A-249-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-249-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02331-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (I t., b. l. 1–7) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2013 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-3 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2013 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. 68‑58 (toliau – ir VMI sprendimas) bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2013 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. S-90(7-90/2013) (toliau – ir Komisijos sprendimas).

Paaiškino, jog Komisijos sprendimas buvo priimtas nesiėmus reikiamų priemonių ištirti bei įvertinti visas teisingam apmokestinimui reikšmingas aplinkybes. Komisijos sprendime dėl esminių pareiškėjos skundo argumentų nepasisakyta, nors Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) numato pareigą sprendime nurodyti, į kurias bylos aplinkybes, mokesčių mokėtojo teiginius buvo atsižvelgta arba neatsižvelgta, jei nebuvo atsižvelgta, turi būti nurodytos motyvuotos tokio sprendimo priežastys (132 straipsnio 1 dalis). MAĮ numato, jog nėra vertinamos aplinkybės, kurios nėra susijusios su patikrinimo dalyku bei nėra svarbios tvirtinant patikrinimo rezultatus, tačiau apie tai Komisija turėjo pažymėti savo sprendime. Komisijos sprendime nėra nurodomi motyvai, kuriais remiantis atsisakyta vertinti Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A‑61/2010 padarytą išvadą, jog V. V. ir R. D. persikėlė pareigą mokėti gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) nuo 153 556 Lt azartinių lošimų laimėjimų iš pareiškėjos sau, o valstybė įgijo teisę į minėtą turtinę prievolę iš šių asmenų. Nors ši teismo įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu nustatyta, todėl neginčijama, išvada yra tiesiogiai susijusi su mokestinio patikrinimo dalyku – 2005 m. gautų azartinių lošimų laimėjimų apmokestinamųjų pajamų dydžio nustatymu, tačiau Komisijos sprendime ji neįvertinta bei nenurodytos to priežastys (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnis).

Vertino, kad Komisija nepagrįstai patvirtino šiuos mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytus duomenis, t. y. jog V. M. patikrinimo (laikotarpis nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d.) metu, remiantis FNTT atlikto ikiteisminio tyrimo metu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendyje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, nustatyta, jog ji 2005 m. birželio mėn. UAB „Olympic Casino Group Baltija“ lošimų automatais laimėtą 153 556 Lt pinigų sumą įregistravo kitų asmenų vardais, t. y.

V. V. vardu įregistruota 35 071 Lt suma, R. D. vardu – 118 485 Lt suma. Mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2005 metus nebuvo deklaruotos nurodytos azartinių lošimų pajamos, padarė išvadą, kad ji, užregistruodama laimėjimus V. V. ir R. D. vardais, siekė nuslėpti pajamas iš azartinių lošimų laimėjimų ir išvengti GPM mokėjimo nuo gautų pajamų, todėl, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d.

įsakymu Nr. VA‑103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.1 punktu, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą jai nustatyta 153 556 Lt GPM bazė. Vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių 4.4 punkto nuostatomis mokesčių administratorius taip pat nustatė pareiškėjos azartinių lošimų laimėjimams patirtas 17 500 Lt išlaidas. Įvertinęs teismų procesinių sprendimų nuostatas, pareiškėjos R. D. ir V. V. sumokėtą 2 proc. atlygį 3 071,12 Lt (V.

V. 701,42 Lt (35 071 Lt x 2 proc.) ir R. D. – 2 369,70 Lt (118 485 Lt x 2 proc.)) mokesčių administratorius taip pat priskyrė pareiškėjos azartinių lošimų išlaidoms. Tokiu būdu mokesčių administratorius padarė išvadą, kad ji 2005 metais gavo 153 556 Lt azartinių lošimų laimėjimų pajamų ir patyrė 20 571,12 Lt (17 500 + 3 071,12) dydžio išlaidų, mažinančių azartinių lošimų laimėjimų pajamas. Atsižvelgdamas į tai, mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėja 2005 m. gavo 132 984,88 Lt dydžio azartinių lošimų laimėjimų apmokestinamųjų pajamų.

Atlikus apskaičiavimus, buvo papildomai apskaičiuotas 43 826 Lt GPM, tačiau įvertinus 2006 m. rugpjūčio 16 d. jos sumokėtą 69 Lt GPM, buvo suformuota mokestinė prievolė 43 757 Lt GPM sumai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja ikiteisminio tyrimo metu (2005 m. rugpjūčio 8 d.) žalai atlyginti sumokėjo 65 164 Lt, t. y. šią sumą sumokėjo iki GPM prievolės įvykdymo termino (2006 m. gegužės 2 d.), todėl jai patikrinimo metu neapskaičiuoti GPM delspinigiai ir neskirta GPM bauda.

Pažymėjo, kad Komisijos išvados yra neteisėtos, nes įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, jog ji neįgijo prievolės mokėti GPM nuo ikiteisminio tyrimo metu nustatytų 153 556 Lt azartinių lošimų laimėjimų, įregistruotų V. V. ir R. D. vardu, todėl ši suma, atėmus minėtiems asmenims sumokėtą 2 proc. atlygį ir atėmus pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nustatytas azartinių lošimų laimėjimams patirtas 17 500 Lt išlaidas, mokesčių administratoriaus nepagrįstai įtraukta į pareiškėjai priskirtinų azartinių lošimų laimėjimų apmokestinamas pajamas. Pareiga deklaruoti pajamas jai neatsirado, nes prievolės mokėti GPM nebuvimą patvirtino įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai, t. y. juose nustatyti faktai ir jų pagrindu padarytos išvados. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje konstatuota, kad „V. ir V. M. neįgijo prievolės mokėti gyventojų pajamų mokesčius, nes byloje neįrodyta, kad jų 2005 metų pajamos iš lošimo kazino būtų viršijusios išlaidas <...>“ Taigi mokesčių administratorius neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčių ir su jais susijusias sumas.

Teigė, kad vietos ir centrinis mokesčių administratorius šioje mokestinėje byloje nagrinėjo FNTT ir baudžiamosios bylos Nr. 1A-61/2010 medžiagą, tame tarpe įtariamųjų V. V. ir I. M. apklausos protokolus, kuriuose teigiama, jog pareiškėjos laimėtos pinigų sumos, įregistruotos kitų asmenų (V. V. – 35 071 Lt suma ir R. D. – 118 485 Lt suma) vardais, buvo perduotos V. M.. Pastarieji asmenys nurodė, kad šių sumų jie negavo, tačiau didelių laimėjimų išmokėjimo pažymose pasirašė šalia įrašo „Laimėtojas“ ir už tai gaudavo tam tikrus (apie 3) procentus nuo laimėtos sumos. Taip pat rėmėsi UAB „Olympic Casino Group Baltija“ kasininkių D. K. ir L. N. apklausos protokolais, kuriuose užfiksuotas patvirtinimas, jog minėtos liudytojos atpažino V. M. kaip asmenį, kuriam buvo išmokėti pinigai už laimėjimą, o V. V. ir R. D. kaip asmenis, kurie pasirašė užpildytą didelių laimėjimų išmokėjimo pažymą. Nurodytų aplinkybių pagrindu Komisija sprendė, jog mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad būtent pareiškėja tikrintu laikotarpiu (2005 m.) gavo azartinių lošimų laimėjimus, kurie buvo įforminti kitų asmenų vardais, todėl būtent V. M. tenka pareiga mokėti GPM nuo V. V. ir R. D. vardu registruotų azartinių lošimų laimėjimų, kurie priskirti pareiškėjos pajamoms. Pareiškėjos vertinimu, tokios Komisijos ir mokesčių administratoriaus išvados yra nepagrįstos ir neteisėtos. Pareiškėja buvo išteisinta nepadarius nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinama. Teismai konstatavo, t. y. nustatė prejudicinę reikšmę turinčius faktus, kad V. ir V. M. pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (toliau – ir GPMĮ) turintys pareigą sumokėti 33 proc. mokesčio nuo laimėtos sumos, šią savo prievolę perleido kitiems asmenims, t. y. R. D., I. M. ir V. V., o šie ją savanoriškai prisiėmė, o valstybė įgijo teisę į turtinę prievolę iš šių asmenų. Taigi pareiškėja neturi prievolės mokėti GPM ta apimtimi, kuria buvo kaltinta.

Manė, kad mokesčių administratoriui pakako įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuotų prejudicinę reikšmę turinčių faktų, kuriais remiantis buvo galima atlikti pareiškėjos 2005 metų gautų pajamų ir nuo jų tenkančių mokėti mokesčių teisingumo patikrinimą, iš naujo netiriant baudžiamosios bylos medžiagos. Šioje mokestinio ginčo byloje nepagrįstai remtasi tuo, jog V. V. ir R. D. metinių pajamų mokesčio deklaracijų už 2005 m. neteikė, gautų pajamų nedeklaravo ir į biudžetą GPM nesumokėjo, kas esą patvirtina, jog ši prievolė teko pareiškėjai. Iš tiesų minėti asmenys, perimdami turtinę prievolę sau, prisiėmė prievolę deklaruoti bei mokėti GPM. Sprendime nepagrįstai akcentuojama, kad nurodyti pareiškėjos veiksmai – gautų pajamų iš azartinių lošimų laimėjimų nedeklaravimas ir iš to sekantis nuo nedeklaruotų sumų priklausančių mokėti mokesčių nesumokėjimas į biudžetą, yra tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios mokesčių administratoriui sudarė pagrindą konstatuoti, jog mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, ir mokesčių bazę nustatyti vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Mokesčių administratorius mokesčių bazę (jeigu tokia yra), turėjo galimybę apskaičiuoti remdamasis įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir kitais byloje nustatytais faktiniais duomenimis, t. y. netaikant mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą metodų.

Pažymėjo, kad sprendimas atimti iš V. V. ir R. D. vardu registruotų 153 556 Lt azartinių lošimų laimėjimo pajamų galimai pareiškėjos patirtas 17 500 Lt azartinių lošimų išlaidas paremtas prielaida. Pats mokesčių administratorius pripažino, jog visų pareiškėjos patirtų išlaidų nustatyti nėra galimybės.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 120–121) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad ginčas šioje mokestinėje byloje vyksta dėl pareiškėjos per 2005 metus gautų azartinių lošimų laimėjimų apmokestinamųjų pajamų dydžio ir nuo nurodytų apmokestinamųjų pajamų apskaičiuoto GPM pagrįstumo ir teisėtumo. Patikrinimo metu pagal FNTT atlikto ikiteisminio tyrimo medžiagą bei baudžiamosios bylos Nr. 1A-61/2010 medžiagą nustatyta, kad 2005 m. birželio mėn. iš UAB „Olympic Casino Group Baltija“ pareiškėjos lošimų automatais laimėta 153 556 Lt pinigų suma buvo įregistruota V. V. (35 071 Lt suma) ir R. D. (118 485 Lt suma) vardu, nors išmokėtus pinigus gavo tikroji laimėtoja – pareiškėja. Nurodytos faktinės aplinkybės (pareiškėjos laimėtos pinigų sumos, įregistruotos kitų asmenų vardais, buvo perduotos pareiškėjai) patvirtintos tiek V. V., tiek R. D.. Pastarieji asmenys nurodė, kad šių sumų jie negavo, tačiau didelių laimėjimų išmokėjimo pažymose pasirašė šalia įrašo „Laimėtojas“ ir už tai gaudavo tam tikrus (apie 3) procentus nuo laimėtos sumos. Aplinkybes, kad tikroji UAB „Olympic Casino Group Baltija“ išloštų 153 556 Lt gavėja yra pareiškėja, patvirtino ir UAB „Olympic Casino Group Baltija“ kasininkės D. K. ir L. N.. Jos atpažino pareiškėją kaip asmenį, kuriai buvo išmokėti pinigai už laimėjimą, o V. V. ir R. D. kaip asmenis, kurie pasirašė užpildytą didelių laimėjimų išmokėjimo pažymą. Pastarieji asmenys metinių pajamų mokesčio deklaracijų už 2005 metus nepateikė, gautų pajamų nedeklaravo ir į biudžetą GPM nesumokėjo. Taigi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje išdėstyti motyvai, ginčo medžiagoje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad pareiškėja tikrintinu laikotarpiu gavo azartinių lošimų pajamas.

Teigė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyti pareiškėjos veiksmai – gautų pajamų iš azartinių lošimų laimėjimų įregistravimas kitų asmenų vardais, jų nedeklaravimas yra tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios mokesčių administratoriui sudarė pagrindą konstatuoti, jog mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, ir mokesčių bazę nustatyti vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pareiškėja, nors ir ginčija nustatytas azartiniams lošimams patirtas 17 500 Lt išlaidas, tačiau tai paneigiančių įrodymų nepateikia. Mokestinio patikrinimo metu nebuvo gauta tiesioginių duomenų apie pareiškėjos, V. V. ir R. D. patirtas azartinių lošimų konkrečias išlaidas (UAB „Olympic Casino Group Baltija“ 2012 m. rugsėjo 21 d. atsakymas Nr. OC120924-2 mokesčių administratoriui, kuriame nurodyta, jog 2005 metais PVM sąskaitos faktūros nebuvo išrašomos, todėl UAB „Olympic Casino Group Baltija“ neturi galimybės identifikuoti klientų pirkimų, dėl to negali pateikti informacijos apie paklausime minėtų asmenų patirtas išlaidas įsigyjant lošimų priemones). Pagrįstai pareiškėjos azartinių lošimų laimėjimams patirtos išlaidos nustatytos vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 4.4 punkto nuostatomis, t. y. pareiškėjos 5 gautiems laimėjimams (1 laimėjimas – V. V. vardu ir 4 laimėjimai – R. D. vardu) priskirta galimai patirta 17 500 Lt suma (3 500 Lt x 5; remiantis Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, lošimų organizatorius privalo registruoti asmenis, kurie arba keičia grynuosius pinigus į žetonus, arba įmoka sumą, viršijančią 3 500 Lt ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta). Taikant MAĮ 70 straipsnį galimi tam tikri netikslumai, todėl pareiškėjos GPM bazė yra nustatyta nepažeidžiant protingumo, objektyvumo ir teisingumo kriterijų.

Dėl pareiškėjos minimuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuotų aplinkybių pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1A-61/2010 buvo išspręstas pareiškėjai ir V. M. inkriminuojamų nusikalstamų veikų (sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir dokumentų klastojimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį) pagrįstumas ir baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas. Tuo tarpu, mokestiniame procese sprendžiamas mokestinės atsakomybės taikymo klausimas, ir nagrinėjamu atveju, remiantis baudžiamojoje byloje nustatytais faktais bei surinktų įrodymų visuma, konstatuotas pareiškėjos gautų pajamų ir mokėtinų mokesčių slėpimo faktas. Mokestinė ir baudžiamoji atsakomybės atsiranda skirtingais pagrindais, šie procesai vykdomi pagal skirtingus teisės aktus, turi skirtingus tikslus, kas sąlygoja skirtingą šiuose procesuose turimų įrodymų bei nustatytų aplinkybių vertinimą, o tai gali lemti skirtingą ir procesų rezultatą. Mokestinei atsakomybei yra reikšmingi ne asmenų vaidmenys darant nusikalstamas veikas, o mokestinių prievolių vykdymas ir su tuo susiję mokestiniai teisiniai aspektai, kurie, kaip minėta, yra atskiri teisiniai reiškiniai. Todėl net jei ir priėmus išteisinamąjį nuosprendį pareiškėjos atžvilgiu, ši aplinkybė nagrinėjamu atveju neturi būti vertinama kaip šalinanti pareiškėjos mokestinę atsakomybę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 123) nurodė, jog palaiko atsakovo atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus, su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu (II t., b. l. 12–21) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas šioje mokestinėje byloje vyksta dėl to, ar pareiškėja 2005 metais gavo pajamų iš azartinių lošimų ir šiuo pagrindu apskaičiuoto GPM pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas pažymėjo, kad visuose pareiškėjos skundžiamuose aktuose ir Vilniaus AVMI 2012 m. lapkričio 14 d. patikrinimo akte Nr. (4.65)-04-77-36 remiamasi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-61/2010 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, jog V. V. ir R. D. iš pareiškėjos gavo atlygį (2–4 procentus nuo jos laimėtos pinigų sumos). V. V. atlygis sudarė 701,42 Lt (35 071 Lt x 2 proc.), o R. D. – 2 369,70 Lt (118 485 Lt x 2 proc.), todėl bendra šiems asmenims sumokėta atlygio suma – 3 071,12 Lt (701,42 Lt ir 2 369,70 Lt). Pareiškėja, remdamasi minėtais teismų procesiniais sprendimais, mano, kad prievolė mokėti GPM yra perleista prieš tai paminėtiems asmenims. Ji neigia gavusi pajamų iš lošimų. Tačiau, teismo vertinimu, tokia pareiškėjos pozicija paneigta baudžiamosios bylos medžiaga. V. V. ir R. D. apklausos protokoluose teigė, jog pareiškėjos laimėtos pinigų sumos, įregistruotos jų vardais, buvo perduotos pareiškėjai. Pastarieji asmenys nurodė, kad šių sumų jie negavo, tačiau didelių laimėjimų išmokėjimo pažymose pasirašė šalia įrašo „Laimėtojas“ ir už tai gaudavo tam tikrus (apie 3) procentus nuo laimėtos. UAB „Olympic Casino Group Baltija“ kasininkių D. K. ir L. N. apklausos protokoluose užfiksuota, jog minėtos liudytojos atpažino pareiškėją kaip asmenį, kuriam buvo išmokėti pinigai už laimėjimą, o V. V. ir R. D. – kaip asmenis, kurie pasirašė užpildytą didelių laimėjimų išmokėjimo pažymą. Minėtų teismų procesiniai dokumentai patvirtina, kad V. V. ir R. D. vardais registruotos 153 556 Lt sumos tikroji laimėtoja yra pareiškėja. Pareiškėjos patirtos išlaidos lošimams apskaičiuotos atsižvelgiant į V. V. ir R. D. sumokėtą atlygį, taip pat į pareiškėjos patirtas išlaidas penkiems laimėjimams gauti – 17 500 Lt. Bendra pareiškėjos išlaidų laimėjimams gauti suma yra 20 571,12 Lt. Nustatyta, kad pareiškėja 2005 metais gavo 132 984,88L azartinių lošimų laimėjimų apmokestinamąsias pajamas, nuo kurių jai papildomai apskaičiuotas GPM.

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje išdėstyti motyvai patvirtina, jog pareiškėja tikrintinu laikotarpiu gavo azartinių lošimų pajamas – laimėjimus, kurie buvo įforminti kitų asmenų vardais, o pastarieji pareiškėjai grąžino jos išloštas sumas. Todėl teismas vertino, kad pareiškėja turėjo nurodytas pajamas iš azartinių lošimų, ir jai mokestinio patikrinimo metu pagrįstai nuo laimėjimų, kurie buvo įforminti kitų asmenų vardu, apskaičiuotas pajamų mokestis.

Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjai mokesčių bazę nustatė remdamasis MAI 70 straipsnio 1 dalimi ir Taisyklių 4.4 punkto nuostatomis, nes pareiškėjos mokėtino mokesčio dydžio nebuvo galima nustatyti įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, ir pareiškėja nevykdė savo pareigos apskaičiuoti mokesčius.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pareiškėjos veiksmus vertino baudžiamosios atsakomybės prasme, o ne sprendė jos mokestinės prievolės klausimą. Šioje byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad pareiškėja 2005 metais turėjo penkis stambius išlošimus, kurie įregistruoti kitų asmenų vardu už nustatytą atlygį, o pajamas iš azartinių lošimų gavo pati pareiškėja. Pagal MAĮ 86 straipsnį Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, mokesčių administratoriui leidus, gali perimti kiti asmenys. Tokiems asmenims taikomos visos mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir išieškojimą reglamentuojančios mokesčių įstatymų nuostatos, kurios būtų taikomos mokesčių mokėtojui. Baudžiamojoje byloje prievolės galimas perkėlimas buvo analizuojamas tik teorine prasme, nes nusikalstamos veikos kvalifikavimui buvo svarbu nustatyti, ar valstybė visai prarado teisę į GPM, ar ta teisė kokia nors prasme išliko.

III. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 27–30), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir savo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi MAĮ 86 straipsniu, reglamentuojančiu mokestinės nepriemokos perėmimą, nes mokestinė nepriemoka yra laiku nesumokėta mokesčio suma. Iki 2006 m. gegužės 1 d. egzistavo tik prievolė sumokėti GPM, o ne mokestinė nepriemoka, ir ji buvo perduota kitiems asmenims, kurie ją sąmoningai prisiėmė. Prievolės mokėti GPM iki 2006 m. gegužės 1 d. neįvykdžius, R. D. ir V. V. atsirado pareiga padengti mokestinę nepriemoką, o valstybė įgijo atitinkamą teisę iš jų to reikalauti.

Teigia, kad skundžiamame teismo sprendime nepasisakyta, kodėl mokestinės nepriemokos išieškojimą vengiama nukreipti į R. D. ir V. V.. Mano, kad mokesčių administratorius, remdamasis MAĮ, nebegali patikrinti šių asmenų ir iš jų išsireikalauti mokesčių sumokėjimo, todėl neliko kitos išeities, tik mokestinę nepriemoką pripažinti pareiškėjai.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 36–38) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir savo atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teisme.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 40) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti. Pažymi, kad palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. (4.65)-256-3; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 68‑58 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 14 d. sprendimo Nr. S-90(7-90/2013).

Šiais sprendimais pareiškėjai priskaičiuota sumokėti į biudžetą 43757 Lt gyventojų pajamų mokesčio (GPM), už tai, kad ji 2005 m. iš azartinių lošimų laimėjimų gavusi 132984, 88 Lt apmokestinamų pajamų, nesumokėjo į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio (GPM).

Pareiškėja savo nesutikimą su šiais sprendimais iš esmės grindžia tuo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-61/2010 bei šioje byloje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi yra konstatuota, jog V. V. ir R. D. yra perėmę iš pareiškėjos pareigą sumokėti gyventojų pajamų mokestį nuo pajamų, gautų iš 153 556 Lt azartinių lošimų laimėjimų, be to, yra neįrodyta, kad pareiškėjos gautos pajamos iš šių lošimų būtų viršijusios jos patirtas išlaidas šiems išlošimams laimėti.

Aplinkybių ir faktų, kurie yra priskirtini neįrodinėtinų aplinkybių ir faktų kategorijai, klausimus reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnis. Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.“, o to paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „Įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.“

Iš šių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas yra suteikęs ne vienodą įrodomąją reikšmę aplinkybėms ir faktams, kurie yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje ar civilinėje byloje, bei teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, o būtent, įstatymo leidėjas nustatė, kad iš naujo yra neįrodinėtini, kartą jau nustatyti: administracinėje ar civilinėje byloje – faktai ir aplinkybės; baudžiamojoje byloje – asmens padaryti veiksmai ir jais sukeltos teisinės pasekmės.

Teismo sprendimo priimto administracinėje ar civilinėje byloje atveju, faktų ir aplinkybių, kurie buvo nustatyti šiuo sprendimu, iš naujo nagrinėjant kitą administracinę bylą, nereikia įrodinėti. Laikoma, kad kartą jau nustatyti faktai ir aplinkybės yra atitinkantys tiesą ir jais reikia vadovautis iš naujo nagrinėjant kitą administracinę bylą.

Teismo nuosprendžio priimto baudžiamojoje byloje atveju, vėliau administracinę bylą nagrinėjantis teismas dėl nuteistojo (išteisintojo) veiksmų kilusių padarinių nenustatinėja tik dalies teismo nuosprendžiu nustatytų faktų ir aplinkybių. Teismas tokiais atvejais neprivalo iš naujo nustatyti, ar buvo padaryti veiksmai, kurie konstatuoti nuosprendžiu, ir ar juos padarė nuteistasis. Tačiau kiti nuosprendžiu konstatuoti faktai, nagrinėjant administracinę bylą, gali būti ginčijami, ir teismas turi teisę juos kitaip nustatyti.

Iš byloje esančio Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje Nr. 1A-61/2010 matyti, kad jis buvo priimtas bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka.

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 336 straipsnio 3 dalį „Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos.“

Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio taikymo prasme Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendis yra tas juridinę reikšmę turintis bei leistinas informacijos šaltinis, kuriame nustatyta tvarka yra konstatuoti pareiškėjos veiksmai bei jais sukeltos administracinės teisinės pasekmės, kurių nagrinėjant šią administracinę bylą nebereikia iš naujo įrodinėti, tačiau kitos aplinkybės, kiek tai susiję su pareiškėjos mokestine atsakomybe ir pan., gali būti įrodinėjimo dalyku.

Minėtu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2005 m. birželio 14 d. iki 2005 m. birželio 30 d. iš azartinių lošimų gavo 153 556 Lt pajamų, kurių nedeklaravo bei siekdama išvengti gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo, išlošimus įformino V. V. ir R. D. vardu, sumokėdama jiems už tai atitinkamą atlygį, o likusią išlošimų sumą pasiėmė sau.

Byloje nagrinėjamu atveju, aptarti pareiškėjos veiksmai – atitinkamų pajamų gavimas iš azartinių lošimų, ir jais sukeltos administracinės teisinės pasekmės - vengimas sumokėti gyventojų pajamų mokestį, yra tos aplinkybės, kurios yra privalomos administraciniam teismui, nagrinėjančiam bylą, o kitos aplinkybės, kurios susijusios su pareiškėjos apmokestinimu GPM, yra šios bylos įrodinėjimo dalykas.

Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas gautos pajamos, atsakaičius patirtas išlaidas, iš azartinių lošimų, priskiriamos B klasės pajamoms ir yra apmokestinamos 33 procentų pajamų mokesčio tarifu, kurį (mokestį) turi deklaruoti bei sumokėti pats mokesčio mokėtojas, t. y. , asmuo gavęs šias pajamas (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3; 5; 6; 22; 25; 27 str.).

Iš to kas pasakyta darytina išvada, kad šios bylos įrodinėjimo dalyką ir sudaro nustatymas aplinkybių – kokio dydžio apmokestinamas pajamas gavo pareiškėja; kokias išlaidas šioms pajamoms gauti ji patyrė; kokio dydžio mokestį nuo apmokestinamų pajamų ji deklaravo ir sumokėjo bei kokio dydžio mokestį ji turi sumokėti ir pan..

Ir priešingai, pareiškėjos teiginiai apie tai jog, šios aplinkybės negali būti įrodinėjimo dalyku, nes įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad šią mokestinę prievolę iš jos perėmė V. V. ir R. D. bei kad jos gautos pajamos iš išlošimų viršijo jos patirtas išlaidas šiems išlošimams laimėti, yra neatitinkantys minėto teisinio reglamentavimo, o tuo pačiu nepagrįsti bei neteisingi.

Be to, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, juo yra konstatuota, kad realiai pajamas iš azartinių lošimų gavo pareiškėja, o bandymas jų gavimą įforminti V. V. ir R. D. vardu, buvo tas būdas, kuriuo siekta išvengti GPM sumokėjimo. Iš teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalyku nebuvo nustatymas aplinkybių, kokio dydžio išlaidas patyrė pareiškėja minėtiems išlošimams laimėti. Šiuo atveju Vilniaus apygardos teismas tyrė kokio dydžio išlaidas išlošimams laimėti patyrė pareiškėjos sutuoktinis V. M., o ne pareiškėja, nes pareiškėja dėl jai inkriminuotų kaltinimų buvo išteisinta kitais pagrindais – dėl galimai sumokėto GPM ir pan..

Tačiau byloje duomenų, kad pareiškėja būtų deklaravusi bei sumokėjusi GPM nuo aptariamų pajamų, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pati pareiškėja. Iš bylos taip pat matyti, kad pareiškėjos gautų apmokestinamų pajamų dydis ir joms gauti patirtų išlaidų dydis buvo nustatyti, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis, kai mokestis apskaičiuojamas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas yra konstatuota, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1. mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2. to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos - nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. administracinėje byloje Nr.A-438-1542/2010).

Prieš tai aptarti pareiškėjos veiksmai – bandymas nuslėpti gautas pajamas, vengimas sumokėti GPM jų nedeklaruojant, nepateikimas įrodymų dėl patirtų išlaidų dydžio, ir yra tos aplinkybės, kurios atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje nustatytas sąlygas, leidžiančias mokėtiną mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Byloje duomenų, kad mokesčių administratorius šiuo būdu apskaičiuodamas mokesčius, būtų neatsižvelgęs į visas mokėtino mokesčio dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ar parinkdamas įvertinimo metodus, būtų pažeidęs Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių reikalavimus, nenustatyta. Iš esmės tokių įrodymų pareiškėja ir neteikia.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė savo teiginių pagrįstumo, jog negavo apmokestinamų pajamų, o tuo pačiu nepaneigė priešingų šiuo klausimu mokesčių administratoriaus išvadų.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys