A-261-125-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-125/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00564-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 11.4.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims BUAB „Adagrus“, VĮ „Registrų centras“, V. I., Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, AB „Swedbank“ ir UAB „Žemėtvarkos darbai“ dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. G. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 5–7), prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“; 2) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. 02-01-5680; 3) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 7325.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra BUAB „Adagrus“ akcininkas ir kreditorius. Šiuo skundu jis siekia apginti bankrutuojančios BUAB „Adagrus“, savo (kaip įmonės akcininko) bei kitų įmonės kreditorių interesus: jis siekia, kad būtų panaikinti administraciniai aktai, kurių pagrindu neteisėtai suformuotas žemės sklypas buvo grąžintas V. I., kuri vėliau tą žemės sklypą pardavė BUAB „Adargus“ už neprotingai didelę kainą, nes tuo valstybei ir BUAB „Adagrus“ buvo padaryta žala, o įmonė privesta prie bankroto. Žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas) nuosavybės teisėms atkurti buvo suformuotas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 20 d.

įsakymo Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“ pagrindu ir Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 02-01-5680 bei 2007 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 7325 pagrindu buvo grąžintas V. I., kuri Žemės sklypą pardavė BUAB „Adagrus“ už 2 500 000 Lt (2007 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. VL-4375 bei 2007 m. rugpjūčio 10 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. VL-4376). Žemės sklypo įsigijimą finansavo AB „Swedbank“, kuris suteikė BUAB „Adagrus“ 543 038 eurų dydžio kreditą.

Vėliau paaiškėjo, kad Žemės sklype esantys statiniai, kurie nebuvo pažymėti planinėje medžiagoje, yra kultūros paveldo vertybės, todėl juos pažymėti buvo privalu, ir ši aplinkybė daro Žemės sklypo žemėtvarkos dokumentus negaliojančiais. 2012 m. balandžio 27 d. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos informavo, kad 2012 m. balandžio 17 d. Kultūros paveldo departamento pirmojoje nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje nuspręsta: pripažinti statinius, esančius (duomenys neskelbtini), kultūros vertybėmis, suteikti jiems teisinę apsaugą, įrašyti juos į Kultūros paveldo registrą, apibrėžti teritorijų ribas ir nustatyti jiems vietinio reikšmingumo lygį.

Taigi, Žemės sklypas kartu su nepažymėtais statiniais negalėjo būti Lietuvos valstybės perleistas fiziniam asmeniui, o pastarojo – juridiniam, todėl viešojo administravimo subjekto sprendimai yra naikintini. Priimdami ginčijamus aktus atsakovai pažeidė ir viešąjį interesą, kadangi neužtikrino valstybės ar savivaldybės turto išaiškinimą, jo teisinę registraciją ir apsaugą, dėl ko kultūros vertybėmis pripažintas turtas faktiškai yra perduotas privatiems asmenims.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu (I t., b. l. 36–39) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad ginčijamu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. A-614 buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas, skirtas nuosavybės teisių į žemę atkūrimui natūra. Remiantis patvirtintu planu ir Kauno apskrities viršininko priimtais ginčijamais administraciniais aktais V. I. atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklypą. Tam, kad būtų pagrindas žemę laikyti valstybės išperkama, viena iš būtinų sąlygų yra pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintas detalusis planas, tačiau ginčo teritorija niekada nebuvo detaliai suplanuota ir ji neatitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų kriterijų, pagal kuriuos žemė priskiriama valstybės išperkamai, todėl šiuo atveju taikyti šias nuostatas nėra jokio pagrindo. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad formuojant žemės sklypą (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėms atkurti teritorijoje, kuri buvo pažymėta kaip laisva (neužstatyta), jokių pastatų ar statinių, suformuotų kaip nekilnojamieji daiktai ir įregistruotų Nekilnojamojo turto registre, nebuvo, atitinkamai nebuvo teisinio pagrindo laikyti šią teritoriją valstybės išperkama.

Pareiškėjas privalo nurodyti, kokias konkrečiai jo teises pažeidžia ginčijami administraciniai aktai. Jo skunde nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jam, kaip BUAB „Adagrus“ kreditoriui, ar šiai įmonei žala buvo padaryta būtent ginčijamais administraciniais aktais. Žemės sklypo formavimo ir nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų metu BUAB „Adagrus“ jokių teisių į ginčo žemės sklypą neturėjo, todėl šios procedūros niekaip nebuvo susijusios su BUAB „Adagrus“ teisėmis bei teisėtais interesais. Iš skundo turinio galima daryti išvadą, kad pareiškėjo teises tariamai pažeidė ne ginčijami administraciniai aktai, o būtent žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris, kuris nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Be to, skunde jokio įstatymo, suteikiančio pareiškėjui teisę ginti viešąjį interesą, nėra nurodyta, todėl negali būti vertinami skundo argumentai, jog ginčijami administraciniai aktai pažeidžia viešąjį interesą, nėra užtikrinta valstybės ar savivaldybės turto bei nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga.

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Kaip patvirtina byloje pateikti įrodymai, pareiškėjui 2007 m. vasario 20 d. įsakymas Nr. A-614 buvo įteiktas kartu su Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2012 m. sausio 24 d. raštu Nr. 40-2-198. Taigi, būtent tada pareiškėjui tapo žinoma ne tik apie priimtą administracinį aktą, bet ir apie jo turinį. Tačiau į teismą su skundu pareiškėjas kreipėsi tik 2012 m. gegužės 17 d.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 46–48) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas savo skundą argumentuoja Kauno miesto valdybos 2001 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 233 „Dėl teritorijos prie valdų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano“, tačiau šiuo sprendimu ginčo teritorijos detalusis planas nebuvo patvirtintas. Nors minėtu detaliuoju planu buvo formuojami aštuoni žemės sklypai, skirti nuosavybės teisėms į žemę atkurti, tačiau, kaip matyti iš patvirtinto detaliojo plano brėžinio, šioje teritorijoje suprojektuotas žemės sklypas Nr. 8 buvo išbrauktas iš detaliojo plano sprendinių, o nurodytu Kauno miesto valdybos sprendimu patvirtintas tik septynių žemės sklypų detalusis planas. Tokiu būdu, ginčo teritorija niekada nebuvo detaliai suplanuota ir ji neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų kriterijų, pagal kuriuos žemė priskiriama valstybės išperkamai, todėl atmestini pareiškėjo nurodyti argumentai dėl imperatyvių Atkūrimo įstatymo normų pažeidimo.

Ginčijamu Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 02-01-5680 bei tos pačios dienos sprendimu Nr. 7325 V. I. buvo atkurtos nuosavybės teisės į senelio turėtos žemės dalį, grąžinant natūra 0,9876 ha žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita; naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos 70 procentų; bendro naudojimo teritorijos 30 procentų). Pretendentė su minėtu įsakymu ir sprendimu sutiko, formuojant žemės sklypą suderino planus, pasirašė žemės sklypo paženklinimo-parodymo akte, pretenzijų dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo proceso Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui nepareiškė, į teismą nesikreipė, jų neturi ir šiuo metu.

Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kokią galimai pažeistą savo teisę ar interesą jis gina reikšdamas šį skundą. Be to, BUAB „Adagrus“ yra paskirtas bankroto administratorius, kuris jokių pretenzijų atsakovams nepareiškė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. I. atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 60–62) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

V. I. manymu, J. G. nurodyta aplinkybė, jog jis yra BUAB „Adagrus“ akcininkas, nepagrįstą, kadangi Kauno apygardos teisme pagal J. G. ieškinį yra nagrinėjama civilinė byla dėl nuosavybės teisių į BUAB „Adagrus“ akcijas pripažinimą. Civilinė byla nėra išnagrinėta, joje procesinis sprendimas nėra priimtas ir ginčas dėl nuosavybės teisių į BUAB „Adagrus“ akcijas nėra išspręstas.

Be to, būtent J. G. sutarties pagrindu padėjo V. I. atkurti nuosavybės teises į senelio S. A. žemę. 2005 m. lapkričio 2 d. tarp V. I., J. G. bei M. Š. buvo pasirašyta sutartis dėl žemės sklypų, kurie bus suformuoti V. I. senelio S. A. žemėje, šalia sklypų (duomenys neskelbtini). Šia sutartimi su J. G., M. Š. buvo susitarta, kad pastarieji padės V. I. susigrąžinti buvusioje senelio žemėje sklypus iki 132 arų, už ką jie gaus atlygį. J. G. sutartinius įsipareigojimus vykdė bei tarpininkavo atkuriant nuosavybės teises į sutartyje numatytą žemę. Taip pat 2006 m. birželio 26 d. tarp V. I., J. G. bei M. Š. buvo pasirašytas aukščiau minėtos sutarties pakeitimas: sutarties objektas buvo žemės sklypai, kurie formuojami buvusioje V. I. senelio S. A. žemėje, adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat šiame susitarime numatyta, kad sutarties šalys įsipareigoja vėliau sklypus parduoti tarpusavyje sutarta kaina ir buvo sutartas atlygis už konsultacijas pardavus žemės sklypus.

Visiškai nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad žemė BUAB „Adagrus“ buvo parduota už neprotingai didelę kainą. Nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes. Prašomi panaikinti sprendimai priimti 2007 metais, t. y. iki Kultūros paveldo departamento sprendimo priėmimo (Žemės sklype esantys statiniai į Kultūros paveldo registrą įrašyti tik 2012 m. balandžio 17 d.). Vėlesnis statinių įtraukimas į registrą negali būti pagrindas naikinti administracijos direktoriaus įsakymą. Pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, kad žemė priskiriama valstybės išperkamai pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kadangi minėta žemė niekada nebuvo detaliai suplanuota. Taip pat pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi 2001 m. vasario 13 d. Kauno miesto valdybos sprendimu Nr. 233 „Dėl teritorijos prie valdų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano“, nes šiuo planu ginčo žemės detalusis planas nebuvo patvirtintas.

Trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Adagrus“ atstovas teismo posėdžio metu su skundu nesutiko ir nurodė, kad skundas visiškai nepagrįstas. Pareiškėjas tokiu būdu nori suvesti savo asmenines sąskaitas su buvusiu verslo partneriu. Kiek jam žinoma visą laiką vieninteliu BUAB „Adagrus“ akcininku buvo ir iki šiol yra kitas asmuo, pareiškėjas nėra BUAB „Adagrus“ akcininkas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu (II t., b. l. 68–75) pareiškėjo J. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad V. I. yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į senelio S. A. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos 15,82 ha žemės (pateikta nuosavybės teisių atkūrimo byla). Ginčijamu Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 02-01-5680 bei tos pačios dienos sprendimu Nr. 7325 (nuosavybės teisių atkūrimo bylos lapai 84 – 85), V. I. buvo atkurtos nuosavybės teisės į senelio turėtos žemės dalį, grąžinant natūra 0,9876 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ginčijamu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“ (I t., b. l. 40), buvo patvirtintas laisvos žemės plotas ir pasiūlyta Kauno apskrities viršininkui spręsti nuosavybės teisių grąžinimo klausimą.

Pasisakydamas dėl termino skundui paduoti, teismas rėmėsi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui skundžiamas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 20 d. įsakymas Nr. A-614 buvo įteiktas kartu su Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos skyriaus 2012 m. sausio 24 d. raštu Nr. 40-2-198. Pareiškėjui tapo žinoma apie priimtą administracinį aktą ir apie jo turinį. Apie skundžiamus 2007 m. gegužės 25 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-5680 ir sprendimą Nr. 7325 pareiškėjui taip pat buvo žinoma faktiškai iškarto juos priėmus, kadangi jis pats rūpinosi nuosavybės atkūrimu, apie tai galima spręsti iš byloje pateiktų sutarčių.

Pareiškėjas paaiškino, kad tik 2012 m. balandžio 17 d. Kultūros paveldo departamento pirmojoje nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje buvo nuspręsta suformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini) esančius statinius pripažinti kultūros vertybėmis, ir būtent tik tuomet jis suprato, jog ginčijami administraciniai aktai pažeidžia jo teises, taip pat ir viešąjį interesą. Iki tol nebuvo jokių duomenų apie tai, jog ginčo teritorijoje yra pastatai, kurie yra pripažinti kultūros vertybėmis. Supratęs, jog jo teisės pažeistos, jis nedelsiant, nepraleidęs termino skundui paduoti, kreipėsi į teismą. Teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kuriais jis vadovaujasi nurodydamas, jog termino skundui paduoti jis nepraleido, kadangi kaip matyti iš bylos medžiagos (I t., b. l. 27–28, 26), tik 2012 m. balandžio 17 d. Kultūros paveldo departamento pirmojoje nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryboje buvo nuspręsta suformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini) esančius statinius pripažinti kultūros vertybėmis, ir tik tuomet pareiškėjas sužinojo, kad ginčo teritorijoje esantys pastatai pripažinti kultūros vertybėmis, ir ši aplinkybė pažeidžia jo teises. Būtent nuo šio momento ir skaičiuojamas terminas skundui paduoti. Kaip matyti, į teismą pareiškėjas kreipėsi 2012 m. gegužės 17 d., t. y. nepraleidęs termino skundui paduoti.

Ginčijamu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-614 buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planas, skirtas nuosavybės teisių į žemę atkūrimui natūra (I t., b. l. 40). Remiantis patvirtintu planu, ginčijamais Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 02-01-5680 bei tos pačios dienos sprendimu Nr. 7325, V. I. buvo atkurtos nuosavybės teisės į senelio turėtos žemės dalį, grąžinant natūra 0,9876 ha žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita; naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos 70 procentų; bendro naudojimo teritorijos 30 procentų). Pretendentė su minėtu įsakymu ir sprendimu sutiko, formuojant žemės sklypą suderino planus, pasirašė žemės sklypo paženklinimo-parodymo akte, pretenzijų dėl netinkamo nuosavybės teisių atkūrimo proceso Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriui nepareiškė, į teismą nesikreipė.

Pareiškėjo teigimu, ginčijami administraciniai aktai dėl laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plano patvirtinimo bei nuosavybės teisių atkūrimo negalėjo būti priimti, nes ginčo žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kartu su nepažymėtais statiniais negalėjo būti Lietuvos valstybės perleistas fiziniam asmeniui, o pastarojo – juridiniam, ir tai, pareiškėjo nuomone, yra pagrindas administraciniams aktams panaikinti.

Remdamasis ABTĮ 89 straipsniu, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo jokių teisinių pagrindų, kuriais vadovaujantis ginčijami administraciniai aktai galėtų būti panaikinti kaip neteisėti. Pareiškėjo skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju jis kreipėsi į teismą kaip BUAB „Adagrus“ akcininkas, siekdamas apginti savo kaip akcininko bei kitų įmonės kreditorių interesus, nes tariamai neteisėtais administraciniais aktais suformavus žemės sklypą ir atkūrus į jį nuosavybės teises trečiajam suinteresuotam asmeniui V. I., kuri vėliau tą žemės sklypą pardavė BUAB „Adagrus“ už neprotingai didelę kainą, buvo padaryta žala šiai įmonei ir valstybei. Tačiau pareiškėjo skunde nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjui, kaip BUAB „Adagrus“ kreditoriui, ar šiai įmonei žala buvo padaryta būtent ginčijamais administraciniais aktais. Žemės sklypo formavimo ir nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų metu BUAB „Adagrus“ jokių teisių į ginčo žemės sklypą neturėjo, todėl šios procedūros niekaip nebuvo susijusios su BUAB „Adagrus“ teisėmis bei teisėtais interesais. Priešingai, įmonė, būdama atidi ir rūpestinga civilinių teisinių santykių dalyvė, galėjo ir privalėjo išsiaiškinti su ginčo žemės sklypo suformavimu susijusias aplinkybes dar prieš sudarydama pirkimo-pardavimo sutartį, o kilus abejonių turėjo teisę atsisakyti sudaryti sandorį, tačiau to nepadarė. Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjo teises tariamai pažeidė ne ginčijami administraciniai aktai, o būtent žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris, kuris nėra nagrinėjamos administracinės bylos dalykas.

Pažymėtina, kad skundą pareiškėjas pasirašė, kaip fizinis asmuo, bet ne BUAB „Adagrus“ atstovas. Byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu patraukta BUAB „Adagrus“, ir jos atstovas teismo posėdžio metu su pareiškėjo skundu nesutiko, paaiškino, jog skundas nepagrįstas, kadangi pareiškėjas tokiu būdu suvedinėja sąskaitas su savo buvusiu verslo partneriu.

Nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl jos teisių pažeidimo, teismas įvertino skundo pagrįstumą, t. y. ar pareiškėjo teisės ar interesai buvo pažeisti ginčijamais administraciniais aktais, ar jie pažeisti viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu), ar pažeidimas padarytas viešojo administravimo srityje. Kaip jau minėta, visi pareiškėjo ginčijami administraciniai aktai susiję su nuosavybės teisių atkūrimu V. I., priimti 2007 m. ir nei pareiškėjo, nei BUAB „Adagrus“ interesų nepažeidė ir neturėjo jiems įtakos. Teismas, įvertinęs visus įrodymus ir ištyręs visas bylai svarbias aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pareiškėjo skundžiami viešojo administravimo subjekto aktai, veiksmas (neveikimas) nepažeidė ir negalėjo pažeisti (nėra susijęs su pareiškėjo teisių įgyvendinimu ir niekaip negalėjo jam turėti įtakos), pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Be to, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius ginčijamu įsakymu patvirtino suformuoto laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą nuosavybės teisėms į žemę atkurti. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog žemė priskiriama valstybės išperkamai, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; ir kt. Taigi, tam kad būtų pagrindas žemę laikyti valstybės išperkama, viena iš būtinų sąlygų – įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas detalusis planas.

Nėra įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto ir galiojančio ginčo teritorijos detaliojo plano. Pareiškėjo skunde klaidingai remiamasi Kauno miesto valdybos 2001 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 233 „Dėl teritorijos prie valdų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano“, nes šiuo sprendimu ginčo teritorijos detalusis planas nebuvo patvirtintas. Minėtu detaliuoju planu buvo formuojami aštuoni žemės sklypai, skirti nuosavybės teisėms į žemę atkurti, tačiau, kaip matyti iš patvirtinto detaliojo plano brėžinio, šioje teritorijoje suprojektuotas žemės sklypas Nr. 8 buvo išbrauktas iš detaliojo plano sprendinių, o nurodytu Kauno miesto valdybos sprendimu patvirtintas tik septynių žemės sklypų detalusis planas. Ginčo teritorija niekada nebuvo detaliai suplanuota ir ji neatitinka Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų kriterijų, pagal kuriuos žemė priskiriama valstybės išperkamai, todėl šiuo atveju taikyti Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas nėra jokio pagrindo.

Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad formuojant žemės sklypą (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėms atkurti teritorijoje, kuri buvo pažymėta kaip laisva (neužstatytą), jokių pastatų ar statinių, suformuotų kaip nekilnojamieji daiktai ir įregistruotų Nekilnojamojo turto registre nebuvo, atitinkamai nebuvo teisinio pagrindo laikyti šią teritoriją valstybės išperkama, kaip reikalingą joje esančių statinių eksploatavimui. Nors, kaip teigia pareiškėjas, Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2012 m. balandžio 17 d. posėdyje buvo nuspręsta pripažinti statinius, esančius (duomenys neskelbtini), kultūros vertybėmis, suteikti jiems teisinę apsaugą ir įrašyti juos į Kultūros paveldo registrą, tačiau šios aplinkybės nustatytos jau po Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo priėmimo, priimant šį įsakymą dar neegzistavo ir į jas nebuvo galimybės atsižvelgti. Dėl šios priežasties statinių, esančių (duomenys neskelbtini), įrašymas į Kultūros vertybių registrą, negali būti pagrindu panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą. Akcentuotina ir tai, kad iki šiol šie statiniai Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti.

Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdžio metu ne kartą pabrėžė, jog ginčijamais administraciniais aktais pažeidžiamas viešasis interesas, kurį taip pat būtina apginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), ABTĮ bei Prokuratūros įstatymas nepateikia viešojo intereso sąvokos. Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Viešasis interesas, taikant ABTĮ, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė, įstatymo numatytais atvejais, kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai.

ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, tačiau siekdami apginti viešąjį interesą į teismą gali kreiptis tik tam tikri asmenys ir tik tada, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme (LVAT 2009 m. birželio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. AS63-337/2009). Pareiškėjo skunde tokio įstatymo, suteikiančio jam teisę ginti viešąjį interesą, nėra nurodyta, todėl negali būti vertinami skundo argumentai, jog ginčijami administraciniai aktai pažeidžia viešąjį interesą, nėra užtikrinta valstybės ar savivaldybės turto bei nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, nes teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjas neturi.

III. Pareiškėjas J. G. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 81–88) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu Žemės sklype de facto egzistavo statiniai (kultūros paveldo vertybės), kuriuos Žemės sklypo dokumentuose buvo privalu pažymėti bei atlikti kitus veiksmus, kaip tai numato Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, bei Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės, patvirtintos Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522.

2. Atkuriant nuosavybės teises į Žemės sklypą, nebuvo nustatinėjama, kam nuosavybės teise priklauso Žemės sklype esantys statiniai (saugotini blindažai). Kauno apygardos administracinis teismas ignoravo aplinkybes, kad šie statiniai niekada nepriklausė šios žemės ankstesniems savininkams, kad jie yra Kauno miesto savivaldybės turtas, nes šie statiniai yra Kauno tvirtovės priklausiniai (statybos metai 1916), kurie siekiant užtikrinti tinkamą Kauno tvirtovės XIX-XX amžių architektūros paminklo, fortifikacijų ištyrimą, restauravimą, saugojimą ir panaudojimo koordinavimą, Vyriausybės 1993 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 363 buvo neatlygintinai perduoti į Kauno miesto valdybos balansą. Taigi, jau nuo 1993 m. buvo aišku, kad Žemės sklype yra statinių, kad jie yra saugotini ir kad Žemės sklypas negali būti priskiriamas laisvų Žemės sklypų kategorijai.

3. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad byloje esantis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Prof. Dr. V. R. pateiktas raštas patvirtina, kad Kauno tvirtovės statiniai, šiuo atveju blindažai – slėptuvės ir ilgalaikis šaudymo lizdas, esantys Žemės sklype, yra pastatyti teisėtai ir pagal galiojusius teisės aktus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. lapkričio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011, pažymėjo, kad nustačius, jog žemės sklype yra teisėtai pastatyti statiniai ar kitokie nekilnojamieji daiktai, kuriems naudojamas žemės sklypas, ir tokio sklypo naudojimas pagal kitą paskirtį nėra galimas, sklypas laikytinas užstatytu. Vadinasi, Žemės sklypas pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas negalėjo būti priskiriamas laisvai ir grąžintinai žemei. Be to, Žemės sklypo planas net nebuvo suderintas su galiojančiais ir įregistruotais teritorijų planavimo dokumentų registre detaliaisiais planais. Tikėtina, kad toks derinimas sąmoningai nebuvo atliekamas, nes jo metu išaiškėtų, kad Žemės sklype yra saugotinos kultūros vertybės.

4. Kauno miesto valdyba 2001 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 233 „Dėl teritorijos prie valdų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano“ patvirtino parengtą laisvos teritorijos (duomenys neskelbtini) rajone, prie AB „Kauno energija“ mazuto ūkio teritorijos, detalųjį planą (toliau – ir Detalusis planas). Šiai dienai jis yra galiojantis (registro kodas 002193001752). Visas Žemės sklypas, dėl kurio suformavimo ir patvirtinimo teisėtumo ir yra ginčas, į jį pateko. O ginčo Žemės sklypo detalusis planas nebuvo tvirtinamas dėl teritorijoje esančių „blindažų“ ir jų apsaugos zonų, pažymėtų minėto Detaliojo plano brėžinyje bei nurodytų sudedamojoje šio plano dalyje – aiškinamajame rašte. Aplinkos apsaugos skyriui nepritarus Žemės sklypo Nr. 8 , kaip laisvos valstybinės žemės sklypo, formavimui (gavus rekomendacijas iš Kauno regiono Aplinkos apsaugos departamento), ginčo sklypas 2001 m. vasario 13 d. Detaliuoju planu nebuvo formuojamas aiškiai nurodant priežastis – Žemės sklypas nėra laisvas.

5. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog jis nenurodė teisinių pagrindų, kuriais vadovaujantis ginčijami administraciniai aktai galėtų būti panaikinti kaip neteisėti. Viso proceso metu J. G. laikėsi nuoseklios pozicijos, kad ginčijami administraciniai aktai priimti neužtikrinant objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo ir ignoruojant svarbiausias aplinkybes dėl Žemės sklype esančių statinių egzistavimo ir jų įtakos Žemės sklypo formavimui ir grąžinimui. Taigi, Kauno apygardos administracinis teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai (formaliai) išnagrinėjo administracinę bylą, neanalizavo pareiškėjo nurodytų teisinių ir faktinių argumentų, kuriais pareiškėjas teigė, jog administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant visą eilę Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų: nesilaikyta 2001 m. Detaliojo plano rengimo metu nustatytų aplinkybių, parengtų planų bei priimtų administracinių aktų dėl Žemės sklype esančių statinių realaus egzistavimo ir jų apsaugos; netinkamai parengtos SĮ „Kauno planas“ schemos ir jos netinkamai suderintos, todėl UAB „Žemėtvarkos darbai“ netinkamai (pažeidžiant įstatymus ir kitus teisės aktus) atliko kadastrinius matavimus; be to, galimai suklastotas Žemės sklypo planas ir galimai apgaulės būdu šis planas patvirtintas.

6. LVAT yra konstatavęs, kad ar žemė turi būti grąžinta natūra, ar valstybės išperkama, lemia ne detalaus plano buvimas ar jo nebuvimas, o tai, ar yra pagrįstas visuomenės poreikis tai konkrečiai žemei ir ar žemė yra laisva (LVAT 2003 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-263/2003). Taigi, Žemės sklypas yra užimtas ir nelaisvas pagal du požymius: žemė yra užstatyta statiniais, kurie yra nekilnojamasis daiktas ir kurie priklauso Kauno miesto savivaldybei, ir šiems statiniams buvo/yra akivaizdus ir aiškus visuomenės poreikis dėl statinių priklausymo kultūros vertybėms.

7. 2013 m. kovo 6 d. Kauno miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba pateikė pažymą Nr. AP-6, kurioje išreikšta vienareikšmė išvada, patvirtinanti eilę teisės normų pažeidimų, padarytų priimant ginčijamą administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 20 d. įsakymą Nr. A-614. Teismas šį esminį bylos įrodymą visiškai ignoravo ir juo nemotyvuotai nesivadovavo. Tai reiškia, kad teismas neįvykdė pareigos ištirti visus byloje esančius rašytinius įrodymus, ignoravo teismų praktiką dėl teisės taikymo ir priėmė neteisėtą sprendimą.

8. Žemės sklypas pagal jame esančių statinių savybes galėjo būti pripažintas tik konservacinės paskirties (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 1 str., Teritorijų planavimo įstatymo 5 str. 2 d. 1, 3 ir 8 p. bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymas Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdo turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo“). Bet kokios kitos paskirties nustatymas reiškia imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimą. Vien dėl šios priežasties administraciniai aktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, o tai yra savarankiškas pagrindas juos panaikinti (ABTĮ 89 str. 1 p.).

9. Teismas neįsigilino į bylos esmę ir akivaizdžiai netinkamai įvertino faktines aplinkybes dėl pareiškėjo statuso ir ginčijamų administracinių aktų įtakos jo teisėms ir teisėtiems interesams. J. G., kaip BUAB „Adagrus“ kreditoriui, suteikiama teisė ginčyti 2007 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. VL-4375, sudarytą tarp V. I. ir BUAB „Adagrus“. Tačiau nenuginčijus šioje byloje skundžiamų administracinių aktų, pareiškėjas neturi galimybės ginčyti minėtos sutarties. Šios aplinkybės reiškia, kad pareiškėjas turi teisinį suinteresuotumą ginčijamų aktų atžvilgiu. Be to, Žemės sklype esantiems statiniams nebuvo ir nėra nustatytas servitutas, paskaičiuota žemės sklypo vertė atkūrinėjant nuosavybės teises yra netinkama, kadangi nėra įvertinti esantys statiniai, kurie dar yra ir kultūros vertybės, Žemės sklypo paskirtis yra neatitinkanti įstatymų ir turi būti konservacinės paskirties. Dėl šių priežasčių teismo motyvas, kad ginčo procedūros niekaip nebuvo susijusios su BUAB „Adagrus“ ir su pareiškėjo teisėmis bei teisėtais interesais, laikytinas nepagrįstu ir neatitinkančiu bylos aplinkybių.

10. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog jis negali ginti viešojo intereso, teismas šios išvados nemotyvavo tinkamai. Kitaip nei civilinės bylos, visos administracine tvarka nagrinėjamos bylos susijusios su poreikiu apsaugoti viešąjį interesą byloje, kas lemia specifinę administracinio teismo padėtį. Teismas nenustatė ir sprendime nenurodė jokio įstatymo, kuris draustų pareiškėjui kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Tai, kad įstatymai aiškiai nestato piliečio teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, a priori nereiškia, kad tokia teisė yra draudžiama.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 98–103), kuriuo prašo jį atmesti. Atsiliepimą atsakovas grindžia šiais argumentais:

1. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai aiškino teisės normas. J. G. nurodyti statiniai (blindažai) registrų centro duomenų bazėje buvo įregistruoti ir suformuoti kaip nekilnojamojo turto objektai tik 2013 m. balandžio 10 d., todėl teisines pasekmes gali sukelti tik nuo teisinės registracijos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.75 str. 2 d.). Apeliantas klaidina teismą, teigdamas, kad blindažai, esantys ginčo sklype, nuosavybės teise priklauso ginčo savininkams. Atsižvelgiant į registrų centro duomenis, daiktinės teisės į statinius nėra įregistruotos, atlikta tik statinių teisinė registraciją, kadastriniai matavimai, todėl šis turtas, kol nėra kitų duomenų, priklauso Lietuvos Respublikai.

2. Iš esmės statinių teisinė registracija nėra ginčo dalyku, todėl vadovautis prof. Dr. V. R. pateiktu raštu teismui nebuvo pagrindo. Be to, prof. Dr. V. R. neatlieka funkcijų, kurios įstatymu nustatyta tvarka priskirtos Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai.

3. Negalima sutikti su apelianto pozicija, kad jau nuo 1993 m. buvo aišku, kad ginčo teritorija yra užstatyta statiniais. Šis faktas tretiesiems asmenims, kurie nėra nei statytojai, nei kultūros vertybių prižiūrėtojai, galėjo būti žinomas tik po statinių teisinės registracijos.

4. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ginčijamus aktus priėmę subjektai netinkamai nustatė, kad ginčo teritorija yra užstatyta. J. G. nepateikė neginčijamų įrodymų, kad subjektai, kurių administracinius aktus jis ginčija, žinojo ar galėjo žinoti apie esamus statinius (blindažus) ginčo teritorijoje. Be to, kultūros vertybių saugomos teritorijos apribojimas taikomas ginčo teritorijai tik nuo 2012 m. balandžio 23 d., todėl įstatymas atgal negalioja. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Žemės sklypo planas yra suklastotas.

5. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad ginčo teritorija užstatyta statiniais, kurie priklauso Kauno miesto savivaldybei. Registrų centro duomenimis daiktinės teisės į daiktus, kurie kaip nekilnojamojo turto objektai sukurti tik 2013 m. balandžio 10 d., nėra įregistruotos. Konkrečias nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos valstybinio administravimo funkcijas atlieka ir už jų vykdymą atsako Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, kuris apie vykstančius teismo posėdžius žinojo, tačiau nebuvo aktyvus, teismo posėdžiuose nedalyvavo, atsiliepimo neteikė, kuri viešojo intereso negynė. Be to, 2013 m. balandžio 15 d. teismo posėdžio metu Kauno miesto savivaldybės atstovė pateikė teismui ir šalims įrodymus, kurie patvirtina, kad apie ginčijamus administracinius aktus žinojo Kauno apygardos prokuratūra, kuri 2012 m. kovo 6 d. nutarimu Nr. P-2175 atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones. Taigi, ginti viešojo intereso šioje byloje nėra pagrindo. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad pretendentė V. I. siekė atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypą neteisėtais būdais, darė poveikį specialistams, vykdžiusiems atkūrimą, dėl ko buvo priimtas galimai neteisėtas sprendimas, kuris galimai pažeidžia viešą interesą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu (II t., b. l. 114–121) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimą grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą bei Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendime. Papildomai nurodo, kad iš Kauno miesto valdybos 2001 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 233 patvirtinto Detaliojo plano brėžinio suprojektuotas Žemės sklypas Nr. 8 buvo išbrauktas, nes jis negalėjo būti suformuotas kaip naujas žemės sklypas nuosavybės teisėms atkurti – jame nebuvo galimybės nustatyti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme nustatyto privalomo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo, t. y. statybinės zonos (žemės sklypo Nr. 8 didelę dalį ploto užėmė lietaus vandens nuotekų kolektoriaus trasa ir vertingas liepų masyvas). Tuo tarpu apelianto nurodyti statiniai nebuvo laikomi kliūtimi žemės sklypams formuoti.

Apeliantas, nagrinėdamas ginčo Žemės sklypo formavimo teisėtumą, klaidingai remiasi teisės aktais, reglamentuojančiais teritorijų planavimą (Teritorijų planavimo įstatymu, Detaliųjų planų rengimo taisyklėmis, patvirtintomis aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašu, patvirtintu Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124), nes šie teisės aktai nereglamentuoja žemės sklypų formavimo procedūrų, kai formuojami laisvos (neužstatytos) žemės sklypai buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytos žemės ribose (šiuo atveju, taikomas Atkūrimo įstatymas, pagal kurį sklypai formuojami ne rengiant teritorijų planavimo dokumentus, o atliekant kadastrinius matavimus, o šie atliekami pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatus, patvirtintus Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534). Apeliantas klaidingai nurodo, kad Žemės sklypo planas nebuvo suderintas su galiojančiais ir įregistruotas teritorijų planavimo dokumentų registre detaliaisiais planais, nes tokio reikalavimo minėtuose nuostatuose nebuvo.

Minėta, kad nagrinėjamu atveju ginčas nėra susijęs su teritorijų planavimo dokumentų rengimu, joks teritorijų planavimo dokumentas nėra ginčijamas, todėl remtis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypų naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo”, įrodinėjant ginčijamo įsakymo neteisėtumą, taip pat nėra jokio pagrindo.

Ginčo Žemės sklypo plane nurodyta žemės sklypo paskirtis ir naudojimo būdas atitiko Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane nurodytą paskirtį („kita“) ir naudojimo būdą (70 proc. pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos, 30 proc. bendrojo naudojimo teritorijos). Nebuvo pagrindo nustatyti konservacinės Žemės sklypo naudojimo paskirties, nes toks naudojimo būdas nenumatytas pagal Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą.

Vyriausybės 1993 m. gegužės 23 d. nutarime Nr. 363 kalbama apie Kauno tvirtovės fortifikacijų ir jų priklausinių perdavimą į Kauno miesto valdybos balansą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2013 yra išaiškinęs, jog asmens nuosavybės teisei į nekilnojamojo turto objektą atsirasti turi būti konkretus teisės aktuose nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Minėtame nutarime nebuvo aiškiai išreikštos valios perleisti nurodytų pastatų nuosavybės teises. Perdavimas „į balansą" savaime nereiškia, kad perduodamos nuosavybės teisės, nes nagrinėjamu atveju aiškaus savininko valinio veiksmo, kuriuo jis būtų atsisakęs savo nuosavybės teisės į Kauno tvirtovės statinius ir jų priklausinius, nebuvo. Prie nutarimo nebuvo jokių dokumentų, kuriuose būtų detalizuoti tariamai perduodami nuosavybėn statiniai (pvz., perdavimo-priėmimo aktai ar pan.), todėl taip pat nėra pagrindo vienareikšmiškai spręsti, jog minėtame nutarime buvo kalbama ir apie ginčo Žemės sklype esančius statinius. Pasikeitus nekilnojamojo kultūros paveldo teisiniam reglamentavimui, t. y., 1994 m. gruodžio 22 d. priėmus Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, funkcijas, susijusias su nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, pavesta atlikti Kultūros vertybių apsaugos departamentui. Tokiu būdu, aukščiau minėtas Vyriausybės nutarimas, pavedęs Kauno miesto valdybai inventorizuoti Kauno tvirtovės fortifikacijas bei parengti jų naudojimo taisykles, buvo neįgyvendintas.

Apeliaciniame skunde neteisingai nurodyta, kad kultūros paveldo objektai ir jų užimama teritorija negali priklausyti privačiam asmeniui. Jokiuose nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra reikalavimo, kad kultūros paveldo objektai gali būti tik valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Be to, pareiškėjo nurodomi statiniai yra vietinės reikšmės kultūros paveldo objektai, kuriems išimtinė valstybės nuosavybės teisė įstatymu nėra numatyta. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktuose nurodomi statinių statybos metai yra 1916-1917, o visą šią teritoriją iki nacionalizacijos, t. y iki 1940 m., nuosavybės teise valdė S. A. (į kurio turėtą nekilnojamąjį turtą atkurti nuosavybės teises pretenduoja trečiasis suinteresuotas asmuo V. I.), taigi, iki nacionalizacijos ginčo statiniai buvo privačioje teritorijoje.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skundui paduoti, tačiau atsakovas su tokia teismo išvada nesutinka, nes nagrinėjamoje byloje apeliantas savo teisių pažeidimą sieja ne su sprendimu įrašyti statinius į Kultūros vertybių registrą, o su žemės sklypo, kuriame yra statiniai, suformavimu nuosavybės teisėms atkurti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. I. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l.106–109), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. V. I. iš esmės remiasi tokiais pat argumentais, kuriuos atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą yra pateikę atsakovai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 92) prašo apeliacinio skundo pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas neginčijo 2007 m. rugpjūčio 10 d. žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-1143-0047, pirkimo-pardavimo sutarties ir tos pačios dienos priėmimo-perdavimo akto, o nenuginčijus šių sandorių, teismo sprendimas pareiškėjui nebūtų sukėlęs pageidaujamų teisinių pasekmių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 123–124) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu nusprendė, kad J. G. skundas nepagrįstas.

Bylos ginčas yra dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“, Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 02-01-5680, Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 7325 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Žemės sklypas nuosavybės teisėms atkurti buvo suformuotas Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. vasario 20 d. įsakymo Nr. A-614 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano patvirtinimo“ pagrindu ir Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 25 d. įsakymo Nr. 02-01-5680 bei 2007 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 7325 pagrindu buvo grąžintas V. I., kuri Žemės sklypą pardavė BUAB „Adagrus“ už 2 500 000 Lt (2007 m. rugpjūčio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. VL-4375 bei 2007 m. rugpjūčio 10 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. VL-4376).

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad ABTĮ 89 straipsnio 1 dalis nustato skundžiamų aktų panaikinimo pagrindus: 1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių minėtų pagrindų, kad aktai galėtų būti panaikinti kaip neteisėti. Pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą kaip BUAB „Adagrus“ akcininkas ir kreditorius. BUAB „Adagrus“ pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo ginčo žemės sklypą iš fizinio asmens V. I., kuriai nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūrų metu buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, kad ginčijami administraciniai aktai nei pareiškėjui, nei BUAB „Adagrus“ nepadarė žalos, nes pareiškėjo ir BUAB „Adagrus“ teisės ir teisėti interesai kyla iš pirkimo-pardavimo sutarties, kuri nėra šios bylos ginčo dalyku, o ne iš ginčijamų administracinių aktų, nes jie susiję su nuosavybės atkūrimu V. I. Teismas taip pat pažymi, kad trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Adagrus“ su pareiškėjo skundu nesutiko, taigi pripažįsta ginčijamų teisės aktų teisėtumą ir nemano, kad jais buvo padaryta žala.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos argumentu, kad Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2012 m. balandžio 17 d. posėdyje buvo nuspręsta pripažinti statinius, esančius (duomenys neskelbtini), kultūros vertybėmis, suteikti jiems teisinę apsaugą ir įrašyti juos į Kultūros paveldo registrą, tačiau šios aplinkybės nustatytos jau po Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo priėmimo, priimant šį įsakymą dar neegzistavo ir į jas nebuvo galimybės atsižvelgti. Be to, kaip teisėjų kolegija jau minėjo, ginčijami administraciniai aktai pareiškėjo iškelto ginčo apimtimi nepažeidžia jo teisių.

Pareiškėjas savo poziciją taip pat grindžia tuo, kad buvo pažeistas viešasis interesas. Teisėjų kolegija nurodo, kad, remiantis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, tačiau, siekdami apginti viešąjį interesą, į teismą gali kreiptis tik tam tikri asmenys ir tik tada, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-337/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra subjektas, turintis įstatymo suteiktą teisę ginti viešąjį interesą, todėl viešojo intereso pažeidimo aspektas šios bylos apimtyje plačiau neanalizuojamas.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad naikinti ginčijamų administracinių aktų pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, yra teisėtas ir pagrįstas. Remiantis šiais argumentais, apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas