A-756-1242-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1242/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-02725-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija: 3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ingai Grišutinienei,

dalyvaujant pareiškėjui M. M. A.,

atsakovo atstovei V. S.,

vertėjai Agnei Kalinauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. A. (M. M. A.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. M. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybos 2013 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 10-27-SP24-58 dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. M. A. grąžinimo į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad studijuodamas Mykolo Riomerio Universitete susipažino su N. A., su kuria 2011 m. gruodžio 30 d. sudarė santuoką. Jis 2011 m. birželio 7 d. Vilniaus AVPK Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos sujungimo pagrindu. 2011 m. liepos 25 d buvo išduotas naujas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2011 m. spalio 6 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti laikinąjį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu. 2012 m. liepos 16 d. buvo priimtas sprendimas, kuriuo panaikintas išduotas leidimas ir atsisakoma pakeisti leidimą. M. M. A., nesutikdamas su Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus sprendimu, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (administracinė byla Nr. I-4412-365/2012). Pareiškėjo nuomone, jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra teisėtas, kol teismas neišnagrinėjo skundžiamo sprendimo apeliacine tvarka. Be to, tuo metu, kol vyko teisminis procesas, jis susituokė su Lietuvos Respublikos piliete T. S. A. ir 2013 m. kovo 4 d. jiems gimė sūnus Sh. M. A.. 2013 m. kovo mėnesį pareiškėjas buvo atvykęs į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą dėl laikino leidimo išdavimo užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, tačiau pareigūnai paaiškino, kad nėra suėjęs vienerių metų terminas, todėl tokį prašymą jis turi paduoti 2013 m. liepos mėnesį. 2013 m. liepos 11 d. pareiškėjas, atvykęs į Vilniaus AVPK Migracijos valdybą, pateikė prašymą leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 10AN-2754509-13, bei priimtas sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2013 m. rugpjūčio 10 d., įspėjant, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.

Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad 2013 m. sausio mėnesį jis sudarė santuoką ir 2013 m. kovo mėnesį jam su žmona gimė vaikas. Pareiškėjo teigimu, jis nori likti Lietuvoje, auginti savo vaiką ir juo rūpintis. (duomenys neskelbtini) nėra Lietuvos Respublikos ambasados, todėl jis galėtų kreiptis tik į Vengrijos Respublikos ambasadą dėl leidimo gyventi Lietuvoje, tačiau šios ambasados darbuotojai gali neįsigilinti pilnai į jo situaciją ir neleisti atvykti į Lietuvą.

Atsakovas Vilniaus AVPK Migracijos valdyba su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 17–18) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjas apskundė Migracijos departamento Imigracijos skyriaus sprendimą, kuriuo panaikinamas esamas ir neišduodamas kitas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Jo turėtas leidimas laikinai gyventi nebuvo panaikintas – pasibaigė jo galiojimo laikas. Kitas leidimas laikinai gyventi išduotas nebuvo. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) nenustato, kad sprendimas dėl leidimo gyventi neišdavimo sustabdomas jį apskundus. Taip pat Įstatymas nenustato, kad apskundus tokį sprendimą, užsienietis galėtų būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje be tokią teisę suteikiančio dokumento, t. y. vizos ar leidimo gyventi. Pagal Įstatymo 124 straipsnio 1 dalį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Pagal Įstatymo 39 straipsnio 2 punktą, užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas negaliojantį leidimą gyventi. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad tokiu atveju priimamas sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę. Detalesnę sprendimo priėmimo tvarką nustato „Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašas“, patvirtintas 2012 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-382 (toliau – ir Aprašas). Pagal Aprašo 9 punkto nuostatas, sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo negali būti priimtas, tik jeigu jam paskirta kardomoji priemonė, kuri apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikoje. Kitų galimybių nepriimti sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę nei Įstatymas, nei kiti poįstatyminiai teisės aktai nenustato, o nurodytas punktas pareiškėjui netaikytinas. Priimant sprendimą grąžinti (duomenys neskelbtini) pilietį M. M. A. į užsienio valstybę, buvo atsižvelgta į šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ir nustatytas maksimalus Įstatymo nurodytas 30 dienų terminas (Įstatymo 128 str. 1 d. 2 p., 127 str. 1 d.).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu (b. l. 56–59) pareiškėjo M. M. A. skundą tenkino: panaikino Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2013 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 10-27-SP24-58 „Dėl (duomenys neskelbtini) pil. M. M. A. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“.

Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad 2013 m. sausio 15 d. pareiškėjas sudarė santuoką su T. S. J. (b. l. 8). 2013 m. kovo 4 d. sutuoktiniams gimė sūnus (b. l. 9). Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus specialistė V. S. 2013 m. liepos 11 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad 2013 m. liepos 10 d. į Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrių atvyko (duomenys neskelbtini) pilietis M. M. A., norėdamas pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje santuokos pagrindu (b. l. 22).

Tarnybiniame pranešime taip pat nurodytos nustatytos aplinkybės, o būtent, kad 2012 m. liepos 5 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriuje priimtas sprendimas panaikinti M. M. A. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir neišduoti kito leidimo. 2012 m. vasario 24 d. jam išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) galiojimas pasibaigė 2012 m. liepos 25 d., M. M. A. pateiktame (duomenys neskelbtini) piliečio pase Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 28–29) nėra vizų, patvirtinančių jo teisę būti Šengeno teritorijoje (b. l. 22). 2013 m. liepos 11 d. pareiškėjui buvo surašytas Administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuriame nustatyta, kad 2013 m. liepos 11 d.

Vilniaus AVPK Migracijos valdyboje nustačius, jog (duomenys neskelbtini) pilietis M. M. A., gim. 1985 m. gruodžio 25 d., nuo 2012 m. liepos 26 d. gyvena Lietuvos Respublikos neteisėtai, pasibaigus leidimo laikinai gyventi LT (duomenys neskelbtini) galiojimui (b. l. 24). Pareiškėjas 2013 m. liepos 11 d. paaiškinime nurodė, kad pasibaigus jo leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iš Lietuvos neišvyko, kadangi apskundė teismui Migracijos departamento sprendimą, todėl, jo advokato teigimu, jo buvimas Lietuvoje yra teisėtas, kol nagrinėjama byla teisme, taip pat nurodė, kad tuo metu jo žmona buvo nėščia ir čia nebuvo nieko, kas galėtų ja pasirūpinti (b. l. 25–26).

Vilniaus AVPK Migracijos valdyba 2013 m. liepos 11 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė įpareigoti (duomenys neskelbtini) pilietį M. M. A. savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2013 m. rugpjūčio 10 d. (b. l. 27). Taip pat šiuo sprendimu pareiškėjas buvo įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies (b. l. 27).

Vilniaus AVPK Migracijos valdyba ginčijamą sprendimą priėmė vadovaudamasi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, taip pat atsižvelgdama į šio įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir į nustatytas faktines aplinkybes, bei į tai, kad nenustatyta šio įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti M. M. A. į (duomenys neskelbtini).

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad priimant sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę (kilmės šalį), kai jis gyvena pasibaigus laikinojo leidimo galiojimo terminui, turi būti atsižvelgiama į tam tikras sąlygas, o būtent į teisėto buvimo laiką Lietuvoje, šeimyninius ryšius Lietuvoje bei padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mąstą. Šios sąlygos analizuojamos kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėjant konkrečią situaciją.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas M. M. A. su T. S. J. 2013 m. sausio 15 d. sudarė santuoką (b. l. 8), o 2013 m. kovo 4 d. jiems gimė sūnus (b. l. 9). Teismui pateiktame Administracinio teisės pažeidimo protokole nenurodyta pareiškėjo šeimyninė padėtis. Teismui nepateikta duomenų, ar tokios aplinkybės buvo žinomos Vilniaus AVPK Migracijos valdybai. Be to, iš skundžiamo sprendimo turinio (b. l. 27) ir iš prie jo pridedamų dokumentų (b. l. 25–26, 28–29) teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad, priimant skundžiamą sprendimą, buvo realiai įvertinti pareiškėjo šeimyniniai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. (b. l. 8–9).

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra apskundęs Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2012 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-404 (00226,00026) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui M. M. A., panaikinimo ir atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (administracinė byla Nr. I-1023-365/2013). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1023-365/2013 nėra įsiteisėjęs, nes teismo priimtas sprendimas, kurį pareiškėjas apskundė, neišnagrinėtas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Neįsiteisėjus teismo sprendimui, tos aplinkybės, kuriomis rėmėsi atsakovai priimdami ginčijamą sprendimą, gali keistis iš esmės ir ginčijamas sprendimas būtų pagrįstas neteisingais duomenimis.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2013 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. 10-27-SP24-58, kuriuo nusprendė įpareigoti (duomenys neskelbtini) pilietį M. M. A. savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2013 m. rugpjūčio 10 d. (b. l. 27) neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes nėra pagrįstas objektyviais faktais, jų vertinimu, nenustatytos reikšmingos aplinkybės, kurios galėtų patvirtinti/paneigti atsakovo sprendimo pagrįstumą. Tik formalių kriterijų taikymas nagrinėjamu atveju neatitinka viešojo administravimo principų – įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo (Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Toks administracinis aktas laikytinas neteisėtu iš esmės ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.).

Apibendrinant, darytina išvada, kad Vilniaus AVPK Migracijos valdybos 2013 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. 10-27-SP24-58 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio M. M. A. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ yra nepagrįstas, todėl naikintinas.

III. Atsakovas Vilniaus AVPK Migracijos valdyba apeliaciniu skundu (b. l. 65–68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir ginčijamą Vilniaus AVPK Migracijos valdybos sprendimą palikti galioti.

Nurodo, kad 2013 m. liepos 11 d. (duomenys neskelbtini) piliečiui M. M. A. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 10AN-2754509 pagal ATPK 206 straipsnį „Užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo ar gyvenimo joje, vykimo per ją tranzitu ar išvykimo išjos tvarkos pažeidimas“. Administracinio protokolo blankas formuojamas sistemoje, automatiškai, protokolo blanke nėra šeimyninės padėties skilties, todėl užsieniečio šeimyninė padėtis nebuvo užfiksuota. Prieš surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą M. M. A. savo ranka surašė paaiškinimą, jam, dalyvaujant Vilniaus AVPK Valdymo organizavimo skyriaus Vertėjų poskyrio specialistei J. N., išaiškintos teisės ir pareigos, kad administracinis nurodymas yra neskundžiamas. M. M. A. suprato pažeidimo esmę, sutiko su administraciniu nurodymu. Tai patvirtino savo parašu administracinio teisės pažeidimo protokole ir sumokėjo baudą (pateiktas 2012 m. liepos 19 d.mokėjimo nurodymas Nr. 105). Nagrinėjamu atveju buvo nustatytas konkretus faktas – (duomenys neskelbtini) pilietis M. M. A. nuo 2012 m. liepos 26 d. Lietuvoje gyvena neteisėtai, turėdamas negaliojantį leidimą gyventi. Preziumuojama, kad užsienietis suprato pažeidimo esmę, nes sutiko su administraciniu nurodymu, sumokėjo baudą.

Sprendime nurodytas konkretus faktas, turintis juridinę reikšmę – neteisėtas gyvenimas Lietuvos Respublikoje. Priimant sprendimą grąžinti (duomenys neskelbtini) pilietį M. M. A. į užsienio valstybę, buvo atsižvelgta į šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, t. y., kad 2013 m. sausio 15 d. jis sudarė santuoka su Lietuvos Respublikos piliete T. S. A., jiems 2013 m. kovo 4 d. gimė sūnus Sh. M. A. ir numatytas maksimalus Įstatymo nurodytas 30 dienų terminas, taip pat jis nebuvo įtrauktas į nepageidaujamu asmenų Šengene sąrašą, t. y. nebuvo užkirstas kelias grįžti į Lietuvos Respubliką, nors, nesilaikydamas užsieniečiams nustatytų buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje taisyklių, jis pasikėsino į nustatytą valdymo tvarką. Pabrėžtina, kad ištuokos procedūra su pirmąja žmona N. A., ir vedybos su antrąja žmona vyko M. M. A. jau būnant Lietuvos Respublikoje neteisėtai. Atsižvelgiant į išdėstytą, Sprendimas priimtas nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo nustatytų principų, įvertintos visos objektyvios ir subjektyvios aplinkybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2013 m. liepos 11 d. sprendimo Nr. 10-27-SP24-58, kuriuo nuspręsta „įpareigoti (duomenys neskelbtini) pilietį M. M. A. savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2013 m. rugpjūčio 10 d.“ Šiuo sprendimu pareiškėjas taip pat įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino ir ginčijamą atsakovo sprendimą panaikino, konstatavęs, kad šis individualus administracinis aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi nepagrįstas objektyviais faktais, jų vertinimu, nenustatytos reikšmingos aplinkybės, kurios galėtų patvirtinti ar paneigti atsakovo sprendimo pagrįstumą.

Ginčijamas sprendimas buvo motyvuojamas tuo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, pasibaigus leidimo laikinai gyventi Lietuvoje galiojimo laikui, ir grindžiamas Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi. Šio Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Pagal UTPĮ 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. sausio 15 d. yra sudaręs santuoką su T. S. J. (po santuokos pavardė A.), 2013 m. kovo 4 d. jiems gimė sūnus Sh. M. A. (b. l. 8, 9). M. M. A. turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje LT (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2012 m. liepos 25 d. Pareiškėjas 2013 m. liepos 10 d. buvo nuvykęs į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrių, norėdamas pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje santuokos su Lietuvos piliete pagrindu, tačiau nustačius, kad jis nuo 2012 m. liepos 26 d. Lietuvoje gyvena neteisėtai, 2013 m. liepos 11 d. Migracijos valdybos viršininko sprendimu įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų.

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad 2013 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. 10-27-SP24-58 priimtas nepažeidžiant Viešojo administravimo įstatyme nustatytų principų, priimant sprendimą buvo įvertinta, kad M. M. A. 2013 m. liepos 11 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 206 straipsnį, pažeidimo esmę pareiškėjas suprato ir paskirtą baudą sumokėjo. Priimant sprendimą buvo atižvelgta ir į jo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė nurodė, kad pareiškėjas turi grįžti į savo kilmės šalį ir tik po to gali kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokia nuostata, pasak atsakovo atstovės, įtvirtinta UTPĮ 124 straipsnyje.

UTPĮ 124 straipsnyje reglamentuojamas išvykimas iš Lietuvos Respublikos. Pagal šio straipsnio 1 dalį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos; 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki šio Įstatymo 11 straipsnio 2, 4, 5 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo be vizos laiko pabaigos (paprastai tai siejama su 3 mėnesiais per pusę metų), išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje. UTPĮ 124 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, priešingai, nei posėdyje tvirtino atsakovo atstovė minėtoje teisės normoje nėra nuostatos, įpareigojančios užsienietį išvykti iš šalies, nesuteikiant jam galimybės legalizuoti savo buvimo Lietuvos Respublikoje iš jos neišvykus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime (administracinė byla Nr. A858-2332/2011) konstatavo, kad aiškindami ir taikydami Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, ne tik teismai, bet ir valstybės institucijos privalo atsižvelgti į Europos Sąjungos teisės turinį ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su Europos Sąjungos teisės aktais ir jų nuostatas plėtojančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, o kolizijos tarp ES teisės normos ir Lietuvos Respublikos teisės normos atveju – netaikyti Lietuvos Respublikos teisės normos. Tokia pareiga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 dalį; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. ir 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimus ir kt.).

Europos Parlamentas ir Taryba 2008 m. gruodžio 16 d. priėmė direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir direktyva). Pagal šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalį ES valstybės narės jos nuostatas privalėjo įgyvendinti nacionalinėje teisėje iki 2010 m. gruodžio 24 d. (išskyrus direktyvos 13 straipsnio 4 dalį). Direktyvos 21 straipsnyje nurodyta, kad ši direktyva pakeičia Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 ir 24 straipsnio nuostatas. Taigi aiškinant UTPĮ ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, privalo būti atsižvelgiama ir į minėtoje direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą grąžinimas – tai trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas – savanoriškai vykdant prievolę grįžti arba priverstinai. Pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti, o pagal 5 punktą išsiuntimas – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės.

Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose įtvirtintas imperatyvas, reikalaujantis, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir laikytųsi negrąžinimo principo. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti (kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti) kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, o pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas.

Be to, pagal šios direktyvos 14 straipsnio (apsaugos priemonės iki grąžinimo) 1 dalies a punktą valstybės narės užtikrina, kad trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu, pagal 7 straipsnį suteiktu laikotarpiu savanoriškai išvykti ir laikotarpiais, kuriais pagal 9 straipsnį buvo atidėtas išsiuntimas, kiek įmanoma būtų atsižvelgiama į principą – išlaikyti jų teritorijoje esančių šeimos narių vienybę. Galiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis nurodyta, jog pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

Taigi, įvertinus pirmiau minėtas Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas, spręstina, kad net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti (įpareigoti jį išvykti). Sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovo argumentas, jog pagal UTPĮ nuostatas užsienietis kreiptis dėl leidimo gyventi išdavimo gali tik tada, kai jis Lietuvos Respublikoje yra teisėtai, t. y. kad Lietuvos Respublikos teritorijoje neteisėtai esantis asmuo apskritai negali kreiptis ir gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra nepagrįstas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija (žr. minėtą administracinę bylą Nr. A858-2332/2011) konstatavo, kad įstatymų leidėjas UTPĮ 128 straipsnio 1 dalimi nustatė, jog gali būti aplinkybių, kuomet ir neteisėtai Lietuvos Respublikos teritorijoje buvęs asmuo nebus išsiųstas, taip pat numatė teisinį pagrindą išduoti leidimą laikinai gyventi ir tais atvejais, kai sprendimo dėl asmens išsiuntimo vykdymas yra sustabdytas. Akivaizdu, kad konstatavus, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. Atitinkamai UTPĮ 28 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas reikštų, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti (įpareigoti išvykti), o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Tokį UTPĮ nuostatų aiškinimą patvirtina ir šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos, kuriose nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jo negalima išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo nustatyta tvarka.

Kaip minėta, direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose reikalaujama, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai užtikrintų vaiko ir šeimos gyvenimo apsaugą. Be to, šiuo atveju svarbios ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, užtikrinančio teisę į privataus gyvenimo ir šeimos gyvenimą, nuostatos. EŽTT savo praktikoje pripažįsta šeimos ryšių svarbą ir yra ne kartą konstatavęs, jog asmens išsiuntimas, nulemiantis šeimos ryšių nutraukimą, gali būti traktuojamas kaip EŽTK 8 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Amrollahi prieš Daniją (pareišk. Nr. 56811/00). EŽTT praktikoje pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti sąžiningą pusiausvyrą tarp asmens ir bendruomenės interesų (žr., pvz., 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Hokkanen prieš Suomiją (A serija, Nr. 290) bei pareigą priimant sprendimus vadovautis geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu ir jo teisių apsauga pagal EŽTK 8 straipsnį (žr., pvz., 2004 m. vasario 5 d. sprendimą Kosmopoulou prieš Graikiją (pareišk. Nr. 60457/00).

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009 ir kt.). Taigi prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens grąžinimui į užsienio valstybę, taikant galiojančias Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas.

Dėl pirmiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas atsakovo 2013 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. 10-27-SP24-58 yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė