AS-552-302-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-302/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08236-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. (A. P.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 1D-10978(11); priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką – 20 451,17 Lt; priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško atsiskaitymo. Taip pat pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. A. P. nurodė, kad procesinis kreipimosi į teismą terminas turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo viešo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo tada, kai jam objektyviai tapo žinoma apie jo teisių pažeidimą. Pareiškėjas paaiškino, kad teisę kreiptis į teismą galėjo realizuoti tik po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, kadangi tik tada buvo konstatuotas teisės aktų, kuriais remiantis jam buvo mokama sumažinta valstybinė pensija, prieštaravimas Konstitucijai. Galiojant Laikinojo įstatymo nuostatoms, pareiškėjo manymu, nebuvo pagrindo kreiptis į teismą teisminės gynybos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą netenkino ir atsisakė priimti A. P. skundą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą, negali būti laikomos pakankamu pagrindu šį terminą atnaujinti.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nustatė, kad pareiškėjui pirma sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn., t. y. pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma 2010 m. vasario mėn., kai jam nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Teismas pažymėjo, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Ministeriją su prašymu išmokėti jam valstybinės pensijos nepriemoką kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 13 d., o į teismą – 2013 m. gruodžio 30 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs 3 metų kreipimosi į teismą terminą.

Kadangi prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą netenkino, teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Dėl Ministerijos 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. 1D-10978(11) panaikinimo, teismas pažymėjo, kad jame nenustatyta pareiškėjui privalomų vykdyti įpareigojimų, neduota nurodymų, nėra išdėstyta kitų atsakovo priimtų sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Teismas darė išvadą, kad skundžiamas sprendimas nėra administracinis aktas, nes jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje, todėl nėra administracinės bylos dalykas ir toks ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl pareiškėjo skundą šioje dalyje atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.).

III. Pareiškėjas A. P. atskiruoju skundu (b. l. 21-23) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įstatymo nuostatos buvo teisėtos ir galiojančios, todėl teismas pensijos sumažinimą būtų laikęs teisėtu ir pagrįstu. Pareiškėjas pažymi, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo iki jo kreipimosi į teismą dienos 3 metai nėra praėję, todėl daro išvadą, kad procesinis terminas nėra pasibaigęs. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 16 d. nutarimą administracinėje byloje Nr. I-3718-643/2013. Pareiškėjo manymu, sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena gali būti, bet neprivalo būti siejama su skundo padavimo teismui termino pradžia.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš atskiruoju skundu skundžiamos teismo nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo A. P. skundo reikalavimą panaikinti Ministerijos 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 1D-10978(11) atsisakė priimti Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. nustatęs, jog minėtas atsakovo raštas nėra administracinis aktas, nes jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su šia išvada nesutinka.

Byloje nustatyta, kad A. P. 2013 m. lapkričio 13 d. kreipėsi į Ministeriją – instituciją, įgaliotą skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Ministerija į šį prašymą atsakė 2013 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. 1D-10978(11) (b. l. 7-8). Minėtame rašte atsakovas, išaiškinęs pareiškėjui valstybinės pensijos mažinimo pagrindus ir tvarką, konstatavo, jog išmokėti susidariusią nepriemoką Ministerija neturi teisinio pagrindo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog valstybinę pensiją mokančios institucijos atsisakymas atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus laikomas teismui skundžiamu administraciniu aktu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sprendimas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių – neteisinga. Kaip matyti, skundas dėl šio administracinio sprendimo, patvirtinančio teisinio ginčo tarp administracinės bylos šalių faktą, panaikinimo administraciniam teismui buvo paduotas laikantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Pareiškėjas A. P. nesutinka ir su ta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarties dalimi, kurioje teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimus priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (20 451,17 Lt). Šį skundo reikalavimą teismas atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kaip paduotą praleidus nustatytą terminą ir teismas atmetė prašymą šį terminą atnaujinti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi taip pat nesutinka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai ir tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), tačiau pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Kita vertus, administracinių teismų praktikoje pabrėžiama, jog išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-212/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-279/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai.

Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-214/2014).

Išvardintos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl atskiruoju skundu apskųsta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutarties dalis, kuria pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 20 451,17 Lt atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, taip pat naikinama kaip nepagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta ir remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir jam atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, perduoda minėtų pareiškėjo skundo reikalavimų priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. (A. P.) atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį panaikinti.

Atnaujinti pareiškėjui A. P. terminą skundui dėl susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. priteisimo.

Perduoti pareiškėjo A. P. skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas