A-334-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-334-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05289-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos policijos generaliniam komisarui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir ministrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. J. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 8–10), prašydamas įpareigoti atsakovus Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) ir Lietuvos policijos generalinį komisarą (toliau – ir Generalinis komisaras) bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija; VRM) ir ministrą išnagrinėti iš esmės jo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundą, registruotą Policijos departamente Nr. 1P-1297, bei atsakyti į jį teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 15 d. su skundu kreipėsi į Policijos departamentą, Generalinį komisarą ir VRM dėl jo pilietinių bei žmogaus teisių pažeidimų. Šio skundo nagrinėjimui pareiškėjas prašė prijungti eilę baudžiamųjų, administracinių, administracinių teisės pažeidimų bylų, baudžiamojo proceso medžiagų. Pareiškėjo teigimu, atsakovai, pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundo reikalavimų nenagrinėdami ir neatsakydami teisės aktų nustatyta tvarka, pažeidė teisės aktus ir jų nuostatas, užtikrinančias pareiškėjo konstitucines ir/ar žmogaus teises:

Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos su pakeitimais pagal protokolą Nr. 11 3, 5, 6, 10, 13, 14 straipsnius, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 5, 18, 20, 21, 25, 29, 30, 32, 48 straipsnių nuostatas, Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3, 4 straipsnius, 6 straipsnio 3 dalį, 13, 16 straipsnius, Policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalis, 3, 4 straipsnius, 5 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktus, 4 straipsnio 5 punktą, 12, 13 straipsnius, 14 straipsnio 1–3 dalis, 5 dalį, 21, 22, 23, 24 straipsnius, Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 7 dalį, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo „Dėl tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos“ 6, 7, 10, 11, 12, 13, 20, 25, 26, 32 punktus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnį, 5 straipsnio 1, 2, 5 dalis, 11, 12 straipsnius, 15 straipsnio 4 dalį, 19, 20, 21, 22, 23, 26, 31 straipsnius; taip pat buvo užkirstas kelias į Kauno miesto apylinkės prokuratūroje nepagrįstai ir neteisėtai nutrauktos baudžiamosios bylos Nr. 20-1-00280-11 atnaujinimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių;

į teisingą, nepriklausomą, nešališką ir operatyvų administracinės bylos Nr. 269-428/2011 nagrinėjimą ir išsprendimą Klaipėdos apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme; baudžiamosios bylos Nr. 20-2-00283-11 tyrimą, nagrinėjimą ir išsprendimą Kauno miesto apylinkės prokuratūroje, Kauno miesto apylinkės teisme ir kituose teismuose; baudžiamosios bylos ir ikiteisminio tyrimo pradėjimą dėl nepagrįsto ir neteisėto ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00283-11 Kauno miesto apylinkės prokuratūroje pradėjimo ir nepagrįstų įtarimų bei kaltinimų pareiškėjui pareiškimo; administracinių bylų Nr. 1-2016-365/2012 ir Nr. 1-1935-208/2012 nagrinėjimą ir išsprendimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

Pareiškėjo teigimu, atsakovai ir trečiasis suinteresuotas asmuo savo neteisėtais veiksmais trukdė įrodyti ir išieškoti pareiškėjui padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė atsiliepimą į skundą (I t., b. l. 23–24), su atsakovo reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad Policijos departamento vykdomų ikiteisminių tyrimų vykdymo priežiūra ir kontrolė nėra vidaus reikalų ministro ir VRM plačiąja prasme kompetencija. Nurodė, kad VRM 2013 m. rugpjūčio 16 d. buvo užregistruotas V. J. faksu atsiųstas 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundas (reg. Nr. 1 P-1297), kuris Vidaus reikalų viceministro Z. P. rezoliucija buvo pavestas nagrinėti Policijos departamentui. VRM Bendrasis departamentas pareiškėjo skundą su rezoliucija 2013 m. rugpjūčio 19 d. perdavė Policijos departamentui per Gautų (priimtų) dokumentų ir siuntų perdavimo žurnalą. Atsižvelgiant į V. J. skunde pareikštą prašymą grąžinti pareiškėjui registruotą jo skundo nuorašą, 2013 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjui buvo išsiųsta patvirtinta užregistruoto skundo kopija. Policijos departamente 2013 m. rugpjūčio 16 d. buvo gautas pareiškėjo skundas. Analogiškas skundas buvo gautas ir iš Vidaus reikalų ministerijos. Minėto skundo pirma dalis buvo nagrinėjama Policijos departamente, antra dalis persiųsta nagrinėti Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – ir Kauno AVPK). Išnagrinėjus V. J. skundą 2013 m. rugsėjo 2 d. buvo surašytas tarnybinis pranešimas Nr. 5-PR5-1140 dėl V. J. skundo patikrinimo rezultatų. Apie skundo nagrinėjimo rezultatus V. J. informuotas.

Atsakovas Policijos departamentas pateikė atsiliepimą į skundą (I t., b. l. 48–50), su atsakovo reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad sprendžiant, ar Policijos departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundą dėl Kauno AVPK pareigūnų veiksmų įteikiant pareiškėjui šaukimą atvykti į administracinio teisės pažeidimo medžiagos nagrinėjimą (2011 m. vasario 11 d.) bei dėl Policijos departamento darbuotojų veiksmų nagrinėjant pareiškėjo 2011 m. vasario 14 d. skundą (registruotas Policijos departamente 2011 m. vasario 14 d. Nr. 5-AP-135) bei 2011 m. gruodžio 28 d. (registruotas Policijos departamente 2011 m. gruodžio 29 d.

Nr. 5-AP-1280) skundą, o taip pat, ar Policijos departamentas atliko visus jo kompetencijai priskirtinus veiksmus, būtina vadovautis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės) 41 punktu, nustatančiu, jog atsakymai į asmens prašymą parengiami atsižvelgiant į prašymo turinį. Pareiškėjas siekė panaikinti Policijos departamento 2011 m. vasario 25 d. raštą Nr. 5-S-1063 „Dėl prašymo“, atlikti pareiškėjo 2011 m. vasario 14 d. ir 2011 m. gruodžio 28 d. skunduose reikalautus veiksmus.

Atsakovas 2013 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 5-13-S-1671, vadovaudamasis Policijos veiklos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 9 punktu, persiuntė pareiškėjo skundą (dalyje dėl Kauno AVPK pareigūnų veiksmų) pagal kompetenciją nagrinėti Kauno AVPK. Šis, išnagrinėjęs persiųstą pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundą (registruotą 2013 m. rugpjūčio 16 d. Nr. 5-AP-830), bei atsižvelgdamas į Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. kovo 31 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, pateikė atsakymą pareiškėjui 2013 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 20-65-S-1960.

Pareiškėjo skundas dalyje dėl Policijos departamento pareigūnų veiksmų tyrimui buvo perduotas Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Operatyvaus valdymo ir apsaugos skyriaus vyriausiajam specialistui K. K.. Patikrinimo metu nustatyta, kad Policijos departamento 2011 m. vasario 25 d. raštu Nr. 5-S-1063 „Dėl prašymo“ buvo atsakyta į pareiškėjo 2011 m. vasario 14 d. skundą, bei Policijos departamento 2012 m. sausio 13 d. raštu Nr. 5-S-201 „Dėl prašymo“ buvo atsakyta į pareiškėjo 2011 m. gruodžio 28 d. skundą.

Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Operatyvaus valdymo ir apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto K. K. 2013 m. rugsėjo 2 d. teikimu pasiūlyta baigti pareiškėjo skundo nagrinėjimą nepradedant tarnybinio patikrinimo dėl jo skunde išdėstytų teiginių bei apie skundo nagrinėjimo rezultatus informuoti pareiškėją. Šį teikimą 2013 m. rugsėjo 2 d. patvirtino Lietuvos policijos generalinis komisaras S. S.. Tvirtino, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog atsakovas atsisakė nagrinėti jo 2013 m. rugpjūčio 15 d., kadangi Policijos departamento 2013 m. rugpjūčio 20 d. rašte Nr. 5-13-S-1671 pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimtas konkretus neigiamas sprendimas, galintis sukelti atitinkamas pasekmes, be to Policijos departamento 2013 m. rugsėjo 10/11 d. rašte Nr. 5-13-S-1815 „Dėl skundo“ yra išdėstyti pareiškėjo skundo tyrimo metu nustatyti faktai, jų teisinis įvertinimas ir priimto sprendimo pagrįstumas, t. y. atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, atliko visus jo kompetencijai priskirtinus veiksmus, skundžiamą raštą tinkamai pagrindė faktiniais duomenimis, pareiškėjui pateikė atsakymą, atitinkantį Taisyklių 41.3 punkto nuostatas, visapusiškai ištyrė pareiškėjo skundą ir informavo pareiškėją apie skundo nagrinėjimo rezultatus.

Atsakovas Generalinis komisaras pateiktame atsiliepime į skundą (I t., b. l. 74) nurodė, kad palaiko Policijos departamento pateiktame atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti, vadovaujantis Policijos departamento atsiliepime nurodytais motyvais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 15 d. 11.30 val. skundu, kurį išsiuntė faksu, kreipėsi į Policijos departamentą ir Generalinį komisarą, Vidaus reikalų ministeriją ir šios ministrą. Vidaus reikalų viceministro Z. P. rezoliucija skundas buvo nukreiptas Lietuvos policijos generaliniam komisarui S. S.. Skundas susidėjo iš dviejų dalių. Pirmojoje skundo dalyje pareiškėjas prašė atlikti veiksmus, susijusius su 2011 m. vasario 11 d. darytų nuotraukų ir filmuotos medžiagos neišsaugojimu, savalaikio nepateikimo Kauno apylinkės prokuratūrai ir teismams, jų nuslėpimo ir/ar sunaikinimo ir kt.; antrojoje skundo dalyje pareiškėjas prašė pateikti informaciją ir atlikti veiksmus, susijusius su policijos pareigūnų 2011 m. vasario 11 d. atliktu pareiškėjo buto filmavimu.

Policijos departamente dėl pateikto skundo buvo atliktas tyrimas ir Policijos departamento Viešosios policijos valdybos 2013 m. rugsėjo 2 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 5-PR5-1140 Operatyvaus valdymo ir apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas K. K. pateikė siūlymą tarnybinio nusižengimo tyrimo nepradėti, apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją. Tarnybiniame pranešime, kurį 2013 m. rugsėjo 2 d. patvirtino Lietuvos policijos generalinis komisaras S. S., nurodoma, jog skundo tyrimo metu buvo nustatyta, kad analogiško turinio V.

J. prašymai Policijos departamente jau buvo gauti ir išnagrinėti. Įvertinusi šias aplinkybes, Policijos departamento Viešosios policijos valdyba, atsakydama į pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundą 2013 m. rugsėjo 10/11 raštu Nr. 5-13-S-1815 informavo, kad nustatyta, jog Policijos departamento pareigūnai pareiškėją jau buvo tinkamai informavę apie jo prašymų nagrinėjimą, taip pat 2013 m. rugpjūčio 20 d. lydraščiu Nr. 5-13-S-1671 pareiškėjo skundo antrąją dalį, susijusią su Kauno AVPK policijos pareigūnų veiksmais, persiuntė nagrinėti Kauno AVPK ir informavo apie tai pareiškėją.

Kauno AVPK pagal persiųstą pareiškėjo antrąją skundo dalį atliko tyrimą bei 2013 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 20-65-S-1960 jį pakartotinai informavo, kad 2011 m. kovo 31 d. Kauno rajono apylinkės prokuratūra nenustatė Kauno AVPK pareigūnų nusikalstamos veikos įteikiant 2011 m. vasario 11 d. pareiškėjui pranešimą, o skunde nurodyti duomenys apie pareigūnų nusikalstamą susivienijimą yra akivaizdžiai neteisingi, netikroviški ir pagrįsti paties pareiškėjo samprotavimais ir prielaidomis. Nurodytą informaciją patvirtina Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. kovo 31 d nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal 2011 m. kovo 3 d. ir 2011 m. kovo 10 d.

V. J. skundus dėl 2011 m. vasario 11 d. pareigūnų veiksmų įteikiant V. J. šaukimą, kuriuo buvo nustatyta, jog nebuvo padaryta nusikalstama veika ir V. J. pareiškime nurodyti duomenys yra akivaizdžiai neteisingi.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 52 straipsniais, 3 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Nors pareiškėjas teigė, jog jo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundo reikalavimai nebuvo nagrinėjami ir prašė įpareigoti atsakovus atsakyti į šį skundą teisės aktų nustatyta tvarka, byloje surinkti įrodymai leido daryti išvadą, jog skundas buvo išnagrinėtas – į pirmąją skundo dalį pareiškėjui buvo atsakyta Policijos departamento 2013 m. rugsėjo 10/11 d. raštu Nr. 5-13-S-1815, pareiškėją 2013 m. rugpjūčio 20 d. lydraščiu Nr.5-13-S1671 informuojant apie antrosios skundo dalies persiuntimą Kauno AVPK; atsakydamas į persiųstą nagrinėti antrąją skundo dalį Kauno AVPK pareiškėjui atsakė 2013 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr.20-65-S-1960. Iš minėtų atsakymų pareiškėjui turinio nėra pagrindo daryti išvados, jog Policijos departamentas ir Kauno AVPK būtų priėmę sprendimą, kuriuo būtų atsisakę nagrinėti pareiškėjo skundą, nors pareiškėjas tai vertina kaip atsisakymą. Dėl nurodytų aplinkybių vertinti atsakovų veiksmų kaip neveikimą ar vilkinimą nebuvo pagrindo, todėl teismas vertino, ar pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundas institucijose, kurioms jis buvo adresuotas, nagrinėtas laikantis teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas neskundžia to, kad gavo netinkamą, nepakankamą ar neteisingą, klaidingą informaciją, todėl teismas pareiškėjui pateiktų atsakymų teisėtumo ir pagrįstumo nevertino. Teismas taip pat nevertino pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktų įrodymų (I t., b. l. 95–125), kadangi jie nebuvo susiję su reiškiamo skundo reikalavimais, nagrinėjamais šioje byloje.

Teismas atsižvelgė į Viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies, Policijos departamento nuostatų 19 punkto nuostatas, sprendė, kad Vidaus reikalų viceministras, savo rezoliucija pavedęs Policijos generaliniam komisarui, kaip pavaldžiam subjektui, atsakyti į pareiškėjo skundą, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ar jos ministrą iš naujo įpareigoti pareiškėjo skundą nėra pagrindo. Remdamasis Policijos departamento nuostatų 17, 8 punktais, nurodė, kad atskiras įpareigojimas Policijos generaliniam komisarui išnagrinėti pareiškėjo skundą neturi prasmės.

Vadovavosi Policijos veiklos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 9 punktu ir sprendė, kad Policijos departamentas pagrįstai pareiškėjo pirmąją skundo dalį išnagrinėjo ir į jį atsakė pats, o antrąją skundo dalį persiuntė nagrinėti Kauno AVPK, nes skunde buvo keliami klausimai, susiję su Kauno AVPK ir Kauno rajono policijos komisariato pareigūnų veiksmais 2011 m. vasario 11 d., atliekant pareiškėjo buto filmavimą ir šaukimo atvykti į administracinės bylos nagrinėjimą pastarajam įteikimą. Pareiškėjas jam pateiktais atsakymais buvo informuotas, jog visi jo nurodyti prašymai jau buvo nagrinėjami ir vertinami. Pažymėjo, jog pagal Policijos departamento ir Kauno AVPK teiktuose atsakymuose pareiškėjui nurodytą informaciją, jog jo pateikti prašymai jau yra įvertinti anksčiau, o pastarajam buvo išsamiai atsakyta, patvirtino ir rašytinė bylos medžiaga.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo reikalavimai atsakovams buvo formuluojami hipotetinių prielaidų pagrindu, o pareiškėjas, teikdamas pakartotinius prašymus (skundus) skirtingoms teisėsaugos institucijoms dėl tų pačių įvykių bei aplinkybių, siekė gauti ne jam reikalingą informaciją, o jam palankius atitinkamų institucijų sprendimus klausimais, dėl kurių jau buvo pasisakyta ir jam atsakyta.

Kadangi atsakovas Policijos departamentas, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 98 patvirtintų Policijos departamento nuostatų, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gruodžio 3 d. įsakymu Nr.5-V-797 (2011 m. lapkričio 17 d. įsakymo Nr. 5-V-1024 redakcija) patvirtinto Policijos departamento darbo reglamento, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr.5-V-218 patvirtintų Asmenų aptarnavimo Policijos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taisyklių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimų tinkamai, laiku ir pagal kompetenciją išnagrinėjo pirmąją 2013 m. rugpjūčio 15 d. pareiškėjo skundo dalį, o antrąją pagrįstai perdavė Kauno AVPK, kuris pareiškėjui taip pat pateikė tinkamą atsakymą, tenkinti pareiškėjo reikalavimo nebuvo pagrindo, todėl jo reikalavimas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. J. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 154–158), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai išsamiai, visapusiškai, objektyviai, vadovaujantis teisės aktais, nenagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, įrodymų ir aplinkybių, netinkamai nagrinėjo ir vertino pareiškėjo argumentus bei jų teisinį pagrindą, nepagrįstai nenurodė teisės aktų nuostatų, kuriomis grindžia sprendimą; nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė priimti svarbius bylai ir susijusius įrodymus, tinkamai vertinti esmines faktines aplinkybes. Prašo netaikyti pareiškėjo nurodytos, jo manymu, antikonstitucinės teismų praktikos.

Pažymi, kad šioje byloje keliamas ginčas ne dėl to, ar atsakovai turėtų būti įpareigoti iš esmės atsakyti į pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundą, o jį nagrinėti ir atsakyti teisės aktų nustatyta tvarka. Tvirtina, jog pareiškėjui į 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundą nebuvo atsakyta Policijos departamento 2013 m. rugsėjo 10 d. raštu ir Kauno AVPK 2013 m. rugsėjo 16 d. raštu.

Teigia, kad teismas nepagrįstai bei neteisėtai nenustatė, jog Policijos departamente dėl pateikto skundo nebuvo atliktas tyrimas teisės aktų nustatyta tvarka; jog Policijos departamento telefoninio pokalbio įrašas Generalinei prokuratūrai pateiktas nebuvo nepagrįstai; jog Policijos departamentas 2011 m. vasario 11 d. telefoninio pokalbio įrašą nepagrįstai sunaikino.

Mano, jog Policijos departamentas 2013 m. rugsėjo 10/11 d. raštu tik informavo. Policijos departamentas pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 5 d. skundo antrą dalį Kauno AVPK persiuntė nepagrįstai.

Nurodo, jog yra pagrindas vertinti atsakovų veiksmus kaip neveikimą ar vilkinimą, todėl teismas netinkamai vertino, ar pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundas institucijose, kurioms jis buvo adresuotas, nagrinėtas laikantis teisės aktų reikalavimų.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atskiras įpareigojimas Generaliniam komisarui išnagrinėti pareiškėjo skundą neturi prasmės. Tai, kad pareiškėjas buvo informuotas, jog visi jo nurodyti prašymai jau buvo nagrinėjami ir vertinami, neįrodo, jog pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundo reikalavimai yra Policijos departamente ir VRM išnagrinėti bei įvertinti teisės aktų nustatyta tvarka. Nei Kauno AVPK, nei Policijos departamentas, nei VRM nepateikė duomenų, jog pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundas yra kartotinis, nors skundą atmetė motyvuojant būtent tuo.

Teigia, kad teismas bylos dalį dėl nusikalstamų S. S. veikų pagal Baudžiamojo kodekso 228, 229 straipsnius, nepagrįstai bei neteisėtai neperdavė Generaliniam prokurorui. Teismas nepagrįstai nevertino, kad Vidaus reikalų ministerija ir ministras pagal jų kompetenciją nenagrinėjo pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundo ir tuo pažeidė Vidaus reikalų ministerijos nuostatų 1, 8, 8.1, 11, 13.2, 16.9, 16.12, 16.14, 16.25, 16.16, 17.2, 20, 22, 23, 23.1, 23.2, 23.12, 23.14, 25, 25.1, 25.2, 25.3 punktus.

Atsakovas VRM atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–2) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė aktualias materialinės teisės normas bei teismų praktiką, todėl priėmė teisėtą sprendimą. Pažymi, kad Policijos departamento vykdomų ikiteisminių tyrimų vykdymo priežiūra ir kontrolė nėra vidaus reikalų ministro ir VRM plačiąja prasme kompetencija. Remiasi Viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, Policijos departamento nuostatų 19 punktu. Vidaus reikalų viceministras, savo rezoliucija pavedęs Policijos generaliniam komisarui, kaip pavaldžiam subjektui, atsakyti į pareiškėjo skundą, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją nagrinėti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.

Atsakovas Policijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 4–5) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai pritaikė susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Teismas pagrįstai laikė nesusijusiais su byla ir nevertino pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktų įrodymų. Pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniu skundu didina skundo pagrindą ir dalyką, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė bei skundė tai, kad iš Policijos departamento gavo netinkamą, nepakankamą, klaidingą informaciją. Prašydamas apeliacinės instancijos teismo pasisakyti ir dėl atsakovo priimto sprendimo esmės, nors pirmosios instancijos teisme nekėlė ginčo dėl priimtų sprendimų (atsakymo) teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjas iš esmės keičia skundą. Apeliaciniame skunde remiamasi tik samprotavimais ir pamąstymais, tačiau nenurodyta jokių konkrečių argumentų ir nepateikta įrodymų, kurie galėtų turėti įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo V. J. prašymo įpareigoti atsakovus Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos policijos generalinį komisarą bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir ministrą išnagrinėti iš esmės jo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundą bei atsakyti į jį teisės aktų nustatyta tvarka, pagrįstumo ir teisėtumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas su 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundu (I t., b. l. 11–13) kreipėsi į Policijos departamentą, Generalinį komisarą, Vidaus reikalų ministeriją ir ministrą. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, tvirtindamas, kad šio jo skundo atsakovai nenagrinėjo.

Bylos duomenys patvirtinta, kad V. J. 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundą galima suskirstyti į dvi dalis: pirmojoje dalyje, kuri susijusi su pareiškėjo 2011 m. gruodžio 28 d. prašymu Policijos departamentui ir Generaliniam komisarui bei jo nagrinėjimu, ir buvo prašoma:

1) atlikti 2011 m. vasario 14 d. ir 2011 m. gruodžio 28 d. 16.10 val. pareiškėjo prašymuose nurodytus veiksmus;

2) Prezidentei atsiskaityti už S. S. veiklą dėl pareiškėjo 2011 m. gruodžio 28 d. prašyme prašytų veiksmų neatlikimo ir Kauno rajono policijos komisariate įdarbinto S. L. organizuotos grupuotės nusikaltimo netyrimo ir slėpimo;

3) Policijos departamente įdarbintam S. S. paskirti tarnybinę nuobaudą už 2011 m. gruodžio 28 d. pareiškėjo prašyme prašytų veiksmų neatlikimą;

4) panaikinti Policijos departamento 2011 m. vasario 25 d. administracinį aktą Nr. 5S-1063. Antrojoje dalyje, susijusioje su Kauno AVPK 2013 m. liepos 18 d. administraciniu aktu Nr. 20-65-S-1656, pareiškėjui tvirtinant, kad šis raštas buvo nepagrįstas bei neteisėtas, buvo prašoma:

1) nustatyti ir pareiškėjui pranešti atsakingus Kauno AVPK įdarbintus asmenis, juos traukti tarnybinėn atsakomybėn, skirti tarnybines nuobaudas;

2) pranešti, ar ir kuriais teisės aktais vadovaujantis Kauno AVPK ar/ir Kauno rajono policijos komisariate įdarbinto rusų kolonisto S. L. organizuotos nusikalstamos grupuotės nariai 2011 m. vasario 11 d. turėjo teisę filmuoti pareiškėjo butą per jėgą laikomas atidarytas duris;

3) pareiškėjui raštu pranešti, ar ir kuriais teisės aktais vadovaujantis ir kiek laiko turėjo būti saugoma ir sunaikinta 2011 m. vasario 11 d. daryta jo buto filmavimo medžiaga bei per kurį laikotarpį ji turėjo būti pateikta Kauno rajono prokuratūrai;

4) ištirti ir pareiškėjui raštu pranešti, ar Kauno AVPK ar/ir Kauno rajono policijos komisariate įdarbintas S. L. iš anksto žinojo apie vykimą į pareiškėjo butą „įteikti pranešimą“ ir ar jam pritarė, ar davė užduotį vykti, kaip ši užduotis buvo apiforminta dokumentuose, kuriuose dokumentuose bei kaip ir kuriuose dokumentuose privalėjo būti apiforminta; pareiškėjui pateikti patvirtintus užduoties apiforminimo Kauno AVPK dokumentuose nuorašus;

5) prašyti Vidaus reikalų ministro pritarimo atleisti iš pareigų Kauno AVPK viršininką A. K. ir Kauno rajono policijos komisariato viršininką R. O. bei juos atleisti iš pareigų;

6) panaikinti Kauno AVPK 2013 m. liepos 18 d. administracinį aktą Nr. 20-65-S-1656, Kauno AVPK įpareigoti atlikti pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. skunde Nr. 20-AP-592 reikalaujamus veiksmus ir tam Kauno AVPK suteikti veiksmingą tarnybinę pagalbą;

7) Policijos departamentui ir Generaliniam komisarui pranešti pareiškėjui, ar bei kaip konkrečiai Kauno AVPK tinkamai kontroliuoja ir prižiūri sistemingus pareiškėjo automobilių grobimo ir niokojimo veiksmus; Kauno AVPK suteikti veiksmingą tarnybinę pagalbą kontroliuojant ir prižiūrint sistemingus pareiškėjo automobilių grobimo ir niokojimo veiksmus;

8) pareiškėjui raštu pranešti, ar ir kuriais teisės aktais vadovaujantis, kurie Kauno AVPK ar/ir Kauno rajono policijos komisariate įdarbinti asmenys matė aukščiau nurodytą N. K. filmuotą 2011 m. vasario 11 d. medžiagą, juos apklausti, apklausos protokolų nuorašus pateikti pareiškėjui;

9) pareiškėjui raštu pranešti, ar ir kuriais teisės aktais vadovaujantis Generalinis prokuroras pagal pareiškėjo 2011 m. vasario 17 d. skundą ir 2011 m. balandžio 4 d. skundą Kauno rajono prokuratūros prokurorė J. L. tikslindama pareiškėjo 2011 m. balandžio 3 d. skundą iš Kauno AVPK reikalavo ar nereikalavo atkurti ir ar pateikti V. J. skundo tyrimo medžiagą, N. K. filmuotą 2011 m. vasario 11 d. vaizdo ir garso medžiagą;

10) teikti nurodymą Kauno AVPK atskleisti bei ikiteisminiame tyrime iš naujo ištirti nusikalstamas Kauno AVPK ar / ir Kauno rajono policijos komisariate įdarbinto S. L. organizuotos nusikalstamos grupuotės narių veikas prieš pareiškėją 2011 m. vasario 11 d.; patvirtintą šio nurodymo nuorašą pateikti pareiškėjui;

11) teikti nurodymą Kauno AVPK ar / ir kitoms policijos įstaigoms vykdyti operatyvinę veiklą Kauno rajono policijos komisariate įdarbinto S. L. organizuotos nusikalstamos grupuotės narių veikų atžvilgiu, patvirtintą šio nurodymo nuorašą pateikti pareiškėjui.

Pareiškėjo skundą užregistravus Vidaus reikalų ministerijoje (suteiktas Nr. 1P-1297; I t., b. l. 26–29), Vidaus reikalų viceministro Ž. P. rezoliucija parengti atsakymo projektą buvo pavesta Generaliniam komisarui S. S. (I t., b. l. 31). Skundas buvo perduotas Policijos departamentui (Gautų (priimtų) dokumentų ir siuntų perdavimo žurnalas; I t., b. l. 32–33; skundo registracijos Nr. 1P-1297).

Policijos departamentui gavus pareiškėjo skundą, dėl pirmosios skundo dalies buvo atliktas tyrimas, kuriame Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Operatyvaus valdymo ir apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas K. K. 2013 m. rugsėjo 2 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 5-PR5-1140 pateikė siūlymą tarnybinio nusižengimo tyrimo nepradėti, apie priimtą sprendimą informuoti pareiškėją (I t., b. l. 53–54). Šiame tarnybiniame pranešime, kurį 2013 m. rugsėjo 2 d. patvirtino Generalinis komisaras S. S., nurodyta, jog skundo tyrimo metu buvo nustatyta, kad analogiško turinio V. J. prašymai Policijos departamente jau buvo gauti ir išnagrinėti. Atsižvelgiant į tai, Policijos departamento Viešosios policijos valdyba 2013 m. rugsėjo 10/11 d. raštu Nr. 5-13-S-1815 pareiškėją informavo, jog Policijos departamento pareigūnai jau buvo tinkamai informavę apie jo prašymų nagrinėjimą (I t., b. l. 52).

Antrąją pareiškėjo skundo dalį Policijos departamento Viešosios policijos valdyba 2013 m. rugpjūčio 20 d. lydraščiu Nr. 5-13-S-1671 persiuntė nagrinėti Kauno AVPK ir informavo apie tai pareiškėją (I t., b. l. 55).

Kauno AVPK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundo antrosios dalies tyrimą, 2013 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 20-65-S-1960 jį informavo, kad 2011 m. kovo 31 d. Kauno rajono apylinkės prokuratūros prokurorė nustatė, kad Kauno rajono policijos komisariato pareigūnai nepadarė nusikalstamos veikos įteikiant pareiškėjui 2011 m. vasario 11 d. pranešimą, o skunde nurodyti duomenys apie pareigūnų nusikalstamą susivienijimą yra akivaizdžiai neteisingi, netikroviški ir pagrįsti paties pareiškėjo samprotavimais ir prielaidomis (I t., b. l. 60–61).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas, todėl atsakovų veiksmai nevertintini kaip neveikimas ar vilkinimas: nors pagal Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus, Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis nustato, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Šiuo atveju pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundo pirmoji dalis yra susijusi su jo 2011 m. vasario 14 d. ir 2011 m. gruodžio 28 d. prašymais Policijos departamentui dėl telefoninio pokalbio duomenų pateikimo, į kuriuos atsakyta Policijos departamento 2011 m. vasario 25 d. ir 2012 m. sausio 13 d. raštais (I t., b. l. 64, 66). Antroji šio skundo dalis yra susijusi su pareiškėjo 2013 m. liepos 8 d. skundu Kauno AVPK dėl jo buto filmavimo, į kurį buvo atsakyta Kauno AVPK 2013 m. liepos 18 d. administraciniu aktu (I t., b. l. 45–46). Taigi, iš esmės visas 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundas yra susijęs su aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjas V. J. jau anksčiau yra teikęs skundus (prašymus), į kuriuos jam jau buvo atsakyta nustatyta tvarka. 2013 m. rugpjūčio 15 d. skunde iš esmės jokių naujų aplinkybių V. J. nenurodė, todėl konstatuotina, jog atsakovams iš naujo tirti skundo teiginius ir atsakyti į skunde išdėstytus prašymus nebuvo pagrindo.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad Kauno AVPK neturėjo kompetencijos nagrinėti jo skundą, pažymėtina, jog nors pareiškėjo skundas Kauno AVPK ir nebuvo adresuotas, jo (skundo) antroji dalis buvo susijusi su Kauno AVPK (Kauno rajono policijos komisariato) funkcijų atlikimu. Atsižvelgiant į Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 7 punkte įtvirtintą subsidiarumo principą, jog viešojo administravimo subjektų sprendimai turi būti priimami ir įgyvendinami tuo viešojo administravimo sistemos lygiu, kuriuo jie yra efektyviausi, ir Policijos veiklos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 9 punkto nuostatą, kad teritorinės policijos įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka nagrinėja asmenų pranešimus, prašymus ir skundus, darytina išvada, kad Policijos departamentas pagrįstai persiuntė pareiškėjo skundo antrąją dalį Kauno AVPK ir pastarasis pagrįstai ją nagrinėjo bei pateikė atsakymą 2013 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 20-65-S-1960.

Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta, kad draudžiama persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami. Pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundo antrojoje dalyje pareiškėjas taip pat skundė Kauno AVPK 2013 m. liepos 18 d. administracinį aktą Nr. 20-65-S-1656 ir prašė jį panaikinti, todėl Policijos departamento sprendimas persiųsti Kauno AVPK nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundo antrąją dalį ta apimtimi, kuria joje buvo skundžiamas Kauno AVPK 2013 m. liepos 8 d. administracinis aktas Nr. 20-65-S-1656, neatitiko minėtos Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalies nuostatos, kadangi tokiu būdu Kauno AVPK buvo perduota nagrinėti skundą dėl jo paties priimto sprendimo. Tačiau šiuo metu, vertinant pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundą Policijos departamentui ir jo administracinėje byloje pateikto skundo reikalavimą, turi būti atsižvelgiama į Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatą, pagal kurią skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-23-492/2015 paliktas nepakeistu, atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo V. J. skundą, kuriame jis, be kita ko, prašė panaikinti 2013 m. liepos 18 d. Kauno AVPK individualų administracinį aktą Nr. 20-65-S-1656 ir įpareigoti Kauno AVPK išnagrinėti iš naujo pareiškėjo 2013 m. liepos 7 d. skundą, todėl įpareigoti Policijos departamentą iš naujo nagrinėti 2013 m. rugpjūčio 15 d. skundo antrąją dalį apimtyje, kuriuo joje skundžiamas Kauno AVPK 2013 m. liepos 18 d. administracinis aktas, nėra pagrįsta, kadangi toks skundas šiuo metu Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka nenagrinėtinas teismui šiuo klausimus jau priėmus sprendimą.

Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 98 patvirtintų Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų 19 punktą Generalinis komisaras tiesiogiai pavaldus vidaus reikalų ministrui ir atskaitingas Respublikos Prezidentui, o pagal 17 punktą Generalinis komisaras vadovauja Policijos departamentui. Be to, Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad dėl skundo, adresuoto keliems viešojo administravimo subjektams ir priklausančio kelių viešojo administravimo subjektų kompetencijai, administracinę procedūrą pradeda ir skundo nagrinėjimą organizuoja pirmasis skunde nurodytas viešojo administravimo subjektas. Kiti administracinėje procedūroje dalyvaujantys viešojo administravimo subjektai privalo per 10 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos pateikti pagal kompetenciją savo pasiūlymus dėl skundo sprendimo administracinę procedūrą pradėjusiam viešojo administravimo subjektui. Vidaus reikalų viceministrui rezoliucija pavedus Generaliniam komisarui atsakyti į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 31), o Generaliniam komisarui patvirtinus Policijos departamento 2013 m. rugsėjo 2 d. tarnybinį pranešimą Nr. 5-PR5-1140 (I t., b. l. 53), pagal kurį pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas į skundą Nr. 5-13-S-1815, laikytina, kad nėra pagrindo šių atsakovų veiksmų vertinti kaip neveikimą ar įpareigoti kiekvieną iš jų atskirai nagrinėti pareiškėjo skundą.

Apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo pateiktus įrodymus, yra nepagrįsti: ABTĮ nustato, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 7 p., 24 str. 2 d., 57 str. 4 d., 72 str.). Pažymėtina, kad pateikiant ir renkant įrodymus turi būti paisoma įrodymų sąsajumo reikalavimų. Ginčo administracinėje bylos ribas apsprendžia pareiškėjo suformuluoti reikalavimai. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas konkrečias aplinkybes. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktų įrodymų, kaip nesusijusių su nagrinėjamoje byloje pareikštais reikalavimais.

Taip pat nėra pagrindo laikyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino tam tikrų aplinkybių ar nenagrinėjo skundo argumentų: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) ne kartą pažymėta, kad teismas sprendime neprivalo pasisakyti dėl pareiškėjo ir kitų proceso dalyvių kiekvieno argumento. Įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą (ABTĮ 87 str. 4 d.) nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą sprendimą šiuo aspektu (ABTĮ 136 str.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) įrodymų visuma, motyvuotai išsprendė pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus reikalavimus, aiškiai išdėstė argumentus dėl įrodymų, kuriais pagrindė teismo išvadas, sprendimą pagrindė teisės aktų normomis. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iškreipė skundo dalyką, šis teiginys nėra pagrįstas: pareiškėjas savo skunde pats suformavo materialinį-teisinį reikalavimą atsakovams, pagal kurį pirmosios instancijos teismas ir nagrinėjo bylą teismo posėdyje, kuriame pareiškėjas taip pat dalyvavo. Pareiškėjo nuomonė, kad teismo sprendime turėjo būti pasisakyta atitinkamais jo nurodytais klausimais, nesuteikia pagrindo išvadoms, jos skundžiamas sprendimas neatitinka įstatymo reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui nustatytus reikalavimus (ABTĮ 86, 87 str.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkinto pareiškėjo skundo. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė