A-525-1592-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1592/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01334-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. K. su skundu (b. l. 1-5), kurį patikslino (b. l. 60-66), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) atnaujinti praleistą terminą skundui dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti;

2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija, VRM) 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-4062(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti L. K. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį;

3) priteisti L. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 15 702,45 Lt, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad jam buvo paskirta 1 068,91 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo kiekvieną mėnesį mokama sumažinta pensija remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis nuostatomis. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir teigė, Ministerijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-4062(11) dalis, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį turi būti panaikinta. Dėl sprendimo argumento, kad atsakovas negali išmokėti neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, kadangi įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenustato, pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pabrėžė, jog siekdamas užtikrinti, jog praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, taip pat dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka.

Tai numatantis įstatymas nėra priimtas, kol kas nėra parengtas ir tokio įstatymo projektas. Dėl kreipimosi į teismą termino nurodė, kad 2013 m. pradžioje iš visuomenės informavimo priemonių sužinojo, kad jam paskirta valstybinė pensija buvo sumažinta dviem pagrindais: vieną kartą kaip ir visiems valstybinių pensijų gavėjams, o antrą kartą – didesne dalimi – dėl to, kad dirbo ir gavo draudžiamųjų pajamų. 2010 m. vasario mėn. (pensija už 2010 m. sausio mėn.) pareiškėjas gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, tačiau, kokiu pagrindu ir kokia dalimi valstybinė pensija jam buvo sumažinta, pareiškėjas nebuvo informuotas.

Terminą skundui paduoti pareiškėjas nežymiai praleido dėl sunkios ir skaudžios situacijos, susiklosčiusios jo šeimoje, t. y. jo sutuoktinės G. K. sunkios ligos. 2010 m. gegužės 20 d. G. K. buvo diagnozuota labai agresyvi gimdos kaklelio vėžio rūšis – karcinoma, dėl kurio ji buvo gydoma chemoterapija ir spinduliniu gydymu. Pareiškėjo sutuoktinės psichinė sveikatos būklė dėl jai diagnozuotos mirtinos ligos ir fizinė sveikatos būklė dėl jai skirto labai intensyvaus gydymo (chemoterapijos ir spindulinio gydymo) buvo labai sunki, ji kentėjo nuolatinį pykinimą, silpnumą, išsibalansavo vidaus organų sistemos, pakilo temperatūra, jos ir visų šeimos narių (pareiškėjo ir dviejų nepilnamečių vaikų) psichologinė būsena.

G. K. buvo reikalinga nuolatinė priežiūra. Pareiškėjas visą laiką, likusį nuo darbo, privalėjo rūpintis sutuoktine, vežioti ją pas gydytojus, pagelbėti ištverti sunkius šalutinius chemoterapijos ir spindulinio gydymo poveikius, taip pat pasirūpinti dviem nepilnamečiais vaikais. Pareiškėjo sutuoktinė neteko darbo, jai nustatytas netektas 60 proc. darbingumas. 2012 m. gegužės 16 d. G. K. diagnozuotas kairės krūties vėžys (karcinoma), atlikta krūties šalinimo operacija, taikyta chemoterapija ir biologinė terapija. Dėl šios ligos pareiškėjo sutuoktinės tiek fizinė, tiek psichinė sveikatos būklė tapo labai bloga, ji kentėjo nuo nuolatinio pykinimo, mirties baimės, pareiškėjas buvo priverstas nuolat rūpintis savo sutuoktine, namais ir vaikais.

Visos šios objektyvios aplinkybės nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. vidurio, kada paaiškėjo, kad liga kol kas neprogresuoja, sąlygojo tai, kad pareiškėjas dėl sudėtingos situacijos šeimoje iš tiesų nesidomėjo savo pažeistų teisių dėl valstybinės pensijos nepriemokos gynimu, kadangi turėjo nuolat rūpintis savo sutuoktinės gyvybe ir sveikata, vaikų priežiūra, todėl neturėjo galimybės pasirūpinti savo teisių gynimu asmeniškai ar per atstovą, ir tik 2013 m. balandį dėl šio klausimo kreipėsi į advokatą. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad terminas praleistas nežymiai.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime (b. l. 34, 104) su skundu nesutiko, prašė bylą nutraukti.

Nurodė, kad byla nurauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo Ministerijai padavimo dienos buvo praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Pažeidimo paaiškėjimo diena laikytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo diena 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. 6 mėnesių terminas baigėsi 2013 m. kovo 21 d. Dėl termino skundui paduoti atnaujinimo nurodė, jog po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo iki termino pabaigos buvo dar 5 mėnesiai, o pareiškėjo žmona buvo gydoma ne šių 5 mėnesių laikotarpiu, o po kreipimosi į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo L. K. skundą tenkino: panaikino Ministerijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-4062(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti L. K. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį; priteisė L. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 15 702,45 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį; priteisė L. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Ministerijos 2008 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 11SP-4139 pareiškėjui nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. neterminuotai paskirta 1 068,91 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 23). Nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija pareiškėjui buvo mažinta du kartus – pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį. 2013 m. balandžio 3 d. pareiškėjas kreipėsi į Ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 24-26). Ministerija 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 1D-4062(11) pareiškėjui paaiškino pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo tvarką, nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti jos nepriemoką (b. l. 31-32).

Teismas pažymėjo, jog Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d., pacitavo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d.

Pažymėta, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktais išaiškinimais, dėl termino skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos paduoti ir momento nuo kurio jis skaičiuojamas (3 metų procesinis terminas, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia).

Nustatyta, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas perskaičiuota nuo 2010 m. sausio 1 d. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikti duomenys patvirtino, kad 2010 metų sausio mėnesio pensija pareiškėjui buvo pervesta 2010 m. vasario 26 d. (b. l. 82, 83). Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013 m. balandžio 29 d. (b. l. 1), t. y. praleidęs skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo.

Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, vertino, jog pareiškėjas teismui pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Skunde nurodė, kad 2010 m. vasario mėn. (pensija už 2010 m. sausio mėn.) pareiškėjas gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, tačiau, kokiu pagrindu ir kokia dalimi valstybinė pensija jam buvo sumažinta pareiškėjas nebuvo informuotas. Pareiškėjas terminą skundui paduoti nežymiai praleido dėl sunkios ir skaudžios situacijos, susiklosčiusios jo šeimoje, t. y. jo sutuoktinės G. K. sunkios ligos. Dėl ligos pareiškėjo sutuoktinės tiek fizinė, tiek psichinė sveikatos būklė tapo labai bloga, ji kentėjo nuo nuolatinio pykinimo, mirties baimės, pareiškėjas buvo priverstas nuolat rūpintis savo sutuoktine, namais ir vaikais. Visos šios objektyvios aplinkybės nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2013 m. vidurio, kada paaiškėjo, kad liga kol kas neprogresuoja, sąlygojo tai, kad pareiškėjas iš tiesų nesidomėjo savo pažeistų teisių dėl valstybinės pensijos nepriemokos gynimu, kadangi turėjo nuolat rūpintis savo sutuoktinės gyvybe ir sveikata, vaikų priežiūra, todėl neturėjo galimybės pasirūpinti savo teisių gynimu asmeniškai ar per atstovą. Terminas praleistas nežymiai.

Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokos apskritai nėra nustatyti. Aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, savo teises į pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą, paaiškėjo tik LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį, kurioje konstatuota, kad ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje buvo pateiktas išaiškinimas dėl skundo padavimo teismui termino pradžios skaičiavimo.

Pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, 2013 m. balandžio 3 d. kreipėsi į Ministeriją. Teismo vertinimu, aplinkybės, jog kreipimosi į teismą terminas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas nebuvo, tai, kad pagal analogiją turi būti taikomas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytas trejų metų terminas paaiškėjo tik po išplėstinės LVAT kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties paskelbimo, pareiškėjas savo teises ginti ėmėsi per protingą terminą, leidžia teigti, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių. Teisinis neaiškumas sąlygojo tai, kad pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti dėl kreipimosi į teismą terminų ir tvarkos. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad prieš kreipdamasis į teismą asmuo prašymą turi pateikti pensiją skiriančiai ir mokančiai institucijai, šiuo atveju – Ministerijai. LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartimi byloje Nr. AS502-169/2014 konstatavo, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, pareiškėjas turėjo rūpintis sunkiai sergančia žmona, o tai taip pat turėjo įtakos termino skundui paduoti praleidimui. Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, leido teigti, kad į Ministeriją ir teismą pareiškėjas kreipėsi per protingą terminą po LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties paskelbimo, todėl yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą ir bylą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėti iš esmės.

Vadovaudamasis LVAT praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04) ir teismui atnaujinus terminą skundui paduoti, teismas laikė, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti. Pareiškėjo kreipimasis į teismą neribojamas aplinkybe, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos ir tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

Tarnybos 2013 m. balandžio 18 d. pažyma Nr. 11PP(P)-2784 patvirtina, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui neišmokėta 15 702,45 Lt (28 616 Lt – 12 913,55 Lt) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (b. l. 30). Ginčo dėl šios sumos šalys nekelia.

Remdamasis LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Pasisakydamas dėl reikalavimo panaikinti dalį Ministerijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-4062(11), teismas nurodė, jog šiuo sprendimu atsakovas atsisakė mokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Ministerija, priimdama ginčijamus sprendimus, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl yra pagrindas panaikinti tą Ministerijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-4062(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį.

Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų teismas pažymėjo, jog patenkinus pareiškėjo skundą yra pagrindas atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas prašė priteisti 2 000 Lt advokato pagalbai apmokėti, t. y. 300 Lt už 2013 m. balandžio 3 d. prašymo Ministerijai parengimą ir 1 700 Lt už skundo teismui parengimą ir atstovavimą teisme (b. l. 43-44). Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ patvirtinta minimali mėnesinė alga 1 000 Lt.

Pareiškėją teisme atstovavo advokatė Asta Bajorienė (b. l. 16-17). Pateikta 2013 m. balandžio 2 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 42-2, 2013 m. gegužės 7 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 51 patvirtina, kad už prašymo Ministerijai, skundo teismui parengimą ir atstovavimą teisme pareiškėjas sumokėjo 2 000 Lt (b. l. 45-48). Pagal Rekomendacijų 8.1 punktą už pareiškimą spręsti ginčą ne teisme, gali būti priteista 350 Lt (0,35 x 1 000), pagal 8.2 punktą už skundo surašymą pareiškėjui galėtų būti priteistina ne daugiau nei 3 000 Lt (1000 x 3). Pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija maksimalaus galimo priteisti dydžio, todėl priteistina 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

III. Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 128), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą – sumažinti bylinėjimosi išlaidų dydį.

Apeliaciniame skunde remiasi Rekomendacijų 2 punktu, teigia, jog bylinėjimosi išlaidos šioje byloje neproporcingai didelės, neatsižvelgta, kad šioje bylose buvo suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, byla nelaikytina sudėtinga, nereikalingos specialios žinios, šiose byloje sprendžiami teisiniai klausimai nėra nauji, teismuose nagrinėjama itin daug analogiškų bylų, tad atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes yra pagrindas pareiškėjui priteistų išlaidų sumą (2 000 Lt) proporcingai mažinti. Teigia, kad analogiškose pagal ginčo dalyką bylose bylinėjimosi išlaidos vidutiniškai siekia 200 – 300 Lt, didesnės bylinėjimosi išlaidos mažinamos (pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-974-561/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartis administracinėj byloj Nr. A143-177/2014).

Pareiškėjas L. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 133-136), prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti pareiškėjui jo apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas – 500 Lt.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia šiuos argumentus:

1) priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršijo Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, buvo proporcingos suteiktų teisinių paslaugų apimčiai ir kokybei, būtinos asmeniui, neturinčiam teisinio išsilavinimo, tinkamai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą. Už prašymo Ministerijai parengimą pareiškėjas advokatei sumokėjo 300 Lt, nors pagal Rekomendacijų 8.1 punktą, už šią teisinę paslaugą gali būti priteista 350 Lt. Pažymi, kad prašymas buvo išsamus, teisiškai argumentuotas, paremtas faktinėmis aplinkybėmis, teismų praktika. Taip pat nurodo, kad advokatė parengė ir 2013 m. balandžio 29 d. pateikė skundą teismui, atstovavo pareiškėją 2013 m. birželio 26 d. teismo posėdyje. Teismui bylą sustabdžius, o vėliau atnaujinus, pareiškėjui pasiūlyta, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktą išaiškinimą, patikslinti skundo reikalavimus, pateikti prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, pateikti termino praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai teismui pateiktas advokatės parengtas patikslintas skundas, advokatė atstovavo pareiškėją 2014 m. sausio 20 d. teismo posėdyje. Už skundo, patikslinto skundo parengimą ir atstovavimą dviejuose teismo posėdžiuose pareiškėjas advokatei sumokėjo 1 700 Lt. Tuo tarpu maksimali suma už skundo parengimą pagal Rekomendacijų 8.2 punktą yra 3 000 Lt.

2) Nesutinka, kad skundo parengimui nebuvo reikalingos specialios žinios, sprendžiami klausimai nėra nauji. Pažymi, kad byla buvo sustabdyta iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateiks aktualų teisės normų aiškinimą. Išaiškinimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo apskundimo terminų ir jų skaičiavimo pradžios buvo pateiktas tik 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje Nr. A444-2232/2013, tačiau iš šios nutarties vis dar buvo neaišku, kaip traktuotinos termino praleidimo priežastys, dėl to, jog iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas. Tai, kad šios aplinkybės galėjo turėti įtakos pareiškėjams sąžiningai klystant dėl kreipimosi į teismą terminų, o tai yra pagrindas praleistiems skundo padavimo terminams atnaujinti, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmą kartą išaiškino tik 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014. Tačiau patikslinto skundo rengimo metu teismų praktika nebuvo aiški, pareiškėjas šias aplinkybes ir teisės aiškinimą turėjo pagrįsti. Patikslintas skundas buvo išsamus, pakankamai didelės apimtis, jame aptarta teismų praktika ir aplinkybės dėl teisinio reguliavimo ir teismų praktikos neaiškumo ginčo teisinių santykių srityje, kitos svarbios termino praleidimo priežastys, aptarti ir teismų praktika pagrįsti terminui atnaujinti svarbūs įrodymai.

3) Vienintelė apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis (Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas LITEKO neskelbiamas) priimta byloje, kurioje buvo visiškai kitokia faktinė situacija, todėl remtis ja kaip panašia nėra teisinio pagrindo. Panašiose faktinėse situacijose suformuotos teismų praktikos apeliantas nepateikė. Formuluodamas reikalavimą apeliantas pateikia tik abstraktų prašymą kažkiek sumažinti bylinėjimosi išlaidų dydį, taip galimai piktnaudžiaujama procesu.

4) Už šio atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą pareiškėjas advokatei sumokėjo 500 Lt. Nors pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą gali būti priteista 1 500 Lt, atsižvelgiant į tai, jog apeliaciniu skundu skundžiamas tik bylinėjimosi išlaidų dydis, tai savo esme atitinka atskirąjį skundą, todėl pagrindžiant atsiliepimo į jį dydį, teisinga taikyti Rekomendacijų 8.15 punktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės buvo kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Ministerijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-4062(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti L. K. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį; priteisė L. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 15 702,45 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, ir 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis teikiamas dėl teismo sprendimo dalies, kuria priteistos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, jog kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies apeliantai neginčija, o patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ją taip pat laiko teisėta ir pagrįsta, atitinkančia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, vėlesnę praktiką), toliau vertinama ir pasisakoma tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, tais atvejais, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo <...>. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, suteikia teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas ir nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ir advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą. Apeliantai šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neginčija, apeliacinės instancijos teismas, minėta, patikrinęs bylą, ją taip pat laiko teisėta ir pagrįsta, taigi, akivaizdu, jog sprendimas byloje priimtas pareiškėjo naudai, tad jis turi teisę į dėl bylinėjimosi patirtų išlaidų atlyginimą.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėją 2013 m. balandžio 2 d. teisinių paslaugų sutarties pagrindu (sutarties dalykas – kreipimosi į Ministeriją parengimas, Ministerijai atsisakius patenkinti pareiškėjo reikalavimą, skundo teismui parengimas ir pareiškėjo atstovavimas Vilniaus apygardos administraciniame teisme) šiame ginče atstovavo advokatė Asta Bajorienė (b. l. 16-17). Minėtos sutarties pagrindu ji parengė 2013 m. balandžio 3 d. prašymą Ministerijai dėl neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo (b. l. 8-10), 2013 m. balandžio 29 d. skundą teismui (b. l. 1-5), 2013 m. lapkričio 26 d. patikslintą skundą (b. l. 60-66), atstovavo pareiškėją 2013 m. birželio 26 d. (b. l. 49) ir 2014 m. sausio 20 d. (b. l. 110-112) teismo posėdžiuose, trukusiuose atitinkamai 21 minutę ir 8 minutes.

Už rašto Ministerijai parengimą ir išsiuntimą pareiškėjui buvo pateikta 300 Lt 2013 m. balandžio 2 d. sąskaita už teisines paslaugas (b. l. 45), už skundo parengimą ir atstovavimą Vilniaus apygardos administraciniame teisme – 1 700 Lt 2013 m. gegužės 7 d. sąskaita už teisines paslaugas (b. l. 47), kurias pareiškėjas apmokėjo (b. l. 46, 48).

Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Pareiškėjo atstovei teikiant teisines paslaugas šiame ginče jau galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, kuriuo nustatyta 1 000 Lt MMA, todėl apskaičiuojant pareiškėjui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, pagrindu imamas šis dydis.

Atsižvelgiant į išdėstytą bei remiantis Rekomendacijų 8.1 punktu, maksimali suma, kuri galėtų būti priteista už pareiškėjo advokatės parengtą prašymą Ministerijai – 350 Lt (0,35 x 1 000). Pareiškėjo už šią teisinę paslaugą sumokėta ir prašoma priteisti suma – 300 Lt, minėto maksimalaus užmokesčio dydžio neviršija ir nesiekia, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai buvo priteista pilna apimtimi.

Remiantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimalus priteistinas užmokestis už advokato parengtą skundą – 3 000 Lt (3 x 1 000). Pareiškėjas, minėta, už skundą ir atstovavimą teisme advokatei sumokėjo ir prašo priteisti beveik perpus mažesnę sumą – 1 700 Lt (už patikslintą skundą pareiškėjas atskirai nemokėjo, neprašo už jį priteisti bylinėjimosi išlaidų). Todėl nepaisant to, jog už atstovavimą teismo posėdžiuose šiuo atveju, remiantis Rekomendacijų 9 punktu, išlaidos nėra priteisiamos, teisėjų kolegijos vertinimu, minėta suma (1 700 Lt) taip pat pagrįstai priteista visa apimtimi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindo remiantis Rekomendacijų 2 punktu mažinti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį, t. y. priteisti pareiškėjui ne visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nėra. Pastebėtina, jog tuo metu, kai buvo rengiamas pareiškėjo skundas teismui, teisinė situacija ir teismų praktika bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sumažinimo, nepriemokų priteisimo dar nebuvo iki galo aiškiai suformuota, tad negalima teigti, jog skundas paduotas byloje, kurioje nėra naujų teisinių klausimų. Pareiškėjo už nurodytas teisines paslaugas sumokėtos ir prašomos priteisti išlaidos atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Atsakovo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143-177/2014, negali būti vertinama kaip precedentas sumažinti pareiškėjui priteistas bylinėjimosi išlaidas, nes faktinės byloje susiklosčiusios situacijos yra skirtingos, o dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, jog pagrindo tenkinti atsakovų apeliacinį skundą nėra. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas už šio procesinio dokumento parengimą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą pasirašytas advokatės Astos Bajorienės. Kartu pateikta išrašas iš 2014 m. vasario 28 d. teisinių paslaugų sutarties tarp pareiškėjo ir advokatės Astos Bajorienės (sutarties dalykas – atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą parengimas ir pateikimas) (b. l. 139), 500 Lt sąskaita už teisines paslaugas (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) (b. l. 137), bei vietinio mokėjimo nurodymo kopija (b. l. 138), patvirtinanti, kad minėta sąskaita buvo pareiškėjo apmokėta.

Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, Rekomendacijų 8.11 punktu, pagal kurį maksimalus užmokestis už advokato parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą - 1 500 Lt (1,5 x 1 000), pareiškėjo prašymas dėl 500 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į apeliacinį skundą tenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui L. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 500 Lt (penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas