eA-1918-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1918-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00132-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viringas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viringas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Viringas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-48956 bei įpareigoti Inspekciją pratęsti pareiškėjui 2012 m. gruodžio 17 d. ir 2013 m. vasario 11 d. sudarytas mokestines paskolų sutartis iki 2014 m. lapkričio 10 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad dėl sudėtingos finansinės situacijos neturėjo galimybės laiku atsiskaityti su atsakovu, todėl buvo sudarytos paskolos sutartys, kuriose atsakovas sutiko atidėti mokestines nepriemokas iki 2013 m. gruodžio 20 d. Pareiškėjas, matydamas, kad negalės laiku atsiskaityti su atsakovu pagal sutartis, 2013 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas pratęsti minėtas sutartis, tačiau atsakovas tai daryti atsisakė. Pareiškėjo manymu, atsakovas netinkamai pritaikė teisės normas ir be pagrindo atmetė jo prašymą pratęsti sutartis.

Pareiškėjas, teikdamas prašymą pratęsti mokestinės paskolos sutartis, pridėjo visus būtinus dokumentus, kurie įrodė, kad, atidėjus mokestinę prievolę, pareiškėjas turės galimybių visiškai atsiskaityti su atsakovu. Pareiškėjas UAB „Pajūrio rezidencija“ yra suteikęs 16 000 000 Lt dydžio kreditą, kuris negrąžintas laiku. UAB „Pajūrio rezidencija“ yra iškelta restruktūrizavimo byla ir pagal patvirtintą restruktūrizavimo planą UAB „Pajūrio rezidencija“ turėjo atsiskaityti su pareiškėju iki 2013 m. gruodžio mėnesio pabaigos, tačiau faktiškai to nepadarė. 2013 m. gruodžio 2 d. raštu RUAB „Pajūrio rezidencija“ informavo Bendrovę, kad restruktūrizavimo planas keičiamas ir planuojama skolą grąžinti 2014 m. lapkričio 10 d.

Pareiškėjo reikalavimas RUAB „Pajūrio rezidencija“ yra užtikrintas antros eilės hipoteka, įkeisto turto vertė sudaro 21 000 000 Lt, pareiškėjo reikalavimas RUAB „Pajūrio rezidencija“ sudaro 16 000 000 Lt, o mokestinė nepriemoka – 3 425 833,62 Lt. Pareiškėjo įsiskolinimas atsakovui atsirado todėl, kad RUAB „Pajūrio rezidencija“ laiku negrąžino suteiktos paskolos. Atidėjus mokestinių paskolų grąžinimo terminą pagal sutartis iki 2014 m. lapkričio mėnesio ir RUAB „Pajūrio rezidencija“ grąžinus paskolą pareiškėjui, šis turės galimybių atsiskaityti su atsakovu ir išsaugoti verslą.

Pažymėjo, kad, nepratęsus sutarčių, pareiškėjo finansinė situacija būtų kritiška – nebūtų galimybės atsiskaityti su atsakovu ir nebūtų pakankamai apyvartinių lėšų toliau plėtoti veiklą. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo nurodomi argumentai, jog pastarųjų metų Bendrovės finansiniai rezultatai yra prasti ir kad ji teturi vieną darbuotoją, yra nepagrįsti ir prieštarauja atsakovo prieš tai priimtiems sprendimams, t. y. sprendimams sudaryti sutartis, kurias pareiškėjas prašo pratęsti.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui jau buvo suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę ir mokestinę nepriemoką sumokėti iki 2013 m. gruodžio 20 d. 2010 m. spalio 5 d. mokestinės paskolos sutarties Nr. (14.5)-163-219 sąlygos pareiškėjo prašymu buvo jau du kartus pakeistos ir atidėtas mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo / atidėjimo terminas. Be to, buvo sudaryta 2011 m. lapkričio 16 d. mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-5366, kurios sąlygos taip pat buvo pakeistos pagal pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas nepasinaudojo suteikta galimybe, todėl atsakovas turėjo pagrindą manyti, kad jis nesiekė įvykdyti mokestinių prievolių per įstatymo nustatytą kuo trumpesnį terminą, todėl atsakovas atsisakė dar kartą pakeisti mokestinės paskolos sutarčių sąlygas.

Atsakovas paaiškino, kad yra RUAB „Pajūrio rezidencija“ kreditorius, tai patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis. Atsakovas neturėjo jokių duomenų apie ketinimus keisti restruktūrizavimo planą, tai pažymėta ir atsakovo 2013 m. gruodžio 11 d. rašte Nr. (23.1-08)-RNA-48965. Nei per RUAB „Pajūrio rezidencija“ 2013 m. gruodžio 2 d. rašte nurodytą terminą, nei vėliau RUAB „Pajūrio rezidencija“ atsakovui nepateikė jokių duomenų apie numatomą restruktūrizavimo plano pakeitimą. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad pareiškėjas visais atvejais atgaus skolą iš RUAB „Pajūrio rezidencija“ ir turės galimybę atsiskaityti su atsakovu, nes jo reikalavimas į RUAB „Pajūrio rezidencija“ yra užtikrintas antros eilės hipoteka. Pažymėjo, kad sutartine hipoteka įkeisto turto vertė yra 21 000 000,00 Lt, tačiau tai yra trečios eilės įkeitimas, t. y. lėšos, gautos už įkeistą turtą, pirmiausia bus nukreipiamos pirmos ir antros eilės hipotekos kreditoriams. Atsakovas akcentavo, kad pirmos eilės hipotekos turėtojo AB SEB banko reikalavimas RUAB „Pajūrio rezidencija“ yra didesnis nei įkeisto turto vertė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Inspekcijos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (23.1-08)-RNA-48956 teisėtumas ir pagrįstumas. Ginčas byloje kilo dėl to, ar pagrįstai atsakovas nepratęsė pareiškėjui 2013 m. vasario 11 d. ir 2012 m. gruodžio 17 d. sudarytų mokestinės paskolos sutarčių iki 2014 m. lapkričio 10 d.

Teismas vadovavosi ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – ir MAĮ) (88 str.) ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintomis Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) (Taisyklių 6, 14, 40 p.) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A438-1450/2010, Nr. A415-1450/2010, Nr. A575-861/2011.

Atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, teismas sprendė, kad nors pareiškėjas skunde teigė, jog jo prašymas pratęsti mokestinės paskolos sutartis atitinka visas tiek MAĮ 88 straipsnyje, tiek Taisyklėse įtvirtintas nuostatas, tačiau byloje neįrodė realių pagrįstų galimybių atsiskaityti su valstybės biudžetu egzistavimo per jo prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį, t. y. pareiškėjas per 2011 metus pardavimų neturėjo, 2012 metais pareiškėjo pardavimai sudarė 12 352 Lt, o 2013 metais pareiškėjo pajamos buvo tik 8 100 Lt. Bendrovėje nuo 2009 m. gruodžio 1 d. dirba vienas darbuotojas.

Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jis visais atvejais atgaus skolą iš RUAB „Pajūrio rezidencija“ ir turės galimybę atsiskaityti su atsakovu. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas turi finansinį reikalavimą RUAB „Pajūrio rezidencija“ restruktūrizavimo byloje, neįrodo, jog RUAB „Pajūrio rezidencija“ grąžins skolą pareiškėjui, tuo labiau kad patvirtintas restruktūrizavimo planas nebuvo tinkamai vykdomas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjui jau buvo suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jam nepavyko.

Teismas atkreipė dėmesį, kad teisėtų lūkesčių principas siejamas su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimas). Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad, sudaręs mokestinės paskolos sutartis, pareiškėjas pagrįstai galėjo tikėtis, jog mokesčių administratorius iki mokestinės paskolos sutartyse nurodyto termino nesiims priverstinai išieškoti mokestinės nepriemokos, kurios sumokėjimas yra išdėstytas ar atidėtas. Šių pareiškėjo teisėtų lūkesčių mokesčių administratorius nepažeidė. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai tikisi, kad mokesčių administratorius tenkins visus jo prašymus pratęsti jau sudarytas mokestinės paskolos sutartis, nes faktinė pareiškėjo situacija, palyginti su ta, kuri buvo pasirašant mokestinės paskolos sutartis, yra pasikeitusi.

Teismo sprendime akcentuota, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą gali būti priimtas tik tuomet, jeigu mokesčių mokėtojas kartu su prašymu pateikia dokumentų, įrodančių, kad turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo laikotarpį. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie įrodytų, kad mokestinės nepriemokos atidėjimas suteiktų pareiškėjui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ar įvykdyti finansinę prievolę vėliau. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai nusprendė neįgyvendinti jam suteiktos diskrecijos teisės atidėti pareiškėjo mokestinės nepriemokos sumokėjimą.

Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą pratęsti 2013 m. vasario 11 d. ir 2012 m. gruodžio 17 d. sudarytas mokestinės paskolos sutartis iki 2014 m. lapkričio 10 d. teismas nurodė, kad šis skundo reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti atsakovo 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-48956, todėl, konstatavęs, jog atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teismas netenkino ir šio išvestinio skundo reikalavimo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą ir ginčą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti atsakovo 2013 m. gruodžio 11 d. rašte Nr. (23.1-08)-RNA-48965 išdėstytą sprendimą bei įpareigoti atsakovą pratęsti su pareiškėju 2013 m. vasario 11 d. ir 2012 m. gruodžio 17 d. sudarytas mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-6562 ir (23.24-08)-327-1562.

Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino faktinių aplinkybių ir neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas turės galimybių atsiskaityti su atsakovu, jeigu tam bus sudarytos tinkamos sąlygos. Pareiškėjas nurodo, kad pirmos instancijos teismas neįvertino, jog 2008 metų pradžioje pareiškėjas suteikė 16 000 000 Lt paskolą RUAB „Pajūrio rezidencija“ išvystyti nekilnojamojo turto projektą – poilsio apartamentų centrą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 2010 m. lapkričio 10 d. Vilniaus apygardos teismui nutartimi patvirtinus RUAB „Pajūrio rezidencija“ restruktūrizavimo planą, paskolos grąžinimo terminas nusikėlė. Reikšminga nagrinėjamai bylai yra tai, kad pareiškėjas yra patvirtintas kreditoriumi, kurio finansinis reikalavimas sudaro 18 283 262,34 Lt ir yra užtikrintas hipoteka. Pareiškėjo teigimu, reikšminga aplinkybė, kuri nebuvo tinkamai įvertinta pirmosios instancijos teismo sprendime yra ta, kad 2014 m. gruodžio 30 d. įvyko RUAB „Pajūrio rezidencija“ kreditorių komiteto posėdis, kuriame buvo nutarta pritarti restruktūrizavimo plano pakeitimams ir pratęsti įmonės restruktūrizavimo laiką iki 2015 m. lapkričio 10 d. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 6 d. nutartimi patvirtino RUAB „Pajūrio rezidencija“ restruktūrizavimo plano pakeitimus ir pratęsė įmonės restruktūrizavimo laiką iki 2015 m. lapkričio 10 d., tokiu būdu nukeldamas lėšų išmokėjimą kreditoriams. Pagal naujai patvirtintą planą RUAB „Pajūrio rezidencija“ numatyta realizuoti nekilnojamo turto objektus, o iš gautų lėšų atsiskaityti su bendrovės kreditoriais iki 2015 m. lapkričio 10 d., visų pirma, su kreditoriais, kurių reikalavimai užtikrinti hipoteka, t. y. ir pareiškėju.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su šiuo skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas vadovaujasi atsiliepime į pareiškėjo skundą bei pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytomis aplinkybėmis, su kuriomis sutinka, bei mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Atsakovas akcentuoja, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, negalėjo vertinti pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų, t. y. 2015 m. lapkričio 10 d. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. nutarties bei šia nutartimi patvirtintų RUAB „Pajūrio rezidencija“ restruktūrizavimo plano pakeitimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (23.1-08)-RNA-48956, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas pratęsti mokestinės paskolos sutarčių galiojimą.

Byloje kilusio ginčo aspektu yra aktualios MAĮ 88 straipsnio ir Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo esmę ir tvarką.

Pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalį bei Taisyklių 16 punktą mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Prašymą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą mokesčių mokėtojas teikia mokesčių administratoriui. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis.

Atsižvelgus į išdėstytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad vien mokesčių mokėtojo prašymas išdėstyti (atidėti) mokestinės nepriemokos sumokėjimą besąlygiškai nelemia tokio prašymo tenkinimo. Teisėjų kolegija vertina, kad įstatymų leidėjas minėta teisės norma mokesčių administratoriui suteikė tam tikrą diskreciją išdėstyti (atidėti) mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos sumokėjimą arba atsisakyti tai atlikti. Vadinasi, mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose.

Kaip ne kartą savo praktikoje pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2004 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-362/2004, 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje A6-2202/2006, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1229/2010, 2013 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-952/2013), viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju – mokesčių administratoriui) suteikta diskrecija nėra neribojama. Todėl įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo (atidėjimo), mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į aktualius sprendžiamu klausimu teisės aktuose nustatytus reikalavimus (pvz., MAĮ 88 str. 2, 3 d., Taisyklių 18–22 p.), bendruosius teisės (draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, kt.) ir gero administravimo (objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, kt.), apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo (mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, kt.) principus. Todėl toliau teisėjų kolegija analizuoja, ar šią jam suteiktą kompetenciją mokesčių administratorius įgyvendino tinkamai.

Pirmiausia akcentuotina, kad pagal MAĮ 88 straipsnio 2 dalį sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius dvi sąlygas, t. y., pirma, jog, nedelsiant ją (mokestinę nepriemoką) sumokėjus, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, ir, antra, šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu šių aplinkybių vertinimu ir padarytomis išvadomis, jog atsakovas, vadovaudamasis pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu pateiktais duomenimis, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pirma, atsižvelgus į pareiškėjo mokestinės nepriemokos dydį (3 425 833,62 Lt), turimus finansinius įsipareigojimus (turimi įsipareigojimai viršija 90 000 Lt pagal 2013 m. lapkričio 20 d. pareiškėjo Pelno (nuostolių) ataskaitą), gaunamas pajamas bei vykdomą veiklą (pareiškėjas per 2011 metus pardavimų neturėjo; 2012 metais pareiškėjo pardavimai sudarė 12 352 Lt, o 2013 metais pareiškėjo pajamos buvo tik 8 100 Lt; Bendrovėje nuo 2009 m. gruodžio 1 d. dirba vienas darbuotojas; mokestinės paskolos sutartis su pareiškėju yra sudaryta nuo 2010 m. spalio 5 d., tačiau per šį laikotarpį pareiškėjas veiklos nevykdė, ką patvirtino ir pats, kreipdamasis dėl mokestinės paskolos sudarymo į mokesčių administratorių), spręstina, jog pareiškėjas atitinka MAĮ 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo pirmą imperatyvią sąlygą.

Antra, ginčijamo sprendimo priėmimo metu, t. y. 2013 m. gruodžio 11 d., susiklosčiusios aplinkybės rodo, kad atsakovui, priimant sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo pratęsti mokestinės paskolos sutarčių galiojimą, nebuvo pagrindo spręsti, jog mokestinės paskolos sutarčių pakartotinis pratęsimas suteiktų pareiškėjui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis vadovaujasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes (pavyzdžiui, žmogaus veiksmų tikslus, motyvus ar pan.) paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos.

Pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl paskolos sutarčių pratęsimo, nepagrindė aplinkybių, kad pakartotinis mokestinės paskolos sutarčių pratęsimas suteiktų pareiškėjui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Kaip matyti iš į bylą pateiktos medžiagos bei atsakovo, kuris RUAB „Pajūrio rezidencija“ restruktūrizavimo byloje taip pat turi finansinį reikalavimą, atsiliepime į pareiškėjo skundą bei apeliacinį skundą pateikiamų duomenų, pareiškėjas per visą laikotarpį, per kurį buvo sudarytos ir pratęstos mokestinės paskolos sutartys, t. y. nuo 2010 m. spalio 5 d., savo poziciją iš esmės grindė RUAB „Pajūrio rezidencija“ turimu įsiskolinimu – pareiškėjas UAB „Pajūrio rezidencija“ suteikė 16 000 000 Lt dydžio kreditą, užtikrintą sutartine hipoteka ir sutartiniu įkeitimu, kuriais trečios eilės įkeitimu yra įkeistas poilsio apartamentų centras (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos teisė. Sutartine hipoteka įkeisto turto vertė yra 21 000 000 Lt. Pirmos eilės hipoteka minėtas turtas yra įkeistas AB SEB bankui, kuriuo buvo užtikrinta 12 800 000 Lt prievolė. Ši sutartinė hipoteka buvo keičiama, ir nuo 2008 m. rugsėjo 17 d. šia sutartine hipoteka užtikrinta 61 362 000 Lt prievolė. Antros eilės įkeitimu poilsio apartamentų centras (duomenys neskelbtini), taip pat yra įkeistas AB SEB banko naudai, 5 016 000 Lt prievolei užtikrinti. Žemės sklypo, esančio S. (duomenys neskelbtini), nuomos teisė pirmos eilės įkeitimu įkeista AB SEB banko 61 362 000 Lt prievolei užtikrinti. Atsakovas, vadovaudamasis šiais duomenimis, sprendė, kad pirmos eilės hipotekos turėtojo AB SEB banko reikalavimas RUAB „Pajūrio rezidencija“ yra didesnis nei įkeisto turto vertė, todėl darė išvadą, kad nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas bet kokiu atveju atgaus skolą iš RUAB „Pajūrio rezidencija“ ir turės galimybių atsiskaityti su atsakovu.

Teisėjų kolegija iš esmės su tokia atsakovo pozicija, vertinant pareiškėjo galimybes atgauti suteiktą paskolą, sutinka bei pažymi, kad mokestinės paskolos sutartimi yra siekiama padėti mokesčių mokėtojams stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau, taip inter alia mokesčių mokėtojui sudarant sąlygas toliau plėtoti ūkinę veiklą. Tačiau nagrinėjamu atveju svarbu pastebėti, kad byloje nėra pateiktų duomenų apie tai, kad pareiškėjas nuo 2010 m. spalio 5 d. būtų vykdęs aktyvią veiklą ar ėmęsis kitokių veiksmų, siekdamas stabilizuoti savo finansinę būklę bei toliau plėtoti verslą. Priešingai, pareiškėjo pateikti prašymai mokesčių administratoriui dėl mokestinių paskolų sudarymo bei pratęsimo patvirtina, kad pareiškėjas ekonominės veiklos iš esmės nevykdė. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas ginčijamu sprendimu pagrįstai įvertino riziką, jog pareiškėjo finansinė būklė nesistabilizuos ir dar kartą pratęsus mokestinių paskolų galiojimą, t. y. iš esmės nebus pasiekti MAĮ 88 straipsnio nuostatomis siekiami mokestinės paskolos tikslai.

Pastebėtina, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2255/11 ir kt.). Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, du kartus pratęsdamas su pareiškėju sudarytas mokestinės paskolos sutartis ir iš esmės vadovaudamasis vieninteliu pareiškėjo nurodomu pagrindu – pareiškėjo turimu finansiniu reikalavimu RUAB „Pajūrio rezidencija“, pareiškėjui praktiškai nevykdant ekonominės veiklos, teisėjų kolegijos vertinimu, atsisakydamas trečią kartą pratęsti mokestinės paskolos sutarčių galiojimą pagal pareiškėjo pateiktus įrodymus, priėmė teisėtą sprendimą, tokiu būdu kartu siekdamas užtikrinti tiek viešojo intereso surinkti mokesčius, tiek privataus pareiškėjo intereso stabilizuoti finansinę padėtį tinkamą balansą, inter alia garantuojantį visuotinio privalomumo ir mokesčių mokėtojų lygybės principų (MAĮ 7, 8 str.) realų įgyvendinimą. Taigi atsakovas, priešingai nei nurodo pareiškėjas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neviršijo savo kompetencijos, nepiktnaudžiavo jam suteiktais įgaliojimais, o tinkamai įgyvendino MAĮ 88 straipsnyje įtvirtintą teisę.

Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartį, kuria patvirtinti RUAB „Pajūrio rezidencija“ restruktūrizavimo plano pakeitimai ir įmonės restruktūrizavimo laikas pratęstas iki 2015 m. lapkričio 10 d. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nedisponavo šia pareiškėjo pateikta informacija – t. y. RUAB „Pajūrio rezidencija“ kreditorių komiteto posėdis dėl restruktūrizavimo plano pakeitimo įvyko tik 2014 m. gruodžio 30 d., o Vilniaus apygardos teismas nutartį, kuria šis planas patvirtintas, priėmė tik 2015 m. sausio 6 d. – praėjus daugiau nei metams po ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartis nagrinėjamu atveju negali daryti įtakos kitokiam mokesčių administratoriaus 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. (23.1-08)-RNA-48956 teisėtumo vertinimui ir padarytai išvadai, jog minėtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas jo priėmimo metu turėtais įrodymais bei susiklosčiusiomis faktinėmis aplinkybėmis.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei įrodymais pagrįstą sprendimą, todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viringas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas