AS-702-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-702-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01209-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. vasario 18 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-507(11); 2) priteisti iš atsakovo VRM 2 081,28 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodė, jog šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d. Gavęs sumažintą valstybinę pensiją, pareiškėjas tikėjosi, kad pasibaigus sunkmečiui ji bus atstatyta, o susidarę praradimai – kompensuoti. Pareiškėjas teigė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, o jo teisę į teisminę gynybą apsunkino aktualių teisinių santykių srityje egzistavęs neaiškumas bei neapibrėžtumas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 1D-507(11) panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir likusią skundo dalį atsisakė priimti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo naujausioje praktikoje, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas, sprendė, kad kiekvieno iš Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų taikymas sudaro atskirą juridinį pagrindą ginti pareiškėjo teises į valstybinę pensiją teisme, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis, turi būti analizuojamas atskirai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-66/2015, Nr. AS502-59/2015, Nr. AS502-56/2015, Nr. AS556-195/2015, Nr. AS556-193/2015, Nr. AS556-192/2015).

Teismas pažymėjo, kad iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 13 d. pažymos Nr. 11DP(P)-250 matyti, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija Laikinojo įstatymo pagrindu pradėta mažinti nuo 2010 m. sausio mėnesio, todėl, vadovaujantis suformuota teismų praktika, laikytina, kad vėliausiai apie jo teises pažeidžiančius veiksmus pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) gavęs pirmąją sumažintą pensiją – ne vėliau nei 2010 m. vasario mėnesį. Į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pareiškėjas kreipėsi 2015 m. vasario 18 d., todėl teismas darė išvadą, kad jis praleido 3 metų terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti.

Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl skundo padavimo teismui termino praleidimo priežasčių, teismas nenustatė, kad šį terminą pareiškėjas praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Pareiškėjas nurodė iš esmės bendro pobūdžio argumentus, jo nurodytos delsimo priežastys (tikėjosi, kad valstybė pati kompensuos neišmokėtos pensijos dalį, nesikreipiant į teismą, kreipimosi į teismą termino pradžios netinkamas nustatymas) nelaikytinos svarbiomis, sudariusiomis kliūtis laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi praėjus trejiems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 paskelbimo. Nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo dienos praėjo daugiau nei treji metai, tačiau per nurodytą laikotarpį pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, delsė šia teise pasinaudoti nepagrįstai ilgą laiką.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino.

Nuo 2012 m., apskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį, buvo vadovaujamasi Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (Žin., 2011, Nr. 160-7573) ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (Žin., 2012, Nr. 155-7985) nuostatomis. Šiuo teisiniu pagrindu sumažintą pirmą valstybinę pensiją pareiškėjas vėliausiai gavo 2012 m. vasario mėnesį, todėl teismas darė išvadą, kad 2015 m. vasario 18 d. pateikdamas skundą teismui, nepraleido 3 metų termino reikalavimui, apimančiam 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, pareikšti.

Pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį bei VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 1D-483(11) panaikinimo, teismo vertinimui, atitiko įstatymo keliamus reikalavimus, todėl priimta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24 straipsniai, 37 straipsnio 1 dalis).

III. Pareiškėjas A. L., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalimi, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo minėtos nutarties dalį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo ir pareiškėjo skundą šioje dalyje priimti. Atskirajame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Priėmus Laikinąjį įstatymą, valstybėje esant itin sunkiai teisinei situacijai, buvo sukurtas teisinis lūkestis, kad įstatymu sukurtas teisinis reguliavimas bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Lietuvos valstybė 2001 – 2003 metais jau buvo neteisėtai sumažinusi valstybines pensijas ir vėliau valstybinės pensijos nepriemoka visiems asmenims, net ir tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo kompensuota. Taigi pareiškėjas tikėjosi, jog ir nagrinėjamu atveju neišmokėta valstybinės pensijos dalis bus kompensuota be teismų sprendimų, todėl delsė kreiptis į teismą.

2. Įstatyme nėra sureguliuoti klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar sprendimo apskundimo terminai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014 pažymėjo, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialusis trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas iki šiol.

3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo. Kadangi pensija yra priskirtina prie periodinių išmokų, todėl šiems santykiams turėjo būti taikomos aptartos ieškinio senaties nuostatos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas A. L. 2015 m. vasario 18 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 1D-507(11); 2) priteisti iš atsakovo VRM 2 081,28 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį dėl VRM 2015 m. sausio 15 d. sprendimo Nr. 1D-507(11) panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir likusią skundo dalį atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismo skundžiama nutarties dalis priimta remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuriame yra nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas atitinkamai 2012 m. ir 2013 m.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio mėn. 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui A. L. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. vasario 18 d., taigi praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Atsižvelgiant į tai, kad konstatuota, jog dėl dalies reikalavimų pareiškėjas skundą padavė praleidęs trejų metų procesinį terminą, ir tai, kad pareiškėjas prašė jį atnaujinti, teisėjų kolegija sprendžia, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 1 metams.

Svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. vasario 18 d., ir tai, kad prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėjas to nepagrindė individualiomis termino praleidimą pateisinančiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nes pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.

Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra pakankamai motyvuota, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

A. L. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius