A-858-2720-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2720/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01183-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2014 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-186(00020) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui E. R.“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas);

2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2008 metų, yra sėkmingai Lietuvos Respublikoje veikiančio (duomenys neskelbtini) akcininkas ir vadovas. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo išvada, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai. Vien faktas, jog pareiškėjui yra pareikštas įtarimas baudžiamojoje byloje, negali būti laikomas pakankamu pagrindu teigti, kad jis kelia realią ir akivaizdžią grėsmę viešajai tvarkai. Sprendimas negali būti grindžiamas spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu.

Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visų pirma privalėjo įvertinti, ar yra pakankamai duomenų, liudijančių, kad jis atliko atitinkamus veiksmus, taip pat tai, ar tokių veiksmų atlikimas laikytinas pakankamu pagrindu teigti, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje sprendimo priėmimo metu kėlė realią ir akivaizdžią grėsmę viešajai tvarkai.

Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju yra pažeidžiamas ir nekaltumo prezumpcijos principas. Kol teismas pareiškėjo atžvilgiu nėra priėmęs apkaltinamojo nuosprendžio ir jis nėra įsiteisėjęs, pareiškėjas negali būti laikomas padariusiu nusikalstamą veiką. Tuo tarpu atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į faktą, kad 2012 m. vasario 3 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau jį vertina ir traktuoja kaip pakartotinę veiką, be to, atsakovas konstatuoja faktą, kad „yra ryškių įrodymų, kad jis ketina nusikalstamas veikas daryti ateityje“, nors pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtų ir įsiteisėjusių teismo apkaltinamųjų nuosprendžių, taip pat neaišku, kokie įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nusikalstamas veikas darys ir ateityje.

Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas neatitinka proporcingumo principo, kadangi yra nepagrįstai konstatuota, jog jis yra padaręs nusikalstamą veiką. Pareiškėjo nuomone, atsakovas šiuo atveju imasi teisingumo vykdytojo vaidmens ir už jam pareikštus įtarimus baudžiamojoje byloje taiko netiesiogines poveikio priemones, atsisakydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas nurodo, jog atsakovas nepagrįstai remiasi 1985 m. birželio 14 d. Konvencijos „Dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo“ (toliau – ir Konvencija) 96 straipsnio 2 punktu, nes Konvencijos 96 straipsnis yra Konvencijos 2 skyriuje „Šengeno informacinės sistemos veikimas ir naudojimas“ ir jis skirtas reglamentuoti duomenų apie užsieniečius, kuriems pagal duotą perspėjimą draudžiama įvažiuoti į susitariančių šalių teritoriją, įvedimą į Šengeno informacinę sistemą. Šis straipsnis negali būti taikomas ginčo teisiniams santykiams.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog, įvertinus Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) išvadą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2014 m. vasario 14 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui E. R..

Pabrėžė, kad Migracijos departamentas ginčijamame sprendime nenagrinėjo pareiškėjo kaltumo arba nekaltumo dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo klausimo ir savo sprendime nekonstatavo, kad pareiškėjas yra kaltas dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, o tik atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgdamas į Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Atsakovo teigimu, ginčijamas sprendimas nėra baudžiamosios atsakomybės taikymo aktas, tai – individualus administracinis aktas, priimtas vykdant Įstatymo reikalavimus, vadovaujantis teisės aktuose įtvirtintomis procedūromis bei prašymo nagrinėjimo metu turimais duomenimis.

Paaiškino, kad užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai pagal savo kompetenciją nustato įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo. Vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės viešajai tvarkai. Pagal minėtą Įstatymo nuostatą atsisakymui pakeisti leidimą gyventi nebūtina nustatyti, kad sprendimo priėmimo metu teismo sprendimu yra konstatuotas visuomenės intereso pažeidimas, užtenka įvertinti, ar užsieniečio elgesys praeityje sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai galimybę.

Atkreipė dėmesį į tai, jog ginčijamas sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis, t. y. pareiškėjas įtariamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymu. Pagal Konvencijos 96 straipsnį pareiškėjas atitinka kriterijus užsieniečio, dėl kurio į Šengeno informacinę sistemą gali būti įtrauktas perspėjimas, kad jam neleidžiama atvykti. Tai, kad į Šengeno informacinę sistemą, kurios paskirtis – pagal Konvenciją Susitariančiųjų Šalių teritorijose palaikyti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, įskaitant nacionalinį saugumą, perspėjimai gali būti įvedami dėl įtariamų sunkiomis nusikalstamomis veikomis asmenų, papildomai patvirtina, kad sprendimai atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi įtariamiems sunkiais nusikaltimais asmenims atitinka valstybės interesus.

Atsakovas nurodė, jog priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinta aplinkybė, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių Lietuvos Respublikoje, galimai padaryto pažeidimo pobūdis (sunkus tyčinis nusikaltimas ekonomikai ir verslo tvarkai), laikas, kuris praėjo nuo pažeidimo padarymo. Atsižvelgus į šias individualias aplinkybes ginčijamame sprendime padaryta išvada, kad atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – visuomenės saugumo, viešosios tvarkos užtikrinimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Policijos departamento įgaliojimus, vertinant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, reglamentuoja Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašas, patvirtintas Vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), bei Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai rengimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-979 (toliau – ir Duomenų tikrinimo aprašas). Nurodė, jog, vykdydamas Aprašo 61 punktą, gavęs Migracijos departamento 2014 m. sausio 2 d. paklausimą, tikrino atitinkamuose registruose turimus duomenis apie pareiškėją ir nustatė, kad pagal Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro duomenis pareiškėjas 2007 m. spalio 3 d., 2013 m. sausio 20 d., 2013 m. vasario 25 d. padarė administracinius teisės pažeidimus, tuo tarpu pagal Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis pareiškėjui 2013 m. rugpjūčio mėnesį pareikštas įtarimas padarius sunkią tyčinę nusikalstamą veiką. Policijos departamentas, išnagrinėjęs atitinkamuose registruose esančią informaciją apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus bei jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką bei vadovaudamasis vienu iš Duomenų tikrinimo aprašo 11.4 punkto nuostatose numatytų alternatyvių pagrindų, 2014 m. sausio 7 d. surašė išvadą Nr. 5-IL-16 „Dėl E. R. grėsmės viešajai tvarkai“, kurioje konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

Nurodė, jog pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai vertinimo svarbiausias veiksnys yra jo asmeninis elgesys, keliantis tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų – viešajai tvarkai, bei skundžiamo sprendimo priėmimo metu nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas linkęs pakartoti pažeidimą.

Policijos departamentas klaidinančiu laikė pareiškėjo teiginį, kad skundžiamame atsakovo sprendime prokuroro 2012m. vasario 3 d. nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu vertintas ir traktuotas kaip pakartotinė veika. Ginčijamame sprendime nurodyta, kad, 2012 m. vasario 3 d. nutraukus ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu, 2012 m. vasario 20 d. Migracijos departamentas priėmė pareiškėjui palankų sprendimą ir pakeitė jam leidimą laikinai gyventi bei išdavė naują leidimą laikinai gyventi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėjo E. R. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje spręstinas ginčas dėl Migracijos departamento ginčijamo sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) piliečiui E. R..

Teismas nurodė, jog pagal Įstatymo 24 straipsnio 1 dalį leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Užsieniečiams yra išduodami laikini arba nuolatiniai leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 25 str.). Leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygos numatytos Įstatymo 26 straipsnyje, o Įstatymo 35 straipsnyje reglamentuoti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai. Ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas priėmė vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei atsižvelgęs į Policijos departamento pateiktą 2014 m. sausio 7 d. išvadą Nr. 5-IL-16.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui atsisakoma jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Toks atsisakymo pagrindas į teisės aktus yra inkorporuotas iš Konvencijos, kurios 99 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie asmenis <..> pagal perspėjimą duodančios Susitariančiosios Šalies nacionalinius teisės aktus įvedami tam, kad <...> būtų atlikti konkretūs tikrinimai pagal šio straipsnio 5 dalį. Konvencijos 99 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad toks perspėjimas gali būti duodamas siekiant <...> neleisti kilti grėsmei visuomenės saugumui, jeigu: a) yra aiškių įrodymų, kad atitinkami asmenys ketina padaryti arba daro daugelį itin sunkių nusikaltimų; arba b) jeigu bendras atitinkamo asmens įvertinimas, ypač atsižvelgiant į anksčiau jo padarytus nusikaltimus, leidžia manyti, kad tas asmuo ir ateityje darys itin sunkius nusikaltimus. Konvencijos 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie užsieniečius, kuriems pagal duotą perspėjimą draudžiama įvažiuoti, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kuris grindžiamas kompetentingų administracijos institucijų arba teismų sprendimais pagal nacionalinės proceso teisės normas. Konvencijos 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimai gali būti motyvuojami grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl užsieniečio buvimo valstybės teritorijoje. Tokia padėtis gali susidaryti pirmiausia tokiais atvejais, kai: užsienietis yra nuteistas už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas, įskaitant tas, kurios nurodytos 71 straipsnyje, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti Susitariančiosios Šalies teritorijoje. Vertinimas, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, atliekamas laikantis reikalavimų, nurodytų Aprašo 6, 7 punktuose.

Vertindamas nurodytą reguliavimą teismas sprendė, jog sprendimas neduoti sutikimo užsieniečiui laikinai gyventi valstybėje gali būti motyvuojamas grėsme viešajai tvarkai, kuri gali kilti dėl užsieniečio buvimo valstybės teritorijoje, o tokia padėtis (t. y. grėsmė viešajai tvarkai) gali susidaryti kai užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas.

Pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjui yra pareikšti įtarimai BK 1992 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, o minėta nusikalstama veika BK 11 straipsnio 5 dalies pagrindu priskiriama prie sunkių nusikaltimų, taigi pareiškėjas visiškai atitinka tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teisės aktų kriterijus, leidžiančius atsisakyti duoti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad nors Įstatymas neapibrėžia sąvokos „gali grėsti“, tačiau visais atvejais sprendžiant dėl leidimo gyventi išdavimo privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas. Teismo vertinimu, baudžiamosios bylos iškėlimas ir jos perdavimas teismui rodo grėsmę egzistuojant realiai. Teismas taip pat sutiko su pareiškėjo argumentu, kad nėra tinkamai pagrįsta sprendimo išvada – „yra ryškių įrodymų, kad jis ketina nusikalstamas veikas daryti ateityje“, tačiau pagrįstas įtarimas padarius sunkų nusikaltimą yra savarankiškas pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymėjo, jog valstybei taikant apsaugos priemones taip pat būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams. Pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje prašė teisėtos veiklos pagrindu, t. y. pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą (kai užsienietis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje). Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra kelių Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių ((duomenys neskelbtini)) akcininkas bei (duomenys neskelbtini) direktorius. Byloje nebuvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje būtų susiklostę kokie kiti pareiškėjo socialiniai ryšiai (pvz.: šeiminiai). Atitinkamai, nagrinėjamos bylos kontekste teismas nurodė, jog pareiškėjas, kurį Lietuvos Respublikoje sieja vien ekonominiai ryšiai, yra kaltinamas sunkiu tyčiniu nusikaltimu ekonomikai ir verslo tvarkai (BK XXX skyrius), todėl ginčijamas sprendimas laikytinas proporcingu ir juo nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendė, jog Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neviršijo kompetencijos, sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Atitinkamai, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas E. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamą Migracijos departamento sprendimą ir perduoti klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo spręsti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad vien faktas, kad pareiškėjui yra pareikštas įtarimas baudžiamojoje byloje ir faktas, kad baudžiamoji byla yra perduota teismui, negali būti laikomas pakankamu pagrindu teigti, kad pareiškėjas kelia realią ir akivaizdžią grėsmę viešajai tvarkai. Pareiškėjo vertinimu, tol kol teismas jo atžvilgiu nėra priėmęs apkaltinamojo nuosprendžio ir jis nėra įsiteisėjęs, jis negali būti laikomas padariusiu nusikalstamą veiką. Be to, nėra aišku, kokie įrodymai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nusikalstamas veikas darys ir ateityje. Šie atsakovo ir teismo teiginiai iš esmės pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą.

Nurodo, jog atsakovas, teismas rėmėsi negaliojančiomis teisės aktų nuostatomis, t. y. Konvencijos 92–119 straipsniai neteko galios pradėjus veikti Antros kartos Šengeno informacinei sistemai, vadovaujantis 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 52 straipsniu. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi 2011 m. balandžio 5 d. Policijos generalinio komisaro įsakymo redakcija, kai ginčo santykių metu galiojo 2013 m. gruodžio 16 d. Policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-979 patvirtinta redakcija.

Pareiškėjo nuomone, Duomenų tikrinimo aprašas yra priskirtinas prie aktų būdingų norminiams administraciniams aktams ir vienas iš reikalavimų, kuris keliamas norminiams administraciniams aktams, yra jo viešas paskelbimas teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau šis teisės aktas yra paskelbtas tik Policijos departamento tinklalapyje. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju Policijos generalinis komisaras neturėjo įgaliojimų tvirtinti tokio teisinio reglamentavimo, kuriuo apibrėžė grėsmės viešajai tvarkai pagrindus. Pripažinus, kad šis teisės aktas patvirtintas viršijant įgaliojimus, jo pagrindu patvirtinta išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai yra niekinė.

Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįžvelgė proporcingumo principo pažeidimo. Pareiškėjas yra sėkmingai Lietuvos Respublikoje veikiančių ūkio subjektų bendrasavininkis ir yra investavęs pinigines lėšas į Lietuvos ūkį, jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas įmonių veiklos tęstinumui ir sėkmingai veiklai, tačiau teismas neanalizavo ir nepasisakė šiuo aspektu. Pareiškėjas mano, kad teismas privalėjo išsamiai išnagrinėti šias aplinkybes.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminio tyrimo įstaiga, neatlieka ikiteisminio tyrimo veiksmų, netiria nusikalstamų veikų, nesprendžia asmenų kaltės klausimų. Migracijos departamento galimybės detalizuoti pareiškėjo vaidmenį ir konkrečius veiksmus atliekant nusikalstamą veiką yra ribotos. Atitinkamai, priimant ginčijamą sprendimą buvo nagrinėti ir įvertinti Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro duomenys, kompetentingų institucijų pateikti duomenys – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2014 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 9-17290 pateikta Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, Policijos departamento 2014 m. sausio 7 d. išvada Nr. 5-IL-16 „Dėl E. R. grėsmės viešajai tvarkai”. Šiuose dokumentuose nurodyta, kokia nusikalstama veika įtariamas pareiškėjas, jos kvalifikacija, tam tikros faktinės aplinkybės. Taigi ginčijamas sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet konkrečiais duomenimis.

Pabrėžia, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nereikalauja, jog, priimant sprendimus dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi dėl to, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), būtų įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis užsieniečio atžvilgiu. Įstatymas, nustatydamas, kad atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, nedetalizuoja, kas yra laikytina tokia grėsme. Užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai pagal savo kompetenciją nustato įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo.

Nurodo, jog Migracijos departamentas, teismas nenagrinėjo pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės ir kaltės klausimo. Ginčijamame sprendime, teismo sprendime nėra išvadų, argumentų ar samprotavimų, atspindinčių nuomonę, kad pareiškėjas yra kaltas dėl nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis įtariamas.

Pabrėžia, jog nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Migracijos departamentas konstatavo faktą, kad yra ryškių įrodymų, kad pareiškėjas ketina nusikalstamas veikas daryti ateityje, tačiau Migracijos departamentas citavo Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 5-V-290 (toliau – ir Išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai rengimo tvarkos aprašas), 11.4 punkto formuluotę. Atsižvelgiant į tai, kad ši formuluotė pavartota individualiame administraciniame akte, kurio priėmimas nedaro įtakos sprendžiant pareiškėjo kaltės klausimo baudžiamajame procese, akivaizdu, kad nekaltumo prezumpcija nebuvo pažeista.

Atsakovas, sutikdamas su apeliacinio skundo teiginiu, kad pagal SIS II reglamento 52 straipsnio 1 dalį Sutarties taikymo sričiai priskiriamais klausimais šiuo reglamentu 55 straipsnio 2 dalyje nurodytą dieną pakeičiamos Konvencijos 92–119 straipsnių nuostatos, išskyrus jos 102a straipsnį, atkreipia dėmesį į SIS II reglamento 52 straipsnio 3 dalį, kuri numato, kad Sutarties taikymo sričiai priskiriamais klausimais nuorodos į pakeistus Konvencijos straipsnius ir tuos straipsnius įgyvendinančias atitinkamas Šengeno acąuis nuostatas laikomos nuorodomis į šį reglamentą. Konvencijos 96 straipsnio, SIS II reglamento 24 straipsnio formuluotės yra beveik identiškos. Be to, iš teismo sprendimo turinio matyti, kad Konvencija minima kaip papildomas teisės aiškinimo šaltinis.

Migracijos departamento vertinimu, tai, kad į Šengeno informacinę sistemą, kurios paskirtis – pagal šią Konvenciją Susitariančiųjų Šalių teritorijose palaikyti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, įskaitant nacionalinį saugumą, perspėjimai gali būti įvedami dėl įtariamų sunkiomis nusikalstamomis veikomis asmenų, patvirtina, kad sprendimai atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi įtariamiems sunkiais nusikaltimais asmenims atitinka valstybės interesus.

Nurodo, jog paklausimas Policijos departamentui buvo siųstas ir Policijos departamento išvada pateikta vadovaujantis Aprašo 61 punktu. Policijos departamento paskirtis – organizuoti ir kontroliuoti policijos sistemos veiklą, siekiant užtikrinti asmens, visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, jis yra kompetentinga institucija imtis reikalingų priemonių siekiant užtikrinti viešąją tvarką. Be to, teismo nuoroda į 2011 m. balandžio 5 d. Išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai rengimo tvarkos aprašo redakciją negali sudaryti teismo sprendimo panaikinimo pagrindo, tuo labiau, kad ginčui aktualios nuostatos yra identiškos.

Pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jei šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė įvertinęs pareiškėjo poreikį gyventi Lietuvos Respublikoje ir kitus teisinius gėrius (ekonominius valstybės interesus) ir galimą grėsmę šiems interesams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog policijos generaliniam komisarui įgaliojimus nustatyti duomenų apie užsienietį, pateikusį prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tikrinimo tvarką, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai parengimo tvarką bei informacijos vertinimo kriterijus numato Duomenų tikrinimo aprašo 1 punktas, Įstatymo 51 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Nagrinėjamu atveju Duomenų tikrinimo aprašas pagal priėmusį subjektą, akto pobūdį bei reglamentuojamus santykius taip pat priskirtinas prie vidaus administravimo aktų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) prasme.

Pabrėžia, jog Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nedetalizuoja, kas yra laikytina grėsme valstybės viešajai tvarkai. Valstybės viešąją tvarką užtikrinančias institucijas reglamentuoja Policijos veiklos įstatymas ir kiti teisės aktai. Užsieniečio keliamą grėsmę valstybės viešajai tvarkai pagal savo kompetenciją nustato įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą gali tikrinti teismas.

Nurodo, jog atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl jo nekaltumo prezumpcijos pažeidimo, nes nei skundžiamame atsakovo sprendime, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nei vienos formuluotės, leidžiančios suprasti, kad sprendimą priėmęs subjektas laiko pareiškėją kaltu dėl veikos, kuria jis yra įtariamas padaręs. Be to, teismas tinkamai įvertino faktinę aplinkybę, kad atsakovo skundžiamame sprendime aplinkybės, kad pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimų nusikalstamų veikų padarymo, iš esmės buvo vertinamos tik kaip faktinis pagrindas konstatuoti pareiškėjo asmeninį elgesį kaip keliantį realų pavojų viešajai tvarkai.

Pažymi, jog atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad grėsmės viešajai tvarkai vertinimas sietinas tik su asmens kalte padarius nusikalstamą veiką, kadangi valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės ar kitos svarbios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju būtent nustatytos kitos svarbios aplinkybės, susijusios su pareiškėjo elgesiu (t. y. nustatyta informacija apie baudžiamojoje byloje pareiškėjui oficialiai pareikštus įtarimus), sudarė pakankamą pagrindą spręsti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia nepriimtiną riziką bei grėsmę viešajai tvarkai.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad teismas privalėjo išsamiai išnagrinėti pareiškėjui priklausančių įmonių sėkmingą veiklą Lietuvos Respublikoje, kadangi, vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu.

Pabrėžia, jog teismo sprendime nurodytos Duomenų tikrinimo aprašo 6–7 punktų nuostatos (redakcija galiojusi iki 2013 m. gruodžio 16 d.) iš esmės atitinka nuo 2013 m. gruodžio 17 d. įsigaliojusios Duomenų tikrinimo aprašo redakcijos, kuri aktuali ir nagrinėjamam ginčui, 11–12 punktų nuostatas. Be to, nurodyti pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo apsirikimai priimto sprendimo turinio ir esmės nekeičia, todėl ištaisytini remiantis ABTĮ 94 straipsnio 2 dalimi.

•SS/21 1-201 rija 6

Ruskan iklaičio teismo iklaičio Jotiems tvarkos atlikti

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2014 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. (15/4-2)3I-186(00020) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui E. R.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisinius santykius dėl pareiškėjo prašomo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo reglamentuoja Įstatymo nuostatos. Šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Šiai įstatymo nuostatai konkretizuoti skirtas to paties įstatymo 45 straipsnis, kuris apibrėžia sąlygas, kurioms esant užsieniečiui, kuris ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje: 1) įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas arba bendraturtis, kurio turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų ir vykdant veiklą; 2) yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje; 3) Lietuvos Respublikoje ketina užsiimti teisėta veikla, kuriai nereikia gauti leidimo dirbti ar leidimo vykdyti tam tikrą veiklą.

Minėtų įstatymo nuostatų įgyvendinimo tvarką detalizuoja, be kita ko, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V–329 patvirtintas Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato pagrindus, kuriems esant atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi E. R. grindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad, pasak jo, vien faktas, jog pareiškėjui yra pareikštas įtarimas baudžiamojoje byloje, negali būti laikomas pakankamu pagrindu teigti, kad jis kelia realią ir akivaizdžią grėsmę viešajai tvarkai. Sprendimas negali būti grindžiamas spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte tiesiogiai nėra numatyta, kad atsisakyti išduoti leidimą gyventi galima tik tuo atveju, jei grėsmė valstybės saugumui yra reali ir akivaizdi, tačiau nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).

Teisėjų kolegijos nuomone, negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė.

Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (žr., be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010)

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai 2013 m. gruodžio 20 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra (duomenys neskelbtini) direktorius ir vienintelis akcininkas. Šį faktą patvirtina byloje esanti (duomenys neskelbtini) 2014 m. rugpjūčio 21 d. pažyma. Prie prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas pateikė galiojančio kelionės dokumento, leidimo laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojančio iki 2014 m. vasario 25 d., kopijas bei įmonių, kurių akcininkas yra pareiškėjas, dokumentus. Byloje taip pat pateiktos 2014 m. rugpjūčio 21 d. (duomenys neskelbtini) pažymos apie tai, jog pareiškėjas yra šių įmonių akcininkas. Visose pažymose pateikta informacija apie įmonių sumokėtus mokesčius bei metinį pelną, pateikti metų balansai.

Migracijos departamentas 2014 m. vasario 14 d. sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi priėmė tuo pagrindu, kad E. R. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Toks sprendimas grįstas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2013 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. 9-17290, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas įtariamas padaręs nusikalstamą veiką ir jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Gavęs šią informaciją, Migracijos departamentas, patikrinęs Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis, nustatė, kad šiame registre yra duomenys apie užsienietį, todėl Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius 2014 m. sausio 2 d. išsiuntė Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Viešosios policijos valdybai raštą Nr. (15/4-7) 10K-114, kuriame prašė pranešti ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės viešajai tvarkai. 2014 m. sausio 9 d. Imigracijos reikalų skyrius gavo Policijos departamento išvadą Nr, 5-IL-16, kurioje nurodyta, jog E. R. yra įtariamas padarius sunkų tyčinį nusikaltimą, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai. Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, jog ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu yra baigtas ir šiuo metu vyksta teisminis procesas. Be kita ko, byloje esanti Administracinių teisių pažeidimų ir eismo įvykių registro pažyma patvirtina, jog pareiškėjas turi dvi galiojančias nuobaudas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą Migracijos departamento sprendimą, minėtą Policijos departamento išvadą bei tai, jog pareiškėjo atžvilgiu vyksta teisminis procesas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas yra kelių Lietuvos Respublikoje veikiančių akcininkas bei (duomenys neskelbtini) direktorius, tačiau nustačius, kad Lietuvos Respublikoje nėra susiklostę jokie kiti pareiškėjo socialiniai ryšiai (pvz.: šeiminiai) bei tai, jog pareiškėjas yra kaltinamas sunkiu tyčiniu nusikaltimu būtent ekonomikai ir verslo tvarkai (BK XXX skyrius) – ginčijamas Migracijos departamento sprendimas laikytinas proporcingu ir juo nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Be kita ko, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktu argumentu, jog vien faktas, kad jis yra sėkmingai Lietuvos Respublikoje veikiančių ūkio subjektų bendrasavininkis ir yra investavęs pinigines lėšas į Lietuvos ūkį, jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas įmonių veiklos tęstinumui ir sėkmingai veiklai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, jog buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones, todėl ginčijamas Migracijos departamento sprendimas laikytinas proporcingu.

Taip pat pažymėtina, kad, kaip nurodo atsakovas, teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė. Šiuo aspektu nėra pagrindo kalbėti apie nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, kadangi byloje vertinamu atveju nėra sprendžiamas pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimas, o vertinama, ar jis atitinka Įstatymo įtvirtintus pagrindus gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog išnykus aplinkybėms, kurių pagrindu netenkintas pareiškėjo prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, šis sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo pakeitimo iš naujo.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog Duomenų tikrinimo aprašas laikytinas norminiu administraciniu aktu ir vienas iš reikalavimų, kuris keliamas norminiams administraciniams aktams, yra jo viešas paskelbimas teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau šis teisės aktas yra paskelbtas tik Policijos departamento tinklalapyje. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju Policijos generalinis komisaras neturėjo įgaliojimų tvirtinti tokio teisinio reglamentavimo, kuriuo apibrėžė grėsmės viešajai tvarkai pagrindus. Atsakydama į šį argumentą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog minėtas aprašas yra vidinis Policijos departamento dokumentas, kuris priimtas siekiant tinkamai įgyvendinti gero administravimo principą, todėl nagrinėjamu atveju nėra poreikio vertinti jo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, kadangi atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindus įtvirtina Įstatymas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.), naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo rugsėjo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis