A-575-1869-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1869/2014 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02203-2013-7 Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d. Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo

Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine

tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Z. (S. Z.) apeliacinį skundą dėl

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo

S. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas S. Z. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas), 29 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Skunde nurodė, kad jam atliekant bausmę Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) drausmės grupėje, jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai su šeimos nariais, motyvuojant tuo, jog nuteistiesiems, priskirtiems drausmės grupei, ilgalaikiai pasimatymai nepriklauso. Manė, jog toks teisinis reglamentavimas yra nesuderintas su Europos sąjungos teisės aktais, tad įstatymų leidėjas privalo atitinkamai pakeisti Bausmės vykdymo kodeksą (toliau

– ir BVK). Taip pat pažymėjo, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, pasidarė dirglus, jautė padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės, prarado ryšį su artimaisiais. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pažymėjo, jog pagal BVK 9 straipsnį nuteistųjų teisinė padėtis, atsižvelgiant į jų elgesį bausmės atlikimo metu, nustatytų pareigų ir draudimų laikymąsi, požiūrį į darbą ir mokymąsi, reagavimą į psichologinį poveikį ir socialinės reabilitacijos priemones, Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir BVK nustatyta tvarka gali būti švelninama ir griežtinama. Nurodė, jog pareiškėjas du kartus per bausmės atlikimo laiką Marijampolės PN buvo perkeltas į drausmės grupę (6 ir 12 mėnesių laikotarpiams). Detalizavo, jog pirmą kartą į drausmės grupę jis buvo perkeltas už itin piktybinį pažeidimą, numatytą BVK 110 straipsnio 2 dalies 3 punkte, antrąjį – skiriant nuobaudą jis turėjo 5 galiojančias nuobaudas, todėl pažeidimas, numatytas BVK

110 straipsnio 2 dalies 3 punkte, buvo itin piktybiškas ir sistemingas. Rėmėsi BVK 75 straipsniu ir teigė, jog drausmės grupėje laikomiems asmenims įstatymas nenumato teisės į pasimatymus. Pažymėjo, jog socialiniams ryšiams palaikyti jie turi teisę gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat paketų su spauda, vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu ir šios teisės pareiškėjui nebuvo ribojamos. Tikino, jog atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai teisės į ilgalaikius pasimatymus drausmės grupėje laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems nenumato, todėl, nesuteikdamas tokių pasimatymų pareiškėjui, atsakovas nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų ir tuo pačiu nėra pagrindo atlyginti jo prašomą neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas bausmės atlikimo metu nesikreipė į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens neigiamų psichologinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui teikimo, elgesio korekcijos programų nelankė, todėl jo teiginiai, dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo poveikio jo sveikatai, yra nepagrįsti.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas apžvelgė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.248, 6.247 ir 6.271 straipsniuose įtvirtintą žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atlyginimo prievolę ir sąlygas bei pažymėjo, jog sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Išdėstė, jog bausmę atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 str. 1 d.). Bendrosios nuteistųjų teisės reglamentuotos BVK

11 straipsnio 1 dalyje, o specialiosios – atskirų rūšių bausmių tvarką ir sąlygas reglamentuojančiuose to paties BVK skyriuose. Konstatavo, jog teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra specialioji nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisė, kuri įgyvendinama BVK nustatyta tvarka. Pagal BVK 94 straipsnį nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio Kodekso 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Suteikiamų pasimatymų skaičius priklauso nuo laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos rūšies, taip pat grupės, kuriai priskirtas nuteistasis (paprastoji, lengvoji, drausmės). Nurodė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2012 m. gegužės 10 d. ir Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 7/07-150 jis buvo paskirtas į paprastąją grupę. Taip pat nurodė, jog Marijampolės PN direktoriaus nutarimais pareiškėjui skirtos nuobaudos – perkėlimas iš paprastosios grupės į drausminę grupę, t. y. Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 7/07/171 ir 2013 m. vasario

27 d. įsakymu Nr. 7/07-75 pareiškėjas paskirtas į drausmės grupę, kurioje atliko laisvės atėmimo bausmę laikotarpiais nuo 2012 m. birželio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 6 d. ir nuo 2013 m. sausio 10 d. iki skundo padavimo teismui dienos. Apžvelgė BVK 75 straipsnį bei konstatavo, jog nuteistiesiems, priskirtiems drausmės grupei BVK nėra įtvirtinta teisė į ilgalaikius pasimatymus, o tuo pačiu reglamentuota galimybė atsakovo atstovui suteikti minėtiems asmenims ilgalaikius pasimatymus, todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), neskiriant jam ilgalaikių pasimatymų, atmestini, kaip nepagrįsti. Taip pat rėmėsi BVK 9 straipsniu bei nurodė, jog nuteistiesiems, priskirtiems drausmės grupei, nustatyti papildomi draudimai traktuojami kaip tokių nuteistųjų teisinės padėties griežtinimas ir tai laikytina proporcinga priemone jų daromiems pažeidimams. Pridūrė, jog ta aplinkybė, kad BVK nenumato ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems, priskirtiems drausminei grupei, nevertintina kaip pažeidžianti nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, nes galimybės skirti pasimatymus drausmės grupės nuteistiesiems nebuvimas yra traktuojamas kaip nuteistųjų teisinės padėties griežtinimas, atsižvelgiant į jų daromus pažeidimus, nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikymą ir pan. Darė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), todėl konkrečiu atveju nekyla ir prievolė atlyginti žalą. Atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamam atvejui pareiškėjo cituojamos ir teismui pateiktos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartys nėra aktualios, nes ginčo atveju pareiškėjas, kaip nuteistasis esantis drausmės grupėje, teisės į pasimatymus neturi (BVK 75 str.), o minėtose nutartyse pasisakyta dėl nuteistųjų, pagal BVK turinčių teisę į ilgalaikius pasimatymus, galimybės gauti papildomus pasimatymus, pataisos įstaigos vadovo diskrecijos teisės tokius pasimatymus skirti, intervalų tarp tokių pasimatymų nustatymo ir pan.

III.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 120), kuriuo prašo ginčijamą sprendimą panaikinti ir tenkinti jo pirminį skundą. Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei pažymi, kad LVAT, išnagrinėjęs Vitalijaus Kuznecovo skundą prieš Pravieniškių 2-uosius pataisos namus-atvirąją koloniją, sprendė, kad laikant minėtą asmenį drausmės grupėje daugiau negu du metus, iš jo bei jo sutuoktinės buvo atimta prigimtinė teisė į lytinius santykius ir teisė turėti vaikus. Taip pat atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo nagrinėtą Tomas Varnas prieš Lietuvą bylą. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 127) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, jog savo poziciją ginčo klausimu išdėstė anksčiau teiktame atsiliepime, o pareiškėjo skunde išdėstyti reikalavimai yra nepagrįsti teisės aktais bei motyvuojami, vadovaujantis išimtinai asmeniniais pageidavimais. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a : IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) neteisėtų veiksmų (neveikimo). Būtent

– teisminės gynybos kreipęsis pareiškėjas argumentavo, jog jam atliekant bausmę Marijampolės PN, nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai su šeimos nariais, dėl ko jis su artimaisiais prarado ryšį bei patyrę skaudžių dvasinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog pagal teisės aktus drausmės grupėje laikomi nuteistieji į ilgalaikius pasimatymus teisės neturi. Pareiškėjas apeliaciniu skundu su minėtuoju sprendimu nesutinka, be kita ko, argumentuodamas, jog tokia pozicija nėra suderinama su tarptautinių teismų praktika.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio

19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo kertine išvada, jog konkrečiu atveju nenustačius būtinos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos – Marijampolės PN neteisėtų veiksmų (neveikimo) nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomą neturtinę žalą. Pažymėtina, jog nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 94 straipsnis. Nuteistiesiems leidžiami trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki

dviejų parų pasimatymai. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio Kodekso 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai.

Remiantis Bausmių vykdymo kodekso nuostatomis, teisė į pasimatymus yra suteikiama paprastosios bei lengvosios grupių nuteistiesiems (BVK 73 ir 74 str.), tačiau nenumatyta drausmės grupei priskirtiems asme­nims (BVK 75 str.). Iš bylos duomenų (b. l. 46 – 56, 98) matyti ir pareiškėjas to neginčija, jog pareiškėjas, atvykęs į Marijampolės PN 2012 m. gegužės 10 d., Marijampolės PN direktoriaus įsakymu nuo 2012 m. gegužės 16 d. buvo paskirtas į paprastąją grupę, o nuo 2012 m. birželio 6 d. atitinkamu įsakymu jis pusei metų paskirtas į drausmės grupę.

Nuo 2012 m. gruodžio 6 d. pareiškėjas buvo grąžintas į paprastąją grupę, tačiau nuo 2013 m. vasario 27 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu vėl metams priskirtas drausmės grupei, kurioje buvo iki kreipimosi į teismą dienos. Taigi, iš bylos duomenų matyti, jog didžiąją savo buvimo Marijampolės PN laiko dalį pareiškėjas dėl jam paskirtų nuobaudų praleido būtent drausmės grupėje. Atsižvelgiant į nurodytus duomenis, pagrįstai spręsta, jog pareiškėjas pagal galiojantį teisinį reguliavimą neturėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus, nes buvo laikomas drausmės grupėje.

Tuo pačiu pažymėtina ir tai, jog minėtos teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška, tačiau šioje byloje netgi nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs skirti jam ilgalaikius pasimatymus. Vietoje to, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais apie tokio teisinio reguliavimo, kuriame nėra įtvirtinta galimybė drausmės grupėje kalintiems nuteistiesiems, ydingumą bei prieštaravimą demokratinėms vertybėms. Šiuo bylos aspektu pažymėtina, kad LVAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A143-138/2011 buvo keliamas šio teisinio reguliavimo konstitucingumo klausimas.

Tačiau bylą išnagrinėjusi teisėjų kolegija, remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kreipimosi dėl Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio teisėtumo į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą būtinumo neįžvel­gė (2011 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-138/2011). Pareiškėjas taip pat argumentavo, jog minėtas teisinis reguliavimas nėra suderintas su tarptautinių teismų praktika bei Europos Sąjungos teisės aktais. Pažymėtina, jog pastarųjų pareiškėjas konkrečiai neįvardino, todėl teisėjų kolegija apie tai išsamiau nepasisakys, o apeliaciniame skunde, be kita ko, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nagrinėta byla Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06).

Šiuo aspektu nurodytina, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio

24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.).

EŽTT nagrinėtoje Tomas Varnas prieš Lietuvą byloje nebuvo nustatyta, jog į EŽTT kreipęsis asmuo buvo laikomas drausmės grupėje, kuri, kaip suprastina iš BVK 142 straipsnio, yra iš pareiškėjo nederamo elgesio išplaukianti pasekmė. Todėl nesutampa šios ir EŽTT nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės ir remtis byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą pateiktais išaiškinimais nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai ir bylos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris priimtas teisingai taikius tiek materialiąją, tiek proceso teisę. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo

S. Z. (S. Z.) apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė