A-442-58-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-58/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02271-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 9.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „FF lizingas“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2012 m. liepos 30 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) sprendimą Nr. S-131 (7-99/2012) ir palikti galioti 2012 m. balandžio 25 d. VMI sprendimą Nr. 877469.

Skunde nurodė, kad Komisija iš esmės neteisėtai išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „FF lizingas“ (toliau – ir UAB „FF lizingas“) iškeltą bylą ir priėmė neteisėtą sprendimą. Komisija pareiškėjo iškeltą bylą turėjo nutraukti kaip jai nežinybingą, nes byla nepriskirtina mokestinių ginčų kategorijai. Pažymėjo, jog šio ginčo atveju, nėra mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti (įskaityti) 39 438,43 Lt mokesčio permoką (skirtumą), atitinkamai VMI sprendimas, kuriuo 39 438 Lt pervesti antstoliui, nelaikytinas atsisakymu grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), nes toks atsisakymas yra galimas tik tuomet, kai mokesčių mokėtojas išreiškia savo valią, kad jam būtų grąžinta (įskaityta) būtent tokia mokesčio permoka (skirtumas).

Pažymėjo, kad 2012 m. gegužės 31 d. skundu pareiškėjas kreipėsi į MGK ir prašė įpareigoti VMI į savo sąskaitą susigrąžinti antstoliui pervestą mokesčių permoką, taigi – neprašė susigrąžinti permokos į savo sąskaitą ar užskaityti permoką kitiems mokėjimams. UAB „FF lizingas“ neginčijo antstoliui pervestos 39 438 Lt sumos teisingumo ar jos apskaičiavimo tikslumo. Kadangi nėra mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti (įskaityti) 39 438,43 Lt mokesčio permoką (skirtumą), atitinkamai VMI sprendimas nelaikytinas atsisakymu grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Minėtas atsakovo sprendimas yra antstolio 2011 m. gegužės 13 d. patvarkymo vykdymas vykdomojoje byloje. Jei ginčas kyla iš vykdymo santykių, byla negali būti priskirta mokestinių ginčų kategorijai. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas, vykdymo proceso teisminę kontrolę atlieka, vykdymo santykiuose iškylančius ginčus sprendžia bendrosios kompetencijos teismas (CPK 510, 585, 593, 594, 617 str.). Mano, kad ginčas nagrinėjamu atveju kyla iš vykdymo santykių, todėl aptariama byla turėtų būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme.

Tvirtino, kad buvo įskaitytos pareiškėjo UAB „FF Lizingas“ prašymuose nurodytos mokestinės nepriemokos. 2012 m. balandžio 25 d. VMI sprendimu atsisakyta grąžinti (įskaityti) mokesčio permokos arba mokesčių permokos (skirtumo) iš Mokesčių fondo sąskaitų (skirtumo) 15 561,57 Lt, nes nėra tos sumos dydžio permokos (skirtumo), kurią reikalavo pervesti antstolis, o ne pareiškėjas, kadangi pareiškėjas nepateikė prašymo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Pareiškėjas UAB „FF lizingas“ atsiliepimu ir paaiškinimais (b. l. 14-16, 47) prašė atsakovo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2012 m. balandžio 25 d. VMI sprendime ir atsisakyme jį naikinti nenurodyti nei motyvai, nei teisės pagrindai. VMI sprendime nurodytas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnis nereglamentuoja veiksmų, dėl kurių pasisakyta, atlikimo ar neatlikimo. Teigė, kad nagrinėjamos bylos ginčo klausimai susiję su mokesčių įskaitymu iš mokesčių permokos. CPK 643 straipsnio 5 punktu suteikiama teisė skolininkui skųsti tik antstolio veiksmus ir neveikimą vykdomojoje byloje, bet ne trečiųjų asmenų veiksmus. Taigi atsakovas privalėjo vykdyti atitinkamą teismo nutartį bei antstolio patvarkymą ir laikyti areštuotas pareiškėjo lėšas savo sąskaitoje, o ne pervedinėti jas antstoliui, kai vykdomoji byla buvo sustabdyta ir apie tai atsakovas žinojo. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas neginčijo VMI antstoliui pervestos sumos teisingumo ar jos apskaičiavimo tikslumo yra nepagrįsta ir su šios bylos ginčo dalyku nesusijusi. Nurodė, kad atsakovas turėjo būti išskirtinai atidus, nes pareiškėjas pateikė atsakovui įrodymus ir apie ikiteisminius tyrimus, vykdomus dėl šioje vykdomojoje byloje įvykdytų galimai nusikalstamų veikų.

Trečias suinteresuotasis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) atsiliepime į skundą (b. l. 41) su pateiktu skundu sutiko ir prašė atsakovo skundą tenkinti visiškai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu (b. l. 97-102) atsakovo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ginčas šioje byloje kilo dėl 2012 m. liepos 30 d. MGK sprendimo Nr. S-131 (7-99/2012) teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 5-7; Komisijos byla, b. l. 64-66). Nurodė, jog MGK sprendimu konstatavo, kad VMI sprendimas yra nepagrįstas faktais ir nemotyvuotas teisiškai, todėl mokestinis ginčas turi būti mokesčių administratoriaus išspręstas tinkamai, atsižvelgiant į individualiam teisės aktui įstatymų keliamus reikalavimus, t. y. panaikino VMI sprendimą ir pareiškėjo skundą perdavė VMI nagrinėti iš naujo (b. l. 5-7). Remdamasis MAĮ 2 straipsnio 21 punkto, 144-146 straipsnių nuostatomis ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis nurodė, kad byloje yra kilęs mokestinis ginčas tarp mokesčio mokėtojo UAB „FF lizingas“ ir VMI, kadangi yra ginčijamas mokesčio administratoriaus sprendimas atsisakyti grąžinti (neįskaityti) mokesčio permoką (skirtumą).

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas atsakovui VMI yra pateikęs prašymus grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), kuriais prašoma įskaityti mokestines nepriemokas ir deklaruojamus bei apskaičiuotus nedeklaruojamus mokesčius, kurių mokėjimo terminas nepasibaigęs, taip pat mokesčius muitinėje (b. l. 17, 19). Atsakovui paaiškinus, kad buvo įskaitytos pareiškėjo prašymuose nurodytos mokestinės nepriemokos, pažymėjo, kad 2012 m. balandžio 25 d. VMI sprendime grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) nėra nurodyta, jog pareiškėjui buvo nuspręsta įskaityti UAB „FF Lizingas“ 2012 m. kovo 30 d. ir 2012 m. balandžio 12 d. prašymuose grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) avansiniam nekilnojamam turto mokesčiui (16 000 Lt), Garantinio fondo mokesčiui (33 Lt), gyventojų pajamų mokesčiui (603 Lt), nors pagal VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintas Mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) taisykles (toliau – ir Taisyklės), tokio įskaitymo ar atsisakymo neįskaityti faktas turėjo būti nurodytas 2012 m. balandžio 25 d. VMI sprendime. Įvertinęs bylos duomenis teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo prašymai nebuvo tenkinti ir VMI sprendimu prašomos sumos nebuvo įskaitytos.

Teismas nurodė, kad Vilniaus AVMI 2012 m. balandžio 3 d. išvadoje „Dėl mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo)“ Nr. (4.65)-130-1659 nustatyta, jog iš UAB „FF lizingas“ turimų mokesčių permokų gali būti grąžinta 52 467,43 Lt dydžio mokesčių permoka į antstolio D. B. depozitinę sąskaitą bei į šią sąskaitą nepervesti 2 532,57 Lt, nes UAB „FF lizingas“ tokios grąžintinos mokesčių permokos neturi. Tačiau VMI sprendime grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) nuspręsta grąžinti neįskaitytą 39 438,43 Lt sumą į antstolio depozitinę sąskaitą bei negrąžinti (neįskaityti) 15 561,57 Lt mokesčio permokos. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Vilniaus AVMI 2012 m. balandžio 3 d. išvadoje Nr. (4.65)-130-1659 bei 2012 m. balandžio 25 d. sprendime nurodyta skirtinga negrąžintina (neįskaitytina) mokesčio permokos bei grąžintina neįskaityta suma, nenurodant motyvų, kodėl šios sumos skiriasi, VMI sprendimu buvo pažeista pareiškėjo teisė į apmokestinimo aiškumą. Taip pat šis VMI sprendimas buvo priimtas nesilaikant VMI viršininko 2004 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. VA-186 patvirtintos FR0783 formos reikalavimų, kadangi VMI 2012 m. balandžio 25 d. sprendime nenurodyta nei išvados data, nei numeris, kuria remiantis buvo priimtas VMI sprendimas.

Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog byloje kilo mokestinis ginčas, vadovaujantis MAĮ 145 straipsniu, pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, turėjo jį ginčyti kreipiantis į MGK, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėjas pasinaudojo šia išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovo teiginiais, kad MGK pareiškėjo iškeltą bylą turėjo nutraukti kaip nežinybingą Komisijai. Atkreipė dėmesį, jog antstolis D. B. 2011 m. gegužės 13 d. patvarkyme Vilniaus AVMI areštuoti turtines teises Nr. 0035/11/00772 nurodė, kad jis vykdo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-1060-430/2010 dėl 55 000 Lt išieškojimo iš skolininko UAB „FF lizingas“ išieškotojos L.

R. naudai, todėl patvarkyme nurodė areštuoti pareiškėjui priklausančias turtines teises į esamas ir būsimas lėšas bei turtą (arešto mastas – 55 000 Lt), uždrausti pareiškėjui priimti reikalavimų įvykdymą, valdyti ar disponuoti minėtomis areštuotomis turtinėmis teisėmis 55 000 Lt apimtimi, įpareigoti Vilniaus AVMI, jeigu skolininkui UAB „FF lizingas“ priklausančių piniginių lėšų, jas pervesti į antstolio D. B. depozitinę sąskaitą, neviršijant arešto apimties – 55 000 Lt (Komisijos byla, b. l. 26). Vilniaus apygardos administracinis teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartimi bei antstolio 2012 m. balandžio 23 d. patvarkymu vykdymo veiksmai buvo sustabdyti, o VMI sprendimas grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) priimtas jau 2012 m. balandžio 25 d.

Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2SA-298-798/2012 (teisminio proceso Nr. 2-01-3-09040-2012-4) apeliacine instancija nagrinėjo bylą pagal pareiškėjo skundą antstoliui D. B. dėl antstolio patvarkymo atsisakyti tenkinti UAB „FF lizingas“ prašymą Nr. 01-276 vykdomojoje byloje Nr. 0035/11/00772 ir įpareigoti antstolį jo išieškotą 39 438,43 Lt mokesčių permoką grąžinti VMI arba pareiškėjui. Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad nors vykdomosios bylos sustabdymo atveju išieškojimo veiksmai neatliekami, tačiau nagrinėjamu atveju piniginių lėšų pervedimas į antstolio depozitinę sąskaitą negali būti laikomas išieškojimo veiksmu.

Pagal CPK 628 straipsnio 3 dalies nuostatas, sustabdžius vykdomąją bylą antstolis gali imtis priemonių skolininko turtui surasti bei areštuoti. Priešingu atveju būtų pažeisti išieškotojo interesai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis).

Taisyklių 48.6 punkte numatyta, jog mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčio sumos ir/ar susidarę mokesčio skirtumas įskaitomas (grąžinamas) Įskaitymo taisyklėse nustatyta tvarka pervedama antstoliui pagal jo patvarkymą areštuota mokesčio permoka (skirtumas). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra nustatyta, kad antstolis sustabdytoje vykdomojoje byloje būtų atlikęs kokius nors vykdymo veiksmus, t. y. pervestų piniginių lėšų paskirstymo ar išmokėjimo, todėl vien mokesčio permokos pervedimo po vykdomosios bylos sustabdymo faktas šioje byloje nedaro VMI sprendimo negaliojančiu, kadangi pareiškėjo mokesčio permokos pervedimas į antstolio depozitinę sąskaitą negali būti laikomas išieškojimo veiksmu ir yra galimas. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog po vykdomosios bylos sustabdymo mokesčio permoka negali būti pervedama į antstolio depozitinę sąskaitą, yra nepagrįsti ir atmestini. Dėl teismas konstatavo, jog MGK 2012 m. liepos 30 d. sprendime pagrįstai konstatavo, kad 2013 m. balandžio 25 d. VMI sprendimas nepagrįstas faktais ir nemotyvuotas teisės normomis. Teismo vertinimu, MGK 2012 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. S-131(7-99/2012) priėmė savo kompetencijos ribose, o Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų pažeidimų nėra nustatyta, todėl MGK sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 106-108) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. bei MGK 2012 m. liepos 30 d. sprendimus panaikinti ir palikti galioti 2012 m. balandžio 25 d. VMI sprendimą.

Apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui. Papildomai pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus yra kilęs mokestinis ginčas, nes mokesčių administratorius pažeidė apmokestinimo aiškumo ir teisėtumo principus vykstant ginčui dėl permokos grąžinimo, yra nepagrįsta. Nebuvo paaiškinta, kokiu pagrindu ginčas dėl VMI veiksmo, kai pareiškėjo turima permoka pagal antstolio 2011 m. gegužės 13 d. patvarkymą pervedama į antstolio depozitinę sąskaitą, gali būti vertinamas kaip mokestins ginčas, kurio apskundimui yra taikomi MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai. Pažymi, kad pareiškėjas neginčijo antstoliui pervestos 39 438 Lt sumos teisingumo ar jos apskaičiavimo tikslumo ir pagrįstumo. Taigi tokiu atveju, kai nėra pareiškėjo prašymo grąžinti (įskaityti) 39 438,43 Lt mokesčio permoką (skirtumą), atitinkamai VMI 2012 m. balandžio 25 d. sprendimas nelaikytinas atsisakymu grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), nes toks atsisakymas yra galimas tik tada, kai mokesčių mokėtojas išreiškia savo valią, kad jam būtų grąžintą (įskaityta) būtent tokia mokesčio permoka (skirtumas). Šis VMI sprendimas yra antstolio 2011 m. gegužės 13 d. patvarkymo vykdymas vykdomojoje byloje, taigi bylai kylant iš vykdymo teisinių santykių, byla negali būti priskirta mokestinių ginčų kategorijos byloms.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 113-114) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad atsakovo apeliacinis skundas yra grindžiamas tik teiginiais, jog ginčas nėra laikytinas mokestiniu. Mano, kad apeliacinis skundas yra be motyvų, jame nepateikti jokie argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas tariamai nenurodė pagrindo, dėl kurio šios bylos ginčas gali būti vertinamas kaip mokestinis, nepagrįstas jokiomis aplinkybėmis. Teigia, kad apeliantas pateikia neteisingus paaiškinimus dėl pareiškėjo prašymų atsakovui grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką nebuvimo. Toks prašymas byloje yra pateiktas ir užfiksuotas. Nurodo, kad apeliantas nei MGK, nei pirmosios instancijos teismui nepateikė dokumentų, kurie pagrįstų atsakovo poziciją.

Trečias suinteresuotasis asmuo atsiliepimu (b. l. 115) į apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas centrinis mokesčių administratorius apskundė teismui Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. S-131 (7-99/2012), kuriuo buvo panaikintas atsakovo 2012 m. balandžio 25 d. sprendimas Nr. 877469 grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) pareiškėjui. Centrinis mokesčių administratorius skunde nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija išnagrinėjo bylą, kuri nepriskirtina mokestinių ginčų kategorijai, todėl byla turėjo būti nutraukta, kaip nežinybinga Mokestinių ginčų komisijai.

Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalis nustato, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

Nagrinėjamos administracinės bylos priskirtinumo administracinių teismų kompetencijai klausimas yra išspręstas šioje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartimi (b. l. 80-85).

Mokestiniai ginčai – tai ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalis). Identiška mokestinių ginčų sąvoka yra įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2012 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 877469 apskaičiavo pareiškėjo 39 438,43 Lt mokesčių permoką (skirtumą) ir šią sumą įskaitė antstoliui, grąžindama ją į antstolio depozitinę sąskaitą. Taip pat šiuo sprendimu negrąžino (neįskaitė) 15 561,57 Lt mokesčio permokos (skirtumo) (MGK bylos l. 6-7). Pareiškėjas šį centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą apskundė Mokestinių ginčų komisijai ir prašė jį panaikinti (MGK bylos l. 1-3).

Nors atsakovas skunde nurodė, kad pervesdamas pareiškėjui grąžintiną mokesčio permoką (skirtumą) į antstolio depozitinę sąskaitą vykdė antstolio patvarkymą vykdomojoje byloje, veikdamas pagal Civilinio proceso kodekso normas, reguliuojančias vykdymo procesą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nėra pagrindas ginčo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2012 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 877469 panaikinimo nepripažinti mokestiniu ginču. Visų pirma, centrinis mokesčių administratorius pareiškėjui grąžintiną (įskaitytiną) mokesčių sumą nusprendė pervesti į depozitinę antstolio sąskaitą vykdydamas mokesčių grąžinimo (įskaitymo) procedūrą. Taigi šis veiksmas pripažintinas minėtos mokesčių administravimo procedūros dalimi. Į antstolio depozitinę sąskaitą pervesta grąžintinų (įskaitytinų) mokesčių suma realiai pareiškėjui nebuvo grąžinta (įskaityta). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtu sprendimu atsakovas nusprendė negrąžinti (neįskaityti) 15 561,57 Lt mokesčių permokos (skirtumo) sumos, kuri, kaip matyti iš centrinio mokesčių administratoriaus 2012 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 877469 turinio, nėra siejama su antstolio patvarkymo vykdymu. Atsižvelgiant į tai, minėtas atsakovo sprendimas pripažintinas mokesčių administratoriaus sprendimu atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), o pareiškėjo skundo dėl tokio atsakovo sprendimo panaikinimo nagrinėjimas ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje pripažintinas mokestiniu ginču.

Todėl Mokestinių ginčų komisijos išnagrinėtas ginčas pagal pareiškėjo skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl jos 2012 m. balandžio 25 d. sprendimo grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) Nr. 877469 panaikinimo yra mokestinis ginčas, atitinkantis Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje įtvirtintus požymius.

Kadangi Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi minėtą pareiškėjo skundą, tinkamai taikė ir aiškino Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalies ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 18 dalies nuostatas, apibrėžiančias mokestinio ginčo sąvoką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo skundą dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo Nr. S-131 (7-99/2012) panaikinimo.

Skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos sprendime išdėstytų faktinių bylos aplinkybių konstatavimas ir analizė nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių su bylos faktinėmis aplinkybėmis, nevertina.

Remiantis išdėstytais argumentais, naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys