A-552-1760-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1760/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02798-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Telšių rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Telšių rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už darbą švenčių ir poilsio dienomis priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. Ž. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Telšių rajono apylinkės teismo nesumokėtą atlyginimo dalį už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2011 m. spalio mėnesio.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. balandžio 9 d. dekretu Nr. 7 buvo paskirtas Telšių rajono apylinkės teismo pirmininku, o 2011 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-881 buvo atleistas iš Telšių rajono apylinkės teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų pačiam prašant. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, mokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka.

Ši priemoka galėjo būti mokama tik neviršijant įstatymo teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Kadangi teismui skiriamuose asignavimuose tokios priemokos mokėjimui lėšų įstatymu nebuvo skiriama, lėšų vos pakakdavo atlyginimams sumokėti, todėl tokios priemokos visiems teisėjams nebuvo mokamos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą, nurodė, kad Telšių rajono apylinkės teisme, vykdydamas Baudžiamojo proceso kodekse numatytas ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas, 2009 metais sausio–gruodžio mėnesiais poilsio ir švenčių dienomis dirbo 16 dienų (128 valandas), 2010 metais sausio–gruodžio mėnesiais poilsio ir švenčių dienomis dirbo 15 dienų (120 valandų), 2011 metais sausio–spalio mėnesiais poilsio ir švenčių dienomis dirbo 14 dienų (112 valandų).

Už visą darbą Telšių rajono apylinkės teisme pareiškėjui atlyginta nebuvo, nebuvo mokama Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka, nebuvo kompensuotas dirbtas laikas suteikiant kitą laisvą nuo darbo dieną ar pridedant dirbtą laiką prie mokamų atostogų. Pareiškėjas nurodė, kad 2009 metais sausio–gruodžio mėnesiais poilsio ir švenčių dienomis dirbo 16 dienų (128 valandas) ir nesumokėtas darbo užmokestis už šį laikotarpį sudaro 6 555,46 Lt; 2010 metais sausio–gruodžio mėnesiais poilsio ir švenčių dienomis dirbo 15 dienų (120 valandų) ir nesumokėtas darbo užmokestis už šį laikotarpį sudaro 5 120,68 Lt; 2011 metais sausio–spalio mėnesiais poilsio ir švenčių dienomis dirbo 14 dienų (112 valandų) ir nesumokėtas darbo užmokestis už šį laikotarpį sudaro 4 732,36 Lt.

Iš viso nuo 2009 metų sausio mėnesio iki 2011 m. spalio mėnesio poilsio ir švenčių dienomis dirbo 45 dienas (360 valandų) ir nesumokėtas darbo užmokestis už šį laikotarpį sudaro 16 408,50 Lt. Pareiškėjas pažymėjo, kad ši suma dauginama iš dviejų, nes už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokama ne mažiau dviejų darbuotojo darbo užmokesčių (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 194 str.), todėl jam iš atsakovo priteistina 32 817 Lt.

Atsakovas Telšių rajono apylinkės teismas atsiliepimu į skundą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo pareiškėjui 32 801,88 Lt už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn., t. y. 45 dienas (360 valandų).

Teismas vadovavosi Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsniu, Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtinto Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašo 3 punktu, Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtinto Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo 3, 5-6 punktais, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą, nustatė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. balandžio 9 d. dekretu Nr. 7 R. Ž. buvo paskirtas Telšių rajono apylinkės teismo pirmininku, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. lapkričio 28 d. dekretu Nr. IK-881 buvo atleistas iš Telšių rajono apylinkės teismo teisėjo ir šio teismo pirmininko pareigų. Teismas iš atsakovo pateiktų teisėjų budėjimo grafikų, darbo laiko apskaitos žiniaraščių nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. poilsio ir švenčių dienomis dirbo – budėjo namuose – 45 dienas (360 valandų).

Teismas pažymėjo, kad Darbo kodekso 193, 194 straipsnių, 186 straipsnio 2 dalies nuostatos taikytinos nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalies pagrindu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas poilsio ir švenčių dienomis budėjo 45 dienas (360 valandų), ir darė išvadą, kad už apskaičiuotą budėjimų laiką pareiškėjui turi būti atlyginama pagal Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalį mokant ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo darbo užmokestį, nurodytą Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje.

Įvertinęs pareiškėjui Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 10 d. išduotos pažymos Nr. LS-159 duomenis ir Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. pažymos Nr. LS-242 duomenis, teismas nustatė, jog skiriasi vidutinio darbo užmokesčio dienos dydis 2010 m. rugpjūčio mėnesį ir 2010 m. rugsėjo mėnesį, t. y. ankstesnėje, pareiškėjui pateiktoje, 2013 m. liepos 10 d. Nr. LS-159 pažymoje nurodoma, jog vidutinis darbo dienos užmokesčio dydis yra 343,89 Lt, o vėlesnėje, Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateiktoje Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d., pažymoje Nr. LS-242 nurodyta, kad vidutinis darbo dienos užmokesčio dydis yra 340,11 Lt (t. y. vidutinio darbo užmokesčio dydis už 2010 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius skiriasi 3,78 Lt). Teismas darė išvadą, jog pagal teismui pateiktos 2013 m. spalio 30 d. pažymos Nr. LS-242 duomenis pareiškėjui priteistina už budėjimą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką 32 801,88 Lt, o ne 32 817 Lt suma. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima matyti, kad pareiškėjui būtų buvusi išmokėta vienkartinė metinė priemoka už budėjimus.

III. Atsakovas Telšių rajono apylinkės teismas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Teisėjų taryba 2008 m. rugsėjo 12 d. nutarimu Nr. 13P-153-(7.1.2) rekomendavo apylinkių teismams taikyti Vyriausybės 2002 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 828 nustatytą papildomų mokamų kasmetinių atostogų teisėjams suteikimo tvarką. Teisėjų taryba 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) pripažino netekusiu galios 2008 m. rugsėjo 12 d. nutarimą Nr. 13P-153-(7.1.2) ir patvirtino Pavyzdinį vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašą, kuriame buvo numatyta, kad pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką švenčių bei poilsio dienomis už pareigų vykdymą po darbo valandų, poilsio ir švenčių dienomis Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose numatytoms funkcijoms atlikti, kurios negali būti atliktos pagal teismo vidaus darbo tvarkos taisykles nustatytu teismo darbo metu, teisėjams mokama vienkartinė priemoka neviršijant teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2011 m. spalio mėnesio dirbo Telšių rajono apylinkės teismo pirmininku ir 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. V-16 patvirtino tokią pat Telšių rajono apylinkės teismo vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarką, todėl darė išvadą, kad teismas nepagrįstai taikė Darbo kodekso normas, taip pat nepagrįstai vadovavosi teisės normomis, nustatančiomis apmokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nes pareiškėjas 45 dienas budėjo namuose, o tai negali būti prilyginama darbui poilsio ir švenčių dienomis. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Teismų įstatyme, Valstybės tarnybos įstatyme, Darbo kodekse, kituose įstatymuose nebuvo ir nėra numatytas darbo apmokėjimas už budėjimą teisme ar namuose, todėl pareiškėjas, būdamas Telšių rajono apylinkės teismo pirmininku, turėjo imtis priemonių, kad už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis būtų kompensuojama Telšių rajono apylinkės teismo pirmininko 2009 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. V-16 patvirtintame Vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos apraše nustatyta tvarka. Atsakovo teigimu, nesant įstatymo, reglamentuojančio apmokėjimą teisėjams už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis, turi būti taikomi Teisėjų tarybos nutarimai ir jų pagrindu priimtas Telšių rajono apylinkės teismo pirmininko įsakymas.

Pareiškėjas R. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-193/2012, 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-677/2013. Pareiškėjas pažymi, kad tokių priemokų priteisimas yra masinis reiškinys, kas rodo, jog visiems teismams nepakakdavo lėšų tokiems mokėjimams. Pareiškėjas pažymi, kad pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį numatytos priemokos galėjo būti mokamos tik neviršijant atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui, kurių ginčo laikotarpiu nepilnai užtekdavo metų pabaigoje darbuotojams sumokėti pagrindinį atlyginimą ir gruodžio mėnesio antros pusės atlyginimas būdavo mokamas jau iš kitų metų asignavimų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas atsiliepime į skundą jokių prieštaravimų ir argumentų dėl pareikštų reikalavimų bei pareiškėjo paskaičiuoto priteistino atlyginimo nereiškė, prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Taip pat nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjui buvo suteikiamos papildomos atostogos už darbą poilsio ir švenčių dienomis bei kad buvo mokamos papildomos išmokos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str.).

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo teisė gauti apmokėjimą už budėjimą namuose pagal teismo pirmininko patvirtintus grafikus nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2011 m. spalio mėnesio poilsio ir švenčių dienomis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas poilsio ir švenčių dienomis budėjo namuose nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2011 m. spalio mėnesio pagal teismo pirmininko patvirtintus grafikus 45 dienas (360 valandų). Iš Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. pažymos apie pareiškėjo budėjimą ir vidutinį dienos darbo užmokestį (b. l. 35), taip pat byloje esančių Telšių rajono apylinkės teismo teisėjų budėjimo grafikų, darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad R. Ž. poilsio ir švenčių dienomis budėjo namuose: 2009 m. sausio 31 d., vasario 1 d., kovo 14-15 d., balandžio 25-26 d., birželio 6-7 d., liepos 11-12 d., rugsėjo 12-13 d., spalio 24-25 d., gruodžio 5-6 d.; 2010 m. sausio 16-17 d., vasario 21 d., kovo 27-28 d., gegužės 1-2 d., birželio 5-6 d., rugsėjo 11-12 d., spalio 23-24 d., gruodžio 4-5 d.; 2011 m. sausio 15-16 d., vasario 26-27 d., balandžio 9-10 d., gegužės 21-22 d., rugpjūčio 6-7 d., rugsėjo 17-18 d., spalio 29-30 d. Keturios dienos – 2009 m. birželio 7 d., 2010 m. gegužės 1-2 d. ir birželio 6 d. – buvo šventinės, kitos budėjimo dienos – poilsio.

Nagrinėjamai bylai yra aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinės kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014, kuri savo aplinkybėmis yra iš esmės tapati nagrinėjamai bylai, pateikiami išaiškinimai.

Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Teisėjų atlyginimų įstatymas, kurio 6 straipsnyje (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymas Nr. X-177) nurodyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui.

Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, be to, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo kompensuota už jo budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis ginčo laikotarpiu, konstatuotina, jog minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas (ABTĮ 4 str. 6 d.).

Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Byloje nustačius, jog pareiškėjui yra neapmokėta už budėjimus pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis, Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalis taikytina tik sprendžiant apmokėjimo klausimą už budėjimą švenčių dienomis (2009 m. birželio 7 d., 2010 m. gegužės 1-2 d. ir birželio 6 d.).

Teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną neturėtų būti tapatinamas su teisėjo darbu poilsio dieną, atliekamu teismo pirmininko nustatyta tvarka ne pagal budėjimo grafiką. Teisėjo budėjimas pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų atlikimą ir yra nustatomas kaip garantija, kad prireikus bus atlikti neatidėliotini procesiniai veiksmai, kurių atlikimas pagal įstatymus negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką. Pažymėtina, kad teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Darbo kodekso normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką (DK 143 str. 1 d. 1 p.), sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko.

Skirtingai nei teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną, kurio metu neiškilus poreikio atlikti neatidėliotinus procesinius veiksmus, tokie veiksmai neatliekami, teisėjo darbas, atliekamas poilsio dieną ne pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką, o teismo pirmininko nustatyta tvarka, yra teisėjo funkcijų vykdymas poilsio dieną, kai tokio darbo nebuvo galima numatyti ar suplanuoti iš anksto, taip pat dėl turimų atlikti veiksmų specifikos nesant galimybės šį darbą atidėti darbo laikui, nustatytam teismo vidaus tvarkos taisyklėse. Dėl kompensavimo teisėjui už darbą poilsio dieną ne pagal grafiką, nesant kito teisinio reguliavimo, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į Darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apmokėjimo pareiškėjui už budėjimus poilsio dienomis, vadovavosi Darbo kodekso 194 straipsniu, reglamentuojančiu mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalyje numatytas teisinis reguliavimas nagrinėjamo ginčo atveju neaktualus, nes pareiškėjas budėjo pagal grafiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Darbo kodekso normas, yra konstatavęs, kad pagal Darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalį už darbą poilsio dienomis mokama ne mažiau kaip dvigubai tik tuo atveju, kai darbas poilsio dienomis nenumatytas pagal grafiką, o dirbant poilsio dienomis pagal darbo grafiką dvigubas apmokėjimas už darbą negali būti taikomas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2004).

Nustačius, kad bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas budėjo pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką poilsio dienomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai taikė Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalį, todėl nepagrįstai priteisė pareiškėjui už budėjimą poilsio dienomis pagal grafiką dvigubą darbo užmokestį. Darbo kodekso 155 straipsnyje esant specialiosioms normoms, reglamentuojančioms budėjimo teisinius santykius, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis būtent šiuo teisiniu reguliavimu.

Iš Darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo (už budėjimą įmonėje, kai viršijama darbo laiko trukmė (DK 144 str. 1 ir 2 d., 145, 146 str. ir 149 str. 1 d.), ar namuose per artimiausią mėnesį privalo būti suteikiamas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip budėjimas įmonėje ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojo pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą) matyti, kad apmokėjimo už budėjimą dydžiui nustatyti turi įtakos darbo laiko trukmės viršijimo faktas. Byloje nustačius, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui budint pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turėtų būti sprendžiama dėl Darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatų taikymo išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis dydžiui apskaičiuoti. Nesant duomenų, jog pareiškėjo darbo laiko trukmė bylai aktualiu laikotarpiu buvo viršyta, turėtų būti sprendžiama dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už budėjimus pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas budėjo namuose. Visi ginčui aktualūs pareiškėjo budėjimai pagal grafiką poilsio dienomis vertintini kaip budėjimas namuose, kuris pagal Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalį prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. kiekvienas budėjimas namuose poilsio dieną prilyginamas 4 darbo valandoms, todėl visą vidutinį darbo dienos užmokestį už budėjimo dieną pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo reikalavimą dėl apmokėjimo už budėjimus poilsio ir švenčių dienomis pagal grafiką, nenustatė pirmiau minėtų šio reikalavimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, kurios gali lemti priteistinos išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydį, t. y. išnagrinėjo ne visus bylai reikšmingus faktinius ir teisinius klausimus (ABTĮ 86 str.) ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl pareiškėjui nesumokėtos išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis 2009–2013 metais naikintinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti nustatytos šioje nutartyje nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurioms nustatyti būtina rinkti naujus įrodymus ir juos vertinti, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryti procesinės teisės pažeidimai ir materialiosios teisės taikymo klaidos negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme ir kad yra faktinis bei teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 143 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

atsakovo Telšių rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ramūnas Gadliauskas Veslava Ruskan