A-143-469-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-469/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01319-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 20 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus lobiai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus lobiai“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Vilniaus lobiai“ (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2013 m. kovo 21 d. nutarimą Nr. ATK2-34/13 taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus (toliau – ir Nutarimas).

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu nutarimu atsakovas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus paskyrė jam 10 000 Lt baudą. Pažymėjo, jog Departamentas nustatė, kad UAB „Vilniaus lobiai“ priklausančiame bare, esančiame Vilniuje, Geležinkelio g. 16 (toliau – ir Baras), šalia įėjimo į barą, ant penkių lentynų, kurios sumontuotos prie lango stiklo, etiketėmis į gatvės pusę išdėlioti buteliai su alkoholiniais gėrimais, tačiau nepagrįstai padarė išvadą, kad butelio, esančio patalpoje, etiketė ir pats butelis yra alkoholio išorinės reklamos priemonė. Pareiškėjas pabrėžė, kad nepažeidė jokių teisės aktų, kadangi buteliai su alkoholiniais gėrimais buvo ir yra UAB „Vilniaus lobiai“ priklausančio Baro patalpoje, o pats butelis nėra reklamos priemonė. Nebuvo pažeistas ir Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnis, nes buteliai buvo ir yra laikomi alkoholinių gėrimų prekybos vietoje. Departamentas neturėjo skirti baudos už išorinės reklamos taisyklių pažeidimą, nes, pagal Reklamos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, įstatymo nustatytų reklamos naudojimo draudimų ir reikalavimų įgyvendinimą kontroliuoja Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, savivaldybės vykdomosios institucijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, saugomos teritorijos direkcija arba regiono aplinkos apsaugos departamentas, kai saugomoje teritorijoje nėra įsteigtos saugomos teritorijos direkcijos, bei Vyriausybės įgaliotos institucijos.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 23–26) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Nutarimas yra teisėtas, atitinka materialinės teisės normas, reglamentuojančias alkoholio reklamą, yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis. Pažymėjo, jog 2013 m. sausio 4 d. atliekant patikrinimą pareiškėjui priklausančiame Bare buvo surašytas Faktų fiksavimo protokolas dėl išorinės alkoholinių gėrimų reklamos paminėto baro lange, kadangi Baro lange, šalia įėjimo į Barą, ant penkių lentynų, kurios sumontuotos prie lango stiklo, etiketėmis į gatvės pusę išdėlioti buteliai su alkoholiniais gėrimais.

Departamentas 2013 m. vasario 5 d. raštu įspėjo bendrovę dėl draudžiamos išorinės alkoholio reklamos Baro lange ir įpareigojo nutraukti stipriųjų alkoholinių gėrimų ir spirituoto specialios technologijos vaisių ir uogų vyno demonstravimą Baro lange, tačiau bendrovė šio reikalavimo neįvykdė bei toliau vykdė stipriųjų alkoholinių gėrimų ir spirituoto specialios technologijos vaisių ir uogų vyno demonstravimą baro lange. Atsakovas pabrėžė, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 4 dalies nuostata draudžia išorinę alkoholio reklamą, išskyrus alaus, alaus mišinių su nealkoholiniais gėrimais bei natūralios fermentacijos vyno ir sidro išorinę reklamą.

Taigi pareiškėjas, demonstruodamas stipriuosius alkoholinius gėrimus ir spirituotą specialios technologijos vaisių ir uogų vyną Baro lange etiketėmis į gatvės pusę, siekė paminėtus alkoholinius gėrimus reklamuoti, skatino įsigyti ir juos vartoti. Nurodė, kad baudas už Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnyje nustatytų reikalavimų pažeidimus skiria Departamentas, todėl jis pagrįstai, vadovaudamasis Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatomis, inkriminavo bendrovei šio įstatymo pažeidimą bei pritaikė ekonominę sankciją.

Atsakovas pabrėžė, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, jog alkoholio reklama – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, skatinanti įsigyti ar vartoti alkoholio produktus. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose yra suformuluotos taisyklės, pagal kurias turi būti atskiriama reklama nuo informacijos apie alkoholį, t. y. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ne bet kokia informacija, o tik tokia, kuria siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, t. y. skatinti juos įsigyti ar vartoti tam tikrus alkoholio produktus, gali būti laikoma reklama.

Būtent skatinimas įsigyti ar vartoti alkoholio produktus rodo komercinį tokios informacijos tikslą, o paminėta pareiškėjo veikla ir buvo nukreipta šia linkme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad vienas iš pagrindinių alkoholio reklamos bruožų yra skleidimas tam tikros informacijos, kuri skatina įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, kad iš Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnyje pateiktų draudžiamų alkoholio reklamos formų ir būdų matyti, kad jais yra siekiama riboti tokią alkoholio reklamą, kuri skatina įsigyti bei vartoti alkoholio produktus, todėl, sprendžiant, ar pareiškėjo pateikta paminėta informacija priskirtina draudžiamos reklamos kategorijai, visų pirma, turi būti atsižvelgta į tai, ar ši informacija yra skirta skatinti bei vartoti alkoholio produktus.

Departamentas pažymėjo, kad yra akivaizdu, jog informacija apie pačius alkoholinius gėrimus, jų buteliai su aiškiai matomais produktų pavadinimais, prekių ženklais, kainomis ir kita informacija skatina šios komercinio pobūdžio informacijos vartotojus įsigyti ir vartoti reklamuojamus alkoholinius gėrimus. Bendrovės, kaip privataus juridinio asmens, veiklos tikslas yra siekti pelno ir naudos sau, todėl logiška, jog tokiu alkoholinių gėrimų išdėstymu buvo siekiama reklamuoti ir skatinti asmenis įsigyti ir vartoti alkoholį. Nurodė, kad ši alkoholinių gėrimų reklama buvo vienoje judriausių Vilniaus vietų – geležinkelio ir autobusų stoties gatvėje, kurioje yra itin didelis žmonių ir transporto priemonių srautas.

Akcentavo, kad su tokia reklamine informacija gali susipažinti ir labiausiai pažeidžiama visuomenės grandis – nepilnamečiai (jiems viešasis transportas yra pagrindinė susisiekimo priemonė, ir stotyje nepilnamečių yra itin didelis srautas), kuriems tokia informacija yra žalinga. Departamentas pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo sprendimuose yra aiškiai apibrėžęs išorinę reklamą, įvardydamas, jog reklama pripažintina išorine, net jei pati reklamos priemonė yra patalpų viduje, bet skirta stebėti ir yra matoma iš lauko pusės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 11 d. sprendimu (b. l. 60–64) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl Nutarimo, kuriuo UAB „Vilniaus lobiai“ taikytos sankcijos už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, susijusius su alkoholio išorine reklama, teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių konstatavimo, t. y. dėl to, kad pareiškėjas demonstravo alkoholinius gėrimus Baro lange etiketėmis į gatvės pusę, tačiau ginčas yra kilęs, ar toks alkoholinių gėrimų Bare demonstravimas yra draudžiama išorinė reklama.

Teismas vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, 29 straipsnio 4 dalimi, 34 straipsnio 6, 14 dalimis. Pažymėjo, jog alkoholio reklamos sąvoka išsamiai išaiškinta Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. bei 2004 m. sausio 26 d. nutarimuose, suformuluojant taisykles, pagal kurias turi būti atskiriama reklama nuo informacijos apie alkoholį. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ne bet kokia informacija, o tik tokia, kuria siekiama daryti poveikį vartotojų pasirinkimams, t. y. skatinti juos įsigyti ar vartoti tam tikrus alkoholio produktus, gali būti laikoma reklama. Būtent skatinimas įsigyti ar vartoti alkoholio produktus rodo komercinį tokios informacijos tikslą ir ja siekiama daryti palankią įtaką įmonių komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1614/2006 (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/1999.

Teismas, spręsdamas klausimą, ar šioje administracinėje byloje nurodyta reklama yra priskirtina išorinei alkoholio reklamai, pažymėjo, kad žodis „išorinis“ reiškia iš lauko matomą pusę („Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, Vilnius, 2000, p. 246). Išorinės reklamos sąvoka yra apibrėžta ir Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje. Ginčo atveju pareiškėjas išorinę alkoholinių gėrimų reklamą pateikė Baro languose, nukreiptuose į gatvės pusę (į išorę), todėl teismas padarė išvadą, kad reklama pripažintina išorine, net jei pati reklamos priemonė ir yra patalpų viduje, bet skirta stebėti ir yra matoma iš lauko pusės. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-306/2007, 2003 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-73/2003). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-433/2009 konstatavo, kad reklama – tai informacija, pateikiama bet kokia forma (raštu, žodžiu, konkliudentiniais veiksmais) ir bet kokiomis priemonėmis (naudojantis visuomenės informavimo priemonėmis, reklaminiais stulpais, skydais ir pan.), kurios paskirtis – pritraukti potencialius pirkėjus įsigyti ir (ar) vartoti tam tikros rūšies tabako gaminius arba apskritai tabako gaminius (šiuo atveju alkoholinius gėrimus), pabrėždamas, kad reklaminių tikslų gali būti siekiama informaciją paskleidžiant tokiomis informacijos raiškos formomis, kaip internetas, vitrinos, stendai ir kt. priemonės. Teismas pabrėžė, kad ginčo atveju draudžiama alkoholinių gėrimų reklama buvo pateikta pareiškėjo Baro lange ir nukreipta į gatvę (į išorę), t. y. paminėta alkoholinių gėrimų reklama yra priskirtina išorinei alkoholio reklamai.

Teismas, objektyviai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, atlikęs išsamią teisės aktų, reglamentuojančių alkoholio reklamą, analizę, padarė išvadą, kad pareiškėjas Baro lange, šalia įėjimo į Barą, ant penkių lentynų, kurios sumontuotos prie lango stiklo, etiketėmis į gatvės pusę išdėliodamas butelius su alkoholiniais gėrimais. t. y. neleistinu būdu, pateikė informaciją apie prekes (alkoholinius gėrimus), kurių išorinė reklama yra draudžiama. Baro lange taip pateikta informacija apie pačius alkoholinius gėrimus, jų buteliai su aiškiai matomais produktų pavadinimais, prekių ženklais, kainomis ir kita informacija skatina šios komercinio pobūdžio informacijos vartotojus įsigyti ir vartoti reklamuojamus alkoholinius gėrimus. Be to, rinkodaros teorijoje gerai žinoma, kad kainos kriterijus yra vienas iš lemiamų faktorių vartotojams įsigyjant prekę, o šiuo atveju išorinėje alkoholinių gėrimų reklamoje yra nurodytos konkrečių alkoholinių gėrimų kainos. Pareiškėjo, kaip privataus juridinio asmens, veiklos tikslas yra siekti pelno ir naudos sau, todėl akivaizdu, jog tokiu alkoholinių gėrimų išdėstymu buvo siekiama reklamuoti ir skatinti asmenis įsigyti ir vartoti alkoholį. Būtent skatinimas įsigyti ir vartoti alkoholinius gėrimus rodo komercinį tokios informacijos tikslą, t. y. šia informacija siekta daryti palankią įtaką bendrovės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai. Teismas pažymėjo, jog draudžiamos alkoholinių gėrimų išorinės reklamos pateikimas (ar nepateikimas) buvo pareiškėjo diskrecija ir tik nuo jo valios priklausė, ar tokia informacija taps prieinama kaip išorinė reklama. Be to, Departamentas buvo įspėjęs bendrovę 2013 m. vasario 5 d. raštu Nr. S-(4.3-3)-443 apie alkoholio reklamos Bare neteisėtumą pagal Alkoholio kontrolės įstatymo prasmę, tačiau ši nesiėmė tinkamų veiksmų paminėtiems pažeidimams pašalinti.

Teismas, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių Departamento kompetenciją, skiriant ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, analizę, padarė išvadą, kad Alkoholio kontrolės įstatymas aiškiai apibrėžia Departamento kompetenciją, skiriant ekonomines sankcijas už šiame įstatyme numatytus pažeidimus. Taigi Departamentas, vadovaudamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 14 dalimi, pagrįstai nustatė bei inkriminavo pareiškėjui Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą, numatytą šio įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje, bei pagrįstai pritaikė ekonominę sankciją.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Departamento Nutarimas yra priimtas nepažeidžiant nei materialinės, nei procesinės teisės normų, atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, yra priimtas tinkamai taikius galiojančius teisės aktus ir objektyviai įvertinus nustatytas aplinkybes bei surinktus įrodymus, todėl panaikinti jį nėra jokio teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 71), kurį patikslino (b. l. 76–77), prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad skundas išnagrinėtas atsižvelgiant išimtinai į atsakovo nurodytus motyvus ir argumentaciją, kaip į absoliučią tiesą, visiškai neatsižvelgus į UAB „Vilniaus lobiai“ skundo argumentus. Pabrėžia, kad buteliai su alkoholiniais gėrimais buvo ir yra Baro patalpoje, o pats butelis nėra reklamos priemonė. Etiketėse nėra įmonės rekvizitų, nėra duomenų apie įmonės veiklą. Priešingai, etiketėse pateikta būtina informacija vartotojui apie alkoholio žalą sveikatai.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 83–84) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai jau yra įvertinti ir detaliai išnagrinėti bei motyvuotai atmesti pirmosios instancijos teismo sprendime. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris neprieštarauja ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Teismas, vertindamas byloje esančias aplinkybes, nepažeidė nei materialinės, nei procesinės teisės normų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2013 m. kovo 21 d. nutarimo Nr. ATK2-34/13 matyti, kad ekonominė sankcija – 10 000 Lt dydžio bauda – pareiškėjui paskirta už Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatyto alkoholio reklamos draudimo pažeidimą. Pagal šį nutarimą, nurodytas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimas pasireiškė tuo, kad pareiškėjas demonstravo alkoholinius gėrimus Baro lange etiketėmis į gatvės pusę (šis faktas atsakovo buvo užfiksuotas Baro 2013-01-04 patikrinimo metu ir šioje administracinėje byloje pareiškėjo neginčijamas). Nesutikimą su atsakovo nutarimu pareiškėjas grindžia tuo, kad, jo manymu, toks alkoholinių gėrimų demonstravimas negali būti laikomas alkoholio išorine reklama, nes pats alkoholio butelis negali būti laikomas reklamos priemone, o paminėtu būdu demonstruojami alkoholio gėrimai buvo (yra) pačiame Bare, t. y. prekybos vietoje, o ne Baro išorėje.

Kolegija, atsižvelgdama į šiuos pareiškėjo argumentus, pažymi, kad teisės taikymo požiūriu nesutikimą su atsakovo nutarimu pareiškėjas iš esmės grindžia Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies (bylai aktuali 2010-06-22 įstatymo Nr. XI-923 redakcija) nuostatomis, kuriose yra pateiktas išorinės reklamos sąvokos apibūdinimas (pagal jį, išorinė reklama - reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose). Todėl kolegija pripažįsta būtina pasisakyti dėl tokio išorinės reklamos apibūdinimo (Reklamos įstatymo 2 str. 3 d.) reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai, taip pat pateikti Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 4 dalies aiškinimą bei pasisakyti dėl šios materialinės teisės normos taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad Alkoholio kontrolės įstatymo paskirtis yra suformuluota šio įstatymo 1 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad šio įstatymo tikslas - mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, alkoholio reklama - bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, skatinanti įsigyti ir (ar) vartoti alkoholio produktus. Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje (2007-06-21 įstatymo Nr. X-1198 redakcija) nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama išorinė alkoholio reklama, išskyrus alaus, alaus mišinių su nealkoholiniais gėrimais bei natūralios fermentacijos vyno ir sidro išorinę reklamą. (Pastebėtina, kad šioje teisės normoje nurodyta išimtis nagrinėjamai bylai nėra aktuali). Iš nurodytų Alkoholio kontrolės įstatymo normų matyti, kad vienas iš esminių alkoholio reklamos apibūdinimo elementų - skatinimas įsigyti ar vartoti alkoholio produktus – iš esmės kertasi su Alkoholio kontrolės įstatymo bendrai suformuluotu tikslu. Todėl specialioje Alkoholio kontrolės įstatymo normoje, skirtoje reglamentuoti teisinius santykius dėl alkoholio reklamos ribojimo – 29 straipsnyje, imperatyviu būdu nustatyti alkoholio reklamos ribojimai (tam tikri draudimai) yra absoliutūs. Tai reiškia, kad esant bet kokiems konkrečios alkoholio reklamos dviprasmiškumams, leidžiantiems abejoti tokios reklamos leistinumu, turi būti taikoma tam tikro draudimo pažeidimo prezumpcija, t. y. visi nurodyto pobūdžio dviprasmiškumai, jeigu jie nėra paneigti reklamos skleidėjo pateiktais įrodymais, turi būti traktuojami reklamos skleidėjo nenaudai. Kalbant apie Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 4 dalį, tai reiškia, kad jeigu išorei demonstruojamoje informacijoje apie alkoholinius gėrimus yra esminiai išorinės reklamos požymiai, nurodyti Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, toks demonstravimas turi būti pripažintas draudžiama alkoholio reklama Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio taikymo prasme.

Pasisakydama dėl šioje byloje nagrinėjamos situacijos, kolegija pažymi, kad paminėtas (pareiškėjo skundžiamame atsakovo nutarime nurodytas) alkoholinių gėrimų demonstravimas, nors ir tam tikrais aspektais neatitinka Reklamos įstatymo naudojamos sąvokos išorinė reklama apibūdinimo, tačiau savo turiniu bei pasirinkta vieta (kuri yra matoma ne tik ir ne tiek Baro lankytojams, o ir viešiems pro baro langus praeinantiems asmenims) atitinka Alkoholio kontrolės įstatyme naudojamos sąvokos alkoholio reklama apibūdinimą. Todėl aukščiau nurodyti pareiškėjo nesutikimo su atsakovo nutarimu argumentai, kolegijos manymu, negali būti pripažinti pagrįstais Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 4 dalies taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo pasirinktas alkoholinių gėrimų demonstravimo būdas pripažintinas išorine alkoholio reklama.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrind7 panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Vilniaus lobiai“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė