A-1492-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1492-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-03830-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.6, 56

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), prašydamas:

1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymą Nr. 1P-952;

2) pripažinti, kad pareiškėjas iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų atleistas savo paties prašymu nuo prašymo padavimo dienos – 2014 m. liepos 10 d.;

3) įpareigoti Departamentą išmokėti visas pareiškėjui priklausančias pinigų sumas pagal Statuto 56 straipsnį;

4) priteisti pareiškėjui iš Departamento 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti;

5) priteisti patirtas 2 000 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo buvo nušalintas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų, o remiantis Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi, Departamento generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1P-1668 iš šių pareigų atleistas, nes įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2014 m. birželio 17 d. nutartimi panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukė, nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių. Pareiškėjas 2014 m. birželio 23 d. kreipėsi į Departamentą, prašydamas panaikinti įsakymą dėl atleidimo iš pareigų ir atleisti jį savo noru bei išmokėti priklausančią kompensaciją už 2011–2014 m. nepanaudotas kasmetines atostogas. Departamentas 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668 ne panaikino, o pakeitė, atleisdamas pareiškėją iš pareigų nuo 2011 m. gegužės 10 d. Pareiškėjo nuomone, išnykus aplinkybėms, dėl kurių buvo atleistas, jis savaime turėjo būti grąžintas į anksčiau eitas pareigas, tačiau kadangi tai nėra tikslinga, kreipėsi į atsakovą dėl atleidimo pagrindo ir datos pakeitimo. Atsakovas neturėjo teisės atleisti pareiškėją iš pareigų savo noru nuo 2011 m. gegužės 10 d., nes tokio prašymo tuo metu jis nebuvo pateikęs. Pareiškėjas turėjo būti atleistas nuo 2014 m. liepos 10 d. ir visas laikotarpis įskaitytas į stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. Be to, nuo 2011 m. gegužės 11 d. iki 2014 m. birželio 17 d. pareiškėjas turėtų būti pripažintas nušalintu nuo pareigų, nesant tam teisėto pagrindo, todėl jam priklauso darbo užmokestis už visą nušalinimo laikotarpį. Nuo pareigų pareiškėjas buvo nušalintas ikiteisminio tyrimo pareigūnų sprendimu, todėl valstybei, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, kyla pareiga atlyginti jo patirtą žalą.

Atsakovas Muitinės departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepimu (I t., b. l. 22–27) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad siekdamas apginti savo teises ir iš pareigų būti atleistas savo paties prašymu nuo 2014 m. liepos 10 d., pareiškėjas teismine tvarka turėtų nuginčyti Departamento 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668 ir 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymo pakeitimo įsakymą Nr. 1P-1678, teismo sprendimu būti grąžintas į eitas pareigas ir tik tuomet iš jų atleistas paties prašymu pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 55 straipsnio 5 dalį. Tačiau pareiškėjas yra praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, nes į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 11 d.

Teise kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka ir terminais, ir prašyti teismo administracinę bylą sustabdyti iki LAT nebus išnagrinėtas jo kasacinis skundas, pareiškėjas nepasinaudojo. Atsakovas, priimdamas 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą, veikė teisėtai, nes buvo įsiteisėjęs nuosprendis, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pripažįstama, kad retrospektyvus administracinio sprendimo teisėtumo vertinimas po jo priėmimo atsiradusių aplinkybių kontekste pagal ABTĮ nuostatas nėra galimas.

Be to, LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartyje pripažino, kad pareiškėjas diskreditavo pareigūno vardą, todėl pagal Statuto nuostatas, jis negali būti grąžintas į anksčiau eitas pareigas. Pareiškėjo argumentai, kad iš tarnybos jis turėjo būti atleistas 2014 m. liepos 10 d., t. y. kai buvo gautas jo prašymas, yra visiškai nepagrįsti. Visų pirma, pareiškėjo prašymas Departamente buvo gautas 2014 m. liepos 17 d., o ne 2014 m. liepos 10 d. Be to, pagal Statuto nuostatas, ketinantis savo noru atsistatydinti pareigūnas apie tai raštu turi pranešti prieš 14 dienų.

Pareiškėjo prašyme diena, nuo kurios jis prašo būti atleistas, nebuvo nurodyta. Be to, pareiškėjas nekelia reikalavimo būti grąžintas į eitas pareigas, todėl iš jų negali būti atleistas paties prašymu. Visiškai nepagrįsti pareiškėjo reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei neturtinės žalos priteisimo. Pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas ne darbdavio iniciatyva, o vykdant ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo sprendimus. Tokiu atveju patirta žala atlyginama pagal CK 6.272 straipsnio nuostatas, o tokio pobūdžio bylos nagrinėtinos bendrosios kompetencijos teismuose.

Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (2009 m. kovo 13 d. nutartis adm. byloje Nr. A19-64/2009). Tol, kol nušalinimas nuo pareigų teisės aktų nustatyta tvarka nėra pripažintas nepagrįstu, nušalinimo nuo pareigų laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą neįskaitomas (Valstybės tarnybos įstatymo 42 str.). Be to, pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d., o ne, kaip nurodo, iki 2014 m. birželio 17 d., kai buvo priimta LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu (II t., b. l. 77–84) pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad A. K. iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų jo paties prašymu atleistas 2014 m. birželio 17 d., pakeitė Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1P-952 2 punktą ir jį išdėstė taip: „1. Atleidžiu A. K., Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektorių, 2014 m. birželio 17 d. iš pareigų (atsistatydina savo noru)“; įpareigojo Muitinės departamentą, vadovaujantis Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatomis, apskaičiuoti A. K. priklausantį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. birželio 17 d. ir jį išmokėti; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė. Taip pat teismas priteisė pareiškėjui A. K. iš atsakovo Muitinės departamento 700 Lt (202,73 eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1P-950, kuriuo buvo pakeistas pareiškėjo A. K. atleidimo iš pareigų pagrindas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Departamento generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1P-1668 A. K. nuo 2011 m. gegužės 9 d. buvo atleistas iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų, nes įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo jis nuteistas už nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (I t., b. l. 15). Departamento direktoriaus 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1P-1678 anksčiau nurodytas įsakymas buvo pakeistas vietoj „2011 m. gegužės 9 d.“ įrašant „2011 m. gegužės 10 d.“ (I t., b. l. 16). LAT, išnagrinėjęs A. K. ir kitų nuteistųjų kasacinius skundus, 2014 m. birželio 17 d. nutartimi panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį A. K., S. O. ir E. B. byloje ir jų atžvilgiu pradėtą baudžiamąją bylą nutraukė (I t., b. l. 5–10).

Pareiškėjas su 2014 m. birželio 23 d. prašymu kreipėsi į Departamentą, prašydamas panaikinti Departamento generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668 ir 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 1P-1678, ir atleisti jį iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų dėl išėjimo į pensiją (I t., b. l. 17). Departamentas 2013 m. birželio 27 d. raštu Nr. (5.34)3B-737 informavo pareiškėją, kad Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta galimybė atleisti asmenį iš pareigų dėl išėjimo į pensiją, todėl pasiūlė jam patikslinti prašymą (I t., b. l. 18). Pareiškėjas kreipėsi į Departamentą su 2014 m. liepos 10 d. prašymu atleisti jį iš pareigų savo noru ir išmokėti kompensaciją už 2011–2014 metais priklausančias atostogas (I t., b. l. 13).

Departamento generalinis direktorius 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1P-952 pakeitė 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668 „Dėl A. K. atleidimo iš pareigų“ ir nurodė, kad A. K., vadovaujantis Statuto 44 straipsniu, 55 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir atsižvelgus į LAT 2013 m. birželio 17 d. nutartį bei jo 2014 m. liepos 10 d. prašymą, nuo 2011 m. gegužės 10 d. atleidžiamas iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų (atsistatydina savo noru) (I t., b. l. 12). Pareiškėjas nesutinka su tokiu atsakovo įsakymu, nes mano, kad iš pareigų savo noru jis turėtų būti atleistas nuo 2014 m. liepos 10 d., t. y. prašymo padavimo dienos, o ne nuo 2011 m. gegužės 10 d.

Pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punktą, pareigūnas iš pareigų gali būti atleistas, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo muitinės pareigūnas nuteisiamas už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams arba korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką. Neginčytinai nustatyta, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu A. K. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, nustatytą Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 5 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 50 MGL dydžio (6 500 Lt) bauda (I t., b. l. 40–47). Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi A. K., S. O. ir E. B. apeliacinius skundus atmetė (I t., b. l. 33–37). Įsiteisėjus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiui, Departamento generalinis direktorius 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1P-1668 ir jį patikslinančiu 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1P–1678, vadovaudamasis Statuto 44 straipsniu ir 55 straipsnio 1 dalies 20 punktu, nusprendė atleisti pareiškėją A. K. iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų nuo 2011 m. gegužės 10 d. (paskutinės iki jo nušalinimo nuo darbo dienos). LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartimi konstatavo, kad E. B. pažemino valstybės tarnautojo ir Valstybinės teritorinės muitinės vardą, tačiau nepadarė didelės žalos, todėl jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties. Atitinkamai teismas konstatavo, kad nenustačius, jog E. B. padarė nusikalstamą veiką, turi būti pakeistas ir A. K. kurstymo piktnaudžiauti baudžiamasis teisinis vertinimas, todėl pripažino, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. E. B. veiką teismas pripažino drausminiu nusižengimu ir nurodė, kad turi būti sprendžiamas patraukimo drausminėn atsakomybėn klausimas (I t., b. l. 50–55).

Nurodytos aplinkybės neginčytinai patvirtina, kad Departamento generalinis direktorius, priimdamas 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668, turėjo teisinį pagrindą atleisti pareiškėją iš einamų pareigų, t. y. buvo įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo A. K. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką valstybės tarnybai. ABTĮ taikymo požiūriu tai reiškia, kad, priimdamas šį įsakymą, atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip to iš jo reikalavo įstatymas (Statuto 55 str. 1 d. 20 p.). Kita vertus, nagrinėjamai bylai yra aktualus LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto, reglamentuojančio iš esmės analogiškus teisinius santykius, nuostatų aiškinimas (2012 m. lapkričio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. A662-2459/2012).

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto taikymui lemiamą reikšmę turi ne tai, kad įsakymo dėl pareigūno atleidimo iš pareigų priėmimo metu yra įsiteisėjęs tam tikras teismo nuosprendis, bet tai, kad asmuo faktiškai teismo baigiamuoju aktu yra galutinai pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo arba jam atimta teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų. Faktinių aplinkybių vertinimo pasikeitimas jau priėmus įsakymą dėl pareigūno atleidimo reiškia ne formalių pagrindų taikyti 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą nebuvimą, bet materialių (t. y. faktinių) sąlygų taikyti nurodytą nuostatą pasikeitimą.

Priešingas situacijos aiškinimas iš esmės paneigtų šių nuostatų esmę, t. y. kad pagrindas atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos yra teismo aktas, kuris yra panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Tokia praktika reikštų, kad teismų klaidos, kurios gali būti ištaisytos, nulemtų ypač sunkias ir vėliau neatkuriamas pasekmes asmeniui, nesant faktinio pagrindo joms atsirasti. LVAT praktikoje yra pripažinta, kad darbdavys, atleisdamas pareigūną iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, visuomet prisiima riziką, kad, bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje pripažinus atleistą pareigūną nekaltu, pareigūno atleidimas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą gali tapti neteisėtu ir dėl to darbdavys gali patirti neigiamų padarinių, nes jam gali tekti mokėti už neteisėtai atleisto pareigūno priverstines pravaikštas (2004 m. spalio 20 d. nutartis adm. byloje Nr. A15-862/2004, publikuota LVAT biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 6, 2004, p. 162–166).

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad priešingas nurodytų nuostatų aiškinimas prieštarautų visuotiniams teisingumo, protingumo bei ex iniuria non oritur ius (lot. iš neteisės negali atsirasti teisė) principams, nes išteisintam pareigūnui nebūtų leidžiama eiti anksčiau eitas ar lygiavertes pareigas.

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos aiškinimas suponuoja išvadą, kad pareigūno, kuris iš pareigų atleistas remiantis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, atleidimas yra neteisėtas, jei po įsakymo dėl atleidimo iš pareigų priėmimo galutiniu teismo aktu pareigūnas yra išteisinamas dėl nusikalstamos veikos padarymo. Atleidimo neteisėtumui įtakos neturi tai, kad įsakymo priėmimo metu darbdavys turėjo teisinį pagrindą priimti tokį įsakymą.

Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad neskundžiama LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartimi A. K. buvo išteisintas dėl Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 5 dalį, 228 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo, o jo atžvilgiu pradėta baudžiamoji byla nutraukta. Vadinasi, LAT priėmus 2014 m. birželio 17 d. nutartį, buvo panaikintas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos muitinėje teisinis pagrindas, atleidimas tapo neteisėtu, o pareiškėjas įgijo teisę būti grąžintas į anksčiau eitas ar lygiavertes pareigas Vilniaus teritorinėje muitinėje.

Teismas pažymi, kad atsakovo pareiga užtikrinti pareiškėjo grąžinimą į tarnybą nevaržo jo diskrecijos teisės pasirinkti kitą savo pažeistų teisių gynybos būdą, t. y. išreikšti norą atleisti iš tarnybos paties prašymu. Šią savo teisę A. K. realizavo pateikdamas 2014 m. birželio 23 d. prašymą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad nepageidauja grįžti į tarnybą. Vėliau, t. y. 2014 m. liepos 10 d., atsakovo prašomas pareiškėjas patikslino savo valią dėl atleidimo iš pareigų, t. y. prašė atleisti jį iš tarnybos pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą dėl atsistatydinimo savo noru. Departamentas pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies, t. y. pakeitė 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymo „Dėl A. K. atleidimo“ faktinį ir teisinį pagrindą ir nurodė, kad jis iš pareigų atleidžiamas nuo 2011 m. gegužės 10 d., nes atsistatydina savo noru. Teismas nesutinka su tokia atsakovo išvada ir mano, kad Departamentas netinkamai išsprendė pareiškėjo prašymą, neatsižvelgė į anksčiau nurodytą ir nagrinėjamam ginčui aktualią LVAT praktiką, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Kaip minėta, teisinis pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagrindas išnyko ir A. K. atleidimas iš pareigų tapo neteisėtas LAT paskelbus 2014 m. birželio 17 d. nutartį. Būtent nuo to momento pareiškėjas įgijo teisę reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą. Atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą atleidžiamas nuo 2011 m. gegužės 10 d., t. y. paskutinės iki nušalinimo nuo pareigų dienos. Teismo nuomone, pagal nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, pakeisdamas A. K. atleidimo iš pareigų faktinį ir teisinį pagrindą, Departamentas turėjo nustatyti, kad pareiškėjas iš pareigų atleidžiamas nuo 2014 m. birželio 17 d., t. y. teisinio ir faktinio atleidimo pagrindo išnykimo dienos. Toks teismo aiškinimas iš esmės atitinka anksčiau nurodytą LVAT praktiką, kad pareigūno atleidimas iš pareigų tampa neteisėtas nuo to momento, kai jis yra išteisinamas dėl nusikalstamos veikos padarymo, o darbdaviui tenka pareiga prisiimti visus su neteisėtu atleidimu susijusius neigiamus padarinius, t. y. ir pareigą mokėti už neteisėtai atleisto pareigūno priverstines pravaikštas.

Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jo atleidimo iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas diena turėtų būti 2014 m. liepos 10 d., t. y. prašymo pateikimo diena. Toks vertinimas neatitiktų anksčiau nurodyto teismo aiškinimo, paneigtų ne tik protingumo ir teisingumo principus, bet ir sudarytų galimybę neteisėtai iš pareigų atleistam asmeniui piktnaudžiauti savo padėtimi, t. y. nepagrįstai ilgai delsti dėl valios pašalinti neteisėto atleidimo iš pareigų padarinius išreiškimo. Teismo nuomone, Statuto 55 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios 14 dienų įspėjimo apie atsistatydinimą terminą, nagrinėjamu atveju netaikytinos. Teismas nesutinka su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas yra praleidęs terminus ginti savo pažeistas teises ir reikalauti pakeisti jo atleidimo iš pareigų teisinį pagrindą bei datą. Kaip matyti, pats atsakovas ėmėsi įgyvendinti pareiškėjo valią, tačiau tai padarė nesilaikydamas teismo pateikto aiškinimo. Vadinasi, Departamentas, pakeisdamas generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668 „Dėl A. K. atleidimo iš pareigų“, iš esmės pripažino, kad teisinių santykių kvalifikacija nėra baigta ir pareiškėjas nėra praradęs teisės ginti galimai pažeistas teises. Teismas kaip nepagrįstus atmeta ir atsakovo argumentus, kad, siekdamas realiai apginti savo teises, pareiškėjas turėtų nuginčyti ir Departamento generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą. Minėtas įsakymas iš esmės neteko galios, kai dėl 2014 m. birželio 17 d. pasikeitusios faktinės situacijos buvo pakeistas pareiškėjo atleidimo faktinis ir teisinis pagrindas.

Apibendrinęs išdėstytą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymą ir pripažinti, kad jis iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų atleistas nuo prašymo padavimo dienos –2014 m. liepos 10 d., tenkintinas iš dalies. Pripažįstama, kad pareiškėjas A. K. iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų savo paties prašymu atleidžiamas 2014 m. birželio 17 d., o Departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1P-952 2 punktas keičiamas, jį išdėstant taip: „1. Atleidžiu A. K., Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektorių, 2014 m. birželio 17 d. iš pareigų (atsistatydina savo noru)“.

Pareiškėjas taip pat prašo teismą įpareigoti Muitinės departamentą išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas pagal Statuto 56 straipsnį. Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atleidžiamam iš pareigų muitinės pareigūnui jo atleidimo iš pareigų dieną išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos, išskyrus Statuto 53 straipsnio 2 dalyje nurodytą išeitinę išmoką. Byloje duomenų, kad atleidžiant pareiškėją iš pareigų su juo nebuvo visiškai atsiskaityta, nėra.

Nustatyta, kad, remiantis ikiteisminio tyrimo teisėjo, baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo nutartimis (I t., b. l. 189–199, II t., b. l. 1–41) ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu (I t., b. l. 40–47), pareiškėjas nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d. buvo nušalintas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punktą buvo atleistas neteisėtai, ir įvertinęs tai, kad nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d., vykdant teismo nurodymą, jis buvo nušalintas nuo pareigų, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas yra įgijęs teisę į vidutinį darbo užmokestį, susidariusį per priverstinės pravaikštos laikotarpį, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. birželio 17 d.

Teismas 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi (I t., b. l. 54) įpareigojo atsakovą pateikti pažymą apie pareiškėjo vieno mėnesio ir vienos dienos vidutinį darbo užmokestį. Vykdydamas teismo įpareigojimą, atsakovas pateikė 2014 m. rugsėjo 17 d. pažymą Nr. (5.51/3)-2V-19313, kurioje nurodė vidutinį vienos dienos darbo užmokestį, apskaičiuotą pagal 2011 m. balandžio–birželio mėnesio darbo užmokesčio dydį, ir vidutinį 2011, 2012, 2013 ir 2014 metų vieno mėnesio darbo užmokestį (II t., b. l. 57). Vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nustatyta tvarka. Aprašo 8 punktas nustato, kad tais atvejais, kai teisės aktais garantuojamas vidutinis darbo užmokestis (jo dalis), jis apskaičiuojamas darbuotojo vidutinį vienos darbo dienos užmokestį (apskaičiuotą laikantis šio Aprašo) dauginant iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus. Pagal Aprašo 6.1 punktą apskaičiuojant darbo užmokesčio vidurkį, laikomasi nuostatos, kad skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestį padalijus iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (6.2 p.).

Įvertinęs atsakovo pateiktoje pažymoje nurodytus duomenis, teismas konstatuoja, kad jie nėra patikimi ir objektyvūs, nes vidutinis darbo užmokestis buvo skaičiuojamas pagal tų metų ir mėnesių duomenis, kuriais pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų ir darbo užmokesčio atsakovas jam nemokėjo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pateikti tikslūs duomenys apie pareiškėjo vidutinį vieno mėnesio ir vienos dienos darbo užmokestį, siekiant proceso ekonomiškumo, atsakovas įpareigotinas apskaičiuoti pareiškėjui priklausantį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. birželio 17 d., ir jį išmokėti. Vidutinis darbo užmokestis turi būti apskaičiuojamas vadovaujantis anksčiau nurodyto Aprašo nuostatomis.

Teismas taip pat pažymi, kad neturi teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį, susidariusį nušalinimo laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. gruodžio 3 d., nes nuo pareigų A. K. buvo nušalintas ne atsakovo iniciatyva, bet ikiteisminio tyrimo teisėjo ir teismo nurodymu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A19-64/2009 konstatavo, kad procesinių prievartos priemonių taikymas nėra darbo (tarnybos) teisinių santykių dalis, todėl esant ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimui pritaikyti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio, delspinigių bei tarnybos stažo išspręsti taikomos CK bei Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatos. CK 6.272 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisydama ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tokio pobūdžio bylos nagrinėtinos bendrosios kompetencijos teisme.

A. K. reiškia reikalavimą atlyginti jam 1 000 Lt neturtinę žalą, kurią patyrė, siekdamas su Departamentu išspręsti ginčą dėl jo atleidimo iš pareigų pagrindo ir datos pakeitimo.

Darbo kodekso 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, 2) asmens patirtos žalos, 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Teismas nustatė, kad, priimdamas ginčijamą įsakymą, Departamentas veikė neteisėtai, vadinasi, nagrinėjamu atveju egzistuoja viena iš sąlygų viešajai atsakomybei kilti. Kita vertus, tam, kad būtų tenkinamas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, turi būti konstatuotos visos trys viešosios civilinės atsakomybės sąlygos. Pareiga jas įrodyti tenka pareiškėjui. Įvertinęs pareiškėjo skunde ir jo atstovo teisminio bylos nagrinėjimo metu pateiktus paaiškinimus apie A. K. patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę įtampą, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodytas žalos padarymo faktas. Pagal teismui pateiktus abstrakčius paaiškinimus, negali būti nustatyta, kad dėl neteisėtų Departamento veiksmų pareiškėjas patyrė tokius neigiamus padarinius, kurie galėtų būti pripažįstami neturtine žala. Teismui nėra pateikti jokie tiesioginiai ar netiesioginiai pareiškėjo paaiškinimus patvirtinantys įrodymai, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą negali būti tenkinamas remiantis vien abstraktaus pobūdžio teiginiais. Neįrodžius žalos padarymo fakto, priežastinio ryšio sąlygos egzistavimas nevertintinas.

Apibendrinęs išdėstytą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pripažintina, kad A. K. iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų savo paties prašymu atleidžiamas 2014 m. birželio 17 d., o Departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1P-952 2 punktas keistinas, jį išdėstant taip: „1. Atleidžiu A. K., Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektorių, 2014 m. birželio 17 d. iš pareigų (atsistatydina savo noru)“, Muitinės departamentas įpareigotinas apskaičiuoti (vadovaujantis Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatomis) pareiškėjui priklausantį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. birželio 17 d., ir jį išmokėti. Kita pareiškėjo skundo dalis atmestina.

Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas prašo priteisti jam 2 000 Lt išlaidas, kurias patyrė už advokato Romualdo Vitkaus suteiktas teisines paslaugas (II t., b. l. 66), t. y. 600 Lt už susirašinėjimą su Departamentu dėl įsakymų panaikinimo ir 1 400 Lt už skundo teismui parengimą (II t., b. l. 65). Pagal teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas paslaugas maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgtina į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. teisinių paslaugų teikimo metu, galiojusiu Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo patvirtinta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga. Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad apskaičiuojant maksimalų rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą taikomas koeficientas – 3. Vadinasi, už skundo teismui parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis – 3 000 Lt. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad už skundo teismui parengimą pareiškėjas sumokėjo 1 400 Lt sumą. Ši suma neviršija pagal Rekomendacijas apskaičiuoto rekomenduojamo priteisti darbo užmokesčio dydžio ir yra protinga bei adekvati, todėl gali būti priteista.

Sisteminė ABTĮ 43–45 straipsnių nuostatų analizė patvirtina, kad priteistinos tik su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos (LVAT 2009 m. gegužės 11 d. nutartis adm. byloje Nr. AS575–233/2009, 2009 m. birželio 15 d. nutartis adm. byloje Nr. AS442–292/2009). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atlyginti 600 Lt išlaidas, patirtas dėl susirašinėjimo su Muitinės departamentu, negali būti tenkinamas, nes šios išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu teisme ar paruošimu teismui. Apibendrinęs išdėstytą, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui galėtų būti priteista 1 400 Lt jo realiai patirtų su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų suma, tačiau ši suma jam galėtų būti priteista tik tuo atveju, jeigu visas jo skundas būtų patenkintas. Įvertinęs, kiek pareiškėjo reikalavimų buvo patenkinta, o kiek atmesta ir tai, kad dalis pareikštų reikalavimų buvo patenkinti tik iš dalies, t. y. ne taip, kaip prašė pareiškėjas, teismas konstatuoja, kad iš esmės buvo patenkinta puse teismui pareikštų reikalavimų, todėl pareiškėjo patirtų ir galimų priteisti išlaidų suma (1 400 Lt), mažintina per pusę ir A. K. iš Muitinės departamento priteistina 700 Lt bylinėjimosi išlaidų suma.

III. Atsakovas Muitinės departamentas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 88–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. LAT 2014 m. birželio 17 d. nutartyje nustatyta, kad pareiškėjas buvo išteisintas nenustačius veikos sudėtyje didelės žalos požymio (t. y. visos nusikalstamos veikos sudėties), tačiau jo atlikti veiksmai nebuvo paneigti. Atvirkščiai, buvo patvirtinta, kad A. K. sukurstė pareigūną E. B. piktnaudžiauti tarnyba ir neatlikti muitinio tikrinimo taip, kaip tai nustato teisės aktai, dėl ko pareigūnai savo veiksmais realiai piktnaudžiavo tarnyba ir diskreditavo muitinės pareigūnų vardą, nors dėl to ir negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nustačius, kad teismo nutartimi pareiškėjas buvo išteisintas dėl nusikalstamos veiklos padarymo, tačiau teismui konstatavus pareigūno vardo diskreditavimą, pareiškėjas negalėjo būti grąžintas į muitinės pareigūno pareigas. Taigi, faktiškai dėl tų pačių pareiškėjo atliktų veiksmų atsirado Statuto 55 straipsnio 1 dalies 19 punkte numatytas pareigūno atleidimo pagrindas.

2. Teismas, nepaisydamas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimų, nurodytų aplinkybių netyrė ir nepasisakė dėl aplinkybės, kad pareiškėjo grąžinti į pareigas negalima.

3. Teismas formaliai rėmėsi LVAT 2004 m. spalio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A15-862/2004 (darbdavys prisiima riziką, kad pripažinus pareigūną nekaltu, jo atleidimas iš tarnybos gali tapti neteisėtu). Ši teismo praktika aktuali tik tais atvejais, kai reabilitavus pareigūną dėl padarytos nusikalstamos veikos teismas nekonstatuoja kitų pareigūno veiksmų, dėl kurių jis negali būti grąžinamas į tarnybą, nes atsiranda kitas atleidimo pagrindas.

4. Teismas, spręsdamas senaties termino taikymo klausimą, pažeidė materialinės teisės normas – ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį. Teismas šiame straipsnyje nustatytą senaties terminą susiejo ne su pareiškėjo valia kreiptis į teismą, o su atsakovo valia pakeisti skundžiamą įsakymą.

5. Nagrinėjamoje byloje tam, kad pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 10 d. galėtų būti iš pareigų atleistas savo noru, turi būti panaikintas ne tik Departamento direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymas, bet ir 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymas Nr. 1P-1668. Taip pat turi būti sprendžiamas senaties termino klausimas dėl 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 1P-1668 apskundimo.

6. Teismas, pakeisdamas ginčijamą Departamento direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymą, iš esmės pakeitė ir Departamento direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668, kuriuo pareiškėjas atleistas iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punktą, kadangi Departamento direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymas yra 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymo pakeitimas. Tokiu būdu teismas grąžino pareiškėją į pareigas ir iš jų jį atleido savo noru. Kaip jau minėta, pareiškėjo grąžinti atgal į pareigas nebuvo galima.

7. Teismui pripažinus, kad atsakovo 2014 m. liepos 24 d. įsakymas nepagrįstas, jis turėjo būti grąžintas atsakovui spręsti iš naujo. Taigi, teismas užėjo už pareiškėjo skundo ribų.

8. Pareiškėjo vienos dienos darbo užmokesčio paskaičiavimas, kuris buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui, yra tikslus, atliktas nepažeidžiant Aprašo nuostatų.

Pareiškėjas A. K. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu bei patikslintu atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 99–102) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais. Papildomai pažymima, jog skundas dėl Departamento 2014 m. liepos 24 d. įsakymo apskundimo buvo paduotas nepraleidus nustatytų terminų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1P-952, kuriuo atsakovas pakeitė Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 1P-1668 1 punktą ir A. K. iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų atleido pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (atsistatydina savo noru) nuo 2011 m. gegužės 10 d., teisėtumas ir pagrįstumas. Pareiškėjas taip pat teismo prašė pripažinti, jog iš minėtų pareigų jis buvo atleistas savo paties prašymu nuo prašymo padavimo dienos, t. y. 2014 m. liepos 10 d., įpareigoti atsakovą išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 56 straipsnį, priteisti 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 2 000 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies:

1) pripažino, kad pareiškėjas iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų jo paties prašymu atleistas 2014 m. birželio 17 d.;

2) pakeitė Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1P-952 2 punktą ir jį išdėstė taip: „1. Atleidžiu A. K., Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektorių, 2014 m. birželio 17 d. iš pareigų (atsistatydina savo noru)“;

3) įpareigojo atsakovą, vadovaujantis Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatomis, apskaičiuoti pareiškėjui priklausantį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. birželio 17 d. ir jį išmokėti;

4) priteisė pareiškėjui iš atsakovo 700 Lt (202,73 eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą,

5) kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Atsakovas Muitinės departamentas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį panaikinti, o pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo ribų, pažymi, kad pagal ABTĮ 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis). Todėl vadovaudamasi šiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertina visas bylos aplinkybes, reikšmingas bylos teisingam išsprendimui, nepriklausomai nuo proceso šalių pateiktų argumentų dėl administracinės bylos esmės. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, be kita ko, ir ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš dalies nesutinka.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011 m. balandžio 13 d. dėl A. K. pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartimi pareiškėjas nušalintas nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų 3 mėnesiams (skaičiuojant nuo 2011 m. gegužės 10 d.) (I t., b. l. 189–190). Vykdydamas minėtą teismo nutartį, Vilniaus teritorinės muitinės viršininkas 2011 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 1P-2972 nušalino A. K. nuo pareigų nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2011 m. rugpjūčio 10 d. (I t., b. l. 191). Iš bylos duomenų matyti, jog nušalinimo nuo pareigų laikotarpis teismo nutartimis (bei atitinkamais Vilniaus teritorinės muitinės viršininko įsakymais) tęstas iki 2013 m. lapkričio 10 d. (I t., b. l. 195–196, 197, II t., b. l. 1–4, 8, 9, 11–12, 14–23, 25–29). Paskutinį kartą Vilniaus rajono apylinkės teismas nutartį dėl pareiškėjo laikino nušalinimo nuo pareigų priėmė 2013 m. rugpjūčio 8 d. (minėta, nušalinimo laikotarpis pratęstas iki 2013 m. lapkričio 10 d. (II t., b. l. 31–32)), Muitinės departamento įsakymas Nr. 1P-1092 priimtas 2013 m. rugpjūčio 9 d. (II t., b. l. 30)).

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu A. K. pripažintas kaltu, padaręs veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) 24 straipsnio 5 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje (t. y. sukurstė kitą valstybės tarnautoją piktnaudžiauti tarnybine padėtimi (I t. b. l., 40–47; II t., b. l. 33–40)). Muitinės departamento generalinis direktorius 2013 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1P-1529 pratęsė pareiškėjo laikino nušalinimo nuo Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų laiką nuo 2013 m. lapkričio 10 d. iki įsiteisės Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendis (II t., b. l. 41). 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismas pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį paliko nepakeistą (I t., b. l. 33–37, II t., b. l. 44–48). Muitinės departamento generalinis direktorius 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 1P-1668 atleido pareiškėją iš pareigų nuo 2011 m. gegužės 9 d. įsiteisėjus teismo nuosprendžiui (Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 44 str., 55 str. 1 d. 20 p.) (I t., b. l. 15, 28, 29, II t., b. l. 49). Atsakovas 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1P-1678 pakeitė 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 1P-1668 1 punktą, ir nurodė, jog atleidimo iš pareigų data – 2011 m. gegužės 10 d. (I t., b. l. 16, 30, II t., b. l. 50).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. birželio 17 d. nutartimi panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, o baudžiamąją bylą A. K. atžvilgiu nutraukė (nutraukimo pagrindas – veikoje nenustatytas didelės žalos požymis) (I t., b. l. 5–10, 50–55).

2014 m. birželio 23 d. pareiškėjas kreipėsi į Muitinės departamentą su prašymu panaikinti Muitinės departamento direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668, 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 1P-1678 ir atleisti jį iš Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektoriaus pareigų dėl jo išėjimo į pensiją (I t., b. l. 17, 48). Muitinės departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2014 m. birželio 23 d. prašymą, 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. (5.34)3B-7370 paprašė pareiškėją patikslinti prašymą pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes minėtas aktas nenumatė atleidimo iš tarnybos pagrindo, kuriuo asmuo galėtų būti atleistas jo paties noru dėl išėjimo į pensiją (I t., b. l. 18, 56). 2014 m. liepos 10 d. pareiškėjas atsakovui pateikė patikslintą prašymą, kuriuo prašė: panaikinti Muitinės departamento direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668; atleisti jį iš pareigų pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (savo noru) ir išmokėti kompensaciją už priklausančias atostogas už 2011-2014 metus (I t., b. l. 13, 57).

Ginčijamu 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1P-952 Muitinės departamento generalinis direktorius ne panaikino, o pakeitė Muitinės departamento direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668 (jo 1 punktą) ir A. K. iš pareigų atleido pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą jo paties noru nuo 2011 m. gegužės 10 d. (I t., b. l. 12, 31, II t., b. l. 53).

Taigi, šioje administracinėje byloje nagrinėjama situacija, kai pareiškėjas iš pareigų atleistas pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 20 d.), nustatantį, jog muitinės pareigūnas iš pareigų atleidžiamas, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo muitinės pareigūnas nuteisiamas už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą, nusikalstamą veiką valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams arba korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką. Tačiau po įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos priėmimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikina šį teismo nuosprendį ir pareiškėją išteisina, o baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukia.

Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012, kurioje buvo nagrinėjama iš esmės analogiška situacija, kai asmuo iš tarnybos buvo atleistas pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą (pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba jam atimama teisė dirbti teisėsaugos institucijose, arba dėl kurio vykdymo jis negali atlikti savo pareigų), tačiau vėliau priimamas aukštesnės instancijos teismo sprendimas, kuriuo asmuo išteisinamas, ir teismo nuosprendis, kuriuo šis asmuo pripažintas kaltu, panaikinamas. Šioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad instancinė teismų sistema nulėmė tai, jog apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs asmens baudžiamąją bylą, priėmė išteisinamąjį nuosprendį; šis apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra dalis teismo proceso, kuriame vertinama ta pati faktinė praeityje įvykusi aplinkybė ir analizuojama taikytina teisė, todėl tai, kad situacijos vertinimas pasikeitė po ginčijamo įsakymo priėmimo reiškia ne formalių pagrindų taikyti Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą nebuvimą, bet materialių, t. y. faktinių sąlygų taikyti nurodytą nuostatą pasikeitimą. Priešingas situacijos aiškinimas iš esmės paneigtų Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto esmę, pagrindu atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos laikant teisinį statusą atitinkamu momentu apibrėžiančius teismų aktus, neatsižvelgiant į tai, kad jie yra vėliau panaikinti kaip nepagrįsti ir (arba) neteisėti. Tokia praktika reikštų, kad teismų klaidos, kurios gali būti ištaisytos, nulemtų ypač sunkias ir vėliau neatkuriamas pasekmes asmeniui, nesant faktinio pagrindo joms atsirasti.

Minėtoje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo ir tai, kad darbdavys, atleisdamas pareigūną iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, visuomet prisiima riziką, kurios esmę sudaro tai, jog bet kokioje baudžiamojo proceso stadijoje pripažinus atleistą pareigūną nekaltu, pareigūno atleidimas iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą gali tapti neteisėtu ir dėl to darbdavys gali patirti neigiamų padarinių, nes jam gali tekti mokėti už neteisėtai atleisto pareigūno priverstines pravaikštas (taip pat žr. LVAT 2004 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-862/2004).

Iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi administracinių teismų praktikoje aiškinant situacijas, kai asmuo yra atleidžiamas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą, nustatantį, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė už sunkų nusikaltimą ar nusikaltimą valstybės tarnybai arba bausmė, dėl kurios jis negali eiti savo pareigų, tačiau vėliau priimamas teismo sprendimas, kuriuo asmuo išteisinamas ir teismo nuosprendis, kuriuo jam paskirta bausmė, panaikinamas (žr., pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3786/2011; 2005 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-672/2005).

Vadinasi, ir nagrinėjamu atveju galutinai įsigaliojus bendrosios kompetencijos teismo, nagrinėjusio pareiškėjo baudžiamąją bylą, išteisinamajam nuosprendžiui, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutarčiai, išnyko aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punkto pagrindu, šis atleidimas tapo neteisėtu (žr., pvz., LVAT 2004 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-862/2004, publikuotą LVAT biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 6, 2004, p. 162–166, 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2459/2012). Šiuo atveju, nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutarties priėmimo, pareiškėjas įgijo teisę grįžti į tarnybą.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus teismo baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Iš bylos duomenų matyti, jog po minėtos teismo nutarties priėmimo į Muitinės departamentą pareiškėjas kreipėsi praėjus 6 dienoms, t. y. per protingą terminą. Kaip jau minėta, atsakovui pateiktame prašyme pareiškėjas prašė panaikinti Muitinės departamento direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668, 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 1P-1678 ir atleisti jį iš pareigų dėl jo išėjimo į pensiją. Muitinės departamentas 2014 m. birželio 27 d. raštu Nr. (5.34)3B-7370 paprašė pareiškėją patikslinti prašymą pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes minėtas aktas nenumatė atleidimo iš tarnybos pagrindo, kuriuo asmuo galėtų būti atleistas jo paties noru dėl išėjimo į pensiją. 2014 m. liepos 10 d. pareiškėjas atsakovui pateikė patikslintą prašymą, kuriuo prašė, be kita ko, atleisti jį iš pareigų pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (savo noru). 2014 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 1P-952 atsakovas pakeitė Muitinės departamento direktoriaus 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668 ir A. K. iš pareigų atleido pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (kai atsistatydina savo noru).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamai administracinei bylai reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog šiuo atveju tiek pareiškėjas, tiek Muitinės departamentas iš esmės sutiko su pareiškėjo atleidimo iš pareigų pagrindo pakeitimu (Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punkto pakeitimu į šio statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3786/2011, kurioje apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsakydama į atsakovo teiginį, jog pareiškėjo prašymas pakeisti įsakymo dėl jo atleidimo iš tarnybos formuluotę (t. y. pakeisti atleidimo pagrindą) iš esmės reiškia, kad turi būti prieš tai paneigiamas pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, pažymėjo, kad dėl byloje susiklosčiusių faktinių ir teisinių aplinkybių visumos, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo atleidimo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 16 punktą neteisėtumas yra nenuginčytas teismo sprendimu, kadangi kasacinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo baudžiamąją bylą, panaikino pareiškėjo nuteisimo už nusikaltimą juridinį faktą. Šioje byloje pažymėta, kad įsigaliojus bendrosios kompetencijos teismo, nagrinėjusio pareiškėjo baudžiamąją bylą iš naujo, išteisinamajam nuosprendžiui, teisiškai buvo panaikintas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje teisinis pagrindas ir šis atleidimas tapo neteisėtu. Taigi ir nagrinėjamu atveju apeliantas Muitinės departamentas nepagrįstai teigia, jog tam, kad pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 10 d. galėtų būti iš pareigų atleistas savo noru, turi būti panaikintas ne tik Muitinės departamento direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymas, bet ir 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymas Nr. 1P-1668 (kuriuo A. K. iš pareigų atleistas Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punkto pagrindu).

Atkreiptinas dėmesys, kad Muitinės departamentas nagrinėjo pareiškėjo prašymus, kuriais šis prašė panaikinti 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą, ir 2014 m. liepos 24 d. priėmė įsakymą Nr. 1P-952, kuriuo pakeitė 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą (t. y. individualų teisės aktą, vykdant vidaus administravimo funkcijas) bei nurodė, kad pareiškėjas iš pareigų atleistas Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Vadinasi pats atsakovas iš esmės sutiko nagrinėti 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymo pakeitimo/panaikinimo klausimą ir pats de facto pakeitė 2013 m. gruodžio 4 d. įsakymą Nr. 1P-1668.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad atsakovas iš esmės sutiko, jog Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2014 m. birželio 17 d. nutartį nutraukti baudžiamąją bylą (nesant nusikaltimo sudėties) neliko teisinio pagrindo pareiškėjui būti atleistam iš tarnybos pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punktą, ir šiuo atveju turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į jo eitas pareigas, arba, pareiškėjui nepageidaujant grįžti į tarnybą, dėl jo atleidimo pagrindų pakeitimo. Šiuo gi atveju atsakovas atsižvelgė į A. K. išreikštą pageidavimą netęsti tarnybos ir nusprendė jį atleisti atsistatydinus savo noru.

Aukščiau nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisėtai ir pagrįstai pakeitė Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1P-952 2 punktą ir jį išdėstė taip: „1. Atleidžiu A. K., Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektorių, 2014 m. birželio 17 d. iš pareigų (atsistatydina savo noru)“, panaikinamas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, šiuo aspektu patikslina tik tai, jog ginčijame akte turi būti nurodytas ir atleidimo nuo 2014 m. birželio 17 d. pagrindas, t. y. Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 50 straipsnio 1 dalies 1 punktas.

Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo metu galiojęs Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. liepos 20 d.) bei Valstybės tarnybos įstatymas (nuo 2014 m. birželio 14 d. galiojusi redakcija) nereglamentavo klausimų, susijusių su asmens, atleisto iš tarnybos pagal minėto statuto 55 straipsnio 1 dalies 20 punktą, grąžinimu į pareigas. Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 40 straipsnis nustatė tik tai, kad muitinės pareigūnas nušalinamas nuo pareigų Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 34(1) straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad nušalinimo terminui pasibaigus, valstybės tarnautojas grąžinamas į eitas pareigas, jeigu po nušalinimo nėra pagrindo atleisti jį iš pareigų. Pagal šio straipsnio 2 dalį, už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas. Valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą. Delspinigiai nemokami, jeigu valstybės tarnautojui žala atlyginta kitų įstatymų nustatyta tvarka. Be to, nuo pareigų nušalintas valstybės tarnautojas nepraranda valstybės tarnautojo teisės dirbti kitą darbą pagal šio įstatymo 161 straipsnį.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 1 straipsnio 2 dalį, Valstybės tarnybos įstatymas muitinės pareigūnams taikomas tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja šis statutas, o pagal šio straipsnio 3 dalį – darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai muitinės pareigūnams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas. Pažymėtina, kad pagal Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalį darbuotojui, kuris buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalis, kuria atsakovas įpareigotas, vadovaujantis Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatomis, apskaičiuoti pareiškėjui priklausantį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. birželio 17 d. ir jį išmokėti, naikinama ir grąžinama teismui nagrinėti iš naujo, kadangi, kolegijos vertinimu, minėta pažyma atitinka šio aprašo nuostatas. Be to, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį pareiškėjo reikalavimą iš naujo, turėtų atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 11 d. dirba UAB „Passenger Ground Services“ (I t., b. l. 14).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą pakeisti:

1. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo Muitinės departamentą, vadovaujantis Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatomis, apskaičiuoti A. K. priklausantį vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. birželio 17 d. ir jį išmokėti, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

2. Patikslinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 pastraipą, nurodant, kad Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2014 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. 1P-952 2 punktu A. K., Vilniaus teritorinės muitinės posto inspektorius, atleistas iš pareigų 2014 m. birželio 17 d. pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 1 punktą (atsistatydina savo noru).

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė