A-525-1661-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1661/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02248-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. M. su skundu (b. l. 1–7), kurį patikslino (b. l. 17–23), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. gegužės 23 d. išduoto leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1731 (toliau – ir Leidimas gaminti) dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis;

2) įpareigoti Ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2012 m. spalio 8 d. gavo Ministerijos išduotą leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-6199 (toliau – ir Leidimas plėtrai), pastatant ir įrengiant saulės elektrinę. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. balandžio 16 d. patvirtino, kad elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį. Bendra investicijų vertė – 120 447,76 Lt. 2013 m. gegužės 23 d. Ministerija pareiškėjui išdavė Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1731 saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,02925 MW.

Leidime gaminti pažymėta, kad jis išduotas Leidimo plėsti pagrindu. Be to, šio leidimo dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pareiškėjas Leidimą plėtrai gavo, minėta, 2012 m. spalio 8 d., t. y. galiojant Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2012 m. birželio 21 d. redakcijai. Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 11 dalis nustatė, kad Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis visa elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, naudojančiose atsinaujinančius energijos išteklius privalomai superkama už nustatytą fiksuotą tarifą.

Pagal to paties straipsnio 4 dalies nuostatas, fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, kiekvieniems kalendoriniams metams nustatė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija). Pagal aptariamos Įstatymo redakcijos 20 straipsnio 12 dalį, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti paramos schemą sudarančių skatinimo priemonių, nurodytų Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe fiksuoto tarifo, taikymo tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė.

Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827 (toliau – ir Aprašas), 6.1 punktas nustato, kad elektros energijos gamintojams, naudojantiems atsinaujinančius energijos išteklius, Įstatymo ir Aprašo nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas fiksuotas tarifas, kurį elektros energijos gamintojui ar gamintojų grupei nustato Komisija. Pagal Aprašo 8.2 punkto nuostatas, šis Komisijos nustatytas fiksuotas tarifas taikomas elektros energijos gamintojams, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas nuo 2011 m. gegužės 24 d., kai elektrinių planuojama įrengti galia ne didesnė kaip 30 kW.

Aprašo 9 punkte nustatyta, kad Aprašo 8.2 punkte nurodytiems elektros energijos gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Komisijos nustatyti fiksuoti tarifai. Aprašo 14.1 punkte taip pat nustatyta, kad elektros energija superkama atitinkamam elektros energijos gamintojui ar jų grupei taikomais Komisijos nustatytais fiksuotais tarifais. 2012 m. birželio 21 d. Įstatymo redakcijos 20 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta Komisijos teisė ir pareiga kiekvienais metais peržiūrėti fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams.

Šioje normoje taip pat buvo aiškiai nurodyta, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai taikomi tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijoje buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. 2012 m. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23.

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį peržiūri fiksuoto tarifo didžiausius galimus dydžius, kurie yra taikomi tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pagal aktualią Įstatymo redakciją fiksuoto tarifo nustatytas yra siejamas nebe su leidimo plėsti išdavimo momentu, bet su leidimo gaminti išdavimo momentu. Asmenims, iki 2012 m. gruodžio 31 d. pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą ir iki 2012 m. sausio 31 d. negavusiems leidimo gaminti elektros energiją, yra taikoma naujosios Įstatymo redakcijos 20 straipsnio dalis, kai elektros energija iš gamintojo superkama 12 metų laikotarpiu tarifu, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną.

Nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, bet mažesnė nei 100 kW, galioja Komisijos 2012 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 nustatytas fiksuotas tarifas – 0,69 Lt/kWh. Pareiškėjui išduotame Leidime gaminti, minėta, nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nors Leidimą plėsti V.

M. gavo 2012 m. spalio 8 d., t. y. galiojant Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijai, ir pagrįstai tikėjosi, kad jam 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos bus taikomas 2012 m. galiojęs 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, tačiau faktiškai pareiškėjui bus taikomas 0,69 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo gaminti išdavimo metu. Tiesiogiai taikant naują Įstatymo redakciją ir pareiškėjui nustatant Leidimo gaminti išdavimo dieną galiojantį tarifą įstatymas yra taikomas atgal, pakeičiant Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijoje nustatytą reguliavimą.

Pareiškėjui taikomas fiksuotas tarifas yra nepagrįstai ir neteisėtai sumažinamas 0,75 Lt/kWh. Pareiškėjo įsitikinimu, Ministerija, išduodama Leidimą gaminti, privalėjo užtikrinti, jog jame būtų nustatytas Leidimo plėtrai išdavimo dieną galiojęs tarifas. Priešingu atveju yra pažeidžiami teisės aktai ir pareiškėjo teisėti lūkesčiai bei interesai. Įstatymo pakeitimo įstatyme aptartas tik 5 straipsnio 2 dalies įsigaliojimo momentas, todėl likusios įstatymo normos įsigaliojo nuo 2013 m. vasario 1 d., tad Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013 m. vasario 1 d. ir negalėjo būti taikomos santykiams, susiklosčiusiems iki 2013 m. vasario 1 d.

Ministerija, išduodama Leidimą gaminti ginčijamoje dalyje, neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Įstatymo pakeitimo įstatymo nuostatas ir taip pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Ginčijama Leidimo gaminti dalis taip pat pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei sąžiningumo principus. Pareiškėjui gavus Leidimą plėsti, su kurio išdavimo momentu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo siejamas elektros energijos supirkimo tarifo nustatymas, jam buvo sukurtas teisėtas lūkestis, jog, išpildžius nustatytas sąlygas, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.

Būtent šis teisėtas lūkestis didžiąja dalimi ir suponavo pareiškėjo apsisprendimą įgyvendinti projektą ir atlikti didelės vertės investicijas. Tik žinodamas garantuotą elektros energijos supirkimo tarifą, asmuo gali vertinti savo būsimas investicijas, rengti verslo planą, kreiptis į finansų institucijas dėl energetikos projekto finansavimo ir kt. Ministerijos pareiškėjui išduotas Leidimas gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, lėmė tiek teisėtų lūkesčių, tiek teisinio tikrumo bei teisinio saugumo principų pažeidimą.

Ministerija, išduodama pareiškėjui Leidimą gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo.

Atsakovas Ministerija pateikė atsiliepimą (b. l. 34–42), kuriuo prašė atmesti pareiškėjo skundą.

Paaiškino, kad nuo 2012 m. vasaros atsakovui buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą Įstatymo 2013 m. vasario 1 d. redakcijos 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte, apie 50 kartų. Tai galėjo lemti papildomą kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln.

Lt, kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų, kaip nustato teisės aktai. Įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 tūkstančių prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą.

Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Taip būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių, todėl priėmė Įstatymo pakeitimo įstatymą. Pažymėjo, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus.

Priėmus Įstatymo pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota, tik buvo nustatyta, kad Komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą, kad peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos.

Seimas, priimdamas Įstatymo pakeitimo įstatymą, proporcingai ir adekvačiai siekė bendros tautos gerovės, gynė elektros energijos vartotojus, užkirsdamas kelią elektros energijos kainos nepagrįstam ir neteisingam didinimui. Atkreipė dėmesį, kad Įstatymo pakeitimo įstatymu nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių. Taip pat pažymėjo, kad Leidime gaminti nustatyta reguliuojamos veiklos sąlyga vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d.

įsakymu Nr. 380 (toliau – ir Taisyklės), VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taip pat buvo nurodoma ir iki Įstatymo pakeitimų įsigaliojimo dienos pareiškėjui išduotame Leidime plėtrai. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Įstatymo 2013 m. vasario 1 d. redakcijos 20 straipsnio 7 dalį, neginčijo Leidimo plėsti dalies, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Veiklos sąlyga vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas ir elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, yra bendra teisinė nuostata ir ji įtraukta į visus iki Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, Ministerijos išduotus leidimus gaminti elektros energiją. Leidimas gaminti parengtas vadovaujantis Įstatymu ir kitais teisės aktais, tiksliai įgyvendinant jų nuostatas. Atsakovas nėra įgaliotas priimti sprendimą taikyti arba netaikyti vieną ar kitą elektros energijos supirkimo tarifą.

Pareiškėjo prašymas panaikinti Leidimo gaminti dalį pripažintinas nesukeliančiu teisinių pasekmių, o bylos dalis dėl šio reikalavimo nutrauktina, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai. Vertino, jog Ministerijai viršijus savo kompetenciją bei atlikus kitokius veiksmus negu imperatyviai reikalauja Įstatymas, būtų pažeisti bendrieji viešojoje teisėje veikiantys teisinio reglamentavimo principai. Remdamasi nauja Įstatymo redakcija, Taisyklių reikalavimais bei atsižvelgdama į savo įstatyminės kompetencijos ribas, Ministerija vertino, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, atmestinas.

Taip pat pažymėjo, kad reikalavimas, jog įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2012 m. vasaros spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis.

Ministerijos elektroniniame tinklalapyje buvo nuolat skelbiama informacija apie tūkstančius išduotų leidimų. Remiantis šiomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjas dar prieš jam gaunant Leidimą plėsti, būdamas apdairus rinkos dalyvis, galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu ir nelaikytina, kad jo teisinė padėtis pablogėjo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu (b. l. 105–111) skundą atmetė.

Aptaręs remiantis bylos medžiaga nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad Leidimo plėtrai ir Leidimo gaminti išdavimo pareiškėjui procedūrų laikotarpiu pasikeitė tam tikros Įstatymo nuostatos. Įvertinęs Įstatymo 2012 m. birželio 21 d. redakcijos 20 straipsnio 1, 7, 8 dalis bei nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusios redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalį, teismas priėjo prie išvados, kad pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą tarifai elektros energijos supirkimui buvo taikomi pagal leidimo plėtoti elektros energiją išdavimo datą, o nuo 2013 m. vasario 1 d. tarifai taikomi pagal leidimo gaminti elektros energiją išdavimo datą.

Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, jog iki 2013 m. vasario 1 d. gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad, jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Pažymėta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 buvo nustatyta, kad analogišku būdu besielgęs asmuo yra įgijęs teisėtą lūkestį, kokio buvimą šioje byloje įrodinėja pareiškėjas. Vertinta kad pareiškėjas reikalavimą dėl ginčijamo leidimo dalies panaikinimo reiškia teigdamas, kad jo teisėti lūkesčiai pažeisti, kadangi atliko didelės vertės investicijas tikėdamasis, jog pastačius elektrinę ir gavus leidimą gaminti visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas.

Teismas pažymėjo, kad minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 buvo nurodyta, kad gamintojo konstitucinė teisė į teisėtų lūkesčių apsaugą yra paneigiama iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 ir 6 dalių, kurios įpareigoja valstybę apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus bei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų tautos gerovei, kylančiu teisėtu viešuoju interesu užkirsti kelią ženkliam elektros energijos kainos didėjimui. Lietuvos vyriausias administracinis teismas pažymėjo, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų. Šiuo išaiškinimu teismas rėmėsi vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi.

Vertinta, jog išduodama Leidimą gaminti, Ministerija vykdė tiesiogiai įstatymų leidėjo jai priskirtas funkcijas – teikė administracinę paslaugą. Vadovaujantis Taisyklių 16.1 punktu, Ministerija, išduodama leidimą, nustato leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygas. Tai reiškia, kad atsakovui yra suteikta teisė nustatyti konkrečias sąlygas ir šios teisės ribos yra tiesiogiai susiję su konkrečia veikla, kurią vykdyti išduodamas leidimas ir suteikia teisę. Teisės doktrinoje numatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti ginamas įstatymo papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Taigi, įstatymų leidėjas, gindamas silpnesnę sandorio šalį, šiuo atveju elektros energijos vartotoją, pakeitė Įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir elektros energijos kainų pasikeitimus. Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės.

Pažymėta, jog Leidimas plėtrai pareiškėjui išduotas remiantis teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki 2013 m. vasario 1 d. (šis leidimas laikomas išduotu nuo 2012 m. spalio 8 d.), o Leidimas gaminti V. M. išduotas 2013 m. gegužės 23 d., t. y. galiojant naujai Įstatymo redakcijai, galiojančiai nuo 2013 m. vasario 1 d. Dėl Leidimo gaminti išdavimo pareiškėjas į atsakovą kreipėsi 2013 m. balandžio 24 d. prašymu, taigi taip pat galiojant naujai Įstatymo redakcijai. Leidimo gaminti gavimo procesu susiję teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Ministerija pagrįstai vadovavosi Leidimo gaminti išdavimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Kartu pažymėta, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas V. M. nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metu laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6 ir 7 d.). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi, nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta V. M., remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad prašoma panaikinti Leidimo gaminti dalis yra teisėta ir pagrįsta, priimta vadovaujantis Leidimo gaminti išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, pagrįsta teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo jos naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, o taip pat įpareigoti Ministeriją jame nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 114–122), kuriuo prašo:

1) Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsnio nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

2) Panaikinti 2014 m. vasario 10 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti – panaikinti Leidimo gaminti dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; įpareigoti Ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo motyvą dėl retrospektyvaus naujos redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies veikimo. Tokia išvada prieita neįvertinus Leidimo plėtrai ir Įstatymo pakeitimo įstatymo sukeliamų pasekmių. Sprendžiant dėl retrospektyvaus minėtos nuostatos galiojimo, esminę reikšmę turi ne Leidimo gaminti išdavimo data, bet nustatymas, ar ji padarė poveikį teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki šios nuostatos priėmimo. Pareiškėjo vertinimu, remiantis 2011 m. gegužės 12 d. Įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi ir Aprašo 6.2, 8.2 ir 9 punktais, pareiškėjas jau 2012 metais buvo įgijęs teisę į 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą, kuris turėjo būti taikomas 12 metų nuo Leidimo gaminti išdavimo. Tuo tarpu dėl Įstatymo pakeitimo pareiškėjui priklausantis fiksuotas tarifas sumažintas iki 0,69 Lt/kWh. Taigi, Įstatymo pakeitimo įstatymas turi retrospektyvinį poveikį pareiškėjo įgytų teisių apimčiai. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2834/2013, Ministerijos atsiliepime išdėstyti argumentai, Įstatymo pakeitimo įstatymo aiškinamasis raštas, šio įstatymo rengimo metu vykusios diskusijos, Didžiosios Britanijos Apeliacinio teismo sprendimas panašioje byloje (pridedamas). Pareiškėjo nuomone, Įstatymo pakeitimo įstatymu galimai pažeidžiami Konstitucija ir lex retro non agit principas.

2) Pareiškėjo teisėtus lūkesčius dėl 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuoto tarifo taikymo lėmė ne subjektyvios viltys ar verslo rizika, bet Leidimo plėtrai metu galiojęs teisinis reglamentavimas ir 2012 m. spalio 8 d. išduotas Leidimas plėtrai, t. y. teisėtas lūkestis dėl nurodyto dydžio fiksuoto tarifo 12 metų buvo sukurtas įstatymo lygmeniu. Atkreipia dėmesį į Įstatyme naudojamus sąvokas: fiksuotas tarifas, garantuojamos pajamos, nekintančios skatinimo priemonės. Nesutinka su teismo vertinimu, kad byloje analizuojamas ribojimas (fiksuoto tarifo sumažinimas) pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti vartotojų teises ir teisėtus interesus.

Šiuo aspektu pažymi, jog atsinaujinančių energetikos išteklių plėtra ir jų panaudojimas pats savaime yra viešasis interesas, o elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių – VIAP. Pritaria, kad valstybė turi teisę reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, tačiau tai nereiškia, kad reguliavimas turi būti vykdomas pažeidžiant konstitucinius lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių principus, neišlaikant pamatinių teisėkūros reikalavimų. Teismo argumentai dėl verslininkų rizikos, nuostolių, vartotojų kaip silpnesnės šalies gynimo nepagrįsti.

Pažymi, kad nagrinėjamu atveju sutartiniai santykiai tarp pareiškėjo ir elektros energijos vartotojų nesusiklostė, galima kalbėti tik apie administracinius santykius tarp elektros energijos gamintojų ir valstybės, kuriame pareiškėjas yra akivaizdžiai silpnesnioji šalis. Mano, kad jei teismas ėmėsi vertinti Įstatymo pakeitimo priežastis ir jo konstitucingumo klausimą, turėjo būti įvertintos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Šiuo aspektu pažymi, kad administracinis teismas nevertina administracinio akto bei veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, tad argumentai dėl galimo elektros energijos kainos padidėjimo neturi teisinės reikšmės ginčui.

Nepaisant to, motyvai dėl galimo ženklaus kainos padidėjimo neparemti objektyviais duomenimis, yra prielaidų pobūdžio, prieštarauja logikai. Pastebi, jog svarstant Įstatymo pakeitimo įstatymo projektą buvo deklaruojama teisėtų lūkesčių apsauga, tačiau to nebuvo paisyta. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog Įstatymo pakeitimo įstatymas saulės elektrinių plėtotojams nenumatė protingo pareinamojo laikotarpio, nors tai sąlygojo finansinius praradimus.

3) Teismas iš esmės netyrė ir nevertino pareiškėjo atskirame rašytiniame prašyme pateiktų argumentų dėl Įstatymo pakeitimo įstatymo galimo prieštaravimo Konstitucijai. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo pakeitimo įstatymo 6 straipsnio konstitucingumo nustatymo.

Atsakovas Ministerija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 162–171), kuriuo prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Pasisakydamas dėl viešojo intereso gynimo, cituoja Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, Įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) 13 straipsnio 3 dalies 2 punktą, Pakeitimo įstatymo projekto aiškinamąjį raštą. Nurodo, kad 2012 metais Ministerijai buvo pateikta apie 15 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnes kaip 30kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija, kai galimų mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, taip viršijant suminę įrengtąją galią, numatytą 2013 m. vasario 1 d.

Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punkte 50 kartų. Tai galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt per metus, kuris būtų surenkamas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, Įstatyme nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta tiek prašymų statyti saulės elektrines, bei, kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą.

Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems išduoti leidimai ar pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant Komisijos nustatytu tarifu elektros energijos kaina vartotojams ženkliai padidėtų. Taip būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai. 2013 m. spalio mėnesį saulės elektrinių įrengtoji suminė galia, asmenims realizuojant tik iki 2012 m. gruodžio 31 d. pradėtus projektus, siekė 69 MW ir Įstatymo tikslą viršijo 7 kartus. Dėl to elektros kaina vartotojams galėjo padidėti apie 0,7 ct.

Remiasi Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalimis, teigia, jog Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekdamas apsaugoti vartotojus, siekdamas bendros tautos gerovės turėjo imtis teisių rinkos reguliavimo priemonių – priimti Įstatymo pakeitimus. Vertina, kad Įstatymo pakeitimo įstatymo priėmimas – proporcinga priemonė nustatant pusiausvyrą tarp elektros energijos vartotojų interesų ir siekio didinti nepriklausomos „švaresnės“ energijos gamybą.

Pažymi, kad Įstatymas įgyvendina 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB bei kitus teisės aktus, atkreipia dėmesį į minėtos direktyvos preambulės 25 punktą. Pažymi, kad skundžiamame sprendime pateikti skaičiavimai dėl elektros energijos tarifo vartotojams ženklaus padidėjimo, nėra hipotetinio pobūdžio, atsiliepime pateikti duomenys (lentelė) informuoja kaip vartotojams didėtų elektros energijos kainai padidėjus suminei saulės elektrinių galiai.

2) Pažymi, jog priimdamas sprendimą teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. Apelianto skundo argumentai, aplinkybės, kuriomis apeliantas grindžia savo reikalavimus bei iš dalies reikalavimai iš esmės atitinka aplinkybes ir argumentus buvusios minėtoje byloje nagrinėtame apeliaciniame skunde. Atkreipia dėmesį, jog, kaip ir minėtoje byloje, šiuo atveju nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę. Pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros už superkamą elektros energiją patvirtina, kad pareiškėjui VIAP skatinimo lėšos buvo mokamos.

3) Remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, mano, kad šiuo atveju vertinami teisės aktų leidėjo veiksmai, įgyvendinat plačią diskreciją formuojant ir vykdant valstybės ekonominę politiką, užtikrinant galimybę nustatyti elektros energijos supirkimo tarifą atitinkantį Įstatymą ir Elektros energijos, pagamintos, naudojant atsinaujinančius energijos išteklus, tarifų nustatymo metodiką, patvirtintą Komisijos 2011 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-233.

4) Pažymi, jog pareiškėjo fotovoltinė saulės elektrinė atitinkančia projekto, norminių teisės aktų reikalavimus, bei galima naudoti pripažinta jau įsigaliojus Įstatymo pakeitimo įstatymui – 2013 m. balandžio 16 d. Iš Inspekcijos 2013 m. balandžio 16 d. pažymos, matyti, kad Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) galiojimo metu pareiškėjas fotovoltinė saulės elektrinė neatitiko elektrinės apibrėžimo nustatyto Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje. Inspekcijos 2013 m. gegužės 10 d. pažyma patvirtina, kad Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 20 straipsnio 7 dalies galiojimo metu pareiškėjas elektrinės, kuriai šiuo metu išduotas Leidimas gaminti, iš viso neturėjo. Tad Įstatymo (redakcija iki 2013 m. vasario 1 d.) 20 straipsnio 7 dalis pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikoma ir atitinkamai pareiškėjas 2012 metais neįgijo teisės į 1,44 Lt/kWh dydžio fiksuotą tarifą. Pastebi ir tai, kad tarp pareiškėjo ir AB „Lesto“ sudarytos elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartyje nustatyta elektros energijos supirkimo kaina – 0,69 Lt. Vertina, kad šios sutarties šalys laisvai sudarė šią sutartį ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, ji sutarties šalims turi įstatymo galią.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas (apeliantas) kartu su apeliaciniu skundu (be žyminio mokesčio kvito originalo ir atstovavimo sutarties kopijos) pateikė taip pat ir 2012 m. sausio 25 d. Karališkojo teisingumo teismo sprendimo byloje Nr. C1/2012/0023 kopijas anglų ir lietuvių kalbomis, tačiau pagrindo pridėti jų prie nagrinėjamos bylos nėra.

ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu pastarasis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Nagrinėjamu atveju nei vienos iš įstatyme paminėtų aplinkybių nenustatyta, todėl minėto teismo sprendimo kopijas atsisakytina priimti.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui išduoto leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo. Nors pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde buvo suformulavęs tris reikalavimus, pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi, kuri nebuvo apskųsta atskiruoju skundu ir įsiteisėjo, skundo dalį dėl trečiojo reikalavimo (žalos priteisimo) laikė nepaduota. Todėl byla pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėta dviejų reikalavimų apimtyje, t. y. dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos 2013 m. gegužės 23 d. Leidimo gaminti dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis bei dėl reikalavimo įpareigoti Ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pirmosios instancijos teismo išnagrinėtos bylos ribos apibrėžia ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra nagrinėjęs bylų, kuriose buvo keliami leidimo gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, pareiškėjams savo reikalavimus grindžiant teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų bei principo lex retro non agit pažeidimais tuo aspektu, jog leidimuose gaminti elektros energiją pritaikytas pasikeitęs teisinis reguliavimas atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo taikytino ir administraciniams teismams (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), sprendžiant šią bylą reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 pateiktas teisės aiškinimas.

Pastarojoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija, aptarusi ginčui aktualius teisinio reguliavimo pokyčius atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo srityje, remdamasi Konstitucinio Teismo doktrina, įvertinusi Įstatymo pakeitimo įstatymo travaux preparatores, atsižvelgdama į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką (2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07), priėjo prie išvadų, jog: „Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą.

Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Ministerija, pagal pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 7 d. prašymą (b. l. 44), 2013 m. vasario 20 d. išdavė jam Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-6199. Šiame leidime nurodyta, kad jis laikomas išduotu nuo 2012 m. spalio 8 d. Leidime plėtrai pažymėta, kad įrengiamos saulės elektrinės instaliuota galia – 0,03 MW, projektinė metinė elektros energijos gamyba – 30 000 kWh. Leidimu plėtrai reglamentuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 10). 2013 m. balandžio 24 d. pareiškėjas Ministerijai pateikė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (b. l. 58). 2013 m. balandžio 16 d. Inspekcija Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymoje Nr. 12ĮP2-38912 patvirtino, kad elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 60). 2013 m. gegužės 23 d. atsakovas V. M. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1731 saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,02925 MW. Leidime gaminti pažymėta, kad jis yra išduotas Leidimo plėsti pagrindu. Šio leidimo dalyje „Leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ yra nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (b. l. 12).

Pareiškėjas tikėjosi, jog pastačius saulės jėgainę jam galios Komisijos 2012 metams patvirtintas 1,44 Lt/kWh tarifas (skirtas elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra ≤ 30 kW), tačiau pasikeitus teisiniam reguliavimui, jam taikomas sumažintas tarifas.

Byloje yra 2013 m. liepos 25 d. tarp pareiškėjo ir AB „Lesto“ sudaryta Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis 80000/231700 (b. l. 79-86), kurioje nustatyta 0,69 Lt/kWh elektros energijos supirkimo kaina. Pareiškėjas, kaip matyti iš į bylą pateiktų sąskaitų faktūrų (b. l. 88, 90, 92, 94, 96, 98), pastarosios sutarties pagrindu parduoda (sąskaitos išrašytos 2013 m. liepos – gruodžio mėnesiais) AB „Lesto“ elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius už sutartyje nurodytą kainą. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjo atstovas į klausimą, ar pareiškėjo veikla yra nuostolinga, atsakyti negalėjo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste svarbu, jog skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas jam taikomas dvylikos metų laikotarpiu (Įstatymo 20 str. 6, 7 d.). Vertintina, jog pareiškėjas vykdo aptariamą veiklą, ji nėra nutraukta, pareiškėjas iš jos gauna pajamas. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neakcentavo, kad jo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusia Įstatymo redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas.

Kitaip sakant, teisėjų kolegijos nuomone, naginėjamu atveju tarifų dydžių koregavimu jį sumažinant, nebuvo paneigta pareiškėjo įgytos teisės esmė, proporcingumo principas nebuvo pažeistas.

Dėl apeliaciniame skunde akcentuojamo retrospektyvaus naujos redakcijos Įstatymo 20 straipsnio 6 dalies veikimo, pažymėtina ir tai, jog Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti elektros energiją. Šį leidimą pareiškėjas, minėta, gavo 2013 m. gegužės 23 d., t. y. jau įsigaliojus Įstatymo pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.

Dėl nurodytų priežasčių, pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus nėra.

Pareiškėjas taip pat suformulavo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Valstybės Žinios, 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas ir minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas pašalina abejones dėl to, ar Įstatymo pakeitimo įstatymo 6 straipsniu inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 6 dalies nuostata, susijusi su nauja fiksuotų tarifų dydžių nustatymo tvarka, gali prieštarauti Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Nesant pagrindo manyti, kad bylai aktualus teisinis reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis