AS-624-607-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS624-607/2014 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00669-2014-1 Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3; 63.3.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 10 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M.

N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos

M. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja M. N. 2014 m. sausio 30 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą (b. l. 1–3), kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. liepos 26 d. raštą Nr. 3-8989; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. I-5351 ir 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo. Kadangi skundas turėjo trūkumų, dėl kurių negalėjo būti priimtas nagrinėti teisme, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 6 d. nutartimi (b. l. 18–19) nustatė pareiškėjai terminą iki 2014 m. kovo 31 d. skundo trūkumams pašalinti: suformuluoti konkrečius, aiškius ir apibrėžtus reikalavimus, paaiškinti teismui, kada ji tiksliai sužinojo, kad jai už 2010 m. sausio mėnesį buvo išmokėta sumažinta pensija, bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus, nurodyti, ar į tą pačią sąskaitą, į kurią jai pervedama pensija, ji gauna ir kitas pajamas. Taip pat nutarė pasiūlyti pareiškėjai tikslinti proceso šalis ir suformuluoti reikalavimą atnaujinti praleistą terminą, detaliai nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja M. N. 2014 m. kovo 19 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė patikslintą skundą (b. l. 21–22), kuriame prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjos negautą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 d. taikymo (nepriemokos suma 7 061,93 Lt). Pareiškėja paaiškino, kad dėl klaidingai nurodyto adreso VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą ji gavo tik 2014 m. sausio 17 d.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo

25 d. nutartimi atsisakė priimti M.

N. skundų dalį, kuria prašoma panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. I-5351, panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 26 d. raštą Nr. 3-8989 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį (7 061,93 Lt). Nutarė priimti M. N. skundo dalį, kuria prašoma panaikinti VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9117 ir atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5541-331/2013 atmetė pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. I-5351, todėl pakartotinis ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu yra negalimas, nes dėl ginčo yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)

37 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Todėl teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį, kurioje ji prašė panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. I-5351. Dėl pareiškėjos skundo dalies, kurioje ji prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 26 d. raštą Nr. 3-8989 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio

1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo

8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį (7 061,93 Lt), teismas rėmėsi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies

3 punktu, pagal kurį skundą atsisakoma priimti, jei pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Remdamasis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, 37 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nurodė, kad pareiškėjos keliamam ginčui įstatymas nustato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Teismas nustatė, kad pareiškėja pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo institucijoje procedūrą, nes dėl pensijos nepriemokos kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, tačiau ginčas nebuvo iš esmės peržiūrėtas privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nes VSDFV 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. I-5351 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio

9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5541-331/2013 atmetė pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti šį VSDFV sprendimą. Pareiškėja kreipėsi į VSDFV su 2013 m. gruodžio 18 d. prašymu, tačiau VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. priėmė sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimui apskųsti. Teismas nustatė, kad pareiškėja nėra praleidusi termino skundui dėl VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (6.5)I-9117 panaikinimo paduoti, todėl skundo dalis, kurioje prašoma atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir panaikinti šį VSDFV sprendimą buvo priimta.

III.

Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartį dalyje, kuria atsisakoma priimti pareiškėjos skundo dalį, ir įpareigoti teismą nagrinėti šią ginčo dalį iš naujo atsižvelgiant į naujas faktines aplinkybes. Pareiškėja nurodo, kad 2012 m. rugsėjo mėnesį ji kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris nurodė, kad pareiškimai dėl pensijų grąžinimo nepriimami, nes dar nėra priimtas teisės aktas, nustatantis dėl Laikinojo įstatymo nuostatų 2010 ir 2011 metais mokėtų sumažintų valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarką, todėl ir išmokėti negautą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo.

Tvirtina, jog apie savo pažeistas teises sužinojo tik tada, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. 2013 m. liepos 23 d. ji kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama išmokėti negautą pensijos dalį. Nurodo, jog pensiją gavo į banko kortelę, jos atlyginimas, kaip ir pensija buvo pervedami į tą pačią sąskaitą. Visų į sąskaitą patenkančių lėšų sumažėjimų negalėjo stebėti, nes elektronine bankininkyste tuo metu nesinaudojo. Kokia tiksli gauta sumažinta pensija, pareiškėja sužinojo tik iš VSDFV Vilniaus skyriaus gavusi 2013 m. liepos 26 d. raštą Nr. (10.1)-3-89891. 2013 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV dėl pensijos dalies grąžinimo, o gavusi neigiamą atsakymą, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Nurodo, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5541-331/2013, pareiškėja 2013 m. gruodžio 18 d. su patikslintu prašymu Nr. 6P-2655 kreipėsi į VSDFV dėl kreipimosi termino atnaujinimo. VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-9.1117 atsisakė atnaujinti praleistą terminą. Mano, kad VSDFV netinkamai skaičiuoja terminus. Teigia, kad pareiškėja, apskųsdama VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, pradėjo privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo procedūrą, tačiau VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu be jokių išsamių argumentų (grindžiant tik bendra formuluote, kad tokia yra teismų praktika, nenurodant jokios konkrečios bylos su identiškomis aplinkybėmis) atsisakius nagrinėti pareiškėjos skundą, klausimas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nebuvo išnagrinėtas ir pareiškėja neturi galimybės savo pažeistų teisių ginti teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutarties dalies, kuria atsisakoma priimti pareiškėjos M. N. skundų dalį, kuria prašoma panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. I-5351, panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 26 d. raštą Nr. 3-8989 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį (7 061,93 Lt), teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. I-5351, tuo pagrindu, kad dėl ginčo yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas (ABTĮ 37 str.

2 d. 4 p.). ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jei yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Aiškindamas, be kita ko, paminėtos įstatymo normos turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad administraciniam teismui nėra suteikta teisė bei prerogatyva pakartotinai nagrinėti tuos pačius klausimus bei vertinti analogiškus faktus, kurie jau anksčiau buvo nustatyti ir išnagrinėti įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA438-50/2009). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys rodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-5541-331/2013 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjos M. N. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5351 atmetė kaip nepagrįstą. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2013 m. gruodžio 24 d. (ABTĮ 96 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju pareiškėja skunde reiškia identišką reikalavimą panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5351, taigi šio sprendimo atžvilgiu pareiškėja siekia kelti ginčą tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgdama į tai, kad minėtas reikalavimas panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5351 jau buvo kartą išnagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu atmestas kaip nepagrįstas, todėl įgijo res judicata galią, o tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šią pareiškėjos M. N. skundo dalį pagrįstai atsisakė priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies

4 punktu. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 26 d. raštą Nr. 3-8989 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį (7 061,93 Lt), tuo pagrindu, kad pareiškėja nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.). Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Tačiau teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 3 p.). Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama ir suvienodindama administracinių teismų praktiką Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio

nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektu, 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013

konstatavo, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo

37 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatos suponuoja būtinybę prieš kreipiantis į teismą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus apskųsti VSDFV, kuri pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio

4 dalį, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies,

taip pat skundą atmesti. Tai, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka patvirtino ir Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Šioje nutartyje

išplėstinė teisėjų kolegija, be kita ko, pažymėjo ir tai, jog tiek Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio,

tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio

nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti

paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami VSDFV privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Ginčo iš esmės išsprendimu privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka teismų praktikoje pripažįstamas toks išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas jį išnagrinėjus patenkinamas visas ar iš dalies, arba atmetamas, t. y. kai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija priima sprendimą pagal kompetenciją išnagrinėjusi skundą ir patikrinusi atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo pagrįstumą. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėja, 2013 m. liepos 23 d. su prašymu kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių, be kita ko, prašydama išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą senatvės pensijos dalį, pradėjo šią procedūrą, tačiau pareiškėjos ir VSDFV ginčas dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo nebuvo peržiūrėtas iš esmės. Gavusi VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 26 d. raštą Nr. 3-8989, pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 2 d. su prašymu kreipėsi į VSDFV, kuri 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5351 aiškiai nurodė, kad atsisako nagrinėti jai pateiktą pareiškėjos prašymą išmokėti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį, šį atsisakymą pagrįsdama VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų

Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m.

gruodžio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5541-331/2013 atmetė pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti šį VSDFV 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą. Taigi pareiškėja, siekdama, kad jai būtų išmokėta negauta valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis, naudojosi ginčų išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, tačiau VSDFV nesprendė ginčo dėl pensijos išmokėjimo iš esmės, nenagrinėjo VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumo, o apskritai atsisakė nagrinėti skundą dėl praleisto termino. Dėl įvardytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas negali pripažinti, jog pareiškėja ginčo klausimu sėkmingai pasinaudojo privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimą panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 26 d. raštą Nr. 3-8989 bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo

8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį – 7 061,93 Lt, kadangi pareiškėja nesilaikė nustatytos išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Byloje nustatyta, kad VSDFV 2013 m. rugpjūčio

7 d. sprendime taip pat nurodė, kad pareiškėjai iki 2013 m. rugpjūčio

19 d. pateikus įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui priėmus 2013 m. gruodžio

9 d. sprendimą ir išaiškinus pareiškėjai teisę kreiptis į VSDFV su prašymu atnaujinti skundo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų (sprendimų) padavimo terminą, kartu su prašymu pateikiant objektyvius įrodymus, pagrindžiančius šio termino praleidimą, pareiškėja VSDFV pateikė 2013 m. gruodžio 18 d. patikslintą prašymą. Į šį pareiškėjos prašymą VSDFV atsakė 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. (6.5)I-9117, konstatuodama, kad pareiškėja nepateikė argumentų, įrodančių, kad terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, atsisakė atnaujinti praleistą terminą. Pažymėtina, jog šį VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą pareiškėja taip pat apskundė teismui, reikalavimas pagrįstai priimtas nagrinėti. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos

M. N. atskirąjį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė