A-552-1077-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1077/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01227-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 5; 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo VšĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo VšĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centro skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui O. A. dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas VšĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centras (toliau – ir Centras) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. balandžio 3 d. įsakymą Nr. T1-411.

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamas įsakymas pažeidžia Centro teises, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio, 2 straipsnio 8 dalies, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58, 59 straipsnių, Tarnybos direktoriaus 2012 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. T1-31 patvirtinto Pacientų skundų nagrinėjimo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 29 punkto, pažeidžia bendruosius teisinius teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, yra priimtas pažeidžiant teisės aktuose numatytas Tarnybos kompetencijos ribas bei kitus norminius aktus.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamas įsakymas laikytinas individualiu administraciniu aktu. Centras pažymėjo, kad skundžiamas įsakymas yra nekonkretus, jame nenurodyti pažeidimų esmė ir turinys, remiamasi sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 patvirtintuose Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) neįvardintu ir nenorminiu dokumentu (ataskaita), kuris nėra skundžiamas. Be to, skundžiamas įsakymas yra netinkamai suformuotas, jame nepateikiama jokių konkrečių faktinių aplinkybių dėl nekokybiškų asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, nukreipiama į anoniminių tikrintojų išvadas.

Pačioje ataskaitoje netinkamai formuojama praktika dėl pačios „kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugų“ sampratos, ataskaitoje išdėstyti faktai yra prieštaringi, joje nesiremiama norminiuose aktuose nurodytais sąvokų apibrėžimais, ataskaita prieštarauja įstatymams. Pareiškėjo nuomone, šiuo konkrečiu atveju atsakovo įsakymas įteisino ataskaitoje visiškai neteisingą praktiką, kurios pritaikymas įstaigai sukelia teisines pasekmes, jomis remiantis pats įsakymas ir ataskaita tampa kaip teisinis įrodymas, kuriuo, esant pagrindui manyti, jog dėl netinkamų paslaugų suteikimo atsirado neigiamos pasekmės ir yra teisinis pagrindas reikšti atitinkamus turtinius ar neturtinius reikalavimus teismine tvarka, pagrindžiamos reikšmingos aplinkybės, tuo pačiu ignoruojant Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 56-68.

Pareiškėjas pažymėjo, kad O. A. yra pareiškusi vieno milijono litų vertės ieškinį dėl žalos atlyginimo. Vertinant įsakymą kaip oficialųjį (prima facie) įrodymą, pareiškėjas įgyja prievolę paneigti šiuos įrodymus Civilinio proceso kodekse numatytomis priemonėmis. Be to, įsakymas blogina pareiškėjo reputaciją, kadangi jis nėra konfidencialus. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas įsakymas ir jo nuostatos savo esme gali būti laikomos kontrolės priemone, todėl jam turėjo būti taikomi Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio reikalavimai – priimti sprendimą dalyvaujant šalims (priimant sprendimą šalys nedalyvavo) bei galimybė apskųsti sprendimą teismui.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad įsakymo konstatuojamojoje dalyje nurodyti teisės aktų pažeidimai neatitinka objektyvių faktų, pritaikytos netinkamos teisės aktų normos, dėl to teisės aktų pažeidimai nustatyti nepagrįstai. Pareiškėjas paaiškino, kad pacientas D. A. 2012 m. sausio 13 d. atvyko į Centrą, kur buvo apžiūrėtas gydytojos I. K., skubos tvarka buvo nukreiptas atlikti elektrokardiogramos tyrimą. Gavusi duomenis, gydytoja tuojau pat surašė siuntimą į stacionarą diagnozės patikslinimui ir gydymui bei pervežimui, pati iškvietė greitąją medicinos pagalbą..

Taigi gydytoja viską darė skubos tvarka, žinodama, kad stacionare bus atsižvelgta į siuntime nurodytas aplinkybes. Siuntime nurodė pagrindiniu susirgimu – plaučių uždegimą, ir aprašė anamnezės duomenis apie buvusius plaučių arterijos trombinės embolijos (toliau – ir PATE) epizodus.Todėl neteisingas ir medicininiais įrašais nepagrįstas teiginys, jog gydytoja I. K. neatsižvelgė į O. A. pateiktą informaciją apie buvusius PATE 2004, 2006 metais, nes anamnezė buvo surinkta išsami. Pareiškėjas pabrėžė, kad Tarnybos įsakyme nėra nurodyta, kokios paslaugos buvo nekokybiškos.

Ataskaitoje tai įvardijama kaip medicininės dokumentacijos netikslus įforminimas, tačiau tai neatitinka Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo įtvirtintos kokybiškų paslaugų sąvokos. Pareiškėjo manymu, teiginys, kad buvo pažeista paciento teisė į kokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsniui, skundžiamo įsakymo 2 punkte nėra nurodyta, kokiu konkrečiu aspektu yra pažeistas Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnis, kuriame yra nurodytas šios teisės turinys.

Nustatyti tariami pažeidimai neįeina į paciento teisės į kokybišką sveikatos priežiūrą turinį, numatytą Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnyje. Pareiškėjo manymu, rezoliucinės dalies 3 punktas, kuriame nurodoma šalių teisė skųsti įsakymą, taip pat privalo būti nedviprasmiškas, teisingas ir neklaidinantis. Pareiškėjas pažymėjo, kad Tarnyba yra viešojo administravimo veiklą vykdanti institucija ir visi jos priimami aktai privalo atitikti viešojo administravimo aktams keliamus turinio ir formos reikalavimus, nurodyti teiginiai privalo būti pagrįsti tinkamais teisės aktais, įsakymas dėl atliktos kontrolės turi būti priimamas Tarnybos kompetencijos ribose ir naudojamos sąvokos turi atitikti įstatymų nuostatas.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Dėl Tarnybos 2013 m. kovo 19 d. kontrolės Nr. T3-134-4/2012 ataskaitos Nr. D17-33-(l .27) (toliau – ir Ataskaita) ir skundžiamo įsakymo sąsajos atsakovas pažymėjo, kad, vertindamas pareiškėjo teiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos išsamiai išanalizavus pateiktą medicininę dokumentaciją, ir teisės aktais, kurių atžvilgiu tos aplinkybės įvertintos, bei konstatuota, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nekokybiškai, todėl darė išvadą, kad Ataskaita yra motyvuota, joje pateiktos išvados atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, nes Ataskaitoje išdėstyti su pareiškėjo teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis pacientui D.

A. 2012 m. sausio 13 d. susiję faktai. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2921/2012 ir pabrėžė, kad Tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. T1-137 buvo patvirtintas naujas Pacientų skundų nagrinėjimo Tarnyboje tvarkos aprašas, kuriame sąvoką „vertinimo išvada“ pakeitė sąvoka „kontrolės ataskaita“, kuri pagal savo pobūdį, esmę ir tikslą yra identiškas dokumentas buvusiai vertinimo išvadai. Dėl procedūrinių reikalavimų atsakovas paaiškino, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo atstovai dalyvavo skundžiamo įsakymo projekto svarstyme, pateikė pastabas tiek žodžiu, tiek raštu, buvo surašytas pasitarimo protokolas, todėl pareiškėjo teiginį, kad priimant sprendimą šalys nedalyvavo, laikė neteisingu ir nepagrįstu.

Atsakovas pažymėjo, kad pagal Aprašo 28 punktą skundo nagrinėjimas Tarnyboje turi būti baigtas per 3 mėnesius nuo skundo, atitinkančio visus Aprašo 13 punkte nurodytus reikalavimus, gavimo dienos, o motyvuotu Tarnybos direktoriaus įsakymu skundo nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas ne ilgesniam kaip 5 mėnesių laikotarpiui. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad skundas dėl D. A. pareiškėjo teiktų paslaugų Tarnyboje buvo gautas ir užregistruotas 2012 m. rugsėjo 3 dieną. Tarnybos direktoriaus 2012 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. T1-1504 skundo nagrinėjimo terminas buvo pratęstas 4 mėnesių laikotarpiui iki 2013 m. balandžio 3 d., po skundo nagrinėjimo Ataskaita buvo surašyta 2013 m. kovo 19 d., skundžiamas įsakymas paruoštas 2013 m. balandžio 3 d., todėl atsakovas darė išvadą, kad Tarnyba savo funkcijas įvykdė nepažeisdama teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Dėl Tarnybos kompetencijos atsakovas nurodė, kad Tarnyba, vadovaudamasi Sveikatos sistemos įstatymo 75 straipsniu, Tarnybos nuostatų 9.6, 9.7 punktais, vykdo sveikatos priežiūros paslaugų kokybės bei pacientų saugos kontrolę, pagal kompetenciją kontroliuoja, kaip laikomasi teisės aktų, reglamentuojančių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, reikalavimų; vykdo pacientų teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę; pagal savo kompetenciją nagrinėja juridinių ir fizinių asmenų prašymus, pranešimus, skundus.

Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos paskirtis yra nustatyti, ar pacientas turi teisę į žalos atlyginimą. Tam, kad atsirastų turtinė prievolė atlyginti žalą būtina nustatyti atsakomybės sąlygų visetą: žalą neteisėtą veiką priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Būtent šiuo aspektu Komisija atlieka tyrimus dėl pacientams teiktų paslaugų. Tai, kad Komisija tam tikru atveju nenustatė teisės aktų pažeidimų, leidžiančių teigti, jog buvo teiktos nekokybiškos paslaugos, atsakovo teigimu, neapriboja ir nevaržo Tarnybos kompetencijos nustatyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų, pareiškėjo teiktų pacientui, pažeidimus ir konstatuoti nekokybiškų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo faktą.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Tarnyba, vadovaudamasi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 straipsniu, tiria pacientų skundus, nesusijusius su žalos atlyginimu, o Komisija, vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsniu, yra institucija, nagrinėjanti ginčus dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo. Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės atsakovas vertino, kad Tarnyba, vadovaudamasi Tarnybos nuostatų 10.40 punktu, turi teisę vykdyti pacientų teisių ir sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę.

Tarnybos nuomone, asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybė tiesiogiai priklauso nuo teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų laikymosi teikiant šias paslaugas. Jei teisės aktuose nustatytų reikalavimų nėra laikomasi, darytina išvada, kad suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos negali būti laikomos kokybiškomis, tuo pažeidžiant paciento teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Tarnyba, vertindama Centro teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, vadovavosi Aprašo 4 punkto antra pastraipa, kurioje nustatyta, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolė yra Tarnybos atliekamas asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės įvertinimas, įskaitant pacientų teisių priežiūrą, kurio metu nustatoma juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūros veikla, teiktų ar nesuteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktis teisės aktų reikalavimams, paciento teisių pažeidimo ar nepažeidimo faktas.

Atsakovas rėmėsi Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimu Nr. 3R-149 (AG-127/04-2013) ir teigė, kad, vertinant asmens sveikatos priežiūros paslaugos atitiktį teisės aktų reikalavimams, turi būti vertinamas ir medicininės dokumentacijos pildymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, Aprašo 4, 23, 29 punktais, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad Ataskaitoje pagrįstai nustatyta aplinkybė, jog asmens sveikatos istorijoje gydytoja I. K. neaprašė buvusių PATI epizodų, vartojamų medikamentų, nevertino paciento kūno temperatūros, kvėpavimo funkcijos (dažnio, lygumo), neįtarė PATI, nepažymėjo siuntimo davimo fakto, nepilnai aprašė elektrokardiogramą, pažymėjo konkrečią įstaigą, į kurią siuntė pacientą, gydytojos I. K. Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos stoties kvietimo kortelėje Nr. 1.294 ir Klaipėdos universitetinės ligoninės ligos istorijos Nr. A-922185 aprašyta paciento būklė bei nustatyta ligos diagnozė (J. 18) nepriskirtina prie ligų ir būklių, kurios reglamentuotos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 patvirtintoje Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkoje.

Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad ginčijamas įsakymas neatitinka įstatymų reikalavimų, yra nekonkretus, nenurodo pažeidimų esmės ir turinio, nepateikta jokių konkrečių faktinių aplinkybių dėl nekokybiškų asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo ir pan., pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju ginčijamame įsakyme pateikiamos nuorodos į Ataskaitą, kurioje detaliai aprašytos nustatytos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas, todėl tų pačių duomenų perkėlimas į įsakymą būtų perteklinis, prieštaraujantis gero administravimo principui. Teismas darė išvadą, kad skundžiamas įsakymas iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo atstovai dalyvavo įsakymo projekto svarstyme, pateikė pastabas tiek žodžiu, tiek raštu, buvo surašytas pasitarimo protokolas.

Teismas, ištyręs esminius pareiškėjo skundo argumentus, nenustatė Tarnybos neteisėtų veiksmų ir konstatavo, kad Tarnyba, atlikdama tyrimą, laikėsi pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti asmens sveikatos priežiūros kokybės kontrolės objektyvumą, tyrimą atliko neperžengdama jai suteiktų įgaliojimų. Teismas darė išvadą, kad Tarnybos 2013 m. balandžio 3 d. įsakymas Nr. T1-411, kuriuo konstatuoti Centro teisės aktų pažeidimai, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

III. Pareiškėjas VšĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centras apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 140-149) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas mano, kad Tarnyba turi prievolę ne tik tirti skundą, pateikti išvadas, bet ir rezoliucinėje dalyje motyvuotai pasisakyti dėl sankcijų taikymo (netaikymo). Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamas įsakymas yra nekonkretus, nenurodantis pažeidimų esmės ir turinio, yra blanketinio pobūdžio, remiasi Nuostatuose neįvardintu, nenorminiu dokumentu, įsakymas netinkamai suformuotas, jame nenurodytos jokios konkrečios faktinės aplinkybės dėl nekokybiškų asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, nukreipiama į anoniminių tikrintojų išvadas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Ataskaitoje nesiremiama norminiuose aktuose nurodytais sąvokų apibrėžimais, ji prieštarauja įstatymams. Pareiškėjas remiasi Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 3 dalimi, teigia, kad įsakymas savo esme laikytinas kontrolės priemone, todėl jam taikytini Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio reikalavimai. Pareiškėjas pažymi, kad iš skundžiamo įsakymo nėra aišku, kokius pažeidimus Centras padarė, nenurodytos jokios faktinės aplinkybės, nėra turinio.

Pareiškėjas tvirtina, kad yra neteisingas ir medicininiais įrašais nepagrįstas teiginys, jog gydytoja I. K. neatsižvelgė į O. A. pateiktą informaciją apie buvusius PATE 2004, 2006 metais, nes anamnezė buvo surinkta išsami. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Sveikatos apsaugos ministerijos pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu Nr. 56-68 nustatė, jog susipažinus su visa turima medžiaga, medicinos dokumentacija ir specialistų išvadomis, visose atsakovais patrauktose įstaigose paslaugos buvo kokybiškos, gydytojai specialistai savo išvadoje komisijai patvirtino, kad Centre teiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugos įtakos D.

A. mirties priežasčiai neturėjo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011, jog tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai ir pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes. Pareiškėjas pažymi, kad Ataskaitoje nenurodoma, kokie specialistai ir kokios kvalifikacijos dalyvavo patikrinime ir priėmė išvadas. Pareiškėjas remiasi sveikatos apsaugos ministro 2010 m. gruodžio 16 d.

įsakymo Nr. V-1073 „Dėl specialiųjų reikalavimų stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos priėmimo – skubios pagalbos skyriui patvirtinimo“ 6 punktu, sveikatos apsaugos ministro 2007 m. lapkričio 6 d. įsakymu Nr. V-895 patvirtintų Greitosios medicinos pagalbos paslaugų reikalavimų 26 punktu ir daro išvadą, kad Centre nebuvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, turėjusios įtaką paciento mirčiai. Pareiškėjas remiasi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 2 straipsniu ir daro išvadą, kad medicininės dokumentacijos netikslus įforminimas neatitinka kokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų sampratos.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neteisingai nurodė, jog Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo nuostatas dėl paslaugų kokybės detalizuoja Nuostatai. Pareiškėjas pažymi, kad Tarnybos išvadoms nepagrįstai suteikiamas aukštesnis statusas, Tarnyba neatsižvelgė į Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstaigos išvadas. Pareiškėjas pabrėžia, kad Tarnyba turi pareigą ne tik tirti skundą, pateikti išvadas, bet ir rezoliucinėje dalyje motyvuotai pasisakyti dėl sankcijų taikymo (netaikymo), tačiau skundžiamo įsakymo rezoliucinė dalis yra dviprasmiška, neatitinka Centro lūkesčių ir interesų.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamo įsakymo neteisėtumas pasireiškia tuo, kad jame netinkamai suformuluota rezoliucinė dalis, nepateikiami jokie motyvai dėl sankcijų netaikymo. Dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėjui formaliai atimama teisė ginčyti Tarnybos įsakymus kaip neatitinkančius administracinio akto reikalavimų.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai taryba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 159-161) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad Tarnyba, vertindama Centro teiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, vadovavosi faktinėmis aplinkybėmis, teisės aktais. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2921/2012 ir teigia, kad Ataskaitoje pateiktos išvados atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį. Atsakovas, remdamasis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnio 2 dalimi, Aprašo 28 punktu, pažymi, kad pareiškėjas neteisus dėl šalių nedalyvavimo priimant sprendimą, bei daro išvadą, kad Tarnyba savo funkcijas įvykdė nepažeisdama teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, skundžiamo įsakymo 3 punkte yra aiškiai nurodyta, jog dėl Ataskaitoje nurodytų teisės aktų pažeidimo kontrolės priemonės ar sankcijos pareiškėjui nebuvo taikytos todėl, jog praėjo Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 straipsnyje nurodyti jų taikymo terminai. Atsakovas pažymi, jog tai, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija nenustatė teisės aktų pažeidimų, leidžiančių teigti, kad buvo teiktos nekokybiškos paslaugos, neapriboja ir nevaržo Tarnybos kompetencijos nustatyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų, pareiškėjo teiktų pacientui, pažeidimus ir konstatuoti nekokybiškų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo faktą.

Atsakovas remiasi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23, 24 straipsniais ir daro išvadą, kad tiek Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, tiek Tarnyba veikia kaip atskiri subjektai, jų priimtos išvados nėra viena kitai privalomos, be to, išvados yra skirtingos, nes teikiamos įvertinus visai kitus tam tikros situacijos aspektus. Atsakovas pabrėžia, kad Tarnyba, vertindama teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų atitiktį teisės aktų reikalavimams, neskirsto nustatytų pažeidimų į formalius ar neformalius.

Atsakovo teigimu, kiekvieno pažeidimo svarbumą patvirtina ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. balandžio 30 d. sprendimas Nr. 3R-149 (AG-127/04-2013). Atsakovas pabrėžia, kad vertinant asmens sveikatos priežiūros paslaugos atitiktį teisės aktų reikalavimams turi būti vertinamas ir medicininės dokumentacijos pildymas. Medicinos dokumentai, tinkamas jų pildymas, yra viena iš asmens sveikatos priežiūros paslaugų sudėtinių dalių, užtikrinančių sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir efektyvumą, todėl jų negalima vertinti atsietai nuo kitų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sudėtinių dalių, jie visada įtakoja asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę.

Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo teiktos paslaugos buvo ištirtos ir įvertintos būtent šiuo aspektu ir tai yra pakankamas teisinis ir faktinis pagrindas teigti, jog šios paslaugos buvo suteiktos nekokybiškai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2013 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. T1-411 (b. l. 11) teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Tarnybos Pacientų teisių priežiūros skyrius 2013 m. kovo 19 d. surašė kontrolės Nr. T3-134-4/2012 ataskaitą Nr. D17-33-(1.27.) (b. l. 12-14), kurioje konstatavo, kad 2012 m. sausio 13 d. VšĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centro vidaus ligų gydytoja I. K. pacientui D. A. šeimos medicinos sveikatos priežiūros paslaugas teikė nesilaikydama sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje dirba, lygio reikalavimų, tuo neįvykdant Lietuvos medicinos normos MN 14:2005 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2005 m, gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1013, 12.2.6, 14.2.2, 14.5.1 punktų reikalavimų.

Atsižvelgdamas į šią Tarnybos Pacientų teisių priežiūros skyriaus atliktą kokybės kontrolę, Tarnybos direktorius 2013 m. balandžio 3 d. priėmė šioje byloje skundžiamą įsakymą Nr. T1-411, kuriuo buvo nustatyta, kad 2012 m. sausio 13 d. pacientui D. A. VšĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centre asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant 2013 m. kovo 19 d. kontrolės Nr. T3-134-4/2012 ataskaitos Nr. D17-33-(1.27.) išvadoje nurodytų teisės aktų reikalavimus, t. y. pacientui D. A. buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, dėl ko buvo pažeista paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad minėtas įsakymas priimtas O. A. skundo pagrindu Tarnybai atlikus VšĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centre D. A. 2012 m. sausio 13 d. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę ir 2013 m. kovo 19 d. surašius kontrolės Nr. T3-134-4/2012 ataskaitą Nr. D17-33-(1.27.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos priimami dokumentai, kuriuose yra nustatyti teiktų medicininių paslaugų kokybės trūkumai, tačiau nėra privalomų nurodymų gydymo įstaigai, nelaikytini administraciniu sprendimu, o oficialiu rašytiniu įrodymu – prima facie įrodymu, išduotu kompetentingos institucijos, ir gali būti naudojami nagrinėjant teisme bylas dėl žalos atlyginimo ar dėl kitų reikalavimų, tiesiogiai turinčių įtakos suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012). Tokios išvados ir sprendimai vertinami kaip konstatuojamojo pobūdžio aktai, nesukeliantys konkrečių teisinių pasekmių, todėl nėra skundžiami teismui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-467/2007, 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-461/2010, 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-1217/2007, 2013 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1184/2013).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš Administracinių bylų teisenos įstatymo numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Pagal suformuotą teismų praktiką (pagal kurią, be kita ko, nustatoma, kurie administraciniai sprendimai gali būti skundžiami teismui) pareiškėjo ginčijamas aktas negali būti administracinės bylos dalyku. Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad nebuvo procesinių prielaidų pradėti teismo procesą, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla yra nutraukiama Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu (teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.).

Taigi, pagal suformuotą administracinių teismų praktiką nagrinėjamoje byloje pareiškėjo ginčijamas aktas negali būti administracinės bylos dalyku, kaip nesukeliantis teisinių pasekmių. Bylos nutraukimas nepažeidžia asmenų teisės į teisingą teismą. Pareiškėjo VšĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centro atžvilgiu nebuvo nustatytos kontrolės priemonės ar sankcijos, t. y. nebuvo priimtas administracinis sprendimas. Byloje skundžiamas aktas buvo surašytas pagal O. A. skundą dėl D. A. VšĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centre teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės. Galintis iškilti civilinės atsakomybės klausimas, kurį nagrinėjant kaip vienas iš įrodymų gali būti vertinamas ir skundžiamas įsakymas, būtų sprendžiamas teisme, kuriame gali būti teikiami kiti įrodymai, paneigiantys atliktą valstybinę medicininę ekspertizę. Pažymėtina, kad tokios praktikos laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-952/2013, kurioje pareiškėjas VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė siekė panaikinti Tarnybos direktoriaus įsakymą dėl pacientui D. A. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės.

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs nagrinėti skundą ir išnagrinėjęs bylą, kuri pagal suformuotą teismų praktiką nėra priskirtina teismui, nesivadovavo Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinančio teismo precedentą kaip teisės šaltinį, todėl teismo sprendimas naikinamas dėl netinkamo proceso teisės normų taikymo (ABTĮ 142 str. 1 d.) ir administracinė byla nutraukiama nustačius ABTĮ 101 straipsnio 1 punkte įtvirtintą pagrindą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo VšĮ Jūrininkų sveikatos priežiūros centro apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Dainius Raižys