A-165-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-165-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07604-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Z. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. Z. kreipėsi į teismą prašydama atnaujinti jai terminą skundui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) pateikti, taip pat panaikinti VSDFV 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7433 bei įpareigoti VSDFV išnagrinėti jos 2013 m. spalio 30 d. skundą, priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad pareiškėjai paskirta senatvės pensija vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuo 2010 m. sausio mėn. buvo sumažinta. Pareiškėjos teigimu, ji apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą. Iki šio nutarimo priėmimo pareiškėja neturėjo pagrindo kreiptis dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti terminą skundui VSDFV pateikti nutraukti, likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl 2010 m. sausio mėn. pareiškėja sužinojo, kad jai mokama ne viso dydžio pensija. Pareiškėja dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV pirmą kartą kreipėsi su 2013 m. spalio 30 d. skundu, kuris VSDFV gautas 2013 m. lapkričio 4 d., t. y. praleidusi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nustatytą 3 metų terminą, todėl VSDFV 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7433 pareiškėjos skundą nagrinėti atsisakė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjos A. Z. skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti VSDFV 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7433 bei įpareigoti VSDFV išnagrinėti jos 2013 m. spalio 30 d. skundą, atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo atnaujinti terminą skundui VSDFV paduoti, paliko nenagrinėtą. Teismas taip pat išaiškino pareiškėjai teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo padavimo terminą, kartu su juo pateikiant objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą.

Teismas nustatė, kad pirma sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn. Į VSDFV dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėja kreipėsi tik su 2013 m. spalio 30 d. skundu, kurį VSDFV gavo 2013 m. lapkričio 4 d., t. y., pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. skundą. Nors pareiškėja VSDFV prašė ne tik įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti jai neišmokėtą pensijos dalį, bet ir panaikinti VSDFV Kauno skyriaus priimtą sprendimą, tačiau prašymas panaikinti šį sprendimą yra išvestinis iš prašymo priteisti neišmokėtą pensijos dalį, ginčas kyla būtent dėl pensijos dalies neišmokėjimo, todėl atsakovas pagrįstai abu skundo reikalavimus atsisakė nagrinėti nustatęs, kad yra praleistas terminas skundui paduoti.

Teismas konstatavo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį naikinti vadovaujantis pareiškėjos nurodytais motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgęs į tai, kad skundo reikalavimas įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. skundą yra išvestinis iš skundo reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą, šį skundo reikalavimą taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad vadovaujantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131. 20 punktu, teismas negali atnaujinti termino skundui paduoti VSDFV, kol su tokiu prašymu nebuvo kreiptasi į atsakovą. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjai buvo išaiškinta teisė kreiptis su prašymu į atsakovą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, tačiau pareiškėja tokia teise nepasinaudojo. Kadangi pareiškėja dėl pirmojo skundo reikalavimo nepasinaudojo išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir šia tvarka galima pasinaudoti, ši skundo dalis buvo palikta nenagrinėta.

III. Pareiškėja A. Z. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti (b. l. 50–54).

Pareiškėja teigia privaloma išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka pasinaudojusi. Nurodo, kad dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies grąžinimo su 2013 m. spalio 23 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, kuris 2013 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą Nr. (10.1) S-73384. Pareiškėja su 2013 m. spalio 30 d. skundu kreipėsi į VSDFV, kuri priėmė skundžiamą 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7433, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą.

Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamą VSDFV 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą pareiškėja gavo tik 2013 m. lapkričio 27 d., t. y. jau pasibaigus sprendime nurodytam terminui įrodymams pateikti. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neatnaujinęs termino skundui paduoti nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Be to, pareiškėja teigia, kad trejų metų senaties terminas nėra suėjęs daliai reikalavimų: pensija mokama kas mėnesį, todėl pareiškėjos teisių pažeidimas yra tęstinis.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui (b. l. 58–60).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies atlikto apskaičiavimo teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja 2013 m. spalio 23 d. VSDFV Kauno skyriaus 1-ajam pensijų skyriui pateikė prašymą remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pensijos dalį. VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. spalio 24 d. rašte pareiškėjai buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimas, kurio teisingumas, kaip jau paminėta, ginčo šalių nėra kvestionuojamas. 2013 m. spalio 30 d. pareiškėja apskundė paminėtą 2013 m. spalio 24 d. raštą, prašydama išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. VSDFV 2013 m. lapkričio 8 d. sprendime buvo nurodyta, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą ir jai pasiūlyta iki 2013 m. lapkričio 22 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Aptariamoje nutartyje, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Taip pat buvo išspręstas atsakovo tokio pobūdžio bylose – teritorinio VSDFV skyriaus, kuris administruoja senatvės pensijos mokėjimą – tinkamumo klausimas.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV teritoriniam skyriui paduotas 2013 m. spalio 23 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 20 ir 31 punktuose.

Tačiau VSDFV 2013 m. lapkričio 8 d. sprendime kartu konstatuota, jog teritorinio skyriaus sprendimo naikinti nėra pagrindo. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.). Pažymėtina, kad šios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1090/2014, 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1231/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1420/2014 ir kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja pasinaudojo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šiuo aspektu kliūčių nagrinėti bylą iš esmės neliko. Tačiau pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduotame skunde nėra reikalavimo dėl sumažintos senatvės pensijos dalies priteisimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi faktinio bei teisinio pagrindų išspręsti tarp šalių kilusį ginčą iš esmės. Atsižvelgdama į tai, kolegija pripažįsta būtina grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėdamas šią bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsnio nuostatomis, turėtų pasiūlyti pareiškėjai pareikšti reikalavimą dėl jai nesumokėtos pensijos dalies priteisimo, taip pat išspręsti atsakovo šioje administracinėje byloje tinkamumo klausimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė