AS-1044-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-1044-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00765-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. J. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. J. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. J. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2015 m. gegužės 4 d. savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-150504-00015 (toliau – ir Aktas) ir 2015 m. gegužės 6 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-30-150506-00015 (toliau – ir Privalomasis nurodymas), ir įpareigoti Inspekcijos Klaipėdos skyrių atlikti galimai savavališkos statybos patikrinimą dėl visų žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, esančių statinių. Taip pat pareiškėja prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Akto ir Privalomojo nurodymo galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. nutartimi priėmė M. J. skundą ir iš dalies tenkino jos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdė Privalomojo nurodymo galiojimą iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje.

Dėl 2015 m. gegužės 4 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-30-150504-00015 galiojimo sustabdymo teismas nurodė, kad pareiškėja prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemone siekia, jog ginčo statybos darbus galėtų vykdyti ir toliau, nes tai jai uždrausta Aktu. Tačiau minėtu administraciniu sprendimu jai nėra uždrausta vykdyti tų statybos darbų, kuriuos būtina atlikti tiek šalinant savavališkos statybos padarinius, tiek ir apsaugant statybvietę bei aplinką. Pažymėjo, kad administracinės atsakomybės taikymo pareiškėjai klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

III. Pareiškėja M. J. pateikė atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir prašo šia apimtimi nutartį panaikinti bei išspręsti klausimą iš esmės – sustabdyti Akto galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Pareiškėja paaiškina, kad netęsia ir neketina tęsti statybos darbų. Atsakovas nustatė ir kita bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėja pastatė nesudėtingą statinį, statybos darbai buvo baigti 2015 m. vasario 19 d. Prašymą laikinai sustabdyti Akto galiojimą pareiškėja argumentavo tuo, kad skundo tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, nes Akto pagrindu atsakovas inicijavo jos patraukimą administracinėn atsakomybėn ir tikėtina, kad iki šios bylos išnagrinėjimo M. J. bus nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 159 straipsnio 3 dalį. Tuo atveju, jei teismas patenkins pareiškėjos skundą, pareiškėja bus priversta iš naujo bylinėtis su atsakovu dėl žalos atlyginimo grąžinant nepagrįstai sumokėtą piniginę baudą.

Atsakovas Inspekcijos Klaipėdos skyrius atsiliepime prieštarauja pareiškėjos atskirojo skundo tenkinimui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja :

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria netenkintas jos prašymas taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pažymėtina, jog administracinėje teisėje reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą nustato ABTĮ 71 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr. 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-196/2008, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-632/2011). Pabrėžtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ne pagal paskirtį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012 konstatavo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Nors šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai asmens teisių gynimo būdai, t. y. materialiųjų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais. Reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (ABTĮ 71 str.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr. 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008), kadangi reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo poreikį lemia individuali situacija. Taigi teismas gali taikyti tik tokias reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios yra susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jeigu šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą.

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr. 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr. 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS15-622/2006, 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007, 2007 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-349/2007, 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-674/2011).

Nors, kaip matyti, pareiškėja M. J., prašydama laikinai sustabdyti Akto galiojimą, siekia reikalavimo užtikrinimo priemonės, kuri yra susijusi su pirmosios instancijos teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartimi priimtu nagrinėti jos skundo reikalavimu panaikinti Aktą, taikymo, tačiau būtinybę imtis tokių veiksmų grindžia ne šioje administracinėje byloje galimai jai palankaus teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimu, o grėsme būti nubausta ATPK numatyta tvarka. Taigi konkrečiu atveju pareiškėja neįrodinėja ir teismas savo iniciatyva nenustatė, jog panaikinus Aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas taps itin sudėtingas arba iš viso neįmanomas. Nagrinėjamame kontekste pažymėtina, jog aktai, priimti valstybės institucijoms įgyvendinant funkcijas administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje, nėra administracinių teismų kompetencijos dalykas, be to, prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nebus veiksminga ir nesukurs pareiškėjai norimų teisinių pasekmių, t. y. neapsaugos jos nuo dalyvavimo administracinės nuobaudos skyrimo procedūroje.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas teisingai taikė ABTĮ nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. J. atskirąjį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė