A-756-359-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-359/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00594-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 76

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutarties išaiškinimo administracinėje byloje pareiškėjos M. R. (M. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydama: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-5 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) pilietei M. R. ir jos nepilnamečiams vaikams (duomenys neskelbtini) piliečiams K. R., M. R. ir jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 30–33) prašė jo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 1 d. sprendimu (b. l. 70–83) panaikino Migracijos departamento 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-5 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas Migracijos departamentas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 94–96), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinį skundą atsakovas grindė tuo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2516-168/2013. Be to, pasak atsakovo, teismas pažeidė proceso šalių interesų pusiausvyros principą, nes minėtu sprendimu nenagrinėjo Migracijos departamento pateiktų dokumentų bei naujai nustatytų faktų ir padarytų išvadų. Teismas pareiškėjos M. R. pateiktas aplinkybes vertino vienpusiškai pareiškėjos naudai, nenagrinėdamas jų individualiai. Teismas neatsižvelgė ir nevertino to, kad Migracijos departamentas, vertindamas tarptautinės apsaugos suteikimo galimybę M. R. ir jos nepilnamečiams vaikams, atliko naują išsamų tyrimą, t. y. išnagrinėjo naujai pateiktus asmens dokumentus, atliko pareiškėjos sūnaus N. R. bei jos sutuoktinio R. R. apklausas, kurias tinkamai užfiksavo prieglobsčio prašytojo apklausos protokole dėl prieglobsčio suteikimo, palygino jų pasakojimus, įvertino asmens dokumentus bei jų gavimo aplinkybes, nustatė esminius prieštaravimus tarp papasakotų faktų bei dokumentų gavimo aplinkybių.

Pareiškėja M. R. su apeliaciniu skundu nesutiko ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 115–119) prašė jį atmesti.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-359/2014 (b. l. 132–148) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą paliko nepakeistą, o atsakovo Migracijos departamento apeliacinį skundą atmetė.

Ginčijamu Migracijos departamento 2013 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. (15/6-9)-12PR-5 nuspręsta nesuteikti pareiškėjai ir jos nepilnamečiams vaikams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, kadangi M. R. pateikti argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis, taip pat (duomenys neskelbtini) pilietei M. R. ir jos nepilnamečiams vaikams atsisakyta suteikti papildomą apsaugą, nesant priežasčių šiems asmenims taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, kadangi prieglobsčio prašytoja nepateikė jokių objektyvių, tiesiogiai su ja ir jos vaikais susijusių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad (duomenys neskelbtini) bus pažeistos jų žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Be to, ginčijamu sprendimu Migracijos departamentas nusprendė įsigaliojus sprendimui, nesant priežastims, dėl kurių Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėją ir jos nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) bei uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, paskelbti Šengeno informacinėje sistemoje perspėjimą siekiant uždrausti (duomenys neskelbtini) pilietei M. R. atvykti pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį dvejiems metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nepilnamečiams pareiškėjos vaikams (duomenys neskelbtini) piliečiams K. R. ir M. R. atvykti į Lietuvos Respubliką neuždrausta.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas Migracijos departamento Sprendimą panaikino ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas 2012 m. birželio 6 d. pažymoje nepakankamai išsamiai išanalizavo joje pateiktą informaciją ir padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjos vyrui R. R. nėra pavojaus, nes jis nepriskiriamas rizikos grupėms, nevertinti jo galimos giminystės ryšiai su I. A., kaip galima grėsmė dėl jo priklausymo uzbekų tautybei. Skirtingai, nei Sprendime teigia atsakovas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime Nr. A822-1928/2012 konstatuota, kad R. R. šeimos gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) g., priešingai pasisakyta ir dėl abejonės privilegijos principo taikymo. Tokiu būdu atsakovas neišsamiai įvertino sprendime nurodytas aplinkybes, jos neatitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų, tyrimas laikytinas nevisapusišku.

Pareiškėja pagrindą suteikti jai ir jos nepilnamečiams vaikams prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) iš esmės siejo su aplinkybėmis, kurios susijusios su jos vyru R. R.. Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A822-1928/2012) patenkino R. R. apeliacinį skundą ir panaikinęs Migracijos departamento 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-76 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui R. R.“ įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-2516-168/2013) dar kartą įpareigojo atsakovą išnagrinėti R. R. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, panaikinęs Migracijos departamento 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-3.

Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-2516-168/2013), kuris LITEKO duomenimis įsiteisėjo 2013 m. birželio 22 d. Taigi, priešingai nei teigia atsakovas, Vilniaus apygardos administraciniam teismui priimant 2013 m. liepos 1 d. sprendimą nagrinėjamoje byloje, jis jau buvo įsiteisėjęs. Minėtame 2013 m. birželio 7 d. sprendime pirmosios instancijos teismas yra konstatavęs, kad atsakovo sprendime nenagrinėtos 2012 m. birželio 6 d. pažymoje išdėstytos aplinkybės, susijusios su R. R. ir I. A. giminystės ryšiais ir galimos grėsmės dėl jo priklausymo uzbekų tautai. R. R. nebuvo suteikta galimybė pateikti papildomus duomenis apie jo galimą giminystę su I. A.. Atsakovo išvada, jog pareiškėjo R. R. atžvilgiu netaikytinas abejonės privilegijos principas, numatytas UTPĮ 83 straipsnio 1 dalyje, nepagrįsta, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendime konstatuota, kad abejonės privilegija šiuo atveju turi būti taikoma. Aplinkybė, kad pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini) mieste jau buvo konstatuota minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendime.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendime (administracinė byla Nr. III-1032-815/2012), kuris LITEKO duomenimis įsiteisėjo 2012 m. gegužės 18 d., be kita ko, taip pat konstatuota, jog pareiškėjos M. R. pasakojimai atitinka Migracijos departamento 2011 m. birželio 3 d. pažymoje Nr. KGZ-(15/6-15)-13-24 pateiktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) įvykius, jos apklausose išdėstyti išgyvenimai nelaikytini esmingai skirtingais ir leidžiančiais pareiškėją vertinti kaip nepatikimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie galėtų pagrįsti atsakovo padarytą išvadą, kad pareiškėjai gyveno ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) mieste, todėl atsakovas nepagrįstai rėmėsi UTPĮ 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtimi iš abejonės privilegijos taisyklės.

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Migracijos departamento atliktą naują išsamų tyrimą, t. y. naujai pateiktus asmens dokumentus, pareiškėjos sūnaus N. R. ir jos sutuoktinio R. R. apklausas, kurias tinkamai užfiksavo prieglobsčio prašytojo apklausos protokole, palygino jų pasakojimus, nustatė esminius prieštaravimus. Atsakydama į šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad visos atsakovo minimos aplinkybės, kaip ir Migracijos departamento 2012 m. birželio 6 d. pažymoje Nr. KGZ-15/6-9-6-11 („Apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pasienio apsaugos tarnybos centrinį aparatą, pasieniečių dalyvavimą 2010 m. įvykiuose šalies pietinėse srityse, dėl 2010 m. tarpetninių susirėmimų organizavimo teisiamų uzbekų giminių persekiojimą“) pateikta informacija iš esmės buvo aptartos ir atitinkamai įvertintos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendime. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad papildomas tyrimas nėra pakankamas spręsti, kad pareiškėjui, kaip uzbekų tautybės asmeniui, negresia persekiojimas dėl tautybės, tinkamai neištyrus ir neįvertinus jo giminystės ryšių su I. A.. Atsakovas nepakankamai išsamiai išanalizavo ir 2012 m. birželio 6 d. pažymoje pateiktą informaciją.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), minėtuose teismų sprendimuose konstatuotų aplinkybių ir padarytų išvadų vertinti kitaip neturi jokio pagrindo.

Patikrinusi atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų motyvų pagrįstumą, teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad papildomas Migracijos departamento tyrimas nėra išsamus: pareiškėjos, jos sutuoktinio ir sūnaus N. R. apklausos atliktos paviršutiniškai, ne visi jiems užduodami klausimai yra konkretūs, susiję su bendru kontekstu, arba konstatuojama, kad asmuo neužsiminė apie kažkokią aplinkybę, nors jam ta tema klausimas visai nebuvo užduotas (pvz., teigiama, kad N. R. net neužsiminė apie tėvo turėtus parduotuvę ir ledų kioskus (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau pareiškėjos nepilnamečiam sūnui apie tai klausimas net nebuvo užduotas), ir pan. Todėl atsakymai į tokius klausimus negali būti vertinami kaip prieštaraujantys iš esmės. Be to, dėl kai kurių atsakovo nurodomų pareiškėjos ir jos sutuoktinio apklausose neva esančių prieštaravimų jau yra pasisakyta anksčiau minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendime.

Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymėjo ir tai, jog šiuo atveju atsakovo pareiga ištirti, ar padėtis (duomenys neskelbtini) yra taip pasikeitusi, kad tam tikromis aplinkybėmis pareiškėjos baimė grįžti į šalį dėl to, kad, pavyzdžiui, yra grėsmė, kad jos kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, yra visiškai nepagrįsta, ar kilmės valstybės teikiama apsauga gali būti vertinama kaip efektyvi ir ar apskritai ja įmanoma pasinaudoti, ir padarytas išvadas motyvuotai pagrįsti.

Dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti Migracijos departamento 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-5 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos M. R. prašymą suteikti prieglobstį iš naujo teisėtas ir pagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį palieka nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmeta.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad atsakovo sprendime visiškai nėra argumentų, pagrindžiančių draudimą (duomenys neskelbtini) pilietei M. R. atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir sprendimą paskelbti Šengeno informacinėje sistemoje perspėjimą siekiant uždrausti (duomenys neskelbtini) M. R. atvykti pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį dvejiems metams nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. Atsakovas Migracijos departamentas 2014 m. kovo 7 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A756-359/2014 išaiškinimo (b. l. 155–156), kuriuo prašo teismo išaiškinti:

1. Ar Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, privalo vadovautis LVAT sprendime Nr. A822-1928/2012 konstatuotu faktu, kad pareiškėjos šeimos gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) m, (duomenys neskelbtini) g., bei, atlikdamas naują išsamų tyrimą, nebenagrinėti šio klausimo?

2. Ar iš naujo nagrinėdamas pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentas privalo vadovautis LVAT sprendime Nr. A822-1928/2012 konstatuotu faktu, kad pareiškėjai turi būti taikoma abejonės privilegija, bei, atlikdamas naują išsamų tyrimą, nebenagrinėti prieglobsčio prašytojos patikimumo aspekto?

3. Ar, vadovaujantis 2014 m. vasario 25 d. nutartimi formuojama LVAT praktika, Migracijos departamentas, iš naujo nagrinėdamas prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, privalo apsiriboti tų faktinių aplinkybių vertinimu, kurios teismo buvo kvalifikuotos kaip „nenustatytos“ ar „nepakankamai ištirtos“, tuo tarpu teismo „nustatytos“ aplinkybės neturėtų būti pakartotinio tyrimo ir vertinimo objektu?

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimas, kuriuo panaikintas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 5 d. sprendimas Nr. (15/6-9)-12PR-5 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) pilietei M. R. ir jos nepilnamečiams vaikams (duomenys neskelbtini) piliečiams K. R., M. R. ir jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“ ir atsakovas įpareigotas išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs pirmiau minėtos ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies normos aiškinimo ir taikymo praktiką: pagal šios procesinės teisės normos prasmę, sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Todėl sprendžiant šalių (šalies) prašymo išaiškinti teismo sprendimą pagrįstumo klausimą, yra būtina atskirti atvejus, kai prašoma išaiškinti (papildyti ar patikslinti) teismo priimto sprendimo motyvaciją (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, motyvuojamąją sprendimo dalį) ir kai kilus abejonėms dėl sprendimo (ABTĮ 87 straipsnio taikymo požiūriu, rezoliucinės jo dalies aiškumo) prašoma išaiškinti, kaip jis turi būti vykdomas. Toks atskyrimas yra būtinas, nes pirmuoju atveju kalbama apie sprendimo turinio pakeitimą, o tai ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies taikymo prasme yra neleistina; antruoju – apie priimto sprendimo neaiškumų jo vykdymo stadijoje pašalinimą, o tam ir yra skirta ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad priimto sprendimo išaiškinimo būtinumas (antrasis iš nurodytų atvejų) yra suponuojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-2663/2009, 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-737/2010 ir kt.).

Iš atsakovo pateikto prašymo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį matyti, kad atsakovas nesiekia, jog jam būtų išaiškintas neaiškus ar dviprasmiškas teismo sprendimas, o prašo teismo išaiškinti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies teiginius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos aspektu. Prašyme pateikdamas tam tikrus klausimus, susijusius su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. motyvais, atsakovas iš esmės prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konsultacijos dėl naujai priimamo Migracijos departamento sprendimo galimo turinio. Tokios konsultacijos teisėjų kolegija neteikia. Akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje turi būti sprendžiamas teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsakovo prašymas išaiškinti teismo sprendimą (nutartį) nėra siejamas su nepakankamu teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinės dalies aiškumu, todėl vadovaujantis nurodyta teismų praktika teismo sprendimo išaiškinimas ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies pagrindu negalimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Migracijos departamento prašymą dėl Vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutarties išaiškinimo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Veslava Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė