A-827-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-827-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01302-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2, 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Marijampolės pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. K. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 210/07-531, įpareigoti atsakovo atstovą pratęsti leidimą išeiti į valgyklą 15 minučių anksčiau nei nustatyta pataisos įstaigos dienotvarkėje bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas savo skunde, prašyme – pareiškime bei pirmosios instancijos teismo posėdžių metu nurodė, kad yra neįgalus nuteistasis. 2013 m. vasario 20 d. jam buvo padaryti plokšteliniai išimami dantų protezai, tačiau be fiksavimo priemonės, jie netinkami naudojimui, nes valgant jie nesilaiko, juda, krenta. Kadangi vienu metu su pareiškėju valgydavo apie 300 nuteistųjų, atstumas nuo pareiškėjo gyvenamosios vietos iki valgyklos yra apie 300 metrų, todėl, negalėdamas tinkamai kramtyti, nespėdavo pavalgyti, todėl likdavo nevalgęs. Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos vadovas jam išduodavo leidimą išeiti į valgyklą 15 minučių anksčiau nei nustatyta pataisos įstaigos dienotvarkėje, leidimo galiojimas 2013 m. liepos 30 d. baigėsi. 2013 m. liepos 30 d. kreipėsi į Pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos vidaus ligų gydytoją S. S., kuri atsisakė pratęsti leidimą. 2013 m. rugpjūčio 1 d. pareiškimu kreipėsi į Marijampolės pataisos namų direktorių dėl priverstinio badavimo, tačiau 2013 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. 20/07-531 leidimas 15 minučių anksčiau nei nustatyta dienotvarkėje išeiti į valgyklą nebuvo pratęstas. Toks atsakovo atsisakymas išduoti leidimą yra neteisėtas bei nepagrįstas, nes gydytojas B. C. įvertino tik dantų protezų būklę, tačiau neįvertino jų funkcijos valgant maistą, nepatikrino dantų protezų fiksacijos valgant, neįrašė jo nusiskundimų, be to, šis gydytojas neturi kvalifikacijos tokiai patikrai atlikti. Nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. Marijampolės pataisos namuose jam taikomas priverstinio badavimo režimas. Valgykloje gaunamas maistas yra vienintelis jo mitybos šaltinis, nes nėra įdarbintas, neįgalumo pensijos negauna, asmeninėje sąskaitoje lėšų, už kurias galėtų pirktis maisto produktus, neturi. Pareiškėjo nuomone, atsisakymu išduoti leidimą 15 minučių anksčiau išeiti į valgyklą pavalgyti, Marijampolės PN neužtikrino jam tinkamų maitinimo sąlygų, jis buvo priverstas badauti, todėl patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, kančia ir nepilnavertiškumu, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, jaučia nepasitikėjimą gydytojais ir pareigūnais.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, Marijampolės pataisos namai su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, jog nuteistųjų maitinimas vykdomas pagal Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės). Jokių galimybių nuteistąjį leisti anksčiau numatyto maitinimo grafiko į valgyklą pavalgyti šiame įsakyme, Marijampolės pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo taisyklėse, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse ar Bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nėra numatyta. Kol pareiškėjas neturėjo dantų protezų, toks leidimas jam buvo išduotas Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos vadovo nuožiūra. Leidimas buvo pratęsiamas pagal pareiškėjo prašymą kelis mėnesius net po protezų pagaminimo, tam, kad pareiškėjas galėtų apsiprasti su jais. Pareiškėjas kelis kartus buvo etapuotas pas protezus pagaminusią gydytoją, jų korekcijai. Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojas – odontologas B. C., 2013 m. rugpjūčio 23 d. apžiūrėjęs ir įvertinęs pareiškėjo protezų būklę, nurodė, jog dantų plokštelės kokybiškos, atitinka visus reikalavimus, gerai prisisiurbia prie gleivinės, šis gydytojas turi Lietuvos Respublikos odontologų rūmų išduotą gydytojo odontologo-ortopedo licenciją, kuri suteikia teisę dirbti su visų rūšių dantų protezais, todėl vadovaujantis šiuo įrašu pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje buvo atsisakyta pratęsti leidimo 15 minčių anksčiau lankytis valgykloje terminą. Pareiškėjas apie badavimą BVK prasme nebuvo pranešęs, realiai nebadavo, nes valgykloje lankėsi, todėl nebuvo užvesta badaujančio kortelė. Nuo pareiškėjo gyvenamosios vietos iki valgyklos atstumas yra apie 100 metrų, todėl laiko pavalgymui pareiškėjui pakako.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nuteistųjų aprūpinimą maistu reglamentuoja BVK 173 straipsnio 4 dalis, taip pat nuteistųjų teisė gauti tinkamą maitinimą įtvirtinta Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 22.1, 22.3, 22.4 punktuose. Įstatymuose įtvirtintą kalinamų asmenų teisę į aprūpinimą maistu įgyvendina Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d.

įsakymu Nr. 253 patvirtintos Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose taisyklės, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės bei nagrinėjamam atvejui aktualios Marijampolės pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo taisyklės, patvirtintos Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2009 m. sausio 15 d.

įsakymu Nr. 4/07-6. Nuteistųjų maitinimas Marijampolės pataisos namuose vyksta pagal Nuteistųjų maitinimo grafiką, patvirtintą Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2010 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 4/07-47, pagal kurį pusryčiams ir vakarinei skirta 15 minučių, pietums – 20 min. Nei viename iš nurodytų teisės aktų leidimų, nuteistiesiems išeiti anksčiau į valgyklą nei dienotvarkėje nustatytu laiku, išdavimo ar pratęsimo tvarka nėra reglamentuota. Pagal byloje esančius įrodymus (Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos vadovo G.

K. paaiškinimus) nustatyta, jog leidimas išeiti į valgyklą anksčiau 15 minučių nei nustatyta įstaigos dienotvarkėje pareiškėjui buvo išduotas, o vėliau kelis kartus pratęstas, nesivadovaujant jokiais teisės aktais, tačiau iš humaniškumo, įvertinus jo sveikatos būklę, t. y. esant diagnozuotai adentijai, neturint dantų protezų, o vėliau, juos pagaminus – tikslu leisti pareiškėjui priprasti prie svetimkūnio burnoje. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje susidariusi teisiškai nereglamentuota situacija nesudaro pagrindo nevertinti atsakovo veiksmų, atsisakant pratęsti pareiškėjui išduoto leidimo 15 minučių anksčiau nei dienotvarkėje nustatytu laiku išeiti į valgyklą.

Šiuo atveju turi būti taikomos Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos taisyklės, skelbiančios, jog jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar priimant skundžiamą sprendimą, atsakovas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, turėjo pagrindą atsisakyti pratęsti pareiškėjui išduoto leidimo terminą.

Iš skundžiamo Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 20/07-531 turinio matyti, jog atsisakymas pratęsti pareiškėjui išduotą leidimą buvo grindžiamas Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojo odontologo-protezuotojo B. C. 2013 m. rugpjūčio 23 d. įrašu pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje, pagal kurį G. K. pagamintos dantų plokštelės yra kokybiškos, atitinka visus reikalavimus, gerai prisisiurbia prie gleivinės. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog gydytojas turėjo reikiamą kvalifikaciją.

Teismo nuomone, pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo realias galimybes tinkamai maitintis Marijampolės pataisos namų Nuteistųjų maitinimo grafike nustatytu laiku. Pagrindo pratęsti leidimo 15 minučių terminą anksčiau išeiti į valgyklą nei nustatyta dienotvarkėje nebuvo, todėl Marijampolės pataisos namai teisėtai ir pagrįstai 2013 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. 40/07-530 atsisakė pratęsti minėto leidimo galiojimą, todėl pareiškėjo skundas dėl reikalavimų panaikinti Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 40/07-530 ir įpareigoti atsakovą pratęsti leidimo išeiti į valgyklą 15 minučių anksčiau nei nustatyta pataisos įstaigos dienotvarkėje terminą atmestas, kaip nepagrįstas.

Neįrodžius atsakovo veiksmų neteisėtumo, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat atmestas.

III. Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: panaikinti Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 210/07-531, įpareigoti atsakovo atstovą pratęsti leidimą išeiti į valgyklą 15 minučių anksčiau nei nustatyta pataisos įstaigos dienotvarkėje bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atsakovo argumentais, visiškai neįvertino, neanalizavo ir nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir įrodymų, skundo pagrindo ir dalyko nesusiejo į vieną loginę seką. Pareiškėjo leidimas ateiti į valgyklą 15 minučių anksčiau baigėsi 2013 m. rugpjūčio 1 d. Šio leidimo nepratęsė vidaus ligų gydytoja S. S., asmens sveikatos istorijoje specialisto (odontologo) išvadų apie tinkamai funkcionuojančius protezus nebuvo, išskyrus patį protezavimo faktą, o minėta gydytoja neturėjo teisės padaryti tokios išvados, kadangi neturi odontologijos praktikos licenzijos. Be to, minėta gydytoja nereagavo į pareiškėjo nusiskundimus, jog jam nesilaiko dantų protezas, jam neišduotos fiksavimo priemonės. Atsižvelgiant į tai, atsakovas 2013 m. liepos 30 d. sprendimu neturėjo jokio pagrindo atsisakyti pratęsti leidimą. 2013 m. rugpjūčio 23 d. gydytojo odontologo išvada, kuria rėmėsi atsakovas 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendime bei pirmosios instancijos teismas, priimta jau po faktinio sprendimo nepratęsti pareiškėjui leidimo, be to, ji surašyta prieš paciento valią, kadangi paciento apžiūra tuo metu nevyko. Pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino, kad 2013 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjui buvo sudarytas naujas gydymo planas, kuriame numatyta, jog jam reikalingas naujas dantų protezavimas, kas patvirtina, jog pareiškėjui naudojimasis protezais kėlė problemų. Be to, pareiškėjui dantų protezavimą atliko aukštesnio lygio gydytoja odontologė, todėl tik to paties lygio gydytojas galėjo įvertinti protezų tinkamumą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl gydytojo odontologo kvalifikacijos, neatsižvelgė į byloje esantį Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. raštą Nr. 1-S-2320 bei Seimo kontrolieriaus 2012 m. lapkričio 23 d. pažymą Nr. 4D-2012/1-866, teismas nepasisakė dėl atsisakymo jais remtis, nepateikė motyvų, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą;

2. teismas nevertino pareiškėjo prie atskirojo skundo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktų dokumentų ir įrodymų, patvirtinančių jo blogėjančią sveikatos būklę. Neatsižvelgė į kitų sveikatos pareigūnų įrašus asmens sveikatos istorijoje apie jo būklę.

3. teismas netinkamai taikė BVK 173 straipsnio 5 dalį, kurioje numatyta, jog ligoniams nustatomos didesnės mitybos normos;

4. teismas nevertino aplinkybių dėl pareiškėjo priverstinio badavimo ir atsakovo veiksmų/neveikimo pažeidžiančio Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas dėl pataisos įstaigų veiksmų nuteistajam pareiškus apie badavimą, neapklausė liudininkų;

5. atsakovo pateikti duomenys apie atstumą nuo pareiškėjo gyvenamosios vietos iki valgyklos yra melagingi, o teismas iš atsakovo neišreikalavo įstaigos plano, patvirtinančio atstumus, tuo pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 5–7 straipsnius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 210/07-531 (toliau – ir Sprendimas) panaikinimo, įpareigojimo atsakovo atstovą pratęsti leidimą išeiti į valgyklą 15 minučių anksčiau nei nustatyta pataisos įstaigos dienotvarkėje bei neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, pabrėžia, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateiktame apeliaciniame skunde prašė suteikti jam galimybę dalyvauti teismo posėdyje, tačiau net ir vertinant šį prašymą kaip prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka, ji tokio būtinumo nenustatė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pareiškėjo pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo nepagrindė, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes administracinė byla apeliacinėje instancijoje nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas pareiškėjo skundą atmetė, savo apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes bei įrodymus. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės yra nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti išsamūs argumentai, pagrįsti ištirtų pagal įrodymų taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) įrodymų visuma ir teisės normomis.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog leidimo anksčiau nei dienotvarkėje nustatytu laiku išeiti į valgyklą nereglamentuoja galiojantys teisės aktai, todėl kilęs ginčas spręstinas vadovaujantis bendraisiais įstatymo pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė leidimo ateiti anksčiau į valgyklą suteikimo ir atsisakymo jį pratęsti aplinkybes ir jas teisiškai įvertino. Ginčijamame Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendime Nr. 210/07-531 (I t. b. l. 13) yra aiškiai įvardyti atsisakymo pratęsti minėto leidimą motyvai. Sprendimo turinys patvirtina, kad Marijampolės pataisos namų administracija įvertino pareiškėjo situaciją ir būtinybę anksčiau eiti į valgyklą, be kita ko, rėmėsi 2013 m. rugpjūčio 23 d. atliktu odontologo-protezuotojo B. C. įvertinimu (I t. b. l. 119), ir, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai ir motyvuotai atsisakė pratęsti leidimą pareiškėjui ateiti į valgyklą 15 min. anksčiau dienotvarkėje numatyto laiko. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai nėra pagrindo ir įpareigoti Marijampolės PN atlikti veiksmus – pratęsti leidimą išeiti į valgyklą 15 minučių anksčiau nei nustatyta dienotvarkėje.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėjui 2013 m. liepos 30 d. leidimą anksčiau ateiti į valgyklą atsisakė pratęsti vidaus ligų gydytoja, neturinti gydytojo odontologo-protezuotojo licencijos, bei kad odontologas-protezuotojas B. C. yra II lygio gydytojas, o pareiškėjui protezavimą atliko I lygio (t. y. aukštesnio lygio) gydytojas odontologas-protezuotojas, todėl tik aukštesnio lygio gydytojas galėjo pasisakyti dėl protezų tinkamumo pareiškėjui. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra susiję su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, kuris yra reguliuojamas civilinės teisės normomis. Gydytojos S. S. 2013 m. liepos 30 d. atsisakymo pratęsti leidimą pareiškėjui anksčiau eiti į valgyklą, įrašyto pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (I t., b. l. 122), ir Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojo odontologo-protezuotojo B. C. 2013 m. rugpjūčio 23 d. išvados pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje, kad G. K. pagamintos dantų plokštelės yra kokybiškos, atitinka visus reikalavimus, gerai prisisiurbia prie gleivinės (I t., b. l. 119), teisėtumas nėra šios administracinės bylos dalykas ir jų pagrįstumas nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas. Marijampolės pataisos namų direktorius, priimdamas ginčijamą 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 210/07-531, jog nėra pagrindo tęsti leidimą pareiškėjui anksčiau išeiti į valgyklą, atsižvelgdamas į tai, jog minėtas leidimas buvo išduotas iki kol pareiškėjas apsipras su dantų protezais (I t., b. l. 13), pagrįstai atsižvelgė į minėtą gydytojo odontologo-protezuotojo B. C. 2013 m. rugpjūčio 23 d. išvadą apie pareiškėjo dantų protezų būklę, įrašytą asmens sveikatos istorijoje. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo vertinti ginčijamą atsakovo 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 210/07-531 kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš trijų minėtų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kaip minėta, byloje vertinamu atveju pareiškėjo nurodomus Marijampolės pataisos namų administracijos veiksmus, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinę žalą, nėra pagrindo laikyti neteisėtais, o tai reiškia, kad byloje nėra įrodyta viena iš būtinųjų viešosios (deliktinės) atsakomybės sąlygų – neteisėti valdžios institucijos veiksmai ar neveikimas.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė