskyrimas dėl reikalavimų atitikimo kriterijų neatitikimo paprastai netaikomi tuomet, kai ūkininkas pateikė faktiškai teisingą informaciją ar kai jis gali kaip nors kitaip parodyti, kad dėl to nėra kaltas.

Byloje, be kita ko, nustatyta, kad 2005 m. Paraiškos teikėjas S. V., gavęs NMA pranešimą apie patikros vietoje metu nustatytus neatitikimus, 2006 m. rugpjūčio 23 d. raštu kreipėsi į atsakovą, paaiškindamas, kad tiesiogiai dalyvaudamas patikroje galėtų nurodyti visų laukų ribas, kurios yra deklaruotos 2005 m. Paraiškoje, nes šiais metais kai kurių laukų ribos yra pasikeitusios, todėl jie negali atitikti 2005 m. Paraiškoje nurodytų ribų (prijungtos bylos Nr. I-405-426/2009, I t., b. l. 14–15). Tačiau, NMA netenkino pareiškėjo prašymo dėl pakartotinės patikros atlikimo (prijungtos bylos Nr. I-405-426/2009, I t., b. l. 16–17). Taigi, pareiškėjas, nesutinkantis su NMA nustatytais neatitikimais, neturėjo jokios galimybės įrodinėti aplinkybių dėl jo deklaruotų plotų tinkamumo paramai gauti 2005 metais.

Pažymėtina, jog kaip nurodė LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, ES Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Pagal ES Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (pvz., ES Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze, C-395/00, 51 p.). Kadangi 2005 m. Paraiškos teikėjui galimybė pašalinti iškilusius neaiškumus nebuvo suteikta, paminėta teisė į gynybą jam nebuvo užtikrinta.

Paraiškos teikėjui nesudarius galimybės paaiškinti laukų deklaravimo aplinkybes, buvo pažeistas gero viešojo administravimo principas. Be to, teismo vertinimu, netinkamų paramai gauti laukų dydžio nustatymas juos prilyginant 0,00 ha nėra tikslus, keliantis abejones. Toks ploto nustatymas nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, paraiškos teikėjui nebuvo suteikta teisė paaiškinti, teikti įrodymus, neužtikrinta teisė į gynybą. Atsižvelgiant į tai, vien subjektyviai vertinant nepakankamai tiksliai patikros ataskaitose užfiksuotų laukų tinkamumą paramai gauti, nėra įmanomas tikslus ir neabejotinas tinkamų ir netinkamų paramai gauti laukų nustatymas, atitinkamai nėra pagrįstas ir sankcijų paskyrimas, kuris yra tiesiogiai susijęs su neteisingai deklaruotų plotų dydžiu. Šios aplinkybės pakanka pripažinti, jog ginčijami NMA sprendimai yra priimti neteisėtai bei nepagrįstai, todėl pareiškėjų prašoma apimtimi naikintini.

Vertinant ginčo sprendimus teisėtumo aspektu, pabrėžtina, jog jie turi atitikti VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Skundžiami sprendimai nėra pakankamai aiškūs. Nors juose nurodyta, kad patikrų metu nustatyti GAAB reikalavimų pažeidimai 2005 m. Paraiškos vertinimo rezultatams (pritaikytų sankcijų dydžiams) reikšmės neturi, tačiau NMA vis dėlto nurodo eilę GAAB reikalavimų nesilaikymo atvejų, susijusių su apaugusiais plotais, nors, kaip minėta, jau ankstesne LVAT 2013 m. spalio 29 d. nutartimi byloje Nr. A756-1229/2013 konstatuota, kad ydinga sprendime tik nurodyti, kad atlikus patikrą, rasti medžiais ir krūmais apaugę plotai, nenurodant medžiais ir krūmais apaugusių plotų dydžio ir nepateikiant įrodymų, kad šie plotai buvo tokios būklės, kaip numatyta minėtose nuostatose, ir kad jie buvo tokios būklės pareiškėjų 2005 metų Paraiškos pateikimo metu.

LVAT praktikoje yra nurodyta, jog viešojo administravimo institucijos sprendimas, pripažįstantis, kad asmuo pažeidė teisės aktų reikalavimus, paprastai asmeniui sukelia ne tik konkrečias neigiamas teisines pasekmes (teisių suvaržymą ar atėmimą, pareigų atsiradimą ar pasikeitimą, ar pan.), bet ir kitas neigiamas pasekmes (geros reputacijos praradimą ar pablogėjimą, dvasinius išgyvenimus, ar pan.). Todėl tirti įtariamus teisės aktų reikalavimų pažeidimus ir priimti sprendimą, konstatuojantį, kad jie buvo pažeisti, viešojo administravimo institucija gali tik tada, kai tokie įgalinimai teisės aktais jai yra suteikti aiškiai ir nedviprasmiškai, o visos abejonės dėl viešojo administravimo institucijos įgalinimų tokiais atvejais turi būti vertinamos asmens, kurio atžvilgiu atliekamas tyrimas, naudai (lot. – in dubio pro reo). Priešingu atveju būtų nepaisoma pagrindinių šiuolaikinės demokratinės ir teisinės valstybės principų“ (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-55/2008). Minėti LVAT išaiškinimai yra aktualūs ir šioje byloje. Priimti sprendimą neskirti paramos pagal 2005 m. Paraišką ir įpareigoti pareiškėjus grąžinti išmokėtas lėšas atsakovas galėtų tik tada, jei būtų be jokių abejonių, aiškiai ir nedviprasmiškai nustatęs neteisingo deklaravimo faktą. Šiuo atveju jo surinkti įrodymai ir vertintos aplinkybės neabejotinai nepatvirtina tokio pažeidimo.

Remiantis 2005 m. Taisyklių 30.10 punktu NMA, baigusi administruoti paraišką, raštu informuoja pareiškėją apie jam sumokėtas tiesiogines išmokas bei pritaikytas sankcijas. Ginčijamų sprendimų panaikinimas reiškia, kad atsakovas turi užbaigti administracinę procedūrą, o ne teismas, be to, šiuo teismo sprendimu nėra sprendžiamas klausimas dėl 2006 m. paraiškos vertinimo, todėl reikalavimai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus netenkintini.

III. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra apeliaciniu skundu (I t., b. l. 176–190) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimo dalį, kuria teismas tenkino atitinkamus pareiškėjų skundo reikalavimus, bei pareiškėjų skundą atmesti.

Apeliacinį skundą atsakovas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjų skundą. Atsakovas papildomai nurodė, kad teismo sprendimas turėtų būti panaikintas todėl, kad pažeistas ABTĮ 86 straipsnis, t. y. teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas:

1. 2005 m. Taisyklių 18 punktas buvo taikytas ne visiems deklaruotiems laukams, o tik ganykloms-pievoms bei daugiametėms ganykloms-pievoms, nes pareiškėjas S. V. taip pat buvo deklaravęs ariamą žemę, kuriai 18 punktas nėra taikomas. Be to, atliekant 2006 m. birželio 15 d. ir 2006 m. birželio 20–30 d. patikras vietoje, buvo vadovautasi ir kartu su 2005 m. Paraiška pateiktais žemėlapiais, kuriuose buvo nurodytos deklaruotų laukų ribos. Taigi, tikrinant lauką, kuris nėra ganykla-pieva, o ariama žemė, turi būti vadovaujamasi lauko dirbimo (arimo) ribomis, kurių nenustačius laukas bus laikomas nerastu. Teismas sprendime nenurodė ne vieno lauko, kuris galėjo būti naudojamas kelių asmenų, todėl tiek 2006 m. birželio 15 d. ir 2006 m. birželio 20–30 d. patikrų ataskaitose, tiek skundžiamuose NMA sprendimuose yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti visi rezultatai, t. y. kiekvieno deklaruoto lauko matavimai, nustatyti plotų trūkumai ir kiti neatitikimai, kurie buvo nustatyti vadovaujantis žemėlapiuose braižytomis laukų ribomis, natūraliomis laukų ribomis. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad nei iš NMA patikrinimo ataskaitų, nei iš ginčijamų sprendimų turinio nėra aišku, ar nurodyti laukai buvo naudojami kelių asmenų. Atvirkščiai, atsakovo nuomone, visi patikrų vietoje metu nustatyti neatitikimai yra nurodyti aiškiai, pabrėžiant, kad atitinkami laukai buvo nerasti todėl, kad nebuvo pažymėti nei natūraliomis, nei kitokiomis ribomis (riboženkliais).

2. Kritiškai vertinamas teismo teiginys, jog laukų apaugę plotai, kurių aiškaus ploto NMA neįvardija, negali būti laikomi lauko dalies atskyrimu kitu būdu. 2006 m. birželio 15 d. ir 2006 m. birželio 20–30 d. patikrų vietoje ataskaitose buvo aiškiai nurodytos visos faktinės aplinkybės bei aprašyta kiekvieno S. V. deklaruotų laukų būklė (jei laukas nerastas, tai aiškiai nurodyta, kad jis nerastas dėl to, kad nebuvo pažymėtas nei natūraliomis ribomis, nei riboženkliais).

3. Teismas netinkamai vadovavosi Reglamento Nr. 796/2004 preambulės 57 punktu, nes jis reglamentuoja paramos skyrimą ir sankcijų taikymą už kompleksinės paramos reikalavimus, į kuriuos patenka ir GAAB reikalavimai. NMA skundžiamuose sprendimuose nurodyto S. V. atitinkamuose laukuose nustatyti GAAB pažeidimai, tačiau sprendimuose yra aiškiai nurodyta, kad GAAB pažeidimai įtakos taikytoms sankcijoms neturi. Taigi teismas negalėjo vadovautis minėtu reglamentu.

4. Teismas nurodo, kad S. V. nebuvo suteikta teisė paaiškinti laukų deklaravimo aplinkybes, todėl buvo pažeistas gero viešojo administravimo principas. Tačiau pagal Reglamento Nr. 796/2004 25 straipsnį, patikros vietoje gali būti atliekamos iš anksto nepranešus, ir pareiškėjo dalyvavimas nėra būtinas.

Pareiškėjai su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (II t., b. l. 1–7) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjai remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad su teismo sprendimu sutinka.

Šioje byloje skundžiamą sprendimą NMA priėmė 2006 m. patikros pagrindu. NMA 2006 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. BR6-(3.82)-13524 VAAT panaikino 2009 m. birželio 18 d. sprendimu. LVAT 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl VAAT 2011 m. kovo 10 d. sprendimu vėl panaikino NMA 2006 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. BR6-(3.82)-13524. LVAT 2011 m. liepos 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011 šį teismo sprendimo paliko nepakeistą. Tada NMA priėmė naują 2011 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. BR6-1670008, nors jokio naujo tyrimo neatliko. VAAT 2012 m. kovo 2 d. sprendimu šį NMA sprendimą panaikino, LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2415/2012 bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. VAAT 2013 m. sausio 24 d. sprendime netenkino pareiškėjų skundo dėl 2011 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. BR6-1670008 panaikinimo, tačiau LVAT 2013 m. spalio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-1229/2013 VAAT 2013 m. sausio 24 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują – skundžiamą NMA sprendimą panaikino. Nacionalinė mokėjimo agentūra, priėmusi šioje byloje skundžiamus sprendimus, pažeidė ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį bei 58 straipsnio 2 dalį. Be to, LVAT 2012 m. spalio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2415/2012 teismas nurodė, kad nagrinėjamoje situacijoje tiesiogiai turėtų būti taikomas Reglamento (EB) Nr. 796/2004 51, 53 straipsnis. Taigi argumentas, kad minėtas reglamentas ginčo santykiams netaikytinas, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 6 d. sprendime iš dalies tenkino pareiškėjų A. V., A. V., A. V. ir A. V. skundą bei panaikino dalį Nacionalinės mokėjimo agentūros 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. BR6-167008 (paliko galioti sprendimo dalį išmokėti 44 885,16 Lt paramą pagal 2004 metų paraišką), taip pat panaikino Nacionalinės mokėjimo agentūros 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-1932. Nacionalinė mokėjimo agentūra, nesutikdama su šiuo teismo sprendimu, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Akcentuotina, kad, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis nagrinėjamoje byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su skundžiamu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai, teisingai ir pagrįstai atsakė į visus pareiškėjų skunde išdėstytus argumentus, o ginčui aktualias materialinės teisės normas aiškino ir taikė tinkamai. Be to, teismas tinkamai vadovavosi ir administracinio teismo praktika, suformuota šios kategorijos bylose. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų ir atmeta apeliacinio skundo teiginius, susijusius su 2005 m. Taisyklių 18 punkto aiškinimu ir taikymu nagrinėjamoje situacijoje.

Dėl apeliacinio skundo teiginio, jog teismas negalėjo vadovautis Reglamento Nr. 796/2004 preambulės 57 punktu, teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad šis reglamentas turi būti taikomas ir nagrinėjamai situacijai, pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2415/2012. Be to, šio reglamento nuostatomis rėmėsi ir Nacionalinė mokėjimo agentūra, priimdama 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. BR6-167008, taip pat apeliaciniame skunde (I t., b. l. 176–190). Taigi šis apelianto teiginys atmetamas kaip nepagrįstas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti ar jį keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė