A-442-707-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-707/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02536-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintais skundais kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 1 000 000 000 Lt.

Nurodė, kad Ligoninėje jam nebuvo suteiktos gydytojo dietologo, gydytojo dermatologo ir gydytojo oftalmologo paslaugos, nesudarytos tinkamos kalinimo sąlygos, pareiškėjui teko būti palatoje, kurioje vienam asmeniui buvo skirtas tik 2 kv. m plotas, trūko baldų, dieninis apšvietimas nebuvo tinkamas, nes palatoje buvo tik vienas langas. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra poilsio kambario, džiovyklos, skalbyklos, virtuvės, televizoriaus, garso grotuvo ir radijo imtuvo. Ligoninėje taip pat nėra karšto vandens, pareiškėjui nesuteikta teisė atvykus į Ligoninę naudotis dušu. Po 22 val. išjungiami elektros lizdai. Patalynė susidėvėjusi, be spaudų. Pareiškėjas iš Ligoninės išrašytas nebaigus jo gydymo. Teigė, kad Ligoninė 2013 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. 7-364 atsisakė teikti gydytojo dietologo paslaugas ir sudaryti tinkamas kalinimo sąlygas, 2012 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 7-415 atsisakė nubausti asmenis, kaltus dėl to, kad: pareiškėjas prarado maisto porciją (žuvies kotletą), jam neleista išsimaudyti duše, neleista žiūrėti olimpinių žaidynių, pareigūnas atsisakė parodyti asmens ženklą, 2012 m. rugsėjo 7 d. rašte Nr. 7-451 nurodė, kad toliau žemins pareiškėjo orumą, versdama jį vykti į viešąją įstaigą, vilkint pižamą (apatinius rūbus). Dėl tokio kankinimo, žeminimo ir tinkamų bausmės atlikimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė nežmoniškus skausmus, dėl nuolatinio vaistų nuo skausmo vartojimo jam sutriko virškinimas, atsirado skausmai, dėl to pareiškėjas yra nervingas, jį slegia depresija, ligos jam trukdo gyventi: jaučia nuolatinius kojų ir nugaros skausmus, tapo sunku šlapintis, sutriko erekcija, dėl skausmų pareiškėją kankina nemiga, taigi, dėl tokių kančių jam priteistina neturtinė žala.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl jam nesuteiktų gydytojo dietologo paslaugų buvo įvertinti Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtose bylose Nr. I-1627-95/2012 ir Nr. I-3196-815/2012. Pareiškėjo ligos istorija patvirtina, kad jam suteiktos reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir nenustatyta, kad būtų reikalinga dermatologo ar oftalmologo konsultacija. Dėl virškinimo sutrikimo pareiškėjui skirtas reikalingas gydymas, vegetarinis maistas, tačiau rekomenduoto valgymo režimo jis nesilaikė, todėl kilo skunde minimų virškinimo sutrikimų. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo dėl skausmų juosmenyje neskirti, paaiškinta, kad jie sukelia virškinamojo trakto sutrikimus, o tokie požymiai pareiškėjui jau nustatyti. Paskutinį kartą pareiškėjas Ligoninėje gydytas nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2012 m. rugpjūčio 2 d., t. y. 7 dienas, Vidaus ligų skyriaus 1 palatoje. Pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m palatos plotas, tačiau Laisvės atėmimo vietų ligoninė dėl to negali atsakyti, nes negali daryti įtakos atvykstančių gydytis asmenų (suimtųjų ir nuteistųjų) skaičiui ir jų nepriimti, be to, Ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus suimtiesiems ir nuteistiesiems, įtvirtintus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme. Be to, pareiškėjas dėl to galėjo patirti tik trumpalaikius ir mažareikšmius nepatogumus. Kamerų inventorius ir būtiniausi baldai, taip pat televizorių ir technikos turėjimas reglamentuoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse. Tam, kad pareiškėjas turėtų teisę į neturtinės žalos atlyginimą, turi būti nustatytos visos būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau pareiškėjas jam padarytos neturtinės žalos nepagrindė, apsiribojo niekuo nepagrįstais teiginiais, kad kyla dvasiniai išgyvenimai, atsiranda fiziniai skausmai, depresija, nepatogumai, todėl pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo V. K. teisė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, teismas nenustatė būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. nenustatė Laisvės atėmimo vietų ligoninės neteisėtų veiksmų, todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pagal teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.14 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2012 m. rugpjūčio 2 d., pareiškėjas buvo laikomas Ligoninės Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 1, kurios plotas – 22,84 kv. m, joje yra 6 miegamosios vietos. Laisvės atėmimo vietų ligoninė nepateikė duomenų, kiek pacientų nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2012 m. rugpjūčio 2 d. buvo gydoma Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 1, tačiau atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas, nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 1 laikytų asmenų skaičių, visas abejones vertino pareiškėjo naudai. Atsižvelgiant į tai, konstatavo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 26 d. 17 val. iki 2012 m. rugpjūčio 2 d. palatoje Nr. 1 laikytas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktuose nustatytų minimalių reikalavimų, t. y. kad minėtu laikotarpiu pareiškėjui galėjo tekti tik apie 3,81 kv. m palatos ploto.

Teismas sprendė, kad dėl laikymo palatoje, kurioje jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų ir diskomfortą, tačiau aplinkybių, kad dėl to būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu, pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, nenustatė, tokių įrodymų nepateikė ir pats pareiškėjas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jo reikalavimus atlyginti patirtą neturtinę žalą dėl Ligoninės veiksmų patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjo teiginius (išskyrus dėl asmeniui tenkančio ploto Ligoninės palatoje) paneigė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateikti rašytiniai įrodymai. Todėl, neįrodžius Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pareiga atlyginti žalą nekyla.

III. Pareiškėjas V. K. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniu skundu prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje teismas atsisakė tenkinti jo reikalavimus, perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kitą skundo dalį palikti nepakeistą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos teismai yra šališki, nes nepriima visų skundo reikalavimų. Tokiu būdu yra pažeista pareiškėjo teisė į veiksmingą teisminę gynybą. Mano, kad teisės aktai nustato, jog asmenims laisvės atėmimo vietose turėtų būti suteikta ne mažiau kaip 7 kv. m kameros ploto. Nurodo buvęs kankinamas, nes laisvės atėmimo vietoje pareiškėjui nebuvo suteikta veiksminga medicininė pagalba.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atkreipia dėmesį į tai, kad reaguojant į pokyčius įkalinimo įstaigose buvo keičiamas teisinis reglamentavimas, kuris lėmė ir Ligoninės veiklą reglamentuojančių teisės normų kitimą. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodė, jo manymu, palatoje buvusių asmenų skaičių, t. y. kad Vidaus ligų skyriaus 1 palatoje buvo su šešiais asmenimis, todėl tenkantis gyvenamasis plotas vienam asmeniui yra apie 3,81 kv. m. Kartu atkreipia dėmesį į tai, kad Ligoninės Vidaus ligų skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų metu, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad didžiausią žalą patiria asmenys, laikomi kamerose, kur yra pažeidžiami oro temperatūros (šilumos), santykinės oro drėgmės, natūralaus apšvietimo, oro cirkuliacijos (vėdinimo) reikalavimai. Tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai ne kartą tikrinę Ligoninės patalpas minėtų pažeidimų nėra konstatavę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas V. K. kildino iš to, kad jam Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo ir gydymo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista V. K. teisė Laisvės atėmimo vietų ligoninėje būti laikomam palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatos plotas. Reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš to, kad 2012 m. gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, palatos buvo perpildytos, jam nebuvo suteiktos atitinkamų gydytojų paslaugos, trūko baldų, nebuvo poilsio kambario, džiovyklos, skalbyklos, virtuvės, televizoriaus, nebuvo karšto vandens ir nebuvo suteikta teisė naudotis dušu, pareiškėjas prarado maisto porciją, patalynė susidėvėjusi, nebuvo jam leista žiūrėti olimpinių žaidynių, pareigūnas atsisakė parodyti asmens ženklą ir kita.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo laikomas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, tačiau kitų neteisėtų veiksmų buvimo nenustatė.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu patalpų plotu nurodytu laikotarpiu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 punktas (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Iš administracinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas nuo 2012 m. liepos 26 d. (17 val.) iki 2012 m. rugpjūčio 2 d. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nors Laisvės atėmimo vietų ligoninė nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, nes tokie duomenys nėra fiksuojami, bet pripažino, jog kai kuriais atvejais ši norma galėjo būti pažeista. Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl atsižvelgiant į tai, jog palatoje, kurioje gulėjo pareiškėjas, buvo šešios miegamosios vietos, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo gydomas 7 dienas kamerų tipo palatoje, kurioje, atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų ir buvo maždaug 3,81 kv. m, t. y. pareiškėjui gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo pažeista jo teisė į minimalų plotą.

Pastebėtina, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas atsižvelgus į konkrečias aplinkybes gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (žr. EŽTT sprendimą Mandić and Jović v. Slovenia (pareiškimo Nr.5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl and others v. Slovenia (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10). Manytina, jog toks aiškinimas taikytinas ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės atveju. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Vertindama kitus pareiškėjo argumentus dėl netinkamų sąlygų bei veiksmingo gydymo suteikimo, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, teisingai bei pagrįstai išnagrinėjo visus aspektus, todėl nebekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, o teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju kitų pažeidimų, išskyrus pareiškėjo gydymą pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą, nenustatyta. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Dėl neturtinės žalos dydžio priteistino pareiškėjui teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija taip pat pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog dėl 7 dienų, praleistų Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatoje, kurioje jam teko mažesnis plotas nei teisės aktuose nustatytas minimalus, jis patyrė neturtinę žalą. Nors teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas) nesudarymas galėjo lemti pareiškėjui tam tikrus nepatogumus, tačiau šiuo atveju atsižvelgtina į tai, jog pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo palatose buvo gydomas neilgai, t. y. 7 dienas. Be to, Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vidaus ligų skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų metu, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Todėl įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui tuo aspektu, kad, viena vertus, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, tačiau, kita vertus, šie išgyvenimai pagal savo pobūdį laikytini tokiais, jog pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14)).

Pažymėtina, jog pats pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjo teisės pažeidimo fakto konstatavimas šiuo atveju yra tinkama jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo priemonė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys