2K-371-696/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-371-696/2015

Teisminio proceso Nr. 1-41-1-01384-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.6.8;

1.2.26.2.1;

2.1.2.12;

2.3.2.2.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 8 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams aštuoniems mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes apėmus, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką tęsti darbą. Iš nuteistojo R. J. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. N. priteista 328,63 Lt (95,18 Eur) turtinei ir 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Priėmus civilinių ieškovų Šiaulių teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus atsisakymus nuo civilinių ieškinių, procesas dėl jų civilinių ieškinių nutrauktas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 8 d. nutartimi nuteistojo R. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. J. nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 23 d., apie 16.20 val., viešoje vietoje – Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė tiksliai nenustatytą smūgių skaičių, bet ne mažiau kaip tris smūgius kumščiu nukentėjusiajam R. N. į veidą ir krūtinės kairį šoną, dėl to jam padarė apatinio žandikaulio dvigubą lūžį, kraujosruvas krūtinės kairiame šone, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl apatinio žandikaulio lūžio nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, grasino nukentėjusiajai R. K. su ja susidoroti ir tokiu įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis, yra neteisėta, neteisinga, šališka, neobjektyvi, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą – nesilaikė bylos nagrinėjimo teisme ribų ir dėl to nesuteikė teisės jam tinkamai pasirengti gynybai.

Kasatorius teigia, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinimų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Skirtingomis nuo kaltinime nurodytų nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis gali būti pripažįstamos tada, kai jos lemia veikos kvalifikavimą pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, pagal kitą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties alternatyvų požymį, o esant blanketinei dispozicijai – pagal kitą pažeisto teisės akto straipsnį, pagal kitą BK bendrosios dalies straipsnį ar jo dalį, taip pat ir kitais atvejais, kai minėtais pokyčiais suvaržoma teisiamojo teisė į gynybą.

Pasak kasatoriaus, pabaigus ikiteisminį tyrimą, kaltinamajame akte jam buvo inkriminuota viena nusikalstama veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, ir pirmosios instancijos teismas nutartimi baudžiamąją bylą tik dėl šios nusikalstamos veikos perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje, kuriame nukentėjusiojo R. N. atstovas pateikė teismui prašymą liudytoją R. K. pripažinti nukentėjusiąja, o jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį. Teismas šiuos prašymus priėmė ir, siekdamas įsitikinti, ar ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pažeistos BPK normos, į teisiamąjį posėdį iškvietė tyrėjus, kurie nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu R. K. nepageidavo būti pripažinta nukentėjusiąja, nes jai jokia žala nepadaryta, streso ji nepatyrė; ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta duomenų, kad gali būti ir daugiau nukentėjusiųjų, išskyrus R. N.. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino pirmosios instancijos teismo veiksmą, t. y. pertraukos paskelbimą, gavus nukentėjusiojo atstovo papildomus prašymus dėl R. K. pripažinimo nukentėjusiąja ir kaltinimo pakeitimo į sunkesnį, nes tiek jis ir jo gynėjas, tiek prokurorė, teismo paprašyti išreikšti savo poziciją dėl šių prašymų, su jais nesutiko. Byla buvo nagrinėjama toliau, teismas nenurodė, ar šiuos prašymus tenkino, be to, byloje nėra jokio procesinio dokumento, liudijančio šių prašymų tenkinimą, proceso šalys apie tai, kad kaltinimas pakeistas, nebuvo informuotos. To nežinojo ir prokuroras, baigiamojoje kalboje prašęs jį pripažinti kaltu tik pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Dėl to, kasatoriaus teigimu, visos šios aplinkybės jam leido pagrįstai manyti, jog pirmosios instancijos teisme jis buvo teisiamas tik dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, dėl kurios savo kaltę jis pripažino visiškai, sutiko nukentėjusiajam atlyginti žalą, jo atsiprašė, patenkino civilinių ieškovų Šiaulių teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus ieškinius. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, jei jis būtų žinojęs apie pakeistą kaltinimą, sunkinantį jo teisinę padėtį, ir kad R. K. pripažinta nukentėjusiąja, jis būtų dėjęs pastangas dėl BK 40 straipsnio nuostatų jam taikymo, taigi, keistųsi jo gynyba.

Kasatorius taip pat nurodo, kad teismas pažymėjo, jog jo neteisėti veiksmai buvo reakcija į R. K. neteisėtus veiksmus įvykio metu, nes teisme ji pati pripažino, kad elgėsi netinkamai, ir R. N. mašinos durelėmis suduotą smūgį į skaudžią galvos sritį, nosies nugarėlę.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Alinskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo R. J. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad kasatoriaus kasacinio skundo argumentai yra iš esmės tokie patys kaip ir jo apeliaciniame skunde, o apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė savo išvadas, kurios atitinka ir teismų praktiką.

BPK 255 straipsnis apibrėžia bylos nagrinėjimo teisme ribas pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį) – byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pasak prokuroro, ši imperatyvi nuostata draudžia teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui. 2013 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodė, kad BPK 255 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga, kurią įvykdžius bylos nagrinėjimo teisme ribos gali būti keičiamos – tai išankstinis pranešimas teisiamajame posėdyje kaltinamajam, kad jis gali būti nuteistas pagal pakeistą kaltinimą. BPK 256 straipsnio 2 dalyje nustatyti du pranešimo nagrinėjimo teisme dalyviams apie galimybę kaltinime nurodytą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, būdai: 1) apie tokią galimybę teismas nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams; 2) prašymo pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Teismas taip pat, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 3 dalimi, privalo užtikrinti kaltinamojo teisę turėti pakankamai laiko pasiruošti gynybai. Prokuroras pažymi ir tai, kad teismas, atlikęs šiuos veiksmus, neprivalo tenkinti prašymo – tik išnagrinėjęs bylą ir nustatęs, kad nusikalstama veika padaryta kaltinamajame akte nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, gali kaltinamąjį pripažinti kaltu, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismo priimame nuosprendyje gali būti nurodomas kitoks veikos teisinis vertinimas (kvalifikavimas) nei kaltinamajame akte, jei proceso metu buvo laikytasi BPK 255, 256 straipsnių nuostatų.

Prokuroras, nesutikdamas su kasatoriaus skundo argumentais dėl teismo netinkamo prašymo dėl kaltinimo keitimo išsprendimo, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo atstovo iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateiktą prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, išsprendė 2014 m. balandžio 9 d. teisiamajame posėdyje protokoline nutartimi – nesant procesinių kliūčių, jį priėmė, ir, užtikrindamas nešališkumo principo laikymąsi, nepasisakė dėl prašymo vertinimo, nes tai galėtų reikšti išankstinę nuomonę, jo nuorašą įteikė kaltinamajam R. J. bei jo gynėjui, pranešė jiems apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo ir, gavęs tokį prašymą, paskelbė jų pageidaujamos trukmės pertrauką, suteikė galimybę pasisakyti dėl pakeisto kaltinimo. Po to teismas nutarė prašymą dėl kaltinimo keitimo patenkinti ir pridėti jį prie bylos, liudytoją R. K. pripažinti nukentėjusiąja. Prokuroro manymu, teismas laikėsi BPK 255, 256 straipsniuose nurodytų reikalavimų ir juose nustatytų kaltinimo pakeitimo teisme procedūrų, todėl nepažeidė kaltinamojo teisių ar teisėtų interesų ir, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pagrįstai konstatavo, kad kaltinamojo veiksmai atitinka nukentėjusiojo prašyme dėl kaltinimo pakeitimo suformuluotų kaltinimų turinį, ir pagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį.

Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, nepadarė išvados, jog jo neteisėti veiksmai buvo reakcija į R. K. ir R. N. neteisėtus veiksmus įvykio metu – teismas konstatavo, kad, nors reklaminių skelbimų naikinimas kenkia įmonės veiklai, siekis, kad nebūtų plėšomi reklaminiai skelbimai, yra menkavertė dingstis fizinio smurto panaudojimui; net ir pripažįstant, kad automobilio durelėmis galėjo būti suduota kaltinamajam į nosį, atsižvelgiant į R. J. padaryto sužalojimo sunkumą, tai nebuvo pakankama dingstis panaudoti fizinį smurtą ir keletą kartų smogti negalinčiam gintis – sėdinčiam automobilyje, prisisegusiam saugos diržu nukentėjusiajam.

Nuteistojo R. J. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BPK 10, 44, 255, 256 straipsnių reikalavimų laikymosi

Kasatorius skunde nurodo, kad buvo pažeista jo procesinė teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir jo teisė tinkamai pasirengti gynybai, nes bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo išspręstas klausimas dėl nukentėjusiojo įgalioto atstovo advokato prašymo pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį. Taigi, kasatorius teigia, kad teismai pažeidė BPK 255, 256 straipsnių reikalavimus.

Asmens teisės į gynybą (BPK 10 straipsnis) baudžiamajame procese įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs ir su teise žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnis) užtikrinimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). BPK 256 straipsnio 1–3 dalyse nurodyta, kad teismas, iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos gavęs prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, arba kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, apie tokią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams, jiems įteikia šio prašymo nuorašus, kaltinamajam ir jo gynėjui praneša apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai ir, patenkinęs tokį prašymą, nustato konkretų pertraukos laiką. Taigi bylos nagrinėjimo teisme metu, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje, 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos, taip pat užtikrinant kaltinamojo teisę į gynybą, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti pakeistas.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad byla buvo perduota teismui R. J. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kaltinant nesunkiai sutrikdžius sveikatą nukentėjusiajam R. N.. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Bylą pagal nurodytą kaltinimą nagrinėjant 2014 m. balandžio 9 d. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, nukentėjusiojo R. N. įgaliotas atstovas advokatas pasinaudojo BPK 256 straipsnyje jam suteikta teise ir pateikė raštišką prašymą dėl kaltinamajame akte nurodytos R.

J. veikos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis ir R. J. veikos perkvalifikavimo iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, liudytojos R. K. pripažinimo nukentėjusiąja. Iš 2014 m. balandžio 9 d. teisiamojo posėdžio protokolo taip pat matyti, kad teismas, gavęs tokį prašymą ir išklausęs proceso dalyvių nuomonių dėl šio prašymo, atsižvelgdamas į tai, kad BPK numato galimybę nukentėjusiajam prašyti keisti kaltinimą, nutarė jį patenkinti protokoline teismo nutartimi (nutartimi, kuri buvo įrašyta į teisiamojo posėdžio protokolą), įteikė proceso dalyviams prašymo nuorašus, nukentėjusiąja pripažintai R.

K. išaiškino jos teises ir pareigas, įtvirtintas BPK 28 straipsnyje, 261 straipsnio 6 dalyje. Kaip ir reikalauja baudžiamojo proceso įstatymas, teismas pranešė kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos ir šie pasinaudojo teismo suteikta penkiolikos minučių trukmės pertrauka, kurios, sprendžiant iš teisiamojo posėdžio protokolo, gynėjui ir kaltinamajam pakako susipažinti su pakeistu kaltinimu. Po pertraukos teisiamajame posėdyje byla pagal pakeistą kaltinimą buvo toliau nagrinėjama. Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, 2014 m. balandžio 9 d. teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad byla buvo nagrinėjama remiantis nukentėjusiojo įgalioto atstovo advokato pateiktame prašyme išdėstyta kaltinimo formuluote, kaltinamasis R.

J. buvo supažindintas su nauju pakeistu ir sunkinančiu jo teisinę padėtį kaltinimu, tą jis pats patvirtino teisiamajame posėdyje, jam buvo išaiškinta teisė prašyti pertraukos ir jis ja pasinaudojo, daugiau laiko gynybai dėl pakeisto kaltinimo pasiruošti nei jis, nei jo gynėjas neprašė. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad 2014 m. gegužės 7 d. teisiamajame posėdyje, atliekant byloje esančių įrodymų tyrimą, proceso dalyviams (tiek kaltinamajam ir jo gynėjui, tiek nukentėjusiesiems, nukentėjusiojo įgaliotam atstovui advokatui ir prokurorei) pareiškus, kad jie yra susipažinę su visais byloje esančiais įrodymais ir nepageidauja, kad šie būtų tiriami, teismas nutarė apsiriboti byloje esančių įrodymų išvardijimu, tarp jų ir prašymo dėl kaltinimo pakeitimo bei R.

K. pripažinimo nukentėjusiąja. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad byla teisiamajame posėdyje buvo pradėta nagrinėti 2014 m. kovo 12 d., prašymas pakeisti kaltinimą pateiktas 2014 m. balandžio 9 d. teisiamajame posėdyje; po pertraukų tęsiant baudžiamosios bylos nagrinėjimą teisiamuosiuose posėdžiuose nei pats kaltinamasis, nei jo gynėjas nenurodė, kad jiems būtų nepakakę laiko susipažinti su pakeistu kaltinimu ir pasiruošti gynybai, bylos nagrinėjimas, darant posėdžių pertraukas, buvo baigtas 2014 m. rugsėjo 16 d.

Taigi ir pati bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje eiga rodo, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog kasatorius nesuprato, kad byla nagrinėjama pagal naują pakeistą kaltinimą ir nagrinėjant bylą buvo pažeistos BPK normos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad esant minėtoms aplinkybėms laikytina, jog pirmosios instancijos teismas užtikrino kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą, jo teisė į gynybą nebuvo pažeista, teismas esminių BPK 10, 44, 255, 256 straipsnių pažeidimų nepadarė.

Dėl R. J. padarytos veikos kvalifikavimo

R. J. nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 23 d., apie 16.20 val., viešoje vietoje – Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, dėl chuliganiškų paskatų tyčia sudavė tiksliai nenustatytą smūgių skaičių, bet ne mažiau kaip tris smūgius kumščiu nukentėjusiajam R. N. į veidą ir krūtinės kairį šoną, dėl to jam padarė apatinio žandikaulio dvigubą lūžį, kraujosruvas krūtinės kairiame šone, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl apatinio žandikaulio lūžio nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui, po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, grasino nukentėjusiajai R. K. su ja susidoroti ir tokiu įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Teismai jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį kaip dviejų nusikaltimų idealią sutaptį.

Kasatorius pripažįsta sudavęs keletą smūgių, dėl kurių nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau ginčija jam inkriminuotas chuliganiškas paskatas ir viešosios tvarkos pažeidimą.

BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato atsakomybę tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių, dėl chuliganiškų paskatų. Apylinkės teismas, pagrįsdamas nuteisimą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, teisingai pažymėjo, kad nusikalstama veika laikoma padaryta dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai ji padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Teismų praktikoje pripažįstama, jog sveikatos sutrikdymas, padarytas dėl menkavertės dingsties viešoje vietoje, kvalifikuojamas kaip padarytas dėl chuliganiškų paskatų. Toliau nuosprendyje teigiama, kad „kaltinamasis R. J., nukentėjusysis R. N., liudytojas R. K. teisme paaiškino, jog reklaminiai skelbimai įmonių veikloje yra labai svarbus faktorius, kadangi nuo to, kiek žmonių perskaito skelbimus, labai priklauso produkcijos pardavimas. Tačiau, nors reklaminių skelbimų naikinimas kenkia įmonės veiklai, teismas laiko, jog siekis, kad nebūtų plėšomi reklaminiai skelbimai yra menkavertė dingstis fizinio smurto panaudojimui. Taip pat, net ir pripažįstant, kad automobilio durelėmis galėjo būti suduota kaltinamajam į nosį, teismo nuomone, atsižvelgiant į R. J. padaryto sužalojimo sunkumą, tai nebuvo pakankama dingstis panaudoti fizinį smurtą ir keletą kartų smūgiuoti negalinčiam gintis – sėdinčiam automobilyje, prisirišusiam saugos diržu, nukentėjusiajam. Veika buvo padaryta viešoje vietoje, t. y. tokioje vietoje, kurioje gali lankytis ir bet kada atsirasti kiti asmenys. Dėl šių aplinkybių kaltinamojo R. J. veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.“

Apygardos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, jį atmetė ir pažymėjo, kad „byloje nėra duomenų, kad R. N. užpuolimui R. J. būtų turėjęs rimtą pagrindą, kad jam būtų kilusi reali grėsmė, kad R. J. veiksmai būtų buvę atlikti veikiant būtinosios ginties sąlygomis. Taigi, nuteistasis nesunkiai sutrikdė R. N. sveikatą be jokios pateisinamos priežasties, dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo ir toks jo elgesio motyvas atitinka chuliganiškų paskatų turinį, todėl nuteistojo veiksmai tinkamai kvalifikuoti ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.“

Byloje nustatyta, kad kasatorius sustojo prie nusikaltimo vietos ne be priežasties, o pamatęs, kad plėšomi jo įmonės skelbimai. Priėjęs prie automobilio nukentėjusiųjų klausė, kodėl jie plėšo jo įmonės skelbimus. Po to sudavė kelis smūgius R. N., pasakė R. K., kad nuplėštų savo skelbimus, nes bus „pizė“, sėdo į automobilį ir nuvažiavo. Nukentėjusysis R. N. pripažino, kad darbdavio nurodymu jie plėšė konkurentų, šiuo atveju kaltinamojo įmonės, reklaminius skelbimus. Tą faktą patvirtino ir R. K.. Moralės ir sąžiningo verslo požiūriu tokie veiksmai tarp ūkio subjektų nėra laikomi sąžininga konkurencija. Todėl kasatorius, pamatęs tokį veiksmą, turėjo pilną teisę paprašyti neplėšyti jo įmonės reklaminių skelbimų. Tačiau po to sekę jo veiksmai teisės požiūriu buvo visiškai neteisėti.

Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės ir apygardos teismų išvada, jog siekis, kad nebūtų plėšomi reklaminiai skelbimai, yra menkavertė dingstis fizinio smurto panaudojimui. Smurto panaudojimas nėra toleruotinas ir dėl to kasatorius nuteistas. Tačiau smurto panaudojimas net ir viešoje vietoje nebūtinai suponuoja chuliganiškus motyvus. Šiuo atveju smurto panaudojimo motyvas buvo labai aiškus ir nesunkiai įvardijamas – kitos įmonės nesąžininga konkurencinė kova ir pyktis dėl nesąžiningos konkurencinės kovos bei verslo žlugdymo. Kai dvi įmonės nedidelėje teritorijoje užsiima tuo pačiu verslu, kiekviena stengiasi išgyventi, gaudama kuo daugiau užsakymų, bet kokie veiksmai, pakertantys sąžiningą konkurenciją, sukelia nepageidautinas emocijas. Todėl kolegija laiko, kad natūralu, jog kasatoriui kilo nepasitenkinimas dėl nukentėjusiųjų veiksmų. Jei, apskritai paėmus, smurto panaudojimas dėl plėšomų reklaminių lapelių ir gali būti įvertintas kaip mažareikšmė priežastis, tai konkrečiomis bylos aplinkybėmis tokio veiksmo paskata nuteistajam gali pasirodyti pakankamai svari. Kalbant apie nusikalstamos veikos motyvus, negalima nepažymėti ir to, kad nukentėjusieji patys elgėsi provokuojančiai, savo nederamais veiksmais sukėlę situaciją, kuri baigėsi nusikaltimo padarymu. Teismai visiškai į tai neatsižvelgė, vertindami įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir nepagrįstai R. J. veikos motyvus įvertino kaip chuliganiškus, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teisėjų kolegija laiko, kad teismai, kvalifikavę veiką pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Teismai R. J. veiką kvalifikavo ne tik pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, bet ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį R. J. nuteistas už tai, kad sudavė ne mažiau kaip tris smūgius kumščiu nukentėjusiajam R. N. į veidą ir krūtinės kairį šoną, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą ir po to, tęsdamas nusikalstamą veiką, grasino nukentėjusiajai R. K. su ja susidoroti ir tokiu įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad už viešosios tvarkos pažeidimą atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, dėl kurio sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, įžūlūs veiksmai su gyvūnais ar prieš juos, kitokie veiksmai, dėl kurių aplinkiniai pasijuto šokiruoti ar pažeminti, tai gali būti trukdymas kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti ir pan. Grasinimai – tai žodžiai apie galimą fizinio smurto panaudojimą. Nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta yra viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems.

Nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009). Viešosios tvarkos pažeidimo padarinys gali būti ir gyvūnų sužalojimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25/2013). Tačiau pažymėtina, kad sveikata, turtas greta viešosios tvarkos ir rimties yra papildoma BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos saugoma vertybė, todėl nežymius sveikatos sutrikdymus, turto sunaikinimus apima BK 284 straipsnio 1 dalies sudėtis ir šie padariniai nereikalauja papildomai kvalifikuoti veiką pagal kitus straipsnius. Tuo tarpu esant nesunkiems ar sunkiems sveikatos sutrikdymams padaryta veika kvalifikuojama papildomai pagal BK 135 ar 138 straipsnius.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Tačiau ta aplinkybė, kad veika padaryta viešojoje vietoje, dar nėra pakankamas pagrindas teigti, kad buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar rimtis, ir kvalifikuoti padarytą veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nors nusikaltimo padarymo motyvas neturi įtakos padarytos veikos kvalifikavimui, t. y. viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas ir asmeniniais motyvais, tačiau būtina nustatyti, kad veika (įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios, vandališki veiksmai) sukėlė padarinius – buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar visuomenės rimtis. Viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą parodo tai, kad netoliese buvę žmonės pasijuto šokiruoti ar pažeminti, buvo sutrukdyta kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti, sutriko eismas, viešasis renginys ir panašiai. Tačiau smūgių nukentėjusiesiems sudavimas ir sužalojimų padarymas net ir viešojoje vietoje, bet asmeniniais motyvais, nebūtinai reiškia viešosios tvarkos bei rimties pažeidimą. Kadangi padariniai, pasireiškiantys viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymu, – būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, teismas nuosprendyje turi konkrečiai įvardyti, kuo pasireiškė įžūlaus poelgio padariniai viešosios tvarkos aspektu, o ne apsiriboti abstrakčiu teiginiu apie viešosios tvarkos ar rimties pažeidimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2013, 2K-5/2014, 2K-10-696/2015).

Teismai tinkamai aprašė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytus ir įrodinėtinus nusikaltimo sudėties požymius. Tačiau apylinkės teismas netinkamai motyvavo jų buvimą kaltininko veikoje, o apygardos teismas tik pakartojo apylinkės teismo motyvus. Pirmiausia, tai liečia būtiną šio nusikaltimo požymį – padarinius – viešosios tvarkos ir rimties sutrikdymą.

Antai, apylinkės teismas BK 284 straipsnio 1 dalies taikymą motyvavo šiais žodžiais: „kaltinamasis R. J. viešoje vietoje – prie gatvių sankryžoje esančios skelbimų lentos sprendė savo asmenines problemas, nesilaikydamas visuomenėje priimtų elgesio normų, elgėsi įžūliai – panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. N., grasino nukentėjusiajai R. K., taip parodydamas aiškų visuomenės negerbimą, ir tai sukėlė pasekmes – nukentėjusiajam R. N. buvo padarytas sveikatos sutrikdymas, nukentėjusiajai R. K. buvo sukeltas išgąstis, t. y. buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, šiai tvarkai atkurti buvo kviečiami policijos pareigūnai. Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad R. J. veiksmus padarė viešoje vietoje, kad tokie R. J. veiksmai vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Tačiau, kaip jau anksčiau buvo nurodyta, sveikatos sutrikdymų padarymas dar nereiškia viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymo. Nesunkus sveikatos sutrikdymas yra BK 138 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis, jo neapima BK 284 straipsnio 1 dalis. Pagrindinė BK 284 straipsnyje saugoma vertybė yra viešoji tvarka ir jos pažeidimas turi būti konkrečiai įvardytas teismų sprendimuose. Tuo tarpu teismai kaip veikos padarinius taip pat nurodė merginos išgąstį bei policijos kvietimą. Tačiau pažymėtina, kad mergina šioje situacijoje nebuvo pašalinis žmogus. Ji elgėsi nederamai, pati pripažino, kad plėšė konkurentų lankstinukus, tuo ir sukėlė R. J. pasipiktinimą ir vėliau sekusius priešingus teisei veiksmus. Taigi jos išgąstis byloje nurodytomis aplinkybėmis negali būti laikomas viešosios tvarkos sutrikdymu. Be to, teismai nevertino, kiek realus galėjo būti išgąstis dėl kasatoriaus pasakytų žodžių „nuplėši savo skelbimus arba tau bus „pizė“. Juo labiau kad R. J. teigė nukentėjusiajai R. K. negrasino, nematė, kad ji būtų išsigandusi. Policija buvo kviečiama ne apsiginti nuo grasinimų, o dėl panaudoto smurto prieš draugą.

Taigi, iš teismų sprendimų nematyti, kad dėl kasatoriaus veikų būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Nėra duomenų, kad toje vietoje būtų pašaliniai žmonės ir jiems būtų sutrukdyta, kad kiltų triukšmas, kad kasatoriaus veika buvo sudaryti nepatogumai kitiems žmonėms, jie būtų išgąsdinti, šokiruoti, sutrikdytas jų darbas, poilsis, kad būtų sutrikdytas eismas ar viešas renginys. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5/2014). Taigi, šioje byloje teismai nenustatė būtinojo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymio – pavojingos veikos padarinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-696/2015). Dėl pirmiau išvardytų priežasčių teismų sprendimų dalis dėl kasatoriaus nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį naikintina, neįrodžius nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 8 d. nutartį R. J. byloje.

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 8 d. nutarties dalis dėl R. J. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį bei bausmių bendrinimo, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu. R. J. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Kitas Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 8 d. nutarties dalis, tarp jų vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, palikti galioti.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Aurelijus Gutauskas

Vytautas Piesliakas