A-858-1361-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1361/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00291-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo D. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, D. S. ir B. S., trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimų, sutarties panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuroras, siekiantis apginti viešąjį interesą, (toliau – ir Prokuroras) su prašymu (I t., b. l. 2−7) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1. panaikinti Utenos apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. 10-05-567 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę (mišką) (duomenys neskelbtini)“ dalį, kuria B. S. suprojektuotas ir patvirtintas perduotinas neatlygintinai nuosavybėn 3,8 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (vertė – 4516 Lt), esantis (duomenys neskelbtini) ir šio įsakymo 1 priedo Piliečių, kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiems žemės sklypai, sąrašo Eil. Nr. 61 eilutę;

2. panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 56124-43-9531 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje B. S. į buvusių savininkų B. G. ir A. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 3,17 ha žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,9 ha žemės ūkio paskirties sklypą (vertė – 608 Lt) ir 1,94 ha (vertė – 2610 Lt) miškų ūkio paskirties sklypą, esančius (duomenys neskelbtini);

3. panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 56124-43-9532 dėl nuosavybės teisės atkūrimo kaimo vietovėje B. S. į buvusio žemės savininko E. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 1 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,96 ha miško sklypą (vertė – 1298 Lt), esantį (duomenys neskelbtini);

4. pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2006 m. kovo 30 d. dovanojimo sutartį (duomenys neskelbtini), pagal kurią 3,8 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) padovanotas D. S. (toliau – ir Dovanojimo sutartis);

5. taikyti restituciją natūra ir įpareigoti D. S., grąžinti valstybei 3,8 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas prašyme ir patikslintame prašyme (I t., b. l. 2-7, 158-164) nurodė, kad Panevėžio apygardos prokuratūroje 2012 m. gruodžio 4 d. buvo gautas atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) pareiškimas dėl viešojo intereso gynimo, kuriame NŽT nurodė nustačiusi, kad atsakovės B. S. vardu yra parengta ir Kauno apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 5 d. patvirtinta išvada Nr. 3164/3756 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodyta, kad B.

S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų B. G. ir A. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 3,17 ha žemę, iš kurios grąžintinai žemei priskirta 2,94 ha ir grąžintinam miškui priskirta 0,79 ha, kad B. S. vardu parengta ir Utenos apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 22 d. patvirtinta išvada Nr. 3367/3784, kurioje nurodyta, kad atsakovė turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko E. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytą 1 ha žemės sklypą, kuris priskirtas grąžintinam miškui.

Taip pat nurodė, jog Utenos apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 10-05-567 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) (duomenys neskelbtini)“ patvirtintas piliečių, kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiesiems žemės ir miško sklypai, sąrašas bei patvirtinta grąžintinų sklypų pagrindinė naudojimo paskirtis, nuspręsta B. S. atkurti nuosavybės teises į 3,8 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas) bei patvirtinta žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio.

Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 56124-43-9531 B. S. atkurtos nuosavybės teisės į buvusių žemės savininkų B. G. ir A. P. iki nacionalizacijos valdytą 3,73 ha žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,9 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir 1,94 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), o Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 56125-43-9532 atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko E. B. iki nacionalizacijos valdytą 1 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,96 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

Šių sprendimų pagrindu Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir NTR) B. S. vardu 2001 m. rugsėjo 7 d. buvo įregistruotas vienas 3,8 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodant naudmenas – 0,9 ha ariamos žemės plotas ir 2,9 ha miško plotas. Šis sklypas 2006 m. kovo 30 d. dovanojimo sutarties, įsigaliojusios 2006 m.gegužės 24 d. (toliau – ir Dovanojimo sutartis), pagrindu buvo įregistruotas D. S. vardu.

Pareiškėjas, remdamasis žemės ūkio paskirties žemės ir miško žemės sąvokomis bei faktinėmis aplinkybėmis, jog didžiąją Sklypo, į kurį atsakovei buvo atkurtos teisės, sudaro miško žemė, teigė, jog šiam Sklypui pagrindinė žemės naudojimo paskirtis (žemės ūkio paskirtis) buvo nustatyta pažeidžiant imperatyvią Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsnio 1 dalies nuostatą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 patvirtintų Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklių (toliau – ir Paskirties nustatymo taisyklės) 3 punkto nuostatą. Pažymėjo, kad projektavimo metu būtų buvę tikslinga suformuoti du atskirus žemės sklypus.

Taip pat, atsižvelgęs į 2001 m. liepos 10 d. parengtą žemės naudojimo plotų eksplikaciją bei nuosavybės teisės atkūrimo metu nustatytą miško žemės vertes, pažymėjo, kad atkuriant B. S. nuosavybės teises, pažeista imperatyvi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 6 dalies nuostata, kadangi jai galėjo būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn tik lygiavertis miško plotas, kurio vertė – 1712 Lt, tuo tarpu buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn didesnės vertės miško plotas, kurio vertė – 3908 Lt. Be to, pareiškėjo teigimu, yra pažeista ir Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostata, leidžianti valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemę bei mišką grąžinti perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam tik piliečiams, faktiškai gyvenantiems tame rajone, kai tuo tarpu tyrimo metu nustatyta, kad B. S. tik formaliai buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (laikotarpiu nuo 1997 m. rugpjūčio 9 d. iki 2008 m. lapkričio 19 d. atsakovė gydėsi pas šeimos gydytoją (duomenys neskelbtini), 2000-2001 m. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) Kaišiadorių skyriuje jai mokėta senatvės pensija, šiuo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) jai priklausė žemės sklypai ir statiniai, tuo tarpu (duomenys neskelbtini), iki ginčijamų sprendimų priėmimo, atsakovė neturėjo jokio nekilnojamojo turto). Taip pat nustatyta, kad atsakovei B. S. Sklypas buvo perduotas, atkuriant nuosavybės teises nepriėmus apskrities viršininko įsakymo dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto (duomenys neskelbtini) vietovės patvirtinimo, t. y. pažeidžiant imperatyvias Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 punkto, Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio, 19 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio ir kitų teisės aktų nuostatas, dėl ko aukščiau nurodyti Utenos apskrities viršininko ir Utenos apskrities viršininko administracijos priimti administraciniai aktai yra neteisėti ir turi būti panaikinti, kaip pažeidžiantys imperatyvias įstatymų normas.

Prokuroras pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tuomet, kai sandoris negalioja, viena šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį. Todėl teigė, kad pripažinus neteisėtais ir panaikinus skundžiamus administracinius aktus, turi būti pripažinta negaliojančia, kaip neteisėta ir prieštaraujanti imperatyvioms įstatymų nuostatoms, ir Dovanojimo sutartis, kuria ginčo žemės sklypas perleistas nuosavybėn atsakovui D. S., t. y. turi būti taikoma restitucija (pagal CK 6.145 str.), taip realiai apginant valstybės bei viešąjį interesus.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į tai, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas būtų vykdomas skaidriai, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų. Šiuo atveju ginčas kilo dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Be to, nuosavybės teisių atkūrimo procese valstybės ir visuomenės vardu veikia atitinkamus įgaliojimus turinčios valstybės institucijos, o tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose (I t., b. l. 39-41, 170) sutiko su prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymu bei patikslintu prašymu ir jame išdėstytais reikalavimais bei prašė tenkinti pareiškėjo išdėstytus reikalavimus pilna apimtimi, nurodė analogiškus pareiškimo tenkinimo argumentus kaip ir viešąjį interesą ginantis prokuroras.

Atsakovė B. S. atsiliepime (I t., b. l. 79-80) nurodė, jog nesutinka su jame išdėstytais reikalavimais ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Pabrėžė, jog ginčo žemės sklypas, nepažeidžiant jokių įstatymų ir kitų teisės aktų, buvo suformuotas 2001 metais, NTR centrinio duomenų banko išrašas aiškiai nurodo, jog žemės sklypo plotą sudaro 0,9 ha ariamos žemės ir 2,9 ha miško žemės plotas. Teigė, jog tai, kad ginčo žemės sklypui pagrindinė žemės naudojimo paskirtis nurodyta žemės ūkio yra ne jos ir ne D. S. kaltė, kadangi žemės sklypo formavimu bei kadastriniais matavimais užsiėmė atsakingos institucijos. Pažymėjo, jog, jei projektavimo metu buvo tikslinga suformuoti du atskirus žemės sklypus, tą galima padaryti ir dabar, nenaikinant priimtų administracinių aktų ir dovanojimo sutarties bei netaikant restitucijos.

Atsakovas D. S. su pareiškimais nesutiko ir nurodė analogiškus nesutikimo motyvus kaip ir B. S.(I t., b. l. 77-78), o atsiliepime į patikslintą pareiškimą (I t., b. l. 171-173), be kita ko, pabrėžė, jog niekuo nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl faktinės B. S. gyvenamosios vietos. Nurodė, kad nuo 2000 m. gruodžio 12 d., kuomet ji deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), ji faktiškai ten ir gyveno, tačiau gydėsi (duomenys neskelbtini), kadangi šio centro šeimos gydytoja gerai žinojo jos ligos istoriją. Nurodė, kad į buvusią gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) kiekvieną mėnesį vežiojo motiną pasiimti pensijos, kartais šie važiavimai sutapdavo su apsilankymu pirminės sveikatos priežiūros centre. Teigė, jog prokuroro samprotavimai dėl neva formaliai deklaruotos B. S. gyvenamosios vietos grįsti tik prielaidomis ir turėtų būti atmesti. Taip pat pažymėjo, jog prokuroro pareiškimas turėtų būti atmestas, kaip paduotas praleidus įstatymu nustatytus terminus, kadangi dar 2001-2002 metais Zarasų rajono apylinkės prokuratūra atliko patikrinimą dėl ginčo žemės sklypo, t. y. prašymas dėl viešojo intereso gynimo galėjo būti pateiktas jau tuo metu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinės saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – Saugomų teritorijų tarnyba) atsiliepimuose (I t., b. l. 75-76, 175-177) nurodė, jog sutinka su pareiškėjo prašymais ir prašė tenkinti pareiškėjo reikalavimus. Pabrėžė, jog pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį, darytina išvada, jog B. S. nepagrįstai atkurtos nuosavybės teisės (duomenys neskelbtini) regioniniame parke. Pabrėžė, kad ginčo žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) regioninio parko (duomenys neskelbtini) hidrografiniame draustinyje, t. y. vienoje griežčiausių apsaugos funkcinių zonų, todėl šiame žemės sklype rekreacinių statinių statyba, kuria nori užsiimti atsakovas D. S., draudžiama. Taip pat Saugomų teritorijų tarnyba pritarė Prokuroro argumentams dėl ginčo žemės sklypo pagrindinės naudojimo paskirties – žemės ūkio – nustatymo neteisėtumo, kadangi didžioji žemės sklypo dalis, t. y. net 2,9 ha iš 3,8 ha yra apaugusi mišku ir teigė, jog visi šie argumentai rodo, jog ginčijami administraciniai aktai turi būti panaikinti, o pareiškėjo reikalavimai patenkinti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu (I t., b. l. 183-194) pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, pareiškimą tenkino – panaikino Utenos apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. 10-05-567 dalį, kuria B. S. suprojektuotas ir patvirtintas perduotinas neatlygintinai nuosavybėn 3,8 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė – 4516 Lt), esantis (duomenys neskelbtini) ir šio įsakymo 1 priedo Piliečių, kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiems žemės sklypai, sąrašo Eil. Nr. 61 eilutę, panaikino Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 56124-43-9531 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje B. S. į buvusių savininkų B. G. ir A. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 3,17 ha žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,9 ha žemės ūkio paskirties sklypą (vertė – 608 Lt) ir 1,94 ha (vertė – 2610 Lt) miškų ūkio paskirties sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), panaikino Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 56124-43-9532 dėl nuosavybės teisės atkūrimo kaimo vietovėje B. S. į buvusio žemės savininko E. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 1 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,96 ha miško sklypą (vertė – 1298 Lt), esantį (duomenys neskelbtini), pripažino negaliojančia ir panaikino 2006 m. kovo 30 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią 3,8 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo padovanotas D. S., bei pritaikė restituciją natūra ir įpareigojo atsakovą D. S., grąžinti valstybei minėtą 3,8 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).

Teismas, įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą bei bylos medžiagą, nustatė, jog B. S. nedalyvavo žemėtvarkos projekto rengimo (jo papildymo) procese ir tokiu būdu pažeidė 1998 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – ir Metodika) nuostatas. Pažymėjo, jog Žemės reformos įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos (toliau – ir Tvarka) ir Metodikos nuostatos imperatyviai numato, jog nuosavybės teisės perduodant nuosavybėn neatlygintinai yra atkuriamos tik esant patvirtintiems kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektams. Nustatė, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovei Sklypas buvo perduotas nepriėmus apskrities viršininko įsakymo dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės patvirtinimo bei konstatavo, kad priimant Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimus Nr. 56124-43-9531 ir Nr. 56125-43-9532 dėl nuosavybės teisių atkūrimo B. S., perduotas jai nuosavybėn lygiavertis 3,80 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) nebuvo suformuotas pagal patvirtintą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, nors toks reikalavimas yra imperatyviai įtvirtintas aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatose. Atsižvelgdamas į tai, teismas šiuos administracinius aktus pripažino neteisėtais ir priimtais pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Remdamasis ginčo laikotarpiu galiojusioje Žemės įstatymo redakcijoje numatytais žemės ūkio paskirties žemės ir tokios žemės naudotojų apibrėžimais, taip pat Lietuvos Respublikos Miškų įstatyme įtvirtintu miško žemės apibrėžimu, pagrindinės žemės naudojimo paskirties nustatymą formuojant naujus žemės sklypus ir suformuotų ar pertvarkytų žemės sklypų pagrindinės žemės naudojimo paskirties keitimą reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo“ (šio nutarimo 2011 m. sausio 21 d. redakcija) patvirtinto Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) nuostatomis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog žemės ūkio paskirties žemė yra skirta vystyti veiklai, susijusiai su žemės ūkio produktų gamyba. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo žemės sklypo, kurio bendras plotas 3,8 ha, dalis – 2,9 ha (76,3 proc.), yra mišku apaugęs plotas, kuris atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą miško žemės sąvoką, ir tik dalis – 0,9 ha yra ariama žemė ir konstatavo, kad 3,8 ha žemės sklypui Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio – nustatyta pažeidžiant aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas.

Įvertinęs faktines bylos aplinkybes – Kauno apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 5 d. patvirtintoje išvadoje Nr. 3164/3756, Utenos apskrities viršininko 2000 m. gruodžio 22 d. patvirtintoje išvadoje Nr. 3367/3784 nurodytas buvusių žemės savininkų iki nacionalizacijos valdytų žemės sklypų vertes bei inžinieriaus A. L., pagal 2001 m. liepos 10 d. parengtą žemės naudojimo plotų eksplikaciją, apskaičiuotą Sklypo naudmenų vertę, atsižvelgęs į Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies ir 16 straipsnio 6 dalies nuostatas, teismas nurodė, jog atkuriant B. S. nuosavybės teises, galėjo būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn tik lygiavertis miško plotas, t. y. toks, kurio vertė – 1712 Lt, tačiau buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn didesnės vertės miško plotas, kurio vertė – 3908 Lt. Konstatavo, kad tokiu būdu buvo pažeistos imperatyvios Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatos.

Teismas pažymėjo, jog ginčo metu galiojusi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies redakcija imperatyviai nurodė, jog valstybiniuose parkuose ir draustiniuose miškas galėjo būti grąžinamas tik asmenims, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, t. y. tie asmenys turėjo ne tik deklaruoti savo gyvenamąją vietą, bet ir faktiškai būti susietas su šiomis teritorijomis pastoviais saitais. Vertino bylos duomenis ir nustatė, kad atsakovė tik nuo 2000 m. gruodžio 12 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), jokio nuosavo turto šiame rajone neturėjo, duomenų apie tai, kad atsakovė būtų naudojusis seniūnijos teikiamomis paslaugomis, nėra. Tuo tarpu iki 2000 m. gruodžio 12 d. B. S. gyveno (duomenys neskelbtini), kur nuosavybės teise turi du žemės sklypus bei statinius, ji, laikotarpiu nuo 1997 m. rugpjūčio 9 d. iki 2008 m. lapkričio 19 d. buvo prisirašiusi (duomenys neskelbtini) ir jame gydėsi, valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija 2000-2001 m. laikotarpiu jai mokėta Sodros Kauno skyriaus Kaišiadorių skyriuje, pristatoma kiekvieną mėnesį į (duomenys neskelbtini). Išanalizavęs šias faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė B. S. tik formaliai buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), todėl laikytina, kad B. S. atkuriant nuosavybės teises, pažeista Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalies nuostata. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas darė išvadą, jog skundžiamais administraciniais aktais nuosavybės teisės atsakovei buvo atkurtos perduodant didesnės vertės miško sklypą nei buvo galima, ginčo sklypui nepagrįstai nustatyta pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, B. S. žemės sklypas atkuriant nuosavybės teises perduotas nepriėmus apskrities viršininko įsakymo dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės patvirtinimo, be to, nuosavybės teisės atsakovei atkurtos pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas – perduodant neatlygintinai miško sklypą valstybiniame parke (duomenys neskelbtini), nors faktiškai ji šiame rajone negyveno. Atsižvelgdamas į išdėstytą bei tai, jog individualus administracinis aktas negali prieštarauti Konstitucijai ir (arba) įstatymams, teismas administracinius aktus pripažino neteisėtais iš esmės bei juos panaikino.

Dėl prokuroro teisės ginti viešąjį interesą, teismas pažymėjo, kad pagal įstatymus, teisė spręsti, ar yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar jo nėra suteikta prokurorui. Dėl to kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti.

Pažymėjo, kad prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kaip administracinės bylos šalis, turi tokias pačias procesines teises ir pareigas, kaip ir bet koks pareiškėjas (ABTĮ 56 str.). Nurodė, kad prokurorui, kaip viešąjį interesą ginančiam subjektui, taikytinos ABTĮ 33 ir 34 straipsniuose nustatytos termino kreiptis į administracinį teismą skaičiavimo ir šio termino atnaujinimo taisyklės, t. y. bendrasis vieno mėnesio terminas, kuris šiuo atveju skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimas pažeidžia viešąjį interesą.

Vertino faktines aplinkybes ir nurodė, kad prokuratūroje tyrimas dėl galimai pažeisto viešojo intereso buvo pradėtas 2012 m. balandį, po to, kai buvo gautas 2012 m. gruodžio 3 d. Tarnybos raštas Nr. 1SD-(7.3)-2829 „Dėl viešojo intereso gynimo“. Tyrimo metu nustatyta, kad administraciniais aktais, kuriais atsakovei B. S. atkurtos nuosavybės teisės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam miško žemės sklypą, buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo, Žemės įstatymo, Miškų įstatymo, Paskirties nustatymo taisyklių bei Paskirties nustatymo aprašo nuostatos, o nustačius šiuos pažeidimus, prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, į teismą kreipėsi 2012 m. gruodžio 27 d., nepraleidęs minėto vieno mėnesio termino.

Teismas pažymėjo, jog byloje nustačius, kad ginčijami administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ir asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teises į nusavintą turtą, teisėtus interesus, t. y. nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimti aktai prieštarauja imperatyviosioms normoms, neabejotinai yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas būtų kuo greičiau pašalintas. Nurodė, kad teisės į nuosavybės teisių atkūrimą gynimas yra ir viešojo intereso gynimas, siekiant, kad asmenų nuosavybės teisės būtų atkuriamos laikantis įstatymų reikalavimų, o valstybės ir savivaldybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimus, laikytųsi įstatymo bei kitų teisės aktų reikalavimų.

Teismas, pažymėjęs, jog vien skundžiamų administracinių aktų panaikinimas viešojo intereso realiai neapgintų, nes ginčo žemės sklypas Dovanojimo sutarties pagrindu perėjo atsakovo D. S. nuosavybėn, sprendė, jog turi būti tenkinami ir kiti pareiškėjo reikalavimai, t. y. pripažinta negaliojančia Dovanojimo sutartis, kuria aptariamas ginčo sklypas nuosavybės teise perėjo atsakovui, bei taikoma restitucija, ginčo žemės sklypą grąžinant valstybės nuosavybėn. Pažymėjo, jog dovanojimo sutartis pripažintina negaliojančia, atsižvelgiant į tai, jog ja atsakovo nuosavybėn perėjo Sklypas, į kurį nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus B. S. buvo atkurtos aukščiau neteisėtais pripažintų ir naikintinų administracinių aktų pagrindu. Nurodė, jog vadovaujantis ABTĮ 92 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija. Rėmėsi CK nuostatomis ir atkreipė dėmesį, jog CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ji gali būti netaikoma, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų, t. y. šiose normose neįtvirtinta nuostatos, kad niekinio sandorio atveju restitucija netaikoma sąžiningam asmeniui, todėl sprendė, kad atsakovo D. S. sąžiningumas šiuo atveju nevertintinas.

Vertino tai, jog panaikinus minėtus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, iš esmės lieka nebaigta B. S. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, todėl nurodė, kad NŽT, veikdama pagal įstatymus, turi pakartotinai operatyviai išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus.

III. Atsakovas D. S. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 197-199), kuriuo prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą atmesti.

Nurodo, kad nepagrįstai buvo padaryta išvada, jog atsakovė B. S. faktiškai negyveno (duomenys neskelbtini). Teigia, jog Lietuvos Respublikoje nėra teisės akto, numatančio pareigą gyventi būtent deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir pažymi, kad laisvo kilnojimosi ir galimybės laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą teisė yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu aplinkybių vertinimu ir teigia, jog terminas kreiptis su pareiškimu į teismą yra praėjęs, kadangi tyrimas dėl Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų veiksmų bei Sklypo Zarasų rajono apylinkės prokuratūros buvo atliktas dar 2001-2002 m. ir tuomet, nepraleidžiant terminų, galėjo būti pateiktas analogiškas prašymas dėl viešojo intereso gynimo. Pažymi, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nepasisakė dėl jo prašymo taikyti senatį.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba, atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 2-4) sutiko su atsakovo apeliacinio skundo reikalavimu panaikinti skundžiamą Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą, tačiau nesutiko su apeliacinio skundo reikalavimu atmesti Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą.

Atsakovas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsakovei B. S. atkuriant nuosavybės teises buvo pažeistos imperatyvios įstatymų nuostatos, tačiau nurodo, kad, remiantis ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, teismas turi priimti sprendimą dėl visų pareikštų reikalavimų. Atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą, nepasisakė dėl atsakovo D. S. atsiliepime pateikto prašymo Prokuroro reikalavimams taikyti senaties terminą. Mano, kad dėl šios priežasties nebuvo išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės, todėl yra tikslinga perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuroras, siekiantis apginti viešąjį interesą, atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 7-10) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Prokuroras, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybę, jog atsakovė B. S. faktiškai negyveno (duomenys neskelbtini), nustatė itin argumentuotai ir detaliai įvertinęs įrodymus. Papildomai pažymėjo, jog tokia teismo pozicija atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Nesutinka, kad buvo pažeistas ABTĮ 33 straipsnyje kreipimuisi į teismą numatytas vieno mėnesio terminas. Pažymi, kad prokurorui, kaip viešąjį interesą ginančiam subjektui, termino kreiptis į teismą dėl sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimo pradžia skaičiuojama nuo tada, kai jis gavo pakankamai duomenų, kad buvo pažeistas viešasis interesas, arba nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti.

Atsižvelgiant į tai, kad prokuroras, ginantis viešąjį interesą, nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis, jam apie tai, kad buvo pažeistas viešasis interesas tampa aišku tik tuomet, kai yra surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų apie šį faktą. Būtent nuo šio momento ir yra skaičiuojama minėto termino kreiptis į teismą pradžia. Nurodo, kad Nacionalinės žemės tarnybos pareiškimas „Dėl viešojo intereso gynimo“ prokuratūroje buvo gautas 2012 m. gruodžio 4 d., o prašymas teismui paduotas 2012 m. gruodžio 27 d., t. y. nepraleidus vieno mėnesio termino.

Prokuroras paaiškino, jog 2001 m. lapkričio 19 d. Zarasų rajono apylinkės prokuratūroje gautose Utenos apskrities viršininko administracijos išvadose „Dėl Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų tarnybinio nusižengimo“ klausimas dėl viešojo intereso gynimo nebuvo keliamas, o atliekant apeliaciniame skunde nurodytą tyrimą medžiaga buvo renkama pagal tuo metų galiojusio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Teigia, jog termino kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo pradžios ir ieškinio senaties termino negalima sieti su minėto tyrimo atlikimu.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad senaties instituto taikymas ginant viešąjį interesą yra susijęs su teisinių vertybių pusiausvyra (teisinio stabilumo ir visuomenei svarbių interesų užtikrinimo). Teigia, jog įstatymų leidėjas viešajam interesui teikia daugiau reikšmės nei privačiam bei pažymi, kad, nustačius viešojo intereso pažeidimus, nereagavimas į juos šalinant neteisėtas pasekmes, neatitiktų konstitucinio teisinės valstybės ir teisingumo principų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl administracinių aktų, kuriais atsakovei B. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės, teisėtumo ir pagrįstumo, dovanojimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią 3,8 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) padovanotas D. S., panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, skundžiamu 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino Utenos apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. 10-05-567 dalį, kuria B. S. suprojektuotas ir patvirtintas perduotinas neatlygintinai nuosavybėn 3,8 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) ir šio įsakymo 1 priedo Piliečių, kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiems žemės sklypai, sąrašo Eil. Nr. 61 eilutę; panaikino Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 56124-43-9531 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje B. S. į buvusių savininkų B. G. ir A. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 3,17 ha žemę atkūrimo, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,9 ha žemės ūkio paskirties sklypą ir 1,94 ha miškų ūkio paskirties sklypą, esančius (duomenys neskelbtini); panaikino Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 56124-43-9532 dėl nuosavybės teisės atkūrimo kaimo vietovėje B. S. į buvusio žemės savininko E. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 1 ha žemę atkūrimo, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,96 ha miško sklypą, esantį (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia ir panaikino 2006 m. kovo 30 d. dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią 3,8 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) padovanotas D. S. bei taikė restituciją natūra, įpareigojant D. S. grąžinti valstybei 3,8 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).

Pateiktu apeliaciniu skundu atsakovas D. S. nesutinka su priimtu teismo sprendimu ir padarytomis išvadomis. Pareiškėjas sprendimą ginčija iš esmės dviem pagrindais: pirma, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog atsakovė B. S. faktiškai negyveno (duomenys neskelbtini); antra, teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nepasisakė dėl jo prašymo taikyti senatį, nes terminas kreiptis su pareiškimu į teismą yra praėjęs, kadangi tyrimas dėl Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų veiksmų bei Sklypo Zarasų rajono apylinkės prokuratūros buvo atliktas dar 2001-2002 m. ir tuomet, nepraleidžiant terminų, galėjo būti pateiktas analogiškas prašymas dėl viešojo intereso gynimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi viso Panevėžio apygardos administracinio 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str. 1 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais jis grindžiamas, todėl šioje nutartyje jų nekartos ir išsamiau pasisakys tik dėl apeliaciniame skunde keliamų argumentų.

Dėl pirmojo argumento, t. y. dėl faktinės atsakovės B. S. gyvenamosios vietos, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 str. 1 d.). Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 str. 1 d.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad B. S. 2000 m. gruodžio 12 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), pilietei O. P. priklausančiame bute (I t., b. l. 138). (duomenys neskelbtini) Namų ūkio knygos Nr. 2 1998 – 2002 m. išrašas patvirtina, jog B. S. nuo 2000 m. (duomenys neskelbtini) neturėjo nei gyvenamųjų namų, nei privačios žemės, nei gyvulių bei paukščių. Duomenų, kad iki 2000 m. būtų turėjusi nuosavo turto šiame rajone taip pat byloje nėra pateikta. Pažymėtina, kad iki 2000 m. gruodžio 12 d. B. S. gyveno (duomenys neskelbtini). Minėtoje gyvenamojoje vietoje atsakovė B. S. nuosavybės teise turi du žemės sklypus bei statinius – gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus (tai patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (I t., b. l. 142-147). Taigi iš to, kas nurodyta, darytina išvada, kad B. S., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.12 straipsnio 1 dalies prasme, nuolatinė gyvenamoji vieta, kaip asmeninių ir ekonominių interesų vieta, yra (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog laikotarpiu nuo 1997 m. rugpjūčio 9 d. iki 2008 m. lapkričio 19 d. B. S. buvo prisirašiusi viešojoje įstaigoje (toliau – ir VšĮ) (duomenys neskelbtini), esančioje adresu (duomenys neskelbtini), ir joje gydėsi (b. l. 150-151). Pagal Kauno teritorinės ligonių kasos pateiktą pažymą-priedą „Asmuo gydėsi asmens sveikatos priežiūros įstaigoje nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d.“ atsakovė per 24 mėnesius 35 kartus (skirtingomis kalendorinėmis dienomis) lankėsi VšĮ (duomenys neskelbtini). Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Kaišiadorių skyriaus 2013 m. gegužės 28 d. raštą Nr. (10.1)S-38591 B. S. 2000-2001 metais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kaišiadorių skyriuje buvo mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Ši išmoka buvo pristatomi adresu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovė valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos pristatymo metu visada būdavo nurodytu adresu, kas teisėjų kolegijos vertinimu įrodo, jog pareiškėja faktiškai gyveno adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat paminėtina ir tai, jog byloje nėra duomenų, kad B. S. būtų naudojusis (duomenys neskelbtini) teikiamomis paslaugomis. Todėl, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes ir byloje esančius dokumentus, teisėjų kolegija atmeta apelianto D. S. argumentus, kad jis asmeniškai vežiodavo savo motiną B. S. į VšĮ (duomenys neskelbtini) kaip nepagrįstus, ir nurodo, jog atsakovas nepateikė jokių jo argumentus patvirtinančių įrodymų.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip teisingai nurodo atsakovas D. S. apeliaciniame skunde, nėra jokio teisės akto, kuriame būtų įtvirtinta, jog faktinė asmens gyvenamoji vieta turi sutapti su deklaruota gyvenamąja vieta. Šiuo atveju nustatyta, kad atsakovės B. S. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), o faktinė – (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje (akto redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.) buvo įtvirtinta, kad valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė ir miškas grąžinami perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės sklypą ar miško plotą tik piliečiams, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Atkūrimo įstatymas imperatyviai reglamentuoja tai, jog valstybiniuose parkuose ir draustiniuose miškas galėjo būti grąžinamas tik asmenims, gyvenantiems tame rajone, kuriame yra valstybinis parkas ar valstybinis draustinis, t. y. asmuo turėjo ne tik deklaruoti savo gyvenamąją vietą toje teritorijoje, bet ir faktiškai būti susietas su šiomis teritorijomis pastoviais saitais.

Dėl apelianto nurodyto argumento, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nepasisakė dėl jo prašymo taikyti senatį, teisėjų kolegija nurodo, kad byloje esantys duomenys patirtina, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. gruodžio 4 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą su 2012 m. gruodžio 3 d. prašymu Nr. 1SD-(73)-2829, kuriame prašė kreiptis į teismą su pareiškimu dėl 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimų, kuriais buvo suprojektuotas, patvirtintas ir perduotas B.

S. 3,8 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), dovanojimo sutarties, kuria B. S. padovanojo minėtą žemės sklypą sūnui D. S., panaikinimo ir restitucijos taikymo. Surinkęs bei įvertinęs pateiktus duomenis, Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras 2012 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, gindamas viešąjį interesą, kuris galimai buvo pažeistas Utenos apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 10-05-567 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę (mišką) (duomenys neskelbtini)“ suprojektavus ir patvirtintus B.

S. perduotiną neatlygintinai nuosavybėn 3,8 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė – 4516 Lt), esantį (duomenys neskelbtini), Utenos apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 56124-43-9531 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje B. S. į buvusių savininkų B. G. ir A. P. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 3,17 ha žemę“, perdavus neatlygintinai nuosavybėn 0,9 ha žemės ūkio paskirties sklypą (vertė – 608 Lt) ir 1,94 ha (vertė – 2610 Lt) miškų ūkio paskirties sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 56124-43-9532 „Dėl nuosavybės teisės atkūrimo kaimo vietovėje B.

S. į buvusio žemės savininko E. B. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 1 ha žemės“, perdavus neatlygintinai nuosavybėn 0,96 ha miško sklypą (vertė – 1298 Lt), esantį (duomenys neskelbtini), ir prašė panaikinti šiuos aktus, dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią 3,8 ha žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) padovanotas D. S. bei taikyti restituciją. Skundas dėl viešojo intereso gynimo paduotas teisę ginti viešąjį interesą turinčio subjekto (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies 1 punktas, ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas ir 56 straipsnio 1 dalis).

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, p. 206–230, 2005 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-67/2005, 2005 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS10-27/2005, 2007 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-660/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007), ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 5(15), p. 184–229). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2012 m. gruodžio 4 d. Panevėžio apygardos prokuratūroje gavus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašymą ginti viešąjį interesą, per protingą terminą surinko prašymui paduoti į teismą dėl viešojo intereso gynimo reikalingus dokumentus ir informaciją, pareiškėjo prašymas teismui buvo paduotas nepraėjus nė mėnesiui, t. y. 2012 m. gruodžio 27 d., laikytina, kad prokuroro prašymas dėl ginčo dėl pirmiau minėtų reikalavimų buvo paduotas nepraleidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto skundo (prašymo) padavimo administraciniam teismui termino.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnis nustato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.).

Paminėta, kad nuo priimtų ginčijamų administracinių aktų iki prokuroro kreipimosi į teismą dienos dėl viešo intereso gynimo praėjo daugiau nei dešimties metų laikotarpis (nuo 2001 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. gruodžio 27 d.), kuris viršija CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą senaties terminą, o tai sudaro teisines prielaidas spręsti, ar nėra pagrindo teismui taikyti senaties terminą ir atsisakyti ginti viešąjį interesą šioje byloje.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme viešasis interesas suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas – tai specifinis procesas, kuriuo siekiama ankstesniems savininkams grąžinti okupacinės valdžios nacionalizuotą ir kitais neteisėtais būdais nusavintą išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas – specifinis, jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A180-48/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2279/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuosavybės teisių atkūrimo proceso pobūdį ir teismų praktiką, vertindama ieškinio senaties instituto taikymo klausimą šiuo konkrečiu atveju, pabrėžia, kad visuomenė yra suinteresuota tinkamu, teisėtu ir skaidriu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuosavybės teisių atkūrimas yra specifinis ir jautrus visuomenėje procesas, nes juo iš esmės siekiama bent iš dalies atkurti socialinį teisingumą, buvusį iki Lietuvos Respublikos okupacijos ir po jos sekusio nekilnojamojo turto nacionalizavimo. Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo skaidrumo, teisėtumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą.

Pabrėžtina, kad specifinis nuosavybės teisių atkūrimo proceso objektas taip pat nėra paprastas turtas. Šioje byloje nuosavybės teisių atkūrimo objektas yra žemė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad žemė, kaip ir miškai, vandens telkiniai nuosavybės teisės atžvilgiu yra ypatingi objektai, nes šių objektų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus, kaip biologinės ir socialinės būtybės, egzistavimo bei visuomeninių ryšių palaikymo ir sklaidos terpė, žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas dar 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, jog specifinė žemės paskirtis ir padėtis, palyginti su kitais nekilnojamojo turto objektais, lemia ir specialų teisinį žemės santykių reguliavimą; Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. ir 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimuose konstatuota, kad Konstitucijoje žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje žemė, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės B. S., yra saugotinoje teritorijoje, t. y. yra (duomenys neskelbtini) regioninio parko (duomenys neskelbtini) hidrografiniame draustinyje. Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. liepos 6 d. yra pažymėjęs, jog konstituciškai nepagrįstas toks teisinis reguliavimas, kai tam tikras žemės, miško, vandens telkinio plotas, esantis valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, kaip lygiavertis turtas vietoje kitur turėtos žemės, miško, vandens telkinio, kurio pagal įstatymą negalima grąžinti natūra (jis yra valstybės išperkamas), suteikiamas tokiems piliečiams, kurie negyvena to valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje, nes toks nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas minėtiems asmenims sudarytų teisines prielaidas atsirasti sunkiai kontroliuojamiems ypač vertingų vietovių kokybiniams pokyčiams (kurie galėtų atsirasti, pvz., dėl labai suaktyvėjusios ūkinės ar kitokios veiklos valstybiniame parke, valstybiniame draustinyje), keltų grėsmę valstybinių parkų, valstybinių draustinių, kaip ypač vertingų vietovių, išsaugojimui. Kaip jau minėta pirmiau, byloje esantys duomenys patvirtina, kad B. S. faktiškai negyveno (duomenys neskelbtini), o tik buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą toje vietovėje, kas, kaip pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, įrodo, jog B. S. negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, esantį saugotinoje teritorijoje.

Kartu pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių B. S. atkūrimas aiškiai pažeidė imperatyvias teisės normas, t. y. B. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant didesnės vertės miško sklypą nei buvo galima, ginčo sklypui nepagrįstai nustatyta pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, perduotas žemės sklypas atkuriant nuosavybės teises nepriėmus apskrities viršininko įsakymo dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės patvirtinimo, be to, nuosavybės teisės B. S. atkurtos perduodant neatlygintinai lygiavertį miško sklypą valstybiniame parke (duomenys neskelbtini), nors faktiškai B. S. šiame rajone negyveno. Kaip minėta, atkuriant nuosavybės teises į žemę, visuomenė suinteresuota teisėtu, skaidriu nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu. Todėl konstatavus akivaizdų nuosavybės atkūrimo proceso ir jo metu priimtų administracinių aktų prieštaravimą imperatyvioms teisės aktų nuostatoms, atsiranda teisinis pagrindas panaikinti neteisėtai priimtus administracinius aktus. Priešingu atveju imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančių administracinių aktų tolesnis galiojimas keltų abejonių viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso skaidrumu ir teisėtumu, valdžios institucijų siekiu tinkamai pabaigti šį svarbų socialinį procesą ir kiek įmanoma, atsižvelgiant į paties nuosavybės atkūrimo proceso Lietuvoje ypatumus bei siekius, teisingiau atkurti buvusių savininkų nuosavybę.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teisėtų lūkesčių apsauga – tai vienas iš Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų. Ji suponuoja inter alia tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga.

Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į bylos aplinkybių specifiką bei nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo apimtį ir šio neteisėtumo akivaizdumą, konstatuotina, kad atsakovės, kuriai atkurtos nuosavybės teisės, lūkesčių dėl šioje byloje ginčijamų teisės aktų, kurie nuo pat pradžių buvo neteisėti, pagrindu susiformavusių faktinių santykių negalima traktuoti kaip teisėtų. Teisinis reguliavimas, atkuriant B. S. nuosavybės teises, buvo pakankamai aiškus. Todėl jos prašymas atkurti nuosavybės teises į akivaizdžiai didesnės vertės miško sklypą saugotinoje teritorijoje nesant apskrities viršininko įsakymo dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės patvirtinimo ir faktiškai negyvenant minėtoje saugotinoje teritorijoje, ką imperatyviai nustato Atkūrimo įstatymas, nagrinėjamu atveju negali tapti pagrindu konstatuoti susiformavus tokį lūkestį, kuris pagrįstų visų dėl jos nuosavybės atkūrimo priimtų administracinių aktų, kuriuos šioje byloje ginčija prokuroras, teisėtumą.

Atsižvelgus į visa tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo teismui atsisakyti ginti viešąjį interesą šioje byloje ir taikyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintą bendrąjį 10 metų senaties terminą.

Dėl atsakovo D. S. apeliacinio skundo argumento, kad 2001-2002 m. Zarasų rajono apylinkės prokuratūra atliko tyrimą dėl Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų veiksmų, todėl tuomet, nepraleisdama terminų, galėjo pateikti analogišką prašymą dėl viešojo intereso gynimo, teisėjų kolegija pažymi, kad 2001 m. lapkričio 19 d. Zarasų rajono apylinkės prokuratūra gavo Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. lapkričio 19 d. raštą su pridėta medžiaga dėl Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų tarnybinio nusižengimo tyrimo.

Zarasų rajono apylinkės prokuratūra, susipažinusi su medžiaga Nr. 79 (pridėta prie šios administracinės bylos) dėl Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų veiksmų, 2002 m. birželio 20 d. nutarimu atsisakė iškelti baudžiamąją bylą nesant Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų veiksmuose nusikalstamos veikos. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtas tyrimas buvo atliekamas, Utenos apskrities viršininko administracijos išvadose „Dėl Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų tarnybinio nusižengimo“ buvo prašoma įvertinti Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo ir kitų darbuotojų veiksmus baudžiamosios teisės aspektu, t. y. ištirti, ar jų veiksmais nepadarytos nusikalstamos veikos.

Iš medžiagoje Nr. 79 esančių duomenų matyti, kad klausimas dėl viešojo intereso gynimo šiame tyrime nebuvo keliamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi medžiagą Nr. 79, nurodo, jog Utenos apskrities viršininko administracija, kreipdamasi į Zarasų rajono apylinkės prokuratūrą, žinojo apie šiurkščius pažeidimus atkuriant nuosavybės teises B. S., tačiau tai, kad Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese ir tuo metu neapgynė viešojo intereso, savaime nereiškia, kad nebėra pagrindo prokurorui vėliau kreiptis į teismą ir ginti viešąjį interesą, nes priešingas Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo, taip pat kitų teisės aktų aiškinimas iš esmės paneigtų prokuroro teisę ir pareigą ginti viešąjį interesą tais atvejais, kai kitos valstybės institucijos jo tinkamai neapgynė.

Viena vertus ydinga, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos tik po tokio ilgo laiko tarpo kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, kita vertus, kaip jau nurodyta pirmiau, buvo padaryti labai šiurkštūs teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimo procesą, pažeidimai atkuriant B. S. nuosavybės teises, dėl ko minėti pažeidimai turi būti pašalinti, todėl atsakovo D. S. argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys; teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Tuo atveju, kai konstatuojamas senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo praleidimas, tai dar nereiškia absoliutaus pagrindo atmesti tokį ieškinį – teismo turi būti pasverta, kuri iš vertybių yra svarbesnė konkrečioje viešojo intereso gynimo byloje, įvertintos visos aplinkybės, dėl kurių ilgą laiką nebuvo kreiptasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, taip pat įvertinti prokuroro, viešojo administravimo subjekto veiksmai, fizinio ar juridinio asmens, kurio naudai priimti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai jų teisėtumo ir sąžiningumo aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-310/2012). Taigi, kaip jau minėta pirmiau, atsižvelgiant į bylos aplinkybių specifiką bei nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu padarytų pažeidimų mastą, šioje byloje turi būti užtikrintas tinkamas valstybės interesų (viešojo intereso) gynimas.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys