A-207-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-207-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05383-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei „Mugės redakcija“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas I. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), kuriame prašė panaikinti Žurnalistų etikos inspektorės (toliau – ir atsakovas, Inspektorius) 2013 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. SPR-99 ir perduoti atsakovui išnagrinėti pareiškėjo pareiškimą iš naujo.

Nurodė, kad ginčijamame sprendime atsakovas sutapatino „turto (vėliavos) perdavimo“ ir „vėliavos perdavimo ceremonijos“ sąvokas. Pareiškėjo teigimu, vėliavos dokumentacijos ir turto perdavimo nebuvo galima įvykdyti 2011 m. vasario 9 d., kadangi jis dar nebuvo gavęs įsakymo, nebuvo surašytas turto perdavimo aktas, atvykęs už turto perdavimą atsakingas asmuo. Taip pat nurodė, kad jis atsisakė dalyvauti vėliavos perdavimo ceremonijoje, kadangi naujai paskirtas jaunųjų šaulių vadas dėl jo asmeninių savybių nebuvo vertas šių apeigų. Pabrėžė, kad jo dalyvavimas ar atsisakymas dalyvauti vėliavos perdavimo ceremonijoje turto teisinės padėties nekeičia. Patikėtas turtas (vėliava) jo asmeninėje atsakomybėje liko iki 2011 m. vasario 15 d. Tačiau straipsnyje aprašytų faktų visuma visuomenei leido padaryti tikrovės neatitinkančią išvadą, kad jis įvykdė vėliavos vagystę. Pasak pareiškėjo, toks jo veiksmų vertinimas atsispindėjo ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos rašte.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimą. Paaiškino, kad publikacijoje jis viešai apkaltintas Šaulių sąjungos vėliavos vagyste, o tai neatitinka tikrovės, kadangi vėliava jo žinioje pagal materialinės atsakomybės sutartį jam priklausė iki 2011 m. vasario 15 d., kai buvo pasirašytas turto perdavimo-priėmimo aktas. Kadangi 2011 m. vasario 9 d. jis buvo materialiai atsakingas už vėliavą, ją išsinešė į namus. Akcentavo ir tai, kad vėliavos perdavimo ceremonijos vykdymas jokių teisinių pasekmių nesukelia. Teigė, kad apie Šaulių sąjungos vado 2011 m. vasario 8 d. įsakymą 2011 m. vasario 9 d. jam nebuvo žinoma.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11-13) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės vado 2011 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. A-04 „Dėl Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės Kėdainių P. L. Šaulių 5-osios kuopos ir Kėdainių Jaunųjų šaulių 10-osios kuopų reorganizacijos“ 2 punktu Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės Kėdainių P. L. šaulių 5-osios kuopos buvusiam vadui I. M. įsakoma perduoti, o Kėdainių 5-osios kuopos vadui K. Š. – perimti Kėdainių P. L. šaulių 5-osios kuopos vėliavą, dokumentaciją ir turtą. To paties įsakymo 4 punkte įsakyta vėliavos perdavimo ceremoniją vykdyti 2011 m. vasario 9 d. 15 val. 30 min. Kėdainių kultūros centre. Iš 2011 m. vasario 15 d. Lietuvos Šaulių sąjungos perdavimo-priėmimo akto matyti, kad kuopos vėliava nurodytam asmeniui buvo perduota 2011 m. vasario 15 d., o ne 2011 m. vasario 9 d., kaip buvo nurodyta įsakyme.

Pabrėžė, kad Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės vado 2011 m. vasario 8 d. įsakymas Nr. A-04 yra individualus teisės aktas, kuriame konkretiems asmenims yra suformuluotas privalomo elgesio paliepimas, taip pat ir įsakymas pareiškėjui vėliavą, dokumentaciją ir turtą perduoti nurodytam asmeniui, vėliavą perduodant įsakyme nustatytu laiku. Minėtame įsakyme nustatytas iškilmingas vėliavos perdavimas nesuponuoja savarankiško, paties pareiškėjo suvokimo nulemto įsakymo vykdymo. Atsižvelgdamas į tai, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) visuomenei pateikė informaciją būtent apie tai, kad 2011 m. vasario 9 d., kaip buvo nustatyta aukščiau paminėtame įsakyme, pareiškėjas šaulių kuopos vėliavos K. Š. neperdavė, o padėjo į buvusią nuolatinę saugojimo vietą savo namuose.

Akcentavo, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), informuodamas visuomenę klausimu, kuris ją pagrįstai ir teisėtai gali dominti, turi teisę tam tikras aplinkybes paryškinti, perdėti, hiperbolizuoti. Atsakovo manymu, šiuo konkrečiu atveju viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) taip pat turėjo teisę apie pareiškėjo veiksmus paskelbti skundžiamo turinio informaciją, tačiau neturėjo pareigos analizuoti, ar pareiškėjui buvo sudarytos turto perdavimo sąlygos, įteiktas įsakymas ir kiti, pareiškėjo suvokimu, būtini veiksmai. Žurnalistų etikos inspektorius, įvertinęs visas pareiškėjo skundo tyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatavo, kad šiuo atveju prioritetas teiktinas viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) teisei (pareigai) skleisti informaciją ir visuomenės teisei būti informuotai. Todėl nesant pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo nustatymui būtinos faktinių aplinkybių visumos, garbės ir orumo pažeidimas nebuvo konstatuotas.

Nurodė, kad Žurnalistų etikos inspektorius, kaip viešojo administravimo subjektas, atliko pareiškėjo skundo dėl publikacijoje „Sukarintoje organizacijoje – ambicijų protrūkis“ („Kėdainių mugė“, 2011 m. kovo 5 d., Nr. 17/13850) paskelbtos informacijos tyrimą Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme nustatytos kompetencijos ribose ir laikėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytų pareigų, todėl laikė, kad priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Akcentavo, kad asmens skundo pateikimas Inspektoriui savaime nesuponuoja jo pagrįstumo. Todėl tai, jog pareiškėjo skundas buvo pripažintas nepagrįstu, t. y. nepateisino pareiškėjo lūkesčių, jokiu būdu nereiškia sprendimo neteisingumo ir nepagrįstumo.

Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime, vertinant skundžiamo teiginio atitikimą tikrovei, buvo atsižvelgta į visos publikacijos turinį ir publikacijoje pateiktą pareiškėjo poziciją, kuri skunde žurnalistų etikos inspektoriui nebuvo ginčijama. Atkreipė dėmesį, kad aplinkybę, jog pareiškėjas neperdavė vėliavos iki 2011 m. vasario 15 d. jis pats patvirtino tiek skunde Žurnalistų etikos inspektoriui, tiek teismui.

Nurodė, kad žurnalistų etikos inspektorius įvertino ir viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesį. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) skundžiamoje publikacijoje pateikė informaciją apie Lietuvos Šaulių sąjungos reorganizaciją, Kėdainių mieste veikiančias šaulių kuopas ir jų veiklą. Informavo visuomenę aktualia ir svarbia tema, kurios aprašymas skatina visuomenės patriotiškumą, pilietiškumą ir atlieka švietėjišką misiją. Publikacijoje buvo pateiktos P. L. šaulių 5-osios kuopos vado K. Š., Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės sąjungos vado pulkininko A. P. nuomonės bei paties pareiškėjo pozicija. Be to, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paskelbė pareiškėjo atsiųstą laišką, tuo sudarydamas galimybę pateikti visuomenei išsamią savo poziciją, taip pat paskelbė kitų skaitytojų laiškus ta pačia tema. Atsižvelgdamas į tai, Žurnalistų etikos inspektorius nusprendė, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesys yra sąžiningas, o informacijos pateikimas visuomenei objektyvus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu (b. l. 67–72) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 21 d. kreipėsi į žurnalistų etikos inspektorių su skundu dėl 2011 m. kovo 5 d. leidinyje „Kėdainių mugė” Nr. 17 paskelbtos tikrovės neatitinkančios informacijos, prašydamas įpareigoti viešosios informacijos rengėją atšaukti publikacijos teiginius: „Ir tai esą padarė ne bet kas kitas, o garbus krašto pilietis, vienas Sąjūdžio kūrėjų, advokatas, buvusios 5-osios P. L. šaulių kuopos vadas I. M.. Kėdainių mugė pabandė pasiaiškinti, kiek tose kalbose tiesos”, „o per iškilmingą minėjimą buvusios 5-osios šalių kuopos vadas I. M., matyt neištvėrė – šios kuopos vėliavą ne perdavė valdžiai, išsinešė namo...” (b. l. 14-15). Kadangi pareiškėjo skundas neatitiko Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų, Žurnalistų etikos inspektorius 2013 m. gegužės 3 d. raštu Nr. SK-99/S-454 paprašė pareiškėją jį patikslinti (b. l. 20). Pareiškėjas 2013 m. gegužės 6 d. skundą patikslino: remdamasis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi, prašė Žurnalistų etikos inspektoriaus pareikalauti, kad visuomenės informacijos rengėjas „Kėdainių mugė” nustatyta tvarka paneigtų tikrovės neatitinkančią paskelbtą informaciją, žeminančią jo garbę ir orumą, taip pat kenkiančią dalykinei reputacijai (b. l. 21-22). Žurnalistų etikos inspektorius 2013 m. gegužės 13 d. kreipėsi į laikraščio „Kėdainių mugė” redaktorių, prašydamas pateikti skundžiamo turinio informacijos atitikimą tikrovei įrodančius duomenis, viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) paaiškinimus ir argumentus (b. l. 28). Laikraščio „Kėdainių mugė” redaktorius 2013 m. gegužės 21 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai pateikė paaiškinimą ir jį pagrindžiančius įrodymus (b. l. 29-36). Remdamasis surinkta tyrimo medžiaga, Žurnalistų etikos inspektorius 2013 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-99, kuriuo pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu (b. l. 38-40).

Teismas pažymėjo, jog sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo išsakyta nuomonė ar žinia, turi būti vertinamas visas straipsnio tekstas, o ne tik pareiškėjo skunde pateiktos konkrečios straipsnio ištraukos, jame naudojami žodžiai, jų reikšmės, išraiškos formos, straipsnio kontekstas, pasisakymo aplinkybės, tikslas, aktuali problema.

Kaip matyti iš ginčo publikacijos „Sukarintoje organizacijoje – ambicijų protrūkis“ turinio, joje pateikiama informacija apie Lietuvos Šaulių sąjungos reorganizaciją Kėdainių mieste, veikiančias šaulių kuopas ir jų veiklą. Publikacijos įžangoje nurodyta, kad: „Kėdainiuose netyla kalbos apie šokiruojančius įvykius vienoje iš sukarintų organizacijų – esą vasario 9-ąją, per pirmojo žuvusio Lietuvos savanorio P. L. 92-ųjų žūties metinių pagerbimą, buvo pavogta Šaulių sąjungos vėliava. Ir tai esą padarė ne bet kas, o garbus krašto pilietis, vienas Sąjūdžio kūrėjų, advokatas, buvusios 5-osios P. L. šaulių kuopos vadas I. M.! „Kėdainių mugė“ pabandė pasiaiškinti, kiek tose kalbose tiesos.“ Vertinant pacituotą publikacijos ištrauką, joje naudojamus žodžius „netyla kalbos“, „esą“, „pabandė pasiaiškinti, kiek tose kalbose tiesos“, padaryta išvada, kad paskelbtoje informacijoje informacijos rengėjas pateikė prielaidą apie pareiškėjo veiksmus. Kaip matyti iš tolesnio publikacijos teksto, autorius, mėgindamas nustatyti tiesą, nusprendė atlikti žurnalistinį tyrimą. Publikacijoje nurodyta: „Pirmiausia kreipėmės į I. M.. Jis nebuvo kalbus, tačiau pripažino, kad Šaulių kuopos vėliavą iš iškilmingo P. L. žūties metinių minėjimo parsinešė namo ir niekam neatidavė“. Pareiškėjas savo nuomonę dėl šiame straipsnyje aptariamų įvykių žadėjo pateikti vėliau.

Pažymėta, kad publikacijos teiginiuose „Ir tai esą padarė ne bet kas, o garbus krašto pilietis, vienas Sąjūdžio kūrėjų, advokatas, buvusios 5-osios P. L. šaulių kuopos vadas I. M.!“, „O per iškilmingą minėjimą buvusios 5-osios kuopos buvęs vadas I. M., matyt, neištvėrė – šios kuopos vėliavą ne perdavė valdžiai, o išsinešė namo ir užsirakinęs nieko neįsileido“ paskelbtos informacijos pareiškėjas iš esmės neginčija. Tiek skunde Žurnalistų etikos inspektoriui, tiek teismui pareiškėjas nurodė, kad nesutiko dalyvauti šaulių kuopos vėliavos perdavimo procese, o po vykusio minėjimo, vėliava buvo saugiai grąžinta į tą pačią vietą, kaip visuomet, jo bute iki turto perdavimo-priėmimo akto. Nurodė, kad vėliava buvo perduota 2011 m. vasario 15 d. pagal perdavimo-priėmimo aktą. Be to, šias faktines aplinkybes patvirtina ir tyrimo metu surinkti įrodymai. Byloje esantis Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės vado 2011 m. vasario 8 d. įsakymas Nr. A-04 „Dėl Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės Kėdainių P. L. Šaulių 5-osios kuopos ir Kėdainių Jaunųjų šaulių 10-osios kuopų reorganizacijos“ patvirtina, kad Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės Kėdainių P. L. šaulių 5-osios kuopos buvusiam vadui I. M. buvo įsakyta perduoti, o Kėdainių 5-osios kuopos vadui K. Š. perimti Kėdainių P. L. šaulių 5-osios kuopos vėliavą, dokumentaciją ir turtą. To paties įsakymo 4 dalyje įsakyta vėliavos perdavimo ceremoniją vykdyti 2011 m. vasario 9 d. 15 val. 30 min. Kėdainių kultūros centre. Lietuvos Šaulių sąjungos perdavimo-priėmimo akte nurodyta, kad kuopos vėliava įsakyme nurodytam asmeniui buvo perduota 2011 m. vasario 15 d.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad tiek teiginyje „Ir tai esą padarė ne bet kas, o garbus krašto pilietis, vienas Sąjūdžio kūrėjų, advokatas, buvusios 5-osios P. L. šaulių kuopos vadas I. M.!“, tiek teiginyje „O per iškilmingą minėjimą buvusios 5-osios kuopos buvęs vadas I. M., matyt, neištvėrė – šios kuopos vėliavą ne perdavė valdžiai, o išsinešė namo <...>.“ paskelbta informacija atitinka tikrovę. Kaip matyti, publikacijos autorius nebuvo kategoriškas ir teisiniu požiūriu nevertino pareiškėjo elgesio. Publikacijoje tebuvo aprašyta situacija ir pateikti atsakingų asmenų (penktosios P. L. šaulių kuopos vado K. Š., Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių antrosios rinktinės sąjungos vado pulkininko A. P.) komentarai dėl susidariusios situacijos. Taigi, įvertinus bendrą publikacijos kontekstą, padaryta išvada, kad ginčijamuose teiginiuose paskelbta žinia yra pagrįsta publikacijoje pateikiamu išsamiu įvykių ir aplinkybių aprašymu, susijusiu su Kėdainiuose veikusiomis šaulių kuopomis ir jų reorganizacija, todėl pagrįstai atsakovo įvertinta kaip teisinga.

Bylos duomenys taip pat rodo, kad „Kėdainių mugė“ redakcija 2011 m. kovo 19 d. „Kėdainių mugės” numerio publikacijoje „Tebūnie išklausyta ir antroji pusė” išspausdino ir paties pareiškėjo nuomonę dėl 2011 m. vasario 9 d. įvykių (b. l. 32). Kadangi ginčo publikacijoje buvo nagrinėjama visuomenei aktuali tema (Šaulių sąjungos reorganizavimas, neįvykdyta vėliavos perdavimo ceremonija), laikraštyje „Kėdainių mugė“ buvo išspausdintos dar dviejų asmenų nuomonės (laiškai) šiuo klausimu (2011 m. kovo 30 d. „Ne visada teisus tas, kuris garsiai rėkia“, 2011 m. balandžio 6 d. „Dėl šaulių, šauliukų ir jų mamyčių“).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, padaryta išvada, kad pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo šiuo atveju nėra. Trečiasis suinteresuotas asmuo publikacijoje įvykius Kėdainių šaulių sąjungoje aprašė objektyviai, pateikdamas ne vieną, o kelias nuomones, tuo sudarydamas galimybę pateikti visuomenei išsamią savo poziciją. Viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesys, teismo vertinimu, laikytinas sąžiningu, o informacijos pateikimas visuomenei objektyviu. Skundžiamuose teiginiuose paskelbta informacija pareiškėjo garbės ir orumo požiūriu yra neutrali. Pažymėta, kad pareiškėjas dėl savo pažeistų teisių gynimo į Žurnalistų etikos inspektorių kreipėsi praėjus dvejiems metams po publikacijos paskelbimo.

Dėl nurodytų priežasčių teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. spalio 3 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas objektyviu ir teisingu įrodymų vertinimu, todėl teisinio pagrindo jo naikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą nėra.

III. Pareiškėjas I. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 76-77), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą ir perduoti nagrinėti skundą iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo nėra, tačiau jis nenurodė, kokie buvo pateikti sakiniai, frazės, kurios prieštarautų vagystės suvokimui. Valdžios atstovai, oficialūs asmenys informaciją suprato kaip vagystę (žr. 2013 m. vasario 7 d. Krašto apsaugos viceministro raštą Nr. 12-02-230).

2. Teismas garbės ir orumo pažeidimą pagrindžiančiais teiginiais nelaikė šių: Kėdainiuose netyla kalbos apie šokiruojančius įvykius vienoje iš sukarintų organizacijų, esą vasario 9 tąją buvo pavogta Šaulių sąjungos vėliava, ir tai padarė ne bet kas, o I. M.. Toliau nurodoma, kad šios vėliavos neperdavė valdžiai, o išsinešė namo. Tačiau pareiškėjui nėra aišku, kuro remiantis teigiama, kad „turėjo perduoti valdžiai“, jei su jokiu įsakymu dar nebuvo supažindintas. Tik po kelių dienų gavo įsakymą, bet turto perdavimui terminas nebuvo nustatytas.

3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, teigdamas, kad pareiškėjas neperdavė valdžiai vėliavos 2011 m. vasario 9 d. 15 val. 30 min., suklaidino visuomenę ir pareiškėjui inkriminavo vagystę, nors vėliavos valdymo, perdavimo riba nebuvo 2011 m. vasario 9 d. Tai buvo tik ritualiniai žaidimai. Vėliavos ir turto perdavimo pagal aktą nebuvo galimybės įvykdyti, nes išvakarėse parašytas įsakymas dar nebuvo gautas. Buvo tik vykdoma ceremonija žodiniu nurodymu, pavadinta vėliavos perdavimu. Vėliavos pareiškėjas neturėjo perduoti be akto. Taigi, teismas sutapatino sąvokas „turto perdavimas“ su „apeigos“, t. y. rinktinės vado įsakymo 2 punktą su 4 punktu, kuris numatė vykdyti ne vėliavos perdavimą, o tik žaidimą, ritualą, kur vėliava, kaip to ritualo vienas elementų, ir kuris teisinių pasekmių nesukelia. Teismo sprendime neskiriami simboliniai, ritualiniai veiksmai nuo juridinių veiksmų, kurie sukelia juridines pasekmes. Atsisakymas dalyvauti ceremonijoje, gali užtraukti tik drausminę atsakomybę.

4. Simboliniame rituale pareiškėjas atsisakė dalyvauti todėl, kad paskirtas vadu asmuo, būdamas jaunųjų šaulių vadu, per dešimtį metų neparuošė nei vieno šaulio, neturėjo autoriteto, orientuotas į prolenkišką kultūrą, įrašytas priklausomybės ligų įskaitoje, nebuvo vertas simbolinių apeigų. Pareiškėjo dalyvavimas ar atsisakymas dalyvauti rituale turto teisinės padėties nekeičia. Patikėtas turtas liko pareiškėjo atsakomybėje iki jo perdavimo 2011 m. vasario 15 d. Taigi, paskelbta informacija neatitinka tikrovės.

Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 94-96) prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos pateikė skunde Žurnalistų etikos inspektoriui, tačiau šiuo atveju tais pačiais argumentais yra skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Taigi, iš esmės pareiškėjas nepateikia jokių argumentų ar aiškių motyvų, kuriais būtų ginčijamas teismo sprendimo pagrįstumas.

2. Tai, kad pareiškėjo skundas tiek atsakovo, tiek teismo buvo pripažintas nepagrįstu, t. y. nepateisino pareiškėjo lūkesčių, jokiu būdu nereiškia priimtų sprendimų neteisingumo ir nepagrįstumo. Be to, sprendžiant asmens garbės ir orumo pažeidimo klausimą, visuomet yra orientuojamasi į normaliai jautraus, o ne perdėtai jautraus asmens neturtinių teisių gynimą.

3. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad teismas savo sprendime sutapatino turto perdavimo sąvoką su apeigomis. Tiek atsakovas, tiek teismas, priimdami atitinkamus sprendimus, vadovavosi skundo tyrimo medžiagoje esančiais objektyviais duomenimis, taip pat vertino visos publikacijos kontekstą, jos turinį, neizoliuodami atskirų teiginių.

4. Kad pareiškėjas neperdavė vėliavos iki 2011 m. vasario 15 d., nurodyta ir pareiškėjo skunde teismui. Pareiškėjas nurodė, kad nesutiko dalyvauti šaulių kuopos vėliavos perdavimo procese, o po vykusio minėjimo vėliava buvo saugiai grąžinta į tą pačią vietą, kaip visuomet – jo bute iki turto perdavimo priėmimo akto. Tuo iš esmės pareiškėjas patvirtino publikacijoje paskelbtas aplinkybes.

5. 2011 m. vasario 8 d. Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės vado M. M. įsakymas Nr. A-04 „Dėl Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės Kėdainių P. L. Šaulių 5-osios kuopos ir Kėdainių Jaunųjų šaulių I O-osios kuopų reorganizacijos“ yra individualus teisės aktas, kuriame nurodyti patvarkymai, susiję su minimų šaulių kuopų reorganizavimu. Teismas pagrįstai patvirtino atsakovo poziciją, jog minėtame įsakyme konkretiems asmenims yra suformuluotas privalomo elgesio paliepimas, taip pat ir įsakymas pareiškėjui vėliavą, dokumentaciją ir turtą perduoti nurodytam asmeniui, vėliavą perduodant įsakyme nustatytu laiku. Šiame įsakyme nustatytas iškilmingas vėliavos perdavimas nesuponuoja savarankiško, paties pareiškėjo suvokimo nulemto įsakymo vykdymo.

6. Konkrečiu atveju viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) visuomenei pateikė informaciją būtent apie iškilmingą pirmojo Lietuvos savanorio P. L. 92-ųjų žūties metinių pagerbimą, po kurio buvo pasigesta šaulių kuopos vėliavos. Atsakovas nustatė, kad iš paties pareiškėjo skundo ir jo tyrimo medžiagoje esančių objektyvių duomenų yra aišku, kad 2011 m. vasario 9 d., kaip buvo nustatyta įsakyme, pareiškėjas šaulių kuopos vėliavos K. Š. neperdavė, o padėjo į buvusią nuolatinę saugojimo vietą – savo namus.

7. Teismas nustatė, kad skundžiamuose teiginiuose paskelbta žinia yra pagrįsta publikacijoje pateiktu išsamiu įvykių ir aplinkybių aprašymu, susijusiu su Kėdainiuose veikusiomis šaulių kuopomis ir jų reorganizacija. Tuo teismas įvertino viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesį ir atsižvelgė į tai, kad publikacijoje buvo pateiktos P. L. šaulių 5-osios kuopos vado K. Š., Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės sąjungos vado pulkininko A. P. nuomonės bei peties pareiškėjo pozicija. Be to, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paskelbė pareiškėjo atsiųstą laišką, tuo sudarydamas galimybę pateikti visuomenei išsamią savo poziciją, taip pat paskelbė kitų skaitytojų laiškus ta pačia tema. Todėl teismas pagrįstai patvirtino atsakovo poziciją, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) elgesys yra sąžiningas, o informacijos pateikimas visuomenei objektyvus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Mugės redakcija“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 87) nurodo, kad:

1. Pareiškėjo nurodytoje 2011 m. kovo 5 d. publikacijoje „Sukarintoje organizacijoje – ambicijų protrūkis“ nesiėmė teisiškai vertinti aprašomos situacijos ir nesprendė, ar tai – savavaldžiavimas, ar kažkokios vidinės tvarkos nesilaikymas, ar vagystė, ar dar kas nors. Laikraštyje tebuvo aprašyta situacija ir pateikti atsakingų asmenų (penktosios P. L. šaulių kuops vado K. Š., tuomečio Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių antrosios rinktinės sąjungos vado pulkininko A. P.) komentarai. Komentaro buvo kreiptasi ir į patį pareiškėją, tačiau jis tai daryti atsisakė. Po publikacijos išspausdinimo jis persigalvojo ir atsiuntė laišką, kuriame išdėstė aprašytos situacijos savo versiją „Tebūnie išklausyta ir antroji pusė“. Redakcija ją ne tik pažodžiui, bet net paraidžiui išspausdino 2011 m. kovo 19 d. „Kėdainių mugės“ numeryje. Po šių publikacijų išspausdinimo į redakciją ėmė plūsti laiškai, daugelyje kurių pareiškėjo pozicijai nepritarta, tačiau buvo ir jį ginančių. „Kėdainių mugė“ išspausdino du „šios serijos“ laiškus: viename jų (2011 m. kovo 30 d. „Ne visada teisus tas, kuris garsiai rėkia“) pareiškėjas kritikuojamas, kitas (2011 m. balandžio 6 d. „Dėl šaulių, šauliukų ir jų mamyčių“) – jam kur kas palankesnis. Skaitytojų reakcija į aprašomus įvykius tęsėsi ir po šių laiškų išspausdinimo, tačiau daug minčių ėmė kartotis, o kai kurios jau buvo aiškiai tendencingos, tad 2011 m. balandžio 20 d. išspausdinta publikacija „Iš kur pas mus tiek pykčio ir pagiežos?“, kuria diskusija nutraukta.

2. Situacija, kai iš oficialaus sukarintos organizacijos renginio prapuola jos vėliava, negali būti toleruotina, o tokio įvykio viešinimas – žiniasklaidos pareiga. Taip pat įvykiai Kėdainių šaulių sąjungoje buvo aprašyti objektyviai, pateikta ne viena, o kelios nuomonės, be išankstinių nuostatų ir savo vertinimo, todėl su pareiškėjo skundo teiginiais, esą laikraštis „Kėdainių mugė“ žemino jo garbę bei orumą, kategoriškai nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas dėl publikacijoje „Sukarintoje organizacijoje – ambicijų protrūkis“ („Kėdainių mugė“, 2011 m. kovo 5 d., Nr. 17/13850) paskelbtos informacijos pripažintas nepagrįstu.

Pareiškėjas tiek skunde atsakovui, tiek skunde pirmosios instancijos teismui teigė, jog minėtoje publikacijoje buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti ir žeminanti jo garbę bei orumą informacija, jog jis įvykdė vagystę.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog publikacijos įžangoje pateikti teiginiai, kad: „Kėdainiuose netyla kalbos apie šokiruojančius įvykius vienoje iš sukarintų organizacijų – esą vasario 9-ąją, per pirmojo žuvusio Lietuvos savanorio P. L. 92-ųjų žūties metinių pagerbimą, buvo pavogta Šaulių sąjungos vėliava. Ir tai esą padarė ne bet kas, o garbus krašto pilietis, vienas Sąjūdžio kūrėjų, advokatas, buvusios 5-osios P. L. šaulių kuopos vadas I. M.! „Kėdainių mugė“ pabandė pasiaiškinti, kiek tose kalbose tiesos.“, yra tik informacijos rengėjo prielaida apie pareiškėjo veiksmus, kadangi iš tolesnio publikacijos teksto matyti, jog autorius, mėgindamas nustatyti tiesą, nusprendė atlikti žurnalistinį tyrimą. Taigi, pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo šiuo atveju nėra, skundžiamuose teiginiuose paskelbta informacija pareiškėjo garbės ir orumo požiūriu yra neutrali. Trečiasis suinteresuotas asmuo publikacijoje įvykius Kėdainių šaulių sąjungoje aprašė objektyviai, pateikdamas ne vieną, o kelias nuomones, tuo sudarydamas galimybę pateikti visuomenei išsamią savo poziciją.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo nėra, nenurodė, kokie publikacijoje buvo pateikti sakiniai, frazės, kurios prieštarautų vagystės suvokimui, kadangi iš tikrųjų valdžios atstovai, oficialūs asmenys informaciją suprato kaip vagystę (žr. 2013 m. vasario 7 d. Krašto apsaugos viceministro raštą Nr. 12-02-230).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo skundžiami publikacijos teiginiai „esą vasario 9-ąją, per pirmojo žuvusio Lietuvos savanorio P. L. 92-ųjų žūties metinių pagerbimą, buvo pavogta Šaulių sąjungos vėliava. Ir tai esą padarė ne bet kas, o garbus krašto pilietis, vienas Sąjūdžio kūrėjų, advokatas, buvusios 5-osios P. L. šaulių kuopos vadas I. M.!“ laikytini tik informacijos rengėjo prielaida apie pareiškėjo veiksmus. Kaip teisingai nurodė tiek atsakovas skundžiamame sprendime, tiek pirmosios instancijos teismas, minėti publikacijos teiginiai turi būti vertinami visos publikacijos ir kitų su aprašoma situacija susijusių publikacijų kontekste, atsižvelgiama į sakinių konstrukciją, minčių dėstymą, logines paskelbtos informacijos sąsajas. Taigi, minėtų teiginių negalima vertinti izoliuotai, atsietai nuo viso publikacijos teksto. Be to, siekiant atskirti faktinio ir vertinamojo pobūdžio teiginius (informaciją (faktus) nuo nuomonės), reikėtų, be kita ko, atsižvelgti ir į teiginių išsakymo aplinkybes, jų formuluotes, į tai, ar jais nukentėjusiajam priskiriamas konkretus elgesys, arba, priešingai, pateikiamas tik realaus elgesio vertinimas, į pateikiamo interpretavimo bei turimo faktinio pagrindo, kuriuo jis grindžiamas, santykį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-104/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1281/2014 ir kt.).

Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, publikacijos įžangos ištrauką „Kėdainiuose netyla kalbos apie šokiruojančius įvykius vienoje iš sukarintų organizacijų – esą vasario 9-ąją, per pirmojo žuvusio Lietuvos savanorio P. L. 92-ųjų žūties metinių pagerbimą, buvo pavogta Šaulių sąjungos vėliava. Ir tai esą padarė ne bet kas, o garbus krašto pilietis, vienas Sąjūdžio kūrėjų, advokatas, buvusios 5-osios P. L. šaulių kuopos vadas I. M.! „Kėdainių mugė“ pabandė pasiaiškinti, kiek tose kalbose tiesos.“ reikia vertinti, atsižvelgiant į joje vartojamus žodžius: „netyla kalbos“, „esą“, „pabandė pasiaiškinti, kiek tose kalbose tiesos“, kurie reiškia, jog informacijos rengėjas pateikė prielaidą apie pareiškėjo veiksmus, t. y. ne faktus (informaciją), tačiau trečiųjų asmenų (Kėdainių bendruomenės) nuomonę apie aptariamą įvykį, o publikacijos autorius, mėgindamas nustatyti tiesą, atliko žurnalistinį tyrimą. Po šios įžangos publikacijoje nurodyta: „Pirmiausia kreipėmės į I. M.. Jis nebuvo kalbus, tačiau pripažino, kad Šaulių kuopos vėliavą iš iškilmingo P. L. žūties metinių minėjimo parsinešė namo ir niekam neatidavė. Išsamesnį komentarą I. M. žadėjo po poros savaičių, kai viską gerai apgalvos ir pasitars su atsakingomis institucijomis. Kur slypi šaknys?“. Toliau pateikiamas situacijos aprašymas, t. y. pateikiami faktai. Publikacijos autorius nebuvo kategoriškas ir teisiniu požiūriu nevertino pareiškėjo elgesio, tačiau aprašė situaciją ir pateikė atsakingų asmenų (penktosios P. L. šaulių kuopos vado K. Š., Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių antrosios rinktinės sąjungos vado pulkininko A. P.) komentarus dėl susidariusios situacijos. Be to „Kėdainių mugė“ redakcija 2011 m. kovo 19 d. „Kėdainių mugės” numerio publikacijoje „Tebūnie išklausyta ir antroji pusė” išspausdino ir paties pareiškėjo nuomonę dėl 2011 m. vasario 9 d. įvykių (b. l. 32) bei dar dviejų asmenų nuomones (laiškus) šiuo klausimu (2011 m. kovo 30 d. „Ne visada teisus tas, kuris garsiai rėkia“, 2011 m. balandžio 6 d. „Dėl šaulių, šauliukų ir jų mamyčių“). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad minėti publikacijos įžangos teiginiai yra informacija (faktai), neatitinkanti tikrovės, bei žeminanti pareiškėjo garbę ir orumą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog minėta publikacijos įžangos teksto analizė (tam tikri vartojami žodžiai „netyla kalbos“, „esą“, „pabandė pasiaiškinti, kiek tose kalbose tiesos“) ir rodo, jog visas publikacijos kontekstas objektyviai leidžia suvokti, kad pareiškėjas iš tikrųjų nėra apkaltintas vagyste. Tai yra bendras kriterijus, pagal kurį negali būti pripažįstama, jog straipsnyje buvo skelbiamas vagystės faktas. Konkretaus kurio nors asmens supratimas apie tai nėra reikšmingas, nes tai yra subjektyvus vertinimas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo vertinti pareiškėjo pateiktą Krašto apsaugos viceministro raštą ir jame išdėstytą nuomonę, kuri, be kita ko, netgi nėra nukreipta konkrečiai į pareiškėjo asmenį („Kita vertus, tokios žinios, jog per pirmojo žuvusio Lietuvos savanorio P. L. 92-ųjų žūties metinių pagerbimą buvo pavogta šaulių kuopos vėliava, nestiprina LŠS (aut. past. – Lietuvos šaulių sąjungos) įvaizdžio.“).

Taip pat pastebėtina, jog kitas pareiškėjo skundžiamas teiginys „O per iškilmingą minėjimą buvusios 5-osios kuopos buvęs vadas I. M., matyt, neištvėrė – šios kuopos vėliavą ne perdavė valdžiai, o išsinešė namo ir užsirakinęs nieko neįsileido.“ tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintas atitinkančiu tiesą, kadangi pats pareiškėjas tvirtina, jog vėliavos 2011 m. vasario 9 d. (per iškilmingą minėjimą) jis neperdavė, ji jo asmeninėje atsakomybėje liko iki 2011 m. vasario 15 d. Šį faktą patvirtino ir kiti įvykyje dalyvavę ir savo komentarus publikacijoje pateikę asmenys (penktosios P. L. šaulių kuopos vadas K. Š., Kauno apskrities Vytauto Didžiojo šaulių antrosios rinktinės sąjungos vadas pulkininkas A. P.) bei Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės vado M. M. 2011 m. vasario 8 d. įsakymas Nr. A-04 „Dėl Kauno apskrities Vytauto Didžiojo Šaulių 2-osios rinktinės Kėdainių P. L. Šaulių 5-osios kuopos ir Kėdainių Jaunųjų šaulių 10-osios kuopų reorganizacijos“ ir 2011 m. vasario 15 d. Lietuvos šaulių sąjungos perdavimo-priėmimo aktas.

Pažymėtina, jog priežastys, dėl kurių pareiškėjas kuopos vėliavos neperdavė iškilmingo minėjimo metu (2011 m. vasario 9 d.), o atidavė ją vėliau, šiuo atveju reikšmės minėto teiginio (fakto), kad pareiškėjas vėliavos iškilmingo minėjimo metu neperdavė valdžiai, teisingumui neturi, nes tai yra tik pareiškėjo motyvai, pateisinantys jo elgesį. Šio ginčo apimtyje vertintina tik, ar paskelbta informacija pažeidžia asmens garbę ir orumą, t. y.: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios žemina pareiškėjo garbę ir orumą; 4) faktas, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Todėl nėra svarbu, kuo remiantis teigiama, kad pareiškėjas vėliavą „turėjo perduoti valdžiai“, ar buvo supažindintas su kokiu nors įsakymu dėl vėliavos perdavimo, kada buvo supažindintas ir pan. Tiek viena pusė (pareiškėjas), tiek kita (Šaulių sąjungos vadovybė) skirtingai vertina vėliavos perdavimo pagrindą ir aplinkybes, tačiau publikacijos autorius tik perteikė ir aprašė šias abi pozicijas (nuomones) ir teismas šiuo atveju neprivalėjo tikrinti, kuri yra teisingiausia, aiškintis, kada iš tikrųjų turėjo būti perduota vėliava, koks jos perdavimo pagrindas ir pan.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę. Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (1995 m. balandžio 20 d. nutarimas, 1997 m. vasario 13 d. nutarimas, 2002 m. spalio 23 d. nutarimas ir kt.). Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir Teismas) jurisprudencija, saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų; ji taikoma netgi tokiam informacijos ir idėjų skleidimui, kuris gali žeisti, šokiruoti ar trikdyti. Bet kokios saviraiškos laisvės įgyvendinimo išimtys turi būti aiškinamos griežtai, o apribojant šią laisvę, privalo būti pateikiami svarbūs ir pakankami motyvai (žr. 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Janowski prieš Lenkiją, pareiškimo nr. 25716/94; 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Nilsen ir Johnsen prieš Norvegiją, pareiškimo nr. 23118/93; 2007 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Kwiecień prie Lenkiją, pareiškimo nr. 51744/99 ir kt.).

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalimi, teisę į saviraišką galima riboti tik įstatymo pagrindu, jei tai būtina siekiant apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar konstitucinę tvarką. Konkuruojant dviem teisiniams gėriams (teisei į saviraiškos laisvę ir teisei į asmens garbės bei orumo apsaugą), labai svarbu nustatyti teisingą pusiausvyrą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad politinių debatų ir diskusijų bendrojo intereso klausimais metu saviraiškos laisvės apribojimai turi būti interpretuojami siaurai. Šiame kontekste esminį „viešojo sergėtojo“ demokratinėje visuomenėje vaidmenį atlieka žiniasklaida, turinti itin plačios apimties teisę į saviraišką. Svarbią reikšmę saviraiškos laisvės ir asmens garbės bei orumo gynimo kontekste turi atskira subjektų grupė – politikai ir kiti viešieji asmenys, kuriems nustatytas didesnis tolerancijos kritikai reikalavimas (žr. 1986 m. liepos 8 d. sprendimą byloje Lingens prieš Austriją, pareiškimo nr. 9815/82; 1998 m. birželio 9 d. sprendimą byloje Incal prieš Turkiją, pareiškimo nr. 22678/93; 2007 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Kwiecień prie Lenkiją, pareiškimo nr. 51744/99 ir kt.). Vis dėlto žurnalistų teisė informuoti visuomenę bendrojo intereso klausimais nėra absoliuti. Teismas ne kartą yra nurodęs, kad kitų asmenų reputacija ir teisės gali būti pagrindas fundamentaliajai žiniasklaidos teisei apriboti. Teismas laikosi požiūrio, kad žurnalistai privalo veikti sąžiningai, pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikydamiesi žurnalistinės etikos reikalavimų. Šios nuostatos iš esmės atitinka ir Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius žiniasklaidos veiklos ypatumus: Visuomenės informavimo įstatymą, Žurnalistų etikos kodeksą.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju publikacijos autorius informavo visuomenę aktualia ir svarbia tema apie įvykius Kėdainių šaulių sąjungoje, kurios aprašymas skatina visuomenės patriotiškumą, pilietiškumą ir atlieka švietėjišką misiją, be to, minėti įvykiai buvo aprašyti objektyviai, pateikta ne viena, o kelios nuomonės, be išankstinių nuostatų ir savo vertinimo, laikytina, jog pareiškėjo ginčijamus teiginius paskelbęs asmuo veikė sąžiningai, siekdamas supažindinti visuomenę su konkrečiu įvykiu, todėl šiuo atveju skundžiamu atsakovo sprendimu buvo nustatyta teisinga pusiausvyra tarp dviejų teisinių gėrių (teisės į saviraiškos laisvę ir teisės į asmens garbės bei orumo apsaugą).

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys