A-2051-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2051-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03043-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.8.2; 9.1.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. M. (toliau – ir pareiškėjas) teismui padavė skundą (I t., b. l. 1–9), prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. S-105(7-3/2013), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 68-214 ir Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 44.1-62/10-33. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, jog nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimais, kuriais jam nurodyta sumokėti į biudžetą 34 948 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 31 982 Lt GPM delspinigių ir 3 418 Lt GPM baudą. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose nepakankamai atsižvelgė į pareiškėjo teikiamus įrodymus nagrinėjant bei įvertinant gautų pajamų pripažinimo asmeninėmis pareiškėjo pajamomis, šių pajamų apmokestinimo, piniginių sumų, susijusių su L. B. ir R.

R., bei piniginių operacijų su Norvegijos karalystės piliečiu S. T., pareiškėjo šeimos pajamų ir pajamų iš žemės sklypų pardavimo klausimus. Dėl 2003 m. gautų pajamų pareiškėjas paaiškino, kad Inspekcija nepagrįstai pareiškėjo 2003 m. apmokestinamosiomis pajamomis pripažino į jo asmeninę banko sąskaitą gautą Norvegijos piliečio S. T. pervestą 20 000 Norvegijos kronų (NOK) ir 800 JAV dolerių sumą, I. Ž. pervestą 15 000 NOK sumą bei paties pareiškėjo į sąskaitą įneštas 10 000 Lt ir 4 000 NOK sumas, kurių kilmei pagrįsti pareiškėjas pateikė akivaizdžius įrodymus.

Dėl 2004 m. gautų pajamų paaiškino, kad piniginės operacijos buvo atliktos paprašius pažįstamiems asmenims (L. B. ir kt.), nes jis tuo metu turėjo palankų kursą konvertuojant valiutą, tačiau Inspekcija nesiaiškino tuo metu pareiškėjui galiojusio konvertavimo paslaugos įkainio. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad jo geranoriškai suteikta neatlygintina paslauga konvertuojant valiutą būtų pripažinta jo pajamomis. Dėl 2005 m. gautų pajamų paaiškino, kad Inspekcija jo apmokestinamosiomis pajamomis nepagrįstai pripažino į jo sąskaitą 2005 m. liepos 22 d.

M. K. pervestą 64 887 Lt sumą, kurią pareiškėjas perdavė M. M. kaip užstatą už minėto asmens iš M. M. perkamą žemės sklypą. Dėl 2006 m. gautų pajamų paaiškino, kad mokesčių administratoriaus nustatyta sklypų (duomenys neskelbtini) pardavimo kaina po 51 000 Lt kiekvienas prieštarauja 2006 m. rugpjūčio mėn. realiai įvykusiems sandoriams ir galiojusiai realiai rinkos situacijai vertinant konkretų nekilnojamąjį turtą, todėl pareiškėjui buvo neteisingai apskaičiuotas pajamų mokestis. Paaiškino, kad 2006 metų rugpjūčio mėnesį pigiai parduodamas sklypus jis tikėjosi nepatirti nuostolių dėl 2005 metais įsigytų tų pačių sklypų.

Jis, kaip fizinis asmuo, neprivalo saugoti apskaitos dokumentų, todėl mokesčių administratorius, reikalaudamas iš jo tokių dokumentų, elgiasi neteisėtai. Teigė, kad atliekant mokestinį patikrinimą bei mokesčių ir susijusių sumų apskaičiavimą buvo padaryta procedūrinių pažeidimų dėl paskaičiuotų delspinigių ir baudos. Šiuo atveju nebuvo pagrindo pereiti iš mokestinio tyrimo į mokestinį patikrinimą, nes nenustatyta finansinių nusikaltimų padarymo požymių, mokesčių administratorius nesprendė informacijos perdavimo teisėsaugos institucijoms klausimo ir nebuvo grėsmės, kad pareiškėjas gali paslėpti ar sunaikinti mokestiniam patikrinimui reikalingus duomenis ir pan.

Pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus ir reikiamus dokumentus. Imperatyvios mokesčių teisės aktų nuostatos nesuteikia mokesčių administratoriui teisės iš mokestinio tyrimo pereiti į mokestinį patikrinimą tik todėl, kad mokesčių administratorius mokestinio tyrimo metu nenustatė jokių mokesčio mokėtojo padarytų klaidų, trūkumų ar pažeidimų. Neteisėtas mokestinio tyrimo pakeitimas mokestiniu patikrinimu turėjo įtakos apskaičiuotų sumų nustatymui ir dydžiui. Mokesčių administratorius nepagrįstai ilgai atliko mokestinį tyrimą ir patikrinimą, kuris truko ilgiau nei penkerius metus, todėl 31 982 Lt GPM delspinigių suma iš esmės yra susikaupusi dėl mokesčių administratoriaus neveiklumo ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatytų pareigų nevykdymo.

Pareiškėjas prašė atleisti jį nuo baudų ir delspinigių dalies mokėjimo.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 72–77) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo metu nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 27 d. iki 2005 m. liepos 29 d. pareiškėjas į AB “Swedbank” esančią asmeninę atsiskaitomąją sąskaitą įnešė 95 000 NOK (40 685 Lt). Inspekcija pagrįstai pareiškėjo 2003 m. apmokestinamosioms pajamoms priskyrė 29 724 Lt sumą, nes pareiškėjas nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų (paskolos sutarčių, išlaidų dokumentų ir pan.), įrodančių, kad minėta suma nepriskirtina pareiškėjo apmokestinamosioms pajamoms.

Pareiškėjo atsiskaitomoji sąskaita 2003 m. buvo papildyta 45 052 Lt, tais pačiais metais iš sąskaitos išleista faktiškai tokia pati 45 046 Lt suma. Pareiškėjas darbo užmokesčio pajamų, t. y. GPM apmokestintų pajamų, gavo tik 4 118 Lt. Pareiškėjas teigė, kad jo paties į sąskaitą pervesta 4 000 NOK (1 838 Lt) ir I. Ž. pervesta 15 000 NOK (6 804 Lt) sumos priklauso jo draugui L. B., kurios buvo jam buvo grąžintos arba panaudotos jo reikalams, tačiau nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina minėtų sumų priklausymo L.

B. aplinkybių, be to, nėra jokių dokumentų apie šių sumų panaudojimą L. B. poreikiams. Pažymėjo, kad pareiškėjo ir L. B. paaiškinimai vertintini kaip pareiškėjo gynybinė pozicija, nes nepateikti jokie dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo paaiškinimus, todėl paaiškinimuose nurodytos aplinkybės dėl L. B. duodamų arba pervedamų į jo asmeninę sąskaitą 2003 metais pinigų neatitinka tikrovės. Pareiškėjas nurodo, kad 6 532 Lt, 2 182 Lt ir 2 368 Lt sumos yra S. T. paskola, kuri buvo grąžinta, tačiau pripažįsta, jog neturi sutarties ir teigia, kad paskolą grąžino grynais pinigais, ką patvirtina visą tai matęs liudytojas, pareiškėjo draugas L.

B. Pagal LR civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.871 straipsnio nuostatas, fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų, o CK 6. 875 straipsnyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais neleidžiama. Pareiškėjas nepateikė paskolos sutarčių su S. T., pinigų grąžinimo aplinkybės nurodytos tik abstrakčiai, be datų, o dėl S. T. mirties priešpriešinės informacijos dėl paskolų realumo taip pat nėra, todėl Inspekcija 11 083 Lt sumą pripažino pareiškėjo pajamomis.

Pareiškėjas teigia, kad 10 000 Lt jam davė R. R. tam, jog jis šiuos pinigus įneštų į R. R. banko sąskaitą, tačiau pareiškėjas iš pradžių šiuos pinigus įnešė į savo sąskaitą, iš kurios juos pervedė į R. R. sąskaitą. Pareiškėjas nepateikė paaiškinimų, kodėl pinigus į savo sąskaitą negalėjo įnešti pats R. R. Be to, nustatyta, kad R. R. 2003 metais turėjo labai ribotas finansines galimybes sukaupti 10 000 Lt sumą grynais pinigais, todėl pareiškėjo paaiškinimai dėl 10 000 Lt sumos kilmės abejotini. Dėl 2004 m. pareiškėjo įgytų pajamų atsakovas paaiškino, kad Inspekcija pagrįstai pareiškėjo apmokestinamomis pajamomis pripažino jo paties į sąskaitą įneštą 32 738 Lt sumą.

Nurodė, kad pareiškėjas savo paaiškinimams ir teiginiams pagrįsti nepateikia jokių dokumentų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas pinigus gavo iš kitų fizinių asmenų ir tas lėšas jiems grąžino. Be to, pareiškėjas sąskaitą užsienio valiuta papildė tik 7 778 Lt, o likusią 29 630 Lt sumą į sąskaitą įnešė litais, todėl nėra pagrindo teigti, kad visos pareiškėjo į sąskaitą įneštos lėšos gali būti sietinos su užsienio valiutos keitimu. Dėl 2005 m. pareiškėjo gautų pajamų atsakovas paaiškino, kad dėl 2005 m. liepos 29 d.

į sąskaitą įneštos 50 000 NOK (21 720 Lt) sumos gavimo pareiškėjas jokių paaiškinimų ir pateisinamųjų dokumentų nepateikė, todėl minėta suma pripažinta pareiškėjo su darbo santykiais nesusijusiomis pajamomis. Dėl 2006 m. pareiškėjo gautų pajamų atsakovas paaiškino, kad mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įvertinęs UAB „Inreal“ pateiktą informaciją apie žemės sklypų kainas pardavimo dienai, UAB „Landsale“ preliminarias sutartis dėl turto pirkimo sutarčių sudarymo, taip pat tai, jog pareiškėjas savo banko sąskaitą laikotarpiu nuo 2003 m. rugpjūčio 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 18 d. papildė 173 600 Lt ir laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2006 m. rugsėjo 18 d. grąžino 169 137 Lt kredito sumą, įvertinęs sutuoktinių 2006 metų pajamas ir išlaidas, padarė išvadą, kad pareiškėjas už parduotus žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gavo pajamų daugiau, nei nurodyta 2006 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartyje ir tokiu būdu iš dalies norėjo išvengti GPM mokėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu (II t., b. l. 48–60) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad mokestinis ginčas byloje kilo dėl ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais pareiškėjui papildomai apskaičiuotų GPM ir su juo susijusių sumų teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas nurodė, kad Inspekcija, atlikusi pakartotinį pareiškėjo GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., 2012 m. gegužės 29 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 35-134, kuriuo pareiškėjui apskaičiavo 34 948 Lt GPM. Patikrinimo aktu pareiškėjo GPM apmokestinamosiomis pajamomis pripažintos šios pajamos: 2003 m. į pareiškėjo asmeninę banko sąskaitą Norvegijos piliečio S. T. pervesta 20 000 Norvegijos kronų (8 715 Lt) ir 800 JAV dolerių (2 368 Lt) suma; I. Ž. pervesta 15 000 NOK (6 804 Lt) suma bei paties pareiškėjo į sąskaitą įnešta 10 000 Lt ir 4 000 NOK (1 838 Lt) suma; 2) 2004 m. paties pareiškėjo į savo banko sąskaitą įnešta 32 738 Lt suma; 3) 2005 m. paties pareiškėjo į savo banko sąskaitą įnešta 50 000 NOK (21 720 Lt) suma; 4) 2006 m. pareiškėjo už parduotus 3 žemės sklypus gauta 64 396 Lt suma, kuri nebuvo nurodyta žemės sklypų pirkimo-pardavimo dokumentuose. Inspekcija patvirtino apskaičiuotą 34 948 Lt GPM ir už nesavalaikį mokesčio sumokėjimą pareiškėjui apskaičiavo 31 982 Lt GPM delspinigių, bei atsižvelgusi į baudą mažinančias aplinkybes (pareiškėjas patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi) pareiškėjui skyrė 10 procentų dydžio 3 418 Lt GPM baudą. Centrinis mokesčių administratorius patvirtino Inspekcijos sprendimą, o MGK patvirtino VMI prie FM sprendimą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (Žin., 2002, Nr. 73-3085, įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d.) 3, 5, 6 straipsnio 3 dalies, MAĮ 40 straipsnio, 67 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-60/2011, 2010 m. lapkričio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010, 2011 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1216/2011, 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012, 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-863/2010.

Teismas nurodė, kad tais atvejais, kai piniginės lėšos yra pervedamos ar įnešamos grynaisiais pinigais į fizinio asmens sąskaitą, kurioje esančiomis lėšomis jis turi teisę disponuoti, atlikti piniginių lėšų pervedimai (įnešimai) gali būti neapmokestinami GPM tik tuo atveju, jeigu yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog tai nėra fizinio asmens pajamos arba tai yra neapmokestinamosios pajamos. Nepateikus įrodymų, kad tokios lėšos nėra fizinio asmens pajamos arba tai yra neapmokestinamosios pajamos, nuo tokių gautų pajamų turi būti skaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis. Pareiga pagrįsti tokio pobūdžio aplinkybes, t. y. pateikti konkrečius, leistinus ir patikimus įrodymus, kurie pagrįstų jo poziciją, kad į asmeninę sąskaitą pervesti/įnešti pinigai nėra jo pajamos, ar nėra apmokestinamosios pajamos, tenka būtent mokesčių mokėtojui. Šiuo atveju būtent pareiškėjui kyla pareiga paneigti mokesčių administratoriaus atlikto mokestinio patikrinimo metu nustatytus faktus dėl 2003–2006 metų laikotarpiu gautų/įneštų pajamų priskyrimo apmokestinamoms pajamoms.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo 2003 m. gautų pajamų, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, įrodymus, nurodė, kad pareiškėjas 2003 m. iš viso gavo 29 724 Lt (39 000 NOK (17 357 Lt), 800 USD (2 368 Lt) ir 10 000 Lt) nenustatytos kilmės pajamų, kuri mokesčių administratoriaus pagrįstai pripažinta pareiškėjo 2003 m. apmokestinamosiomis pajamomis.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo 2004 m. gautų pajamų, nurodė, kad nustatyti faktiniai duomenys patvirtina, jog pareiškėjas savo asmeniniams poreikiams tenkinti 2004 m. išleido daugiau pinigų (51 340 Lt), nei gavo darbo užmokesčio ir pajamų iš individualios veiklos (viso – 23 854 Lt). Pareiškėjas 2004 m. į atsiskaitomąją sąskaitą įvairia valiuta įnešė 37 410 Lt sumą ir nepateikė jokių į asmeninę sąskaitą įneštų piniginių lėšų kilmę patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų savo teiginiui, kad jis minėtas pinigines operacijas (lėšų konvertavimą) atliko paprašius pažįstamiems asmenims, nes tuo metu turėjo palankų kursą konvertuojant valiutą, pagrįsti. Taip pat neįrodė, kad grąžino konvertuotas lėšas asmenims, kurių prašymu atliko minėtas pinigines operacijas. Be to, pareiškėjas savo sąskaitą užsienio valiuta papildė iš viso 7 778 Lt sumai, o likusią 29 630 Lt sumą į sąskaitą įnešė litais, todėl nėra pagrindo teigti, kad visos pareiškėjo 2004 m. į sąskaitą įneštos lėšos gali būti siejamos su užsienio valiutos keitimu. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagristai 2004 m. pareiškėjo apmokestinamomis pajamomis pripažino paties pareiškėjo į savo sąskaitą įneštą 32 738 Lt (37 410 – 4 672) sumą, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas galėjo dar papildyti savo sąskaitą 4 672 Lt suma, kurią sudaro 4 037 Lt darbo užmokestis, išmokėtas grynais pinigais, ir 635 Lt individualios veiklos pajamos.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo 2005 m. gautų pajamų, nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų ir paaiškinimų, pagrindžiančių 2005 m. liepos 29 d. į savo sąskaitą įneštos 50 000 NOK (21 720 Lt) sumos kilmę, todėl mokesčių administratorius pagrįstai minėtą sumą priskyrė 2005 m. pareiškėjo apmokestinamosioms pajamoms. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Inspekcija 2005 m. apmokestinamosiomis pajamomis pripažįsta į jo sąskaitą 2005 m. liepos 22 d. M. K. pervestą 64 887 Lt sumą, kurią jis perdavė M. M. kaip užstatą už M. K. iš M. M. perkamą žemės sklypą. Patikrinimo akto turinys patvirtina, kad minėta suma pareiškėjo 2005 m. apmokestinamosioms pajamoms nepriskirta.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo 2006 m. gautų pajamų, nurodė, kad pareiškėjo 2006 m. gyventojų pajamų mokesčio bazė nustatyta pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą (MAĮ 70 str. 1, 2 d., VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.1 p., 6 p., 7 p.)). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas už parduotus žemės sklypus gavo pajamų daugiau, nei nurodyta 2006 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, todėl mokesčių administratorius, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nustatęs pareiškėjo pajamas už parduotus žemės sklypus 152 000 Lt (50 000 +51 000 + 51 000) ir atėmęs žemės sklypų įsigijimo ir perleidimo išlaidas (87 603 Lt), pagrįstai apskaičiavo pareiškėjo 2006 metų 64 396 Lt GPM bazę.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis neprivalo saugoti apskaitos dokumentų, teismas nurodė, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog jis, kaip fizinis asmuo, neprivalo saugoti apskaitos dokumentų, todėl mokesčių administratorius, reikalaudamas iš jo tokių dokumentų, elgiasi neteisėtai. Vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 1 punktu, mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija. Šio straipsnio 7 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas) turi teisę duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus atvykti pas mokesčių administratorių, jei tai būtina jo funkcijoms atlikti; duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais. Taigi mokesčių administratorius pagrįstai iš pareiškėjo reikalavo paaiškinimų ir dokumentinių įrodymų apie paties pareiškėjo į jo asmeninę banko sąskaitą įneštų lėšų kilmę ir įrodymų, kad pareiškėjo disponuojamos sumos nėra pareiškėjo pajamos arba šios sumos jau yra apmokestintos GPM.

Teismas, pasisakydamas dėl prašymo atleisti nuo baudų ir delspinigių dalies mokėjimo, vadovavosi MAĮ 100 straipsnio (2007 m. liepos 3 d. MAĮ redakcija) 1 dalies, 141 straipsnio 1 dalies, Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių (2012 m. spalio 1 d. įsakymo redakcija) 5, 7 punktų nuostatomis, MAĮ 40 straipsniu. Teismas, vadovaujantis paminėtomis teisės aktų nuostatomis, konstatavo, kad prašymas atleisti nuo delspinigių ir baudų mokėjimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jei yra nustatytas bent vienas MAĮ 100 ir 141 straipsniuose numatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. MAĮ nenumato galimybės atleisti mokesčių mokėtoją nuo baudų ir delspinigių mokėjimo kitu, negu šiame įstatyme nustatytu, pagrindu. Nagrinėjamu atveju nei vienas iš MAĮ 100 ir 141 straipsniuose numatytų pagrindų nustatytas nebuvo, todėl teisinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais jam apskaičiuotų 31 982 Lt GMP delspinigių ir paskirtos 3 418 Lt GMP baudos mokėjimo nėra. Ilgas pareiškėjo atžvilgiu atlikto mokestinio patikrinimo laikotarpis yra tiesiogiai susijęs ir su pareiškėjo nebuvimu Lietuvoje, nes pareiškėjo ir kitų asmenų paaiškinimai bei papildomi dokumentai patikrinimo metu buvo teikiami tik minėtiems asmenims atvykus į Lietuvą, kas savaime sąlygojo ilgą mokestinio patikrinimo trukmę.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad mokesčių administratoriui nebuvo pagrindo pereiti iš mokestinio tyrimo į mokestinį patikrinimą, teismas pasisakė, kad mokestinio patikrinimo metu tiek pareiškėjas, tiek ir su juo susiję asmenys - L. B. ir R. R., mokesčių administratoriui teikė nenuoseklius paaiškinimus apie gautų (grąžintų) lėšų kilmę ir atliktas pinigines operacijas. Be to, pareiškėjas, parduodamas žemės sklypus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), gavo daugiau pajamų, nei nurodyta pirkimo-pardavimo dokumentuose, dėl ko buvo pagrindas pagrįstai manyti, kad galbūt buvo siekta išvengti GPM mokėjimo. Todėl mokesčių administratorius, vadovaudamasis Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108 patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių 11 punkto nuostatomis ir atsižvelgdamas į anksčiau nurodytas aplinkybes, turėjo teisinį pagrindą pereiti iš mokestinio tyrimo į mokestinį patikrinimą. Teismas priėjo išvadą, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsisakius patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus, pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmestas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 62–81) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai; priteisti iš atsakovo VMI prie FM pareiškėjo naudai visas turėtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartyje nurodytus šio mokestinio ginčo vertinimo aspektus, todėl vėl nemotyvuotai atmetė visus pareiškėjo argumentus ir įrodymus, sprendime iš esmės pakartojo ir pritarė tik mokesčių administratoriaus išvadoms dėl faktinių aplinkybių nustatymo. Palyginus skundžiamą teismo sprendimą su byloje esančiais dokumentais – MGK sprendimu ir atsakovo atsiliepimais į pareiškėjo skundą ir apeliacinį skundą, visuose mokestinio ginčo epizoduose teismas perrašė tuos pačius atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentus dėl visų pareiškėjo paaiškinimų ir pateiktų įrodymų.

2. Teismas neteisingai ir netinkamai vertino pareiškėjo ir atsakovo pateiktus įrodymus. Teismas pažeidė ABTĮ 81, 86 straipsnių nuostatas. Procesinės teisės normų pažeidimai ir netinkamas jų taikymas lėmė tai, jog byla buvo išspręsta neteisingai (ABTĮ 142 str. 1 d.), t. y. byloje nepagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėjo gautos lėšos yra apmokestinamos asmeninės pajamos. Teismas, perkeldamas įrodinėjimo pareigą pareiškėjui, pažeidė įrodinėjimo taisykles, nukrypo nuo LVAT suformuotos įrodinėjimo taisyklių aiškinimo ir taikymo praktikos. Šiuo atveju mokesčių administratorius nesurinko ir nepateikė į bylą įrodymų, kurie vienareikšmiškai ir neabejotinai įrodytų, kad pareiškėjo gautos lėšos būtų jo asmeninės pajamos ir galėtų būti atitinkamai apmokestinamos. Pareiškėjas pateikė tinkamus įrodymus, kurie patvirtina mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstumą.

3. Mokestinis tyrimas ir mokestinis patikrinimas tęsėsi ilgiau nei penkerius metus.

4. Atsižvelgiant į suformuotą LVAT praktiką panašiose bylose, paskaičiuoti delspinigiai ir baudos, viršijantys nurodytą sumokėti mokesčio sumą, neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų, todėl teismas privalėjo priimti sprendimą atleisti pareiškėją nuo baudų ir delspinigių dalies sumokėjimo. Be to, pareiškėjas sumokėjo papildomai priskaičiuotą mokestinę prievolę (10 121,64 Eur), nors nesutinka su ja ir tikisi, kad teisingai išsprendus šį ginčą sumokėti pinigai bus grąžinti arba bus įskaityti už kitas mokestines prievoles.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 89–94) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto GPM bei su juo susijusių sumų. Įrodinėjimo dalykas šioje mokestinio ginčo byloje iš esmės buvo, ar mokesčių mokėtojo ginčo pinigai turėjo būti pripažinti apmokestinamomis pajamomis.

Mokestinės teisės normų interpretavimo klausimai iš principo nekilo ir, teisėjų kolegijos nuomone, bylos baigtis betarpiškai susijusi tik su surinktų faktinių duomenų įvertinimu, kas neatsiejama nuo įrodymų instituto taikymo mokestinių ginčų bylose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas mokestinę bylą dėl įpareigojimo sumokėti fizinių asmenų pajamų mokestį nepagrindus gautų pajamų, administracinėje byloje Nr. A17-301/2007 (procesinio sprendimo kategorija 9.1) yra pažymėjęs, kad „Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas)“.

Teigtina, jog šioje administracinėje byloje mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai leido tvirtinti, kad ginčo pinigai (laikotarpis nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d.) - pagrįstai buvo priskirti pareiškėjo apmokestinamoms pajamoms (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.) .

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtą normą, patikrino byloje esančius bei vertintus įrodymus, iškeltas versijas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tikrai išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino. Procesinės teisės normų nepažeidė (priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nenustatyta prieštaravimų Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 ir 86 straipsniams). Teisėjų kolegija nebeatkartoja išdėstytų faktinių aplinkybių bei atlikto jų visapusiško įvertinimo. Tik nori atkreipti dėmesį į keletą dalykų, kurie tik patvirtina eliminavimą galimybės dėl papildomo apmokestinimo panaikinimo:

pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų, kuriais būtų galima pagrįsti į AB „Swedbank“ sąskaitą įneštus pinigus (2003 m.);

pareiškėjo gautas darbo užmokestis ženkliai viršijo į jo sąskaitą įneštą bei vėliau išimtą pinigų sumą (2003 m.);

paskolos sutarties aplinkybės su S. T. nurodytos abstrakčiai (be konkrečių datų), be to, pastarasis asmuo yra miręs, dėl ko nėra galimybės patikrinti šio sandorio realumo;

iš pareiškėjo pusės nebuvo pateikti tokie faktiniai duomenys, kurie leistų neabejoti, kad ginčo pinigai negalėjo būti priskirti apmokestinamoms pajamoms, t. y. pareiškėjas turėjo teikti įrodymus, paneigiančius mokesčių administratoriaus surinktus, bet tai nepadaryta. Vien teikti paaiškinimai neleidžia paneigti mokesčių administratoriaus įrodymų daugetu grįstos ir apskųstuose sprendimuose įformintos pozicijos.

Taigi surinktų įrodymų visuma neabejotinai buvo įvertinta tinkamai ir teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus pozicija, vėliau patvirtinta ir pirmosios instancijos teismo, kad pareiškėjas nepagrindė ginčo pinigų neapmokestinamumo. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta esminių argumentų, kurie paneigtų Mokestinių ginčų komisijos bei pirmosios instancijos teismo pateiktą argumentaciją (nepaisant apeliacijos į aplinkybę, jog teismo motyvacija iš principo atitinka atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentus) bei padarytas išvadas.

Patvirtinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl pareigos sumokėti apskaičiuotą mokestį, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, koreguotina sprendimo dalis, susijusi su GPM bauda bei delspinigiais. Toks sprendimas sąlygotinas teisingumo bei protingumo kriterijais, teismui konstituciškai suteikta teise vykdyti teisingumą, atsižvelgiant į tai, jog teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas.

Pareiškėjui buvo apskaičiuoti delspinigiai artimi nurodytam sumokėti GPM (GPM – 34 948 Lt; 31 982 - GPM delspinigiai). GPM, kaip nurodo pareiškėjas, sumokėjo. Mokesčiai apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., o pats mokestinis patikrinimas truko pakankamai ilgą laiko tarpą (Patikrinimo aktas Nr. 35-134 surašytas 2012 m. gegužės 29 d.). Tai (teigiama apie įvykdytą mokestinę pareigą, ginčo senumas, mokesčio apskaičiavimo trukmė) suteikia teismui teisę pasiremti teisingumo bei protingumo kriterijais pasisakant atleidimo nuo delspinigių ir baudos plotmėje, priimant galutinį baigiamąjį aktą šioje administracinėje byloje.

Su mokesčiu susijusių sumų mažinimas grįstinas ir jau pirmiau suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant analogiško pobūdžio klausimus.

Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A556 - 2343/2011 sumažinimas atliktas dėl to, kad ikiteisminis bylos nagrinėjimas tęsėsi pakankamai ilgą laiko tarpą, pareiškėjas iš dalies pripažino nesilaikęs teisės aktais nustatytų reikalavimų, sutiko turintis sumokėti papildomai priskaičiuotus mokesčius bei teigė šią prievolę įvykdęs.

Administracinėje byloje Nr. A556 - 2544/2011 delspinigių sumažinimas buvo nulemtas tuo, kad pareiškėja, nors ir pavėlavusi, sumokėjo jai apskaičiuotą GPM mokestį (buvo nustatyta net šio mokesčio permoka), geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi.

Dar vienoje administracinėje byloje Nr. A575– 2144/2011, sprendžiant atleidimo nuo su mokesčiu susijusių sumų klausimą, buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas sumokėjo jam apskaičiuotą papildomą GPM mokestį, į tai, kad GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 40 punktas nebuvo pakankamai aiškus, į tai, kad pareiškėjas nebuvo kaltas dėl padaryto pažeidimo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

T. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą pakeisti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo dalį ta apimtimi, kur buvo atmestas reikalavimas atleisti nuo baudų ir delspinigių mokėjimo, panaikinti ir sumažinti apskaičiuotus gyventojų pajamų mokesčio delspinigius bei baudą iki 50 procentų.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius