2K-289-693/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-289-693/2015

Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00511-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.3.2;

1.1.8.1.1;

2.1.3.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Audronės Kartanienės, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. R. ir O. R. gynėjo advokato Albino Antano Korniko kasacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

R. R. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

O. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir G. A., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskusta.

Iš O. R., R. R. ir G. A. solidariai priteista: A. V. – 439 Lt turtinei žalai atlyginti ir 800 Lt išlaidų už advokato pagalbą, E. V. – 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiamas ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendis, kuriuo pakeistas Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. nuosprendis – nuteistųjų O. R. ir R. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie savo noru atlygino padarytą žalą.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. R. ir O. R. nuteisti:

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad padarė plėšimą, veikdami bendrininkų grupe: 2012 m. liepos 1 d., apie 18.30 val., Plungėje, prie (duomenys neskelbtini) daugiabučio gyvenamojo namo, veikdami bendrininkų grupe su G. A., tyčia panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį Š. M., R. R. savo pasyviu elgesiu pritariant bendrininkų veiksmams, O. R. suduodant delnu du smūgius Š. M. į nugarą, o G. A. – du kartus mediniu pagaliu jam į galvą, taip sukeliant fizinį skausmą, G. A. iš nukentėjusiojo kelnių kišenės ištraukė dėklą su mobiliuoju telefonu „Huawei“ ir jį pagrobė, taip nukentėjusiajam Š. M. padarė 610 Lt turtinę žalą;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad padarė plėšimą, veikdami bendrininkų grupe, panaudojant peilį: 2012 m. liepos 1 d., apie 19.00 val., nukentėjusiesiems atidarius duris, pateko į daugiabučio gyvenamojo namo Plungėje, (duomenys neskelbtini) rūsį, G. A. užrakinus rūsio duris iš vidaus atėmė galimybę nukentėjusiesiems E. V. ir Š. M. pasišalinti. G. A., paėmęs nuo stalo peilį, grasino juo E. V. nupjauti ausį bei paleisti žarnas, taip įbaugino nukentėjusiuosius. R. R. liepė E. V. duoti savo telefoną ir nukentėjusysis, vengdamas fizinio smurto prieš jį panaudojimo, išėmęs iš kelnių kišenės savo mobilųjį telefoną „Nokia X3“ padavė R. R.. Vėliau E. V. paprašius grąžinti mobilųjį telefoną, G. A. leido jį ištraukti iš jo kelnių kišenės, o kai nukentėjusysis tai padarė, prieš jį buvo panaudotas fizinis smurtas: G. A. keliu smūgiavo E. V. į kairiąją akį, O. R. – ranka į veidą, R. R. – ranka į koją, taip O. R. ir G. A. nukentėjusiajam E. V. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkančius sužalojimus – veido sumušimą su poodine kraujosruva kairės akies vokuose. Po to G. A. liepė E. V. mobilųjį telefoną „Nokia X3“ vėl įdėti į jo kelnių kišenę ir jį pagrobė, taip nukentėjusiajam E. V. padarė 439 Lt turtinę žalą.

Nuteistųjų R. R. ir O. R. gynėjas advokatas Albinas Antanas Kornikas kasaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį – R. R. išteisinti dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo, sušvelninti nuteistiesiems R. R. ir O. R. paskirtas bausmes.

Kasatorius neginčija teismų nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau mano, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai yra nepagrįsti, nes pagal nustatytas faktines aplinkybes be pagrindo konstatuota sunkinanti aplinkybė (veikos padarymas bendrininkų grupe), apkaltinant pagal 180 straipsnio 2 dalį remtasi neužfiksuotu įrodymu, nusižengta bausmės individualizavimo principams, taip pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalis, BK 20 straipsnio 5 dalis (turėtų būti – BPK), 24 straipsnis, 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas.

Kasatorius nurodo, kad R. R. nepagrįstai nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nes jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko (pirmosios instancijos teismas jo indėlį į nusikalstamą veiką apibūdino: „R. R. savo pasyviu elgesiu pritarė kitų bendrininkų veiksmams“). Apeliantas nesutiko su tokiu veiksmų vertinimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šį argumentą iš esmės neatsakė, neargumentavo bendrininkavimo instituto liečiamumo su R. R. veiksmais, deklaratyviai pakartojo pirmosios instancijos teismo teiginius. Teismai nustatė, kad šios nusikalstamos veikos metu R. R. nieko nedarė. Nei iš byloje surinktų duomenų, nei iš nukentėjusiojo Š. M. parodymų nėra akivaizdu, kad R. R. elgesys būtų pastūmėjęs G. A. ar O. R. smurtauti prieš nukentėjusįjį. Teismas nurodė, kad bendravykdytojas privalo būti atlikęs bent dalį objektyviųjų nusikaltimo požymių, nepaisant to pripažino, kad: „Nors R. R. nusikaltimo metu nukentėjusiajam nesudavė smūgių, tačiau jis jokiais veiksmais neparodė, kad nepritaria kitų bendrininkų vykdomiems veiksmams, nebandė juos sustabdyti ar pan.“. Taip teismas konstatavo R. R. prisidėjus prie nusikaltimo įvykdymo, nors nenustatė objektyviųjų bendrininkavimo požymių (įrodyta, kad jis neatliko jokių veiksmų), neįvardijo, kaip pasireiškė subjektyvieji požymiai (tyčia ir susitarimas bendrai veikti), nenurodė, kokiu bendrininku laikomas R. R.. Kasatorius pažymi, kad, atsižvelgiant į bendrininkavimo instituto prigimtį, plėšimo bendrininkaujant padaryti neatsargiai neįmanoma, jis negali būti padaromas neveikimu, todėl ir bendrininkų veiksmai šioje nusikalstamoje veikoje privalo būti aktyvūs. Be to, būtent R. R. nukentėjusiajam Š. M. pagrobtą mobilųjį telefoną grąžino dar iki atvykstant policijos pareigūnams, taip išreikšdamas nepritarimą situacijai.

Kasatorius taip pat teigia, kad teismas įvertino įrodymus, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes nepagrįstai pripažino įrodytu plėšimo padarymą panaudojant peilį, nors peilis, kaip įrodymas, byloje neužfiksuotas. Teismas, tai nustatydamas, rėmėsi išimtinai tik nukentėjusiųjų parodymais (daugiausia – nukentėjusiosios A. V.). Kasatorius pabrėžia, kad teismai nusižengė taisyklėms, reglamentuojančioms įrodymų rinkimą ir panaudojimą (įvertinimą) baudžiamajame procese (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Tik viena nukentėjusioji, turinti procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir pareiškusi civilinį ieškinį, apibūdino peilį, tačiau byloje nėra nei jo apžiūros protokolo, nei kitokių procesinių dokumentų (kratos protokolo, reikalaujamų daiktų pateikimo protokolo ir pan.), kuriuose užfiksuota peilio apžiūra, nenustatyta, kad jis buvo rastas įvykio vietos apžiūros metu. Nukentėjusiosios A. V. parodymai vertintini kaip netiesioginiai ir išvestiniai įrodymai, kuriais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Pasak kasatoriaus, teismai šią nusikalstamą veiką turėjo kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neatsakė į esminius skundo argumentus, jog byloje nepripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad plėšimo metu užvaldytas telefonas buvo nedelsiant grąžintas nukentėjusiajam Š. M. (tai padarė R. R.), t. y. turtinė žala buvo pašalinta (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai individualizavo bausmę, nes, nustatęs atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nesušvelnino bausmės nuteistiesiems, t. y. be pagrindo netaikė švelnesnę bausmę numatančią normą – BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Kasatorius taip pat teigia, kad nuteistajam R. R. netinkamai individualizuota bausmė. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011 pateiktais išaiškinimais, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę, visiškai neatsižvelgė į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, neįvertino kaltininko asmenybės, taip nesivadovavo asmens teise į teisingą bausmę, kildinamą iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje garantuojamos teisės į teisingą teismą. Pagal bylos duomenis, turtinė žala nukentėjusiajam Š. M. buvo atlyginta nedelsiant (telefonas grąžintas savanoriškai), A. V. ir jos sūnui žala taip pat atlyginta, R. R. vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme buvo antraeilis, jis turi šeimą, išlaiko mažametį vaiką (gim. (duomenys neskelbtini)), yra jauno amžiaus, dirba UAB „S.“ (darbdavys tikisi jo sugrįžtant), vertinamas kaip pareigingas, drausmingas, geras darbuotojas. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas R. R. prieštarautų teisingumo principui, o bausmės tikslai gali būti pasiekti taikant bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Nors formaliai nustatytos dvi sunkinančios aplinkybės (bendrininkų grupė ir apsvaigimas nuo alkoholio), tačiau R. R. ir O. R. veiksmai buvo minimaliai pavojingi, nukentėjusieji bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu ne kartą reiškė prašymą netaikyti jiems realios laisvės atėmimo bausmės. Nors BK 180 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik laisvės atėmimo bausmę, teismas turėjo galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į nuteistųjų R. R. ir O. R. gynėjo advokato A. A. Korniko kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad, priešingai nei teigia kasatorius, teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismai, tinkamai įvertinę bylos įrodymus, teisingai išsprendė nuteistojo R. R. kaltės klausimą ir pagrįstai konstatavo, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas. Nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent jų dalį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nors R. R. nusikaltimo metu nukentėjusiajam Š. M. nesudavė smūgių, nenaudojo fizinio smurto, tačiau būdamas kartu su kitais nuteistaisiais suvokė, jog vykdoma nusikalstama veika prieš nukentėjusįjį, matė bendrininkų atliekamus veiksmus ir pritarė jiems, t. y. darytina išvada, kad R. R. veikė bendrai su nuteistaisiais G. A. ir O. R., todėl dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams, kurie privalo už juos atsakyti.

Prokuroras nesutinka ir su kasatoriaus argumentais dėl netinkamo veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Nors byloje nėra daiktinio įrodymo – peilio apžiūros protokolo ar kitokio procesinio dokumento, susijusio su peilio radimu įvykio vietoje ir jo charakteristikų fiksavimu, tačiau veiką kvalifikuojantis požymis (peilio panaudojimas) nustatytas teisėtais būdais surinktais kitais įrodymais. Nukentėjusieji E. V. ir Š. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad rūsyje ant stalo buvo padėtas peilis, kurį paėmė G. A. ir grasino nupjauti ausį, paleisti žarnas. Nukentėjusysis E. V. paaiškino, kad peilis buvo virtuvinis, nesulankstomas. Civilinė ieškovė A. V. apygardos teisme patvirtino, kad: G. A. iš kelnių kišenės iškrito peilis; ji paklausė, iš kur peilis, ir G. A. atsakė, kad nieko nežino, peilį paspyrė toliau, po to paėmė ir įdūrė į žemę; ji peilį ištraukė ir padavė pareigūnams; peilis buvo virtuvinis, visas metalinis, jo geležtė buvo 3 cm pločio, ilgis – 15 cm. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja I. Petrutienė tarnybiniame pranešime nurodė, kad peilio nepavyko rasti, nes ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo tinkamai įformintas, o apygardos teisme parodė, kad: buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, gavus skundą, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas; ji apklausė nukentėjusiuosius, išaiškėjo, kad įvykio metu buvo peilis; pradėjo peilio ieškoti, tačiau pareigūnas, atsisakęs pradėti ikiteisminį tyrimą, nieko neprisiminė. Plungės rajono policijos komisariato patrulė A. S. apygardos teisme parodė, kad grįžusi po įvykio iš karto surašė tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, kad buvo peilis, tačiau kur jį padėjo, negali pasakyti. Pasak prokuroro, remiantis nukentėjusiųjų, civilinės ieškovės, liudytojų parodymais neabejotinai nustatyta, kad nuteistieji nusikaltimo darymo metu panaudojo peilį.

Prokuroras taip pat nurodo, kad priešingai, nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas įvertinęs aplinkybę, kad O. R. ir R. R. atlygino civilinei ieškovei A. V. visą padarytą žalą ir advokato išlaidas, bei tai, kad nukentėjusysis Š. M. civilinio ieškinio nepareiškė, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir, pritaikęs BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pripažino nuteistųjų O. R. ir R. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jie savo noru atlygino padarytą žalą. Pasak prokuroro, šiems nuteistiesiems paskirtos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas ir galutinė bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Teismas tinkamai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikų motyvus ir tikslus, įvertino nuteistųjų asmenybes, tai, kad nustatytos dvi jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, pagrįstai pripažino, kad nėra pagrindo nuteistiesiems paskirtas bausmes laikyti per griežtomis, kad jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas šiuo atveju nėra pagrindas švelninti bausmes. Teismas, bendrindamas bausmes, laikėsi BK 63 straipsnio reikalavimų. Tai, kad R. R. daugiau nėra nusikaltęs, darbovietėje apibūdinamas teigiamai, yra šeimos maitintojas, atskyrimas nuo šeimos gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, kad darant BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nebuvo aktyvus vykdytojas, pasak prokuroro, negali nulemti švelnesnės bausmės skyrimo. Apeliacinės instancijos teismas esminius apeliacinio skundo argumentus palygino su byloje surinkta medžiaga ir pateikė motyvuotas išvadas dėl jo esmės, todėl nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinis skundas tinkamai neišnagrinėtas.

Nuteistųjų R. R. ir O. R. gynėjo advokato Albino Antano Korniko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl R. R. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį

Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai, nenustatę objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimo padarant plėšimą požymių, nuteisė R. R. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas nuteisė R. R. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už nukentėjusiojo Š. M. turto (mobiliojo telefono) plėšimą, padarytą veikiant bendrininkų grupe su G. A. ir O. R.. Nuosprendyje aprašant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nurodyta, jog R. R. nusikalstami veiksmai reiškėsi tuo, kad jis savo pasyviu elgesiu pritarė bendrininkų veiksmams (O. R. sudavė delnu du smūgius nukentėjusiajam į nugarą, G. A. – du kartus mediniu pagaliu į galvą ir iš nukentėjusiojo kelnių kišenės ištraukęs dėklą su mobiliuoju telefonu jį pagrobė). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl Š. M. telefono pagrobimo visų kaltinamųjų kaltė atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, nes svetimas turtas buvo užvaldytas panaudojant fizinį smurtą, kaltinamiesiems veikiant bendrininkų grupe.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl analogiško apeliacinio skundo argumento dėl nepagrįsto R. R. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl R. R. kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, pažymėdamas, kad nors jis nesudavė smūgių nukentėjusiajam, tačiau jokiais veiksmais neparodė, kad nepritaria kitų bendrininkų vykdomiems veiksmams, nebandė jų sustabdyti.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis).

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą (kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį) apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-585/2012).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, aprašydamas nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė naujas aplinkybes, kurios nebuvo inkriminuotos R. R. (neišdėstytos kaltinamajame akte), t. y. kad jis savo pasyviu elgesiu pritarė bendrininkų veiksmams. Iš faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymo matyti, kad R. R. veikė kaip bendravykdytojas. Nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, t. y. savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje) (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-585/2012). Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė jokių motyvų dėl BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo R. R. veiksmuose, apsiribodamas vien nurodymu, jog ši nusikalstama veika padaryta, jam veikiant bendrininkų grupe. Byloje nustatyta, kad R. R. prieš nukentėjusįjį Š. M. nenaudojo nei fizinio, nei psichinio smurto, neužvaldė nukentėjusiojo turto. Nukentėjusysis Š. M. patvirtino, kad O. R. du kartus delnu sudavė jam į nugarą, o G. A. rankoje turėtu pagaliu du kartus sudavė jam per galvą, sukeldami fizinį skausmą, ir, jau jiems nueinant, G. A. pamatęs jo kelnių kišenėje dėklą su mobiliuoju telefonu, nieko nesakęs, jį (dėklą su mobiliuoju telefonu) ištraukė ir užvaldė. Taigi nenustatyta, kad R. R., kaip nusikaltimo bendravykdytojas, būtų atlikęs bent dalį plėšimo objektyviųjų požymių, t. y. būtų panaudojęs fizinį smurtą ar užvaldęs turtą. Taip pat teismai neatskleidė, kaip reiškėsi R. R. susitarimas su kitais bendrininkais dėl bendrų nusikalstamų veiksmų atlikimo bei tyčios bendrumas. Byloje nustatyta, kad balsu felefono niekas nereikalavo, visi buvo apgirtę, taigi nėra jokių duomenų, kad R. R. žinojo ar suvokė, jog iš Š. M., po smūgių sudavimo, bus paimtas telefonas. Be to, teismų padarytai išvadai, kad R. R. pritarė kitų nuteistųjų veiksmams pagrobiant nukentėjusiojo Š. M. mobilųjį telefoną, prieštarauja ir nustatyta aplinkybė, jog būtent R. R. nukentėjusiajam mobilųjį telefoną grąžino dar iki atvykstant policijos pareigūnams.

Taigi įvertinus nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad žemesnės instancijos teismai nepagrįstai pripažino R. R. bendrininkavus darant BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nesant R. R. veikoje BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, ši baudžiamosios bylos dalis jam nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl BK 180 straipsnio 2 dalyje nustatyto kvalifikuojančio požymio – peilio panaudojimo

Atmestini kasatoriaus argumentai, kad teismai nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir nepagrįstai nustatė, jog R. R. ir O. R., veikdami su G. A., nukentėjusiojo E. V. turto plėšimą padarė panaudodami peilį.

Bylos duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismas pripažįsta įrodymais tik įstatymų nustatyta tvarka teisėtais būdais gautus duomenis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Duomenys iki juos pripažįstant įrodymais yra tikrinami teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant numatytus proceso veiksmus. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje išsamiai patikrinęs byloje surinktų duomenų visetą, jų pagrindu pagrįstai nustatė, kad R. R. ir O. R., veikdami bendrininkų grupe su G. A., padarė E. V. turto (mobiliojo telefono) plėšimą panaudodami peilį. Šią nusikalstamą veiką kvalifikuojančią aplinkybę teismas nustatė, remdamasis tokiais įrodymais: nukentėjusiųjų E. V. ir Š. M. nuosekliais parodymais, kad G. A. laikė rankoje peilį ir juo grasino; S. V. 2012 m. liepos 1 d. pareiškimu, kuriame nurodyta, kad jo sūnui padaryti sužalojimai, taip pat ir įbrėžimas peiliu ant pilvo; Plungės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patrulės A. S. 2012 m. liepos 1 d. tarnybiniu pranešimu dėl įvykio patikrinimo, kuriame nurodyta, jog atvykus pagal pranešimą dėl įvykio nukentėjusysis E. V. paaiškino, kad G. A. jam grasino peiliu, kuris buvo surastas pas įtariamąjį; tyrėjos I. Petrutienės tarnybiniu pranešimu, jog įvykio vietoje policijos pareigūnų paimtas peilis, atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą, nebuvo tinkamai įformintas.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistųjų R. R. ir O. R. gynėjo apeliacinį skundą analogiškais kasaciniam skundui argumentais, atliko įrodymų tyrimą, dar kartą apklausė civilinę ieškovę A. V., kuri paaiškino, kad matė, kaip po įvykio G. A. iš kelnių kišenės iškrito peilis, kurį išsamiai apibūdino, nes šį peilį ji buvo davusi savo sūnui, kuris jį laikė įvykio vietoje namo rūsyje. Be to apklausė liudytojas patrulę A. S., kuri patvirtino atvykusi į įvykio vietą matė peilį, tyrėją I. Petrutienę, paaiškinusią, kad iš įvykio vietos paimto peilio nepavyko rasti. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs teisiamajame posėdyje bei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka ištirtus įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiųjų, civilinės ieškovės, liudytojų parodymais apie peilio panaudojimą darant plėšimą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su žemesnės instancijos teismų atliktu byloje surinktų duomenų pripažinimu įrodymais, jų įvertinimu ir padarytomis išvadomis dėl faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Nors pripažintina, kad peilio paėmimas iš įvykio vietos nebuvo tinkamai procesiškai įformintas, taip nesilaikyta BPK 92 straipsnio reikalavimų, tačiau peilio panaudojimas darant nusikalstamą veiką neabejotinai nustatytas remiantis kitais byloje surinktais leistinais ir teismų ištirtais įrodymais (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalys, 301 straipsnio 1 dalis). Taigi darytina išvada, kad teismai pagrįstai nustatė, jog nukentėjusiojo E. V. turto plėšimas padarytas panaudojant peilį, ir tinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Dėl BK 54 straipsnio 2 dalies, 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. redakcija) taikymo

Kasatorius teigia, kad paskirta bausmė nuteistajam R. R. buvo netinkamai individualizuota (neatsižvelgta į nusikalstamos veikos motyvus, kaltininko asmenybę), kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą), remdamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktu, nepagrįstai nesušvelnino nuteistiesiems R. R. ir O. R. bausmių. Šie argumentai pagrįsti.

BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį teismas taip pat vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 2 dalis nustato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Visos minėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems R. R. ir O. R. (taip pat ir nuteistajam G. A.), atsižvelgė į bylos aplinkybes, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininkų asmenybes, kitus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus: jie padarė apysunkį ir sunkų nusikaltimus, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nusikalstamas veikas padarė, veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio), anksčiau neteisti, ir už abi padarytas nusikalstamas veikas abiem nuteistiesiems paskyrė vienodo dydžio laisvės atėmimo bausmes: pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą dvejiems metams, 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimą trejiems metams, ir subendrintą bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl analogiškų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su netinkamu baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatų, nustatančių bausmės skyrimą, taikymu, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino R. R. ir O. R. asmenybes. Nors šis teismas nustatė, jog po nuosprendžio priėmimo civilinė ieškovė A. V. pranešė, kad R. R. ir O. R. atlygino padarytą žalą, o nukentėjusysis Š. M. civilinio ieškinio nepareiškė, ir pripažino tai jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau sprendė, kad nustačius šią aplinkybę, kaip ir remiantis BK 62 straipsnio 1, 2 dalių, 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nėra pagrindo švelninti R. R. ir O. R. paskirtų bausmių.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems R. R. ir O. R. bausmes, o apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms, nepakankamai atsižvelgė ir įvertino byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalies 5, 6, 7 punktuose, t. y. kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, dėl to netinkamai individualizavo bausmes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas kitam nuteistajam šioje byloje G.

A. paskyrė tokio pat dydžio kaip ir R. R. bei O. R. laisvės atėmimo bausmes už abi nusikalstamas veikas ir subendrintą bausmę, nors G. A. buvo penkis kartus teistas, taip pat ir už nusikaltimus nuosavybei, jo teistumas neišnykęs, taigi yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), o darant abi nusikalstamas veikas jo vaidmuo buvo aktyvus, kai tuo tarpu R. R. ir O. R. (kuris padarė nusikalstamas veikas, būdamas devyniolikos metų amžiaus) anksčiau neteisti, o jų vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme buvo mažiau svarbus. Pagal byloje esančius duomenis, R.

R. turi šeimą, išlaiko mažametį vaiką, gimusį (duomenys neskelbtini), yra jauno amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)), dirba UAB „S.“ šaltkalviu, pagal darbo vietą vertinamas kaip pareigingas, darbštus žmogus, kuris, gimus sūnui, pasidarė labiau subrendęs, rūpinasi savo sūnumi ir žmona, stengiasi daugiau uždirbti, o bendrovei labai reikia tokių darbuotojų; Plungės miesto seniūnija dėl R. R. ir O. R. skundų nėra gavusi, administracinėje komisijoje jie nesvarstyti ir nebausti. Be to, apeliacinės instancijos teismo pagrįstai nustatyta R.

R. ir O. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą). Teisingos bausmės skyrimo aspektu svarbu ir tai, kad civilinė ieškovė A. V. bei nukentėjusysis Š. M. pateikė prašymus, jog neturi pretenzijų R. ir O. R., ir prašė neskirti jiems realios laisvės atėmimo bausmės, o atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį patenkinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nustačius netinkamą BK bendrosios dalies nuostatų taikymą skiriant nuteistiesiems bausmes (BPK 376 straipsnio 3 dalis, 369 straipsnio 2 dalis), yra teisinis pagrindas nuteistiesiems R.

R. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, O. R. – pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimo bausmes sumažinti.

BK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 24 d.) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi pagal naująjį teisinį reguliavimą, kuris buvo nustatytas po žemesnės instancijos teismų sprendimų priėmimo, bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas ir asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams ir už tyčinius sunkius nusikaltimus. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje naujasis baudžiamasis įstatymas palengvina nuteistųjų R. R. ir O. R. teisinę padėtį, t. y. turi grįžtamąją galią.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 1 ir 2 dalyse, padarymo aplinkybes bei nuteistųjų R. R. ir O. R. asmenybes, sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir šiems nuteistiesiems taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nuostatas. Įvertinus tai, kad R. R. ir O. R. teisiami pirmą kartą, jiems skirtini įpareigojimai, numatyti BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktuose, – įpareigoti pradėti dirbti ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Šie įpareigojimai ribos nuteistųjų elgesį, sudarys prielaidas siekti BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų tikslų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendžius pakeisti.

Panaikinti nuosprendžių dalis dėl R. R. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. R. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki dvejų metų laisvės atėmimo.

Panaikinti nuosprendžių dalis dėl subendrintos bausmės R. R. paskyrimo.

O. R. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę sumažinti iki dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam O. R. paskirti laisvės atėmimą trejiems metams.

Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. redakcija), R. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės (neatliktos dalies) vykdymą atidėti vieneriems metams, O. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams.

R. R. iš bausmės atlikimo vietos nedelsiant paleisti.

Remiantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktais, nuteistuosius R. R. ir O. R. įpareigoti pradėti dirbti ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitas nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Tomas Šeškauskas

Vytautas Masiokas