A-256-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-256-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01023-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4-15), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, jog pareiškėjas nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Pareiškėjas, kaip buvęs pareigūnas, turėjo būti nukreiptas į pareigūnų pataisos namus (adresu: Sniego g. 2, Vilniuje), tačiau buvo laikomas su kitais nuteistaisiais, ne su buvusiais pareigūnais ir po sulaikymo nukreiptas į Pravieniškių pataisos namus. Dėl šių veiksmų pareiškėjas nuolat jautė stresą, bijojo, kad su juo nesusidorotų. Atvykus į Kauno tardymo izoliatorių medikai pareiškėją apžiūrėjo tik po kelių dienų ir nebuvo užsidėję pirštinių.

Nurodė, jog kamerose Nr. 170 ir Nr. 325 buvo mažai vietos, laikoma daugiau asmenų nei pastatyta lovų, trūko oro, pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, sulaikymo kameroje nebuvo nei langų, nei tualeto, prižiūrėtojai vartojo necenzūrinius žodžius, į jį kreipėsi „tu“. Nebuvo tinkamai organizuotas prausimasis duše, nes dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių.

Pareiškėjas ne kartą yra matęs žiurkes, peles, balandžius, todėl kilo pavojus užsikrėsti ligomis. Nakties metu pastoviai buvo įjungta elektros lemputė, kuri šviesdavo į akis, todėl sutriko miegas. Trečiajame aukšte kamerų langai neatsidarė, kamerose nebuvo ventiliacijos, karšto vandens, nebuvo kur išsiskalbti drabužius ir juos pasidžiauti. Kameros nebuvo kvarcuojamos ar dezinfekuojamos, jose neveikė pagalbos iškvietimo mygtukai. Pareiškėjui nebuvo suteikta reabilitacija, galimybė mokytis, nebuvo užimtumo, naudingos veiklos.

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo įžeista pareiškėjo garbė ir orumas, jis nuolat jautė stresą, bijojo, kad su juo nesusidorotų, atsirado galvos skausmai, naktimis sapnuoja košmarus, sutriko regėjimas. Pareiškėjui padarytą neturtinę žalą kildino iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje ir vertino 15 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 23-26) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog Kauno tardymo izoliatorius negali įtakoti suimtųjų (nuteistųjų) atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus bei privalo užtikrinti jų izoliuotą laikymą. Nurodė, jog pareiškėjo argumentai dėl to, kad kamerose laikomų asmenų skaičius viršija esamų lovų skaičių, neveikia iškvietimo mygtukai, kad trumpalaikio sulaikymo kamerose nėra tualetų, neatitinka tikrovės. Suimtasis, atvykęs į Kauno tardymo izoliatorių, medicinos darbuotojų apžiūrimas per tris dienas nuo atvykimo, pirštines medicinos darbuotojai mūvi tada, kada privalo mūvėti.

Kauno tardymo izoliatorius yra viena iš moderniausių kardomojo kalinimo vietų, atitinkanti Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 42:2009) reikalavimus. Gyvenamosios kameros aprūpintos būtinu inventoriumi, yra geros techninės ir higieninės būklės, juose pastoviai palaikoma 20º C temperatūra, veikia natūrali ir priverstinė ventiliacija, sanitariniai mazgai atitverti, suteikiama teisė kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore, suteikta galimybė lankytis skaitykloje, įstaigos koplytėlėje.

Nurodė, jog pareiškėjas nesikreipė į administraciją dėl žinių įgijimo, socialinės reabilitacijos poreikio, kamerose esančių graužikų ar neveikiančių pagalbos iškvietimo mygtukų. Rašytinių prašymų iš pareiškėjo dėl sąlygų pagerinimo nebuvo gauta. Pažymėjo, kad trečiojo aukšto kamerų langai tamsinti dėl to, kad sulaikytieji (nuteistieji) nesikalbėtų su laisvėje esančiais bendrais. Kamerų ventiliacija įsijungia automatiškai, nes to reikalauja sanitarinės normos. Karšto vandens kamerose nėra, nes to nenumato galiojantys teisės aktai. Kenkėjų kontrolė vyksta ir graužikų nebuvo pastebėta.

Pripažino, kad atskirais periodais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kur vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m. ploto, todėl jis galėjo patirti tam tikrus nepatogumus. Atkreipė dėmesį, kad neturtinei žalai atsirasti turi būti įrodytos trys būtinosios sąlygos: žala, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Neturtinę žalą darantys veiksmai ar veiksniai turi būti pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti asmenys, išimčių, pabloginančių jo buvimą įstaigoje, nebuvo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu (b. l. 96-101) pareiškėjo K. L. skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, kad šiame straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad jis kaip buvęs pareigūnas buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje ne su buvusiais pareigūnais, t. y. izoliuotai nuo kitų sulaikytųjų (nuteistųjų), nukreipimo bausmės atlikimui ne į pareigūnų pataisos namus, o į Pravieniškių pataisos namus–atvirąją koloniją, nurodė, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Iš esmės imperatyvia laikytina ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodoma, jog izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: <...> buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; <...>. Vadovaujantis Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-71 (toliau – ir Taisyklės), 1.5 punktu, vyrai, kurie buvo arba šiuo metu yra valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose, skiriami į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2.

Pažymėjo, jog už nurodyto suėmimo (kalinimo) vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas (kalinamas) asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti (kalinti) vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei nebuvo. Laisvės atėmimo bausmę bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas atliko Vilniaus pataisos namų atskirajame sektoriuje, esančiame Sniego g. 2, Vilniuje, todėl jis, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo bei BVK nuostatomis, turėjo būti laikomas suimtas bei vėliau kalinamas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Dėl nurodytų aplinkybių teismas vertino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. balandžio 14 d. Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus ir tai buvo laikyta neteisėtais veiksmais.

Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais, kad Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose Nr. 170, Nr. 325 buvo mažai vietos, trūko oro, teismas nurodė, jog pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatorių atvyko 2010 m. gruodžio 16 d. ir 170 bei 352 kamerose buvo laikomas iki 2011 m. balandžio 14 d. Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių–pataisos namus).

Šiuo aspektu teismas nustatė, kad laikotarpiais nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d., 2011 m. sausio 12 d. iki 2011 m. sausio 18 d. ir nuo 2011 m. sausio 20 d. iki 2011 m. vasario 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 170, kurios plotas – 15,10 kv. m., šioje kameroje maksimalus minėtais laikotarpiais laikytas asmenų skaičius 5, atlikus aritmetinius skaičiavimus (15,10/6) buvo matyti, kad vienam nuteistajam tenkantis mažiausias gyvenamasis plotas buvo 2,52 kv. m.; laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 24 d. iki 2011 m. sausio 10 d. ir 2011 m. sausio 19 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 170, kurios plotas – 15,10 kv. m., šioje kameroje maksimalus minėtais laikotarpiais laikytas asmenų skaičius 5, atlikus aritmetinius skaičiavimus (15,10/5) buvo matyti, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo 3,02 kv. m.; laikotarpiais nuo 2011 m. vasario 3 d. iki 2011 m. vasario 18 d., nuo 2011 m. vasario 21 d. iki 2011 m. vasario 23 d., 2011 m. vasario 28 d., nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. kovo 10 d., nuo 2011 m. kovo 16 d. iki 2011 m. kovo 23 d., nuo 2011 m. kovo 30 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. ir nuo 2011 m. balandžio 4 d. iki 2011 m. balandžio 13 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 352, kurios plotas – 32,83 kv. m., kartu su juo minėtais laikotarpiais maksimalus laikytų asmenų skaičius 10, atlikus aritmetinius skaičiavimus (32,83/10) buvo matyti, kad vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas buvo 3,28 kv. m.; laikotarpiais nuo 2011 m. vasario 19 d. iki 2011 m. vasario 20 d., nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2011 m. vasario 27 d., 2011 m. kovo 1 d., 2011 m. kovo 15 d., nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. kovo 29 d. ir nuo 2011 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. balandžio 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 352 (plotas – 32,83 kv. m.), kartu su juo minėtais laikotarpiais maksimalus laikytų asmenų skaičius 9, atlikus aritmetinius skaičiavimus (32,83/9) buvo matyti, kad vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas buvo 3,65 kv. m.; laikotarpiais nuo 2011 m. kovo 11 d. iki 2011 m. kovo 14 d., 2011 m. kovo 24 d., ir 2011 m. balandžio 14 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 352 (plotas – 32,83 kv. m.), kartu su juo minėtais laikotarpiais maksimalus laikytų asmenų skaičius 8, atlikus aritmetinius skaičiavimus (32,83/8) buvo matyti, kad vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas buvo 4,10 kv. m.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus teismas sprendė, jog laikotarpiais nuo 2011 m. vasario 19 d. iki 2011 m. vasario 20 d., nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2011 m. vasario 27 d., 2011 m. kovo 1 d., 2011 m. kovo 15 d., laikotarpiais nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. kovo 29 d., nuo 2011 m. balandžio 2 d. iki 2011 m. balandžio 3 d., nuo 2011 m. kovo 11 d. iki 2011 m. kovo 14 d., 2011 m. kovo 24 d., ir 2011 m. balandžio 14 d. pareiškėjas buvo kalinamas patalpose, kurių plotas didesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma. Tuo tarpu laikotarpiais nuo 2010 m. gruodžio 16 d. iki 2010 m. gruodžio 23 d., 2011 m. sausio 12 d. iki 2011 m. sausio 18 d., nuo 2011 m. sausio 20 d. iki 2011 m. vasario 3 d., nuo 2010 m. gruodžio 24 d. iki 2011 m. sausio 10 d., 2011 m. sausio 19 d. , laikotarpiais nuo 2011 m. vasario 3 d. iki 2011 m. vasario 18 d., nuo 2011 m. vasario 21 d. iki 2011 m. vasario 23 d., 2011 m. vasario 28 d., laikotarpiais nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. kovo 10 d., nuo 2011 m. kovo 16 d. iki 2011 m. kovo 23 d., nuo 2011 m. kovo 30 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. ir nuo 2011 m. balandžio 4 d. iki 2011 m. balandžio 13 d. (viso 99 paras) pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus 3,6 kv. m. kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui (iš jų 30 parų, kamerose vienam asmeniui teko 2,52 kv. m.), todėl konstatavo, jog Kauno tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui.

Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Kauno tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo galimybių dėl vietų stygiaus vykdyti teisės aktų reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Kiek tai susiję su pareiškėjo teiginiais, kad Kauno tardymo izoliatoriaus medikai jį apžiūrėjo tik po kelių dienų, dėl netinkamo kameros apšvietimo jam nusilpo regėjimas, jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, teismas nurodė, jog pirminė gydytojų apžiūra Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėjui buvo atlikta 2010 m. gruodžio 17 d., t. y. kitą dieną po atvykimo į Kauno tardymo izoliatorių. Pareiškėjas skundėsi skausmais juosmens srityje (daugiau sėdint). Pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė, jog jis pats yra rūkantis, todėl nesuprantama pretenzija, esą jis (pats būdamas rūkančiu) buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Psichiatro apžiūros 2010 m. gruodžio 17 d. išvada „Sveikas“. 2011 m. balandžio 6 d., 2011 m. balandžio 11 d. pareiškėjas buvo stebimas bendrosios praktikos gydytojo. Išleidžiant iš Kauno tardymo izoliatoriaus pareiškėjas psichiatrui ir terapeutui nusiskundimų neturėjo. Teismo vertinimu, pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo tinkamai stebimas medicinos darbuotojų, buvo atlikti tyrimai, skirtas gydymas. Asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, susijusių su jo regėjimo sutrikimais, be to, pareiškėjas kitų įrodymų dėl regėjimo sutrikimo nepateikė, todėl pareiškėjo argumentai dėl nusilpusio regėjimo esant netinkamai apšviestoms kameroms buvo laikyti nepagrįstais.

Teismas pažymėjo, jog pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo (toliau – ir Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašas) 7, 8 punktus kiekvienam suimtajam ir nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu ir esant atitinkamoms sąlygoms naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas iki 5 min. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtintą Pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą (toliau – ir Pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašas) pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje gyvenamojoje patalpoje esantys suimtieji ir nuteistieji (4 p.). Pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo metu plaunamos grindys, sienos, langai, baldai (ir spintelių vidus) ir sanitariniai mazgai. Paviršių ir sanitarinių mazgų plovimui dezinfekuojančių medžiagų tirpalais aprūpina sveikatos priežiūros tarnybos dezinfektorė (9 p.). Teismas pažymėjo, jog 3-ojo aukšto kameros lango fotolentelės patvirtina, kad ventiliacijos orlaidės kamerose yra ir jos gali būti uždarytos arba atidarytos. Kauno tardymo izoliatoriaus objekto higieninės priežiūros kontrolės žurnalo Nr. 2.2-126 kopija patvirtino, kad kenkėjų kontrolė įstaigoje vykdoma reguliariai. Minėtų ir kitų byloje esančių įrodymų analizė, pačiam pareiškėjui posėdžio metu patvirtinus, kad dušu leidžiama naudotis 15 min., kad kameros aprūpinamos dezinfekavimo milteliais, kad kamerose veikia ventiliacija, nesudarė pagrindo spręsti, kad Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnai būtų atlikę neteisėtus veiksmus organizuojant suimtųjų (nuteistųjų) naudojimąsi dušu, kamerų dezinfekavimą, ventiliavimą, kenkėjų kontrolę, ar pan.

Iš pareiškėjo į bylą pateiktų dokumentų taip pat buvo matyti, kad jis kreipėsi į Pravieniškių pataisos namus, Kauno tardymo izoliatorių, Vilniaus pataisos namus dėl informacijos pateikimo, tačiau jo laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje metu į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Tokios aplinkybės pareiškėjas nenurodė ir teismo posėdžio metu. Atsakovui nurodžius, kad skundų dėl kalinimo sąlygų iš pareiškėjo nebuvo gauta, šių argumentų pareiškėjas neginčijo. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl kalinimo sąlygų, teismui nebuvo pateikta. Atitinkamai, pareiškėjo nurodytą neturtinės žalos pasireiškimą dėl kitų kalinimo sąlygų, tokių kaip: prižiūrėtojų vartojamus necenzūrinius žodžius, graužikų ir balandžių matymą, reabilitacijos ir galimybės mokytis nesuteikimą, kamerų nekvarcavimą, užimtumo ir veiklos nebuvimą ir dėl to sapnuojamus košmarus, atsiradusius galvos skausmus, teismas laikė abstrakčiais neįrodytais teiginiais, nepakankamais neturtinei žalai pagrįsti.

Nurodė, jog pareiškėjas iš Kauno tardymo izoliatoriaus išvyko 2011 m. balandžio 14 d., tuo tarpu skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė 2013 m. rugsėjo 9 d., t. y. praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo išvykimo, o ne tuo metu, kai buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje. Atitinkamai, teismas sprendė, jog nors pareiškėjas laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu galėjo patirti tam tikrus nepatogumus dėl jo įvardijamų laikymo sąlygų, tačiau praėjus dvejiems metams po aplinkos pakeitimo (perkėlimo į pataisos namus), tokie anksčiau patirti nepatogumai šiuo metu negali būti vertinami ypatingai intensyviais ir sukeliančiais neigiamas pasekmes. Kita vertu, pažymėjo, kad bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 str. 1 d.) ir taikomas tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti skriaudą, byloje nebuvo pateikta.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad administracinėje byloje yra įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą dėl pareiškėjo, anksčiau buvusio pareigūno, laikymo kartu su kitais nuteistaisiais ir dėl neužtikrintos teisės aktuose nustatytos kameros ploto tenkančio vienam asmeniui normos, dėl to pareiškėjas neabejotinai galėjo patirti neigiamus išgyvenimus (stresą, pažeminimą).

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į kalinimo laikotarpio, kai kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines sąlygas, ekonominę krizę, pragyvenimo lygį. Pažymėjo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuvoje buvo nustatytas 800 Lt minimalus mėnesinis atlygis. Nemaža dalis Lietuvos gyventojų šiuo ekonominės krizės laikotarpiu gaudavo tik minimalų mėnesinį atlyginimą, turėjo pusė gaunamos sumos skirti gyvenamojo būsto (vidutinio statistinio dviejų kambarių buto komunalinės paslaugos žiemos laikotarpiu kainuoja apie 500 Lt) išlaikymui, o šeimą išlaikyti iš likusios minimalios mėnesinės algos dalies. Atitinkamai, teismo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas priteisti 15 000 Lt neturtinę žalą yra neadekvatus, nepateisinamas nei teisingumo, nei protingumo prasme. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nebuvo objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas nenurodė duomenų, nepateikė įrodymų, jog dėl dvasinių ir emocinių sukrėtimų, baimės, patiriamo streso būtų kreipęsis į gydytojus. Objektyvių įrodymų, jog būtų kėsintasi į pareiškėją ar tiesioginių susidūrimų su kitais nuteistaisiais dėl pareiškėjo anksčiau vykdytų pareigų, byloje nebuvo pateikta.

Atsižvelgęs į pareiškėjo laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje trukmę (30 dienų pareiškėjui teko 2,52 kv. m. kameros ploto), pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl atsakovo veiksmų pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kurių intensyvumas neišvengiamai viršijo kalinimui būdingus nepatogumus, teismas konstatavo, jog teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti patirtą neturtinę žalą. Įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis buvo įvertintas 500 Lt suma.

III. Pareiškėjas K. L. apeliaciniu skundu (b. l. 107-117) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą, tenkinti jo skundą ir priteisti iš atsakovo 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, įvardintas jo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pabrėžia, kad kalėjime valstybinė kalba yra dažnai ignoruojama. Prižiūrėtojai dažnai vartojo necenzūrinius žodžius. Dažniausiai į pareiškėją kreipėsi „tu“ , vartojo barbarizmus, rusicizmus, skolinius ir tai pareiškėją įžeidė, žemino kaip asmens, kaip lietuvio garbę ir orumą.

Pareiškėjas teikia paaiškinimus dėl bendravimo naudos ir nurodo, jog per didelė žmonių koncentracija vienoje vietoje gali paskatinti kolektyvinio elgesio apraiškas, kai atskiri asmenys pradeda veikti bendrai kaip minia. Socialinių ryšių dėsningumai pasitvirtina ir kalėjimo aplinkoje, todėl planuojant kalėjimų dydį (kiek kalinių jame bus) svarbu atsižvelgti į tai, kad kiekvienam kalinčiajam tektų pakankamai dėmesio iš aptarnaujančio personalo (apsaugos darbuotojų, medikų, socialinių darbuotojų ir pan.), o taip pat netrūktų kontaktų su kitais kalinčiaisiais, būtų galimybės matytis su artimaisiais bei, kad įkalinimo įstaigoje vienu metu nebūtų per daug kalinčiųjų. Tai aktualu tais atvejais, kai pataisos įstaigų gyventojai susitinka dalindamiesi bendromis erdvėmis: valgykla, skaitykla, sporto aikštelėmis ir pan. Resocializacine prasme mažesnis kalinių kiekis yra optimalesnis nei didesnis.

Nurodo, jog pasimatymų metu pareigūnas nuolat į pareiškėją žiūrėdavo, o tai trukdydavo jo privatumą. Be to, pasimatymai vyko per langą ir telefonu.

Nurodo, jog, jei laisvės atėmimo įstaigoje laikoma daug nuteistųjų, sunku atskirti ir izoliuoti infekuotuosius asmenis, sunku surasti laisvas patalpas. Tai kelia pavojų ne tik kalintiesiems, bet ir aptarnaujančiam personalui. Sveikatos priežiūros paslaugų kiekybė ir kokybė taip pat priklauso nuo to, kiek yra nuteistųjų įkalinimo įstaigoje, o tiksliau, kiek yra medikų, galinčių juos aptarnauti.

Pareiškėjo vertinimu, dėl kalėjimo perpildymo nebuvo sugebama tinkamai organizuoti prausimosi duše, nuolat buvo ribojamas prausimosi laikas. Į dušą dažniausiai vesdavo visą kamerą, kurioje būdavo nuo 6 iki 8 žmonių, o dušų pertvarų būdavo 3–4, todėl reikėdavo praustis po dušu dviem asmenims. Reikėdavo per tas penkiolika minučių ir drabužius išsiskalbti. Kamerose nebuvo karšto vandens, o drabužius džiovindavo kamerose, kur nuolatos buvo drėgna.

Nurodo, jog pareiškėjas yra ne kartą matęs žiurkes, peles, o šie graužikai platina įvairias ligas. Paaiškina, jog Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose miegojimui skirti gultai įrengti šalia durų, kadangi prižiūrėtojai (jų tarpe buvo nemažai moterų) vykdydami savo darbines funkcijas turėdavo stebėti esančius kamerose, todėl neretai prižiūrėtojai bei prižiūrėtojos matydavo pareiškėją gulint arba kaip jis rengiasi ar persirenginėja.

Pareiškėjas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimu byloje Valašinas prieš Lietuvą ir nurodo, jog ryškėja tendencija didinti minimalius kalinių gyvenamojo ploto standartus. Pagal EŽTT išaiškinimus minimalus kaliniui tenkantis plotas privalo būti 4 kv. m., o rekomendacinės Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) ir Europos kalėjimų taisyklių normos nustato aukštesnius standartus. Svarstant dėl gyvenamojo ploto dydžio tenkančio vienam kaliniui svarbu atsižvelgti taip pat ir į valstybės ekonominius resursus bei bendrą kalinių skaičių šalyje. Esant dabartinei ekonominei ir politinei situacijai greičiausiai būtų sudėtinga statyti įkalinimo įstaigas, atitinkančias rekomenduojamus standartus, t. y. kiekvienam kaliniui skirti 9–10 kv. m vienutes. Kita vertus, siekiant maksimaliai užtikrinti žmogaus teises įkalinimo įstaigose tokių sąlygų suteikimas turėtų būti Lietuvos valstybės tikslu.

Pabrėžia, jog CPT nerekomenduoja tamsiu paros metu – poilsio metu, kad kamerose būtų įjungtas apšvietimas, tačiau šios rekomendacijos nebuvo paisoma. Prie dirbtinės apšvietos pareiškėjui tekdavo praleisti visą laiką, tuo tarpu nakties metu kamerose nuolat būna įjungtas naktinis apšvietimas.

Nurodo, jog Kauno tardymo izoliatoriuje pareiškėjui nebuvo suteikta reabilitacija, galimybė mokytis, įgauti žinių, nebuvo dirbamas su pareiškėju reabilitacinis darbas. Pareiškėjas buvo priverstas praleisti 23–24 val. per parą be naudingos veiklos. Pareiškėjui nebuvo pasiūlyta dirbti, nors jis kreipėsi į administraciją, kad sudarytų sąlygas užsiimti kita naudinga veikla.

Pareiškėjo orumas buvo įžeistas, kai pareiškėją apžiūrėjo gydytoja moteris dėl venerinių ligų, lietė pareiškėjo lytinius organus neužsidėjusi tam skirtų pirštinių, jos nurodymu turėjo visiškai nusirengti ir šį veiksmą stebėjo kalėjimo prižiūrėtojas.

Pabrėžia, jog dėl kankinimo, žiauraus ir nežmoniško, žeminančio elgesio pareiškėjas patyrė stresą, negatyvias emocijas ir šių aplinkybių pareiškėjas negali pamiršti. Pareiškėją kamuoja psichologinės problemos, migrena.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo K. L. prašomos priteisti 15 000 Lt (4 344,30 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 500 Lt (144,81 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu priimtu teismo sprendimu nesutinka ir pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai vertino jo nurodytas faktines aplinkybes ir galimus neteisėtus veiksmus, priteisė nepagrįstą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas skunde, apeliaciniame skunde kaip neteisėtus veiksmus buvo nurodęs ir tai, jog pasimatymai su sutuoktine vyko per langą ir telefonu, dėl tokių sąlygų jis prarado tiesioginio kontakto su lankytoju galimybę, negalėjo prisiliesti prie lankytojo, jo apkabinti ir pan. Pažymėjo, jog pareiškėją sutuoktinė Kauno tardymo izoliatoriuje buvo atvykusi aplankyti du kartus ir pasimatymai vyko per stiklo sieną, jie bendravo kaip svetimi. Nurodė, jog dėl bendravimo stokos, glaudaus abipusio ryšio su sutuoktine nebuvimo pablogėjo jų santykiai (b. l. 4-15, 107-117).

Pirmosios instancijos teismas iš esmės šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė, byloje nėra pateikta įrodymų, ar iš tikrųjų pas pareiškėją lankėsi sutuoktinė ir atitinkamai jų bendravimas vyko pareiškėjo nurodytu būdu. Dėl šių aspektų taip pat nepasisakė ir atsakovas (b. l. 23-26). Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių įvertinimas yra svarbus sprendžiant dėl nurodytų neteisėtų veiksmų buvimo (b. l. 82-85, 96-101).

Kiek tai susiję su administracinės bylos nagrinėjimu iš esmės ir proceso šalių pateikiamais argumentais dėl nurodytos situacijos, teisėjų kolegijos manymu, prasminga kai kuriais aspektais pasisakyti.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (2010 m. sausio 24 d. redakcija, 2011 m. vasario 15 d. redakcija) (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės), 65 punktas numato, kad tardymo izoliatoriuje pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Kalėjimų departamento direktorius nustato, kaip pasimatymų kambariai turi būti įrengiami. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 70 punktas nustato, kad pasimatymą kontroliuojantys pareigūnai privalo nuolat stebėti asmenis, atvykusius į pasimatymą, ir suimtuosius. Pasimatymo metu asmenims, atvykusiems į pasimatymą, ir suimtiesiems draudžiama perduoti vieni kitiems bet kokius daiktus.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 18 punktas įtvirtina, kad suimtiesiems pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis tardymo izoliatorių pasimatymų patalpose įrengiama salė. Išilgai salės įrengiamas ne siauresnis kaip 120 centimetrų ir ne aukštesnis kaip 70 centimetrų stalas. Stalas vienu galu turi remtis į salės sieną. Nuo stalviršio apačios iki grindų stalas pertveriamas ištisine pertvara. Pagal stalo ilgį nuo lubų iki stalo viršaus įrengiama saugi permatoma pertvara, izoliuojanti lankytoją ir suimtąjį nuo fizinio kontakto.

Kita vertus, pabrėžtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis numato, jog kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr. Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas, 2007 m. sausio 18 d. sprendimą, Kučera prieš Slovakiją, Nr. 48666/99, 127 paragrafas, 2007 m. liepos 17 d. sprendimas ir Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo nr. 31583/96, 144 paragrafas, 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog EŽTT 2013 m. balandžio 9 d. byloje Kurkowski prieš Lenkiją konkrečiai vertino situaciją, kai susitikimų metu pareiškėjas nuo savo šeimos narių buvo atskirtas stiklo sienele. Teismas šią aplinkybę vertino kaip trukdymą naudotis Konvencijos 8 straipsnyje numatytomis teisėmis. Teismas pažymėjo, kad pagal nacionalinį teisinį reguliavimą lankytojams buvo draudžiama turėti tiesioginį fizinį kontaktą su įtariamuoju. Šią aplinkybę EŽTT įvertino kaip atitinkančią reikalavimą, kad ribojimas būtų numatytas įstatyme. EŽTT pažymėjo, kad ginčijama priemonė taip pat gali būti laikoma turinčia teisėtą tikslą – užkirsti kelią nusikaltimams ir tvarkos sutrikdymui. Toliau EŽTT sprendė, ar ši priemonė atitiko proporcingumo reikalavimą. Teismas pripažino, kad tam tikrais atvejais kontaktas su šeimos nariais gali būti ribojamas (žr. EŽTT Horych bylą, 129 punktas). Vis dėlto nagrinėtu atveju atsakovas negalėjo pagrįsti, kodėl pareiškėjas nuo artimųjų buvo atskirtas fiziniu barjeru. Vyriausybė negalėjo nurodyti ir teisėtų tikslų, kurių siekė tokiu ribojimu, nei pagrįsti tokios priemonės būtinumo. Be to, 27 kartus pareiškėjas su šeima buvo susitikęs be fizinio barjero, o stiklinė sienelė buvo panaudota tik 3 kartus. Atsižvelgęs į tai, kad tokia priemonė buvo taikoma atsitiktinai ir šališkai, teismas nusprendė, kad buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis (100–105 punktai). Taigi, kaip matyti, taikoma priemonė turi atitikti nurodytus reikalavimus, be kita ko, proporcingumo reikalavimą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų nevertino, taip pat nevertino, ar esant nustatytoms aplinkybėms, kaip kad nurodo pareiškėjas, toks ribojimas atitiko nurodytus reikalavimus, ar jis buvo proporcingas, be kita ko, keliant klausimą dėl nurodyto reguliavimo proporcingumo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas skunde, apeliaciniame skunde buvo nurodęs, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai, jo orumas buvo įžeistas, kai jį apžiūrėjo gydytoja moteris dėl venerinių ligų, ji lietė jo lytinius organus neužsidėjusi tam skirtų pirštinių (b. l. 4-15, 107-117), tačiau šių aplinkybių taip pat nevertino pirmosios instancijos teismas ir dėl jų iš esmės nepasisakė. Teismas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo suteikta psichologinė pagalba (b. l. 4-15).

Šiame kontekste akcentuotina tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Šiuo atveju teismas šių svarbių aspektų neįvertino ir dėl jų nepasisakė, todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą administracinę bylą grąžinti nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, taip pat atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš nurodytų atskirų neteisėtų veiksmų buvimo, bet konkrečiai priteistinos žalos dydžio dėl atskirų neteisėtų veiksmų neįvardino, sprendžia, kad dėl kitų pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo konkrečiu atveju nėra tikslinga iš esmės pasisakyti.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje nurodytų aspektų nevertino, dėl jų iš esmės nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir administracinę bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys