A-575-1765-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1765/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07029-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir atsakovas), po 200 Lt už kiekvieną jo šio kalinimo įstaigoje praleistą kalinimo parą.

Skunde paaiškino, kad į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K) atvyko 2011 m. liepos 21 d. ir buvo laikomas apie vieną mėnesį. Nurodė, jog 2012 – 2013 metais periodiškai būdavo etapuojamas į Lukiškių TI-K ir prabūdavo ten nuo 1 iki 3 savaičių. Pažymėjo, jog paskutinį kartą ten buvo nuo 2013 m. liepos 9 d. iki 2013 m. liepos 16 d. Akcentavo, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas įvairiose kamerose žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Detalizavo, jog 8 kv. m ploto kamerose jis buvo laikomas kartu su 3 ar 5 asmenimis, o 28 kv. m kamerose būdavo laikoma po 19 asmenų. Taip pat pažymėjo, jog kamerose nuo sienų ir lubų luposi tinkas, dažai krisdavo ant galvų, į lėkštes. Be to, kamerose nebūdavo galimybės valgyti prie stalo, nes staliukai maži, skirti dviem asmenims. Taip pat naktimis būdavo baisu užmigti dėl tarakonų, kameroje trūko erdvės, gryno oro. Tikino, jog gyvendamas tokiomis sąlygomis patyrė neigiamų išgyvenimų, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, tapo dirglus, nervingas, jaučia baimę aplinkai, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, sumažėjo bendravimo galimybės. Atkreipė dėmesį, jog jo teisės buvo pažeidinėjamos sistemingai, nesiimta jokių priemonių sąlygoms pagerinti.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko bei prašė jį atmesti.

Atsiliepime, pateikdamas pareiškėjo judėjimo grafiką, paaiškino, jog 2011 m. liepos 19 d. vakare, 2011 m. spalio 4 d. vakare, 2012 m. liepos 17 d. vakare, 2012 m. rugpjūčio 29 d. ryte, nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. iki 2012 m. rugsėjo 4 d. ryto, 2012 m. rugsėjo 25 d. vakare, 2012 m. gruodžio 18 d. vakare, 2013 m. sausio 16 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Pažymėjo, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Nurodė, kad šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Teigė, jog Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsniu bei akcentavo, jog negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji bei suimtieji. Tikino, jog reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktinis patikrinimas. Pridūrė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Taip pat atkreipė dėmesį, jog suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Apžvelgė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 – 6.249 straipsniuose įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas bei pažymėjo, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K išbuvo neilgą laiką (nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2013 m. liepos 16 d. su pertraukomis), o byloje nėra duomenų apie tai, kad netinkamos kalinimo sąlygos būtų neigiamai paveikę pareiškėjo sveikatą ar apriboję jo galimybę bendrauti, todėl manė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Nurodė, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, o Departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Pažymėjo, jog pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų įrodyti jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, o nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, žala atlyginama būti negali. Manė, kad šios aplinkybės įrodo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pridūrė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, negynė savo teisių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies bei priteisė jam iš atsakovo 800 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas apžvelgė CK 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prievolę atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), bei CK 6.249 – 6.249 straipsniuose įtvirtintas jos atsiradimo sąlygas.

Taip pat apžvelgė CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą neturtinės žalos sąvoką bei jos atlyginimo kriterijus bei su tuo susijusią teismų praktiką (rėmėsi LVAT administracinėmis bylomis Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009). Apžvelgė ir LVAT administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008 ir Nr. A502-734/2009, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2008 m. lapkričio 18 d. sprendime byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) pateiktus išaiškinimus.

Pažymėjo, jog Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d. (toliau – ir Įsakymas), 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui.

Išdėstė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 270 (plotas – 7,79 kv. m), Nr. 120 (plotas – 7,38 kv. m), Nr. 289 (plotas – 7,78 kv. m), Nr. 282 (plotas – 7,82 kv. m), Nr. 119 (plotas – 7,31 kv. m), Nr. 254 (plotas – 34,71 kv. m), Nr. 115 (plotas – 7,45 kv. m), Nr. 254 (plotas – 34,71 kv. m), Nr. 257 (plotas – 34,57 kv. m), Nr. 313 (plotas – 7,79 kv. m), Nr. 110 (plotas – 7,48 kv. m), Nr. 320 (plotas – 7,76 kv. m), Nr. 114 (plotas – 7,31 kv. m), Nr. 404 (plotas – 17,02 kv. m), Nr. 111 (plotas – 7,45 kv. m), Nr. 274 (plotas – 7,84 kv. m), Nr. 113 (plotas – 6,43 kv. m), Nr. 377 (plotas – 7,33 kv. m), Nr. 311 (plotas – 7,75 kv. m), Nr. 112 (plotas – 7,28 kv. m), Nr. 372 (plotas – 7,23 kv. m), Nr. 316 (plotas – 7,18 kv. m), Nr. 119 (plotas – 7,31 kv. m), Nr. 271 (plotas – 7,76 kv. m), Nr. 115 (plotas – 7,45 kv. m), Nr. 273 (plotas – 7,79 kv. m) kartu su 1-19 asmenų.

Nurodė, jog pareiškėjo judėjimo grafikas patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius nebuvo nekintantis. Taip pat išdėstė, jog Lukiškių TI-K kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Įsakymo 1.3.1. punktu nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą iš dalies atitiko šiomis dienomis: 2011 m. liepos 19 d. vakare, 2011 m. spalio 4 d. vakare, kai jis kamerose Nr. 106 ir Nr. 120 buvo laikomas vienas, todėl jam teko 7,38 kv. m; 2012 m. liepos 17 d. vakare, kai jis kameroje Nr. 320 buvo laikomas kartu su dar 1 asmeniu, todėl ploto kiekvienam iš jų teko po 3,88 kv. m; 2012 m. rugpjūčio 29 d. ryte, kai kameroje Nr. 274 buvo laikomi 2 asmenys, kuriems teko po 3,92 kv. m; 2012 m. rugsėjo 3 d., 2012 m. rugsėjo 4 d. ryte kameroje Nr. 274 buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m kameros plotas, 2012 m. rugsėjo 25 d. vakare, kai kameroje Nr. 377 kalėjo dviese, todėl kiekvienam asmeniui teko po 3,6 kv. m; 2012 m. gruodžio 18 d. vakare, kai 7,23 kv. m kameroje Nr. 372 kalėjo vienas; 2013 m. sausio 16 d. ryte, kai kameroje Nr. 271 kalėjo du asmenys, iš kurių kiekvienam teko po 3,8 kv. m. Pažymėjo, jog valandomis laikas, kai kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, todėl pareiškėjo kalinimo kamerose dienas apskaičiavo apytiksliai, vieną parą dalijant per pusę. Konstatavo, jog minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2013 m. liepos 16 d. su pertraukomis Lukiškių TI-K buvo laikomas 165 paras, iš kurių tik 5 paras buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus.

Apibendrino, jog ginčo laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2013 m. liepos 16 d. su tam tikromis pertraukomis 160 parų Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Įsakymu, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.

Nurodė, jog pareiškėjas skunde neturtinę žalą taip pat kildino iš netinkamai įrengtų kamerų. Pažymėjo, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (rėmėsi LVAT administracinėmis bylomis Nr. A14-225/2007 ir Nr. A575-662/11), tačiau pareiškėjas savo teiginiams dėl kamerų būklės pagrįsti nepateikė konkrečių objektyvių įrodymų, apsiribodamas abstrakčiais teiginiais. Todėl darė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bei pareiškėjo abstrakčius teiginius atmetė.

Pažymėjo ir tai, jog 2009 m. gruodžio mėnesį Lukiškių TI-K su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 102 dėl patalpų priežiūros siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir jų naikinimo darbų atlikimo. Pridūrė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad 2010 m. lapkričio 30 d. ši sutartis pratęsta vieneriems metams, 2012 m. sausio 3 d. sudaryta analogiška sutartis. Konstatavo, jog šie į bylą pateikti dokumentai patvirtinta, kad atsakovas siekia užtikrinti kiek įmanoma geresnes kalinimo sąlygas suimtiesiems ir nuteistiesiems, todėl nepagrįstu laikė pareiškėjo teiginį dėl tarakonų buvimo.

Nurodė, jog atsakovo Įsakymo 1.3.1 punkto nesilaikymas galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Pažymėjo, jog teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Taip pat pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (rėmėsi LVAT 2011 m. sausio 6 d. nutartimi Nr. A502-1774/2010, 2011 m. sausio 31 d. nutartimi Nr. A756-116/2011, 2010 m. sausio 11 d. nutartimi Nr. A756-122/2010).

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į laikotarpio trukmę, kurią pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį (1 000 Lt), į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis.

Sprendė, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta po 200 Lt už kiekvieną kalinimo parą Lukiškių TI-K, vietoje to pareiškėjui priteisdamas 800 Lt neturtinės žalos iš atsakovo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 69), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti arba pakeisti, priteisiant jam adekvatų neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos atlyginimą jam priteisė ne už 165 kalinimo netinkamomis sąlygomis paras, o už 160 parų. Teigia, jog teismas nepagrįstai rėmėsi vien atsakovo pateiktais duomenimis, iš kurių matyti, jog Lukiškių TI-K rytais jis būdavo laikomas dviese ar vienas. Pažymi, jog tokia situacija trukdavo labai trumpai – vos dvi tris valandas, kol kaliniai iš Lukiškių TI-K būdavo etapuojami į teismus ir kitur. Tačiau iškart po to kaliniai būdavo grąžinami į Lukiškių TI-K, o pareiškėjas – laikomas pilnose kamerose. Mano, jog teismas nepagrįstai sutrumpino jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, remdamasis vien tuo, jog nepriimtinomis sąlygomis jis būdavo laikomas ne po 23 val. per parą, o po 20-21 val. per parą.

Taip pat nurodo manąs, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo skunde nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-502/2013, kuriame, be kita ko, konstatuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Nesutinka ir su tuo, jog po 5 Lt už jo Lukiškių TI-K praleistą kalinimo netinkamomis sąlygomis parą teismo priteista suma laikytina adekvačiu žalos atlyginimu. Tikina, jog toks sprendimas prieštarauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pateiktiems išaiškinimams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, sietinos su pareiškėjo kalinimu Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir TI-K) netinkamomis sąlygomis, atlyginimu.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2013 m. liepos 16 d. Lukiškių TI-K 160 parų buvo laikomas pažeidžiant teisės aktus, už ką jam priteista 800 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog teismas nepagrįstai, vadovaudamasis išimtinai atsakovo pateiktais duomenimis, jo kalinimo pažeidžiant teisės aktus Lukiškių TI-K trukmę sutrumpino nuo 165 iki 160 parų. Be to, pareiškėjas nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu, teigdamas, jog jis nėra adekvatus.

Taigi, byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog pareiškėją laikant Lukiškių TI-K didžiąją dalį nurodyto laiko kamerose laikomų asmenų skaičius neatitiko minimalaus gyvenamojo ploto, numatyto kamerų tipo patalpoms, tačiau ginčijama konkreti tokio laikotarpio trukmė (įrodymų vertinimas) bei už jį priteistinos neturtinės žalos sumos dydis.

Pirmiausia pasisakytina dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu byloje. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pažymėtina, jog procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat nurodo, jog EŽTT formuoja praktiką, kad būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo (šiuo atveju – kalinimo Lukiškių TI-K – sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė duomenis (b. l. 8 – 10), iš kurių matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 19 d. iki 2013 m. liepos 16 d., pareiškėjas užtikrinant Lietuvos Respublikos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d. (toliau – ir Įsakymas), 1.3.1 punktą buvo laikomas tik 2011 m. liepos 19 d. vakare, 2011 m. spalio 4 d. vakare; 2012 m. liepos 17 d. vakare; 2012 m. rugpjūčio 29 d. ryte; 2012 m. rugsėjo 3 d.; 2012 m. rugsėjo 4 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 25 d. vakare; 2012 m. gruodžio 18 d. vakare; 2013 m. sausio 16 d. ryte. Tuo tarpu kitais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punktą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, neturi pagrindo nesivadovauti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis. Todėl spręstina, jog atsakovas dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K 5 paras paneigė jo skunde išdėstytus teiginius apie minimalios gyvenamosios ploto normos neužtikrinimą, o dėl kito laikotarpio – to nepadarė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 160 pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K parų vertino kaip pažeidžiančias teisės aktų reikalavimus, o 5 paras – kaip jų nepažeidžiančias. Pareiškėjas nenurodė įtikinamų priežasčių, kodėl šie duomenys yra nepatikimi, to nenustatė ir teisėjų kolegija. Priešingai – pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės patvirtino atsakovo pateiktus duomenis, t. y. tai, kad kamerose pasilikdavo vienas arba su kitu kalinamu asmeniu.

Teismas skundžiamame sprendime taip pat pažymėjo, jog iš atsakovo duomenų tikslių valandų, pareiškėjo praleistų teisės aktų reikalavimus atitinkančiose kamerose, nustatyti nėra galimybės, todėl teismas juos sumuoja apytiksliai, vieną parą dalijant per pusę. Apeliacinės instancijos teismas su minėtąja pozicija sutinka, pažymėdamas, jog konkrečiu atveju absoliutaus matematinio (valandinio) tikslumo, pateikiant duomenis apie pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K aplinkybes, reikalavimas užkrautų neproporcingą administracinę naštą atsakovui. Priešingai – konkrečiu atveju pakanka duomenų pakankamai tiksliai identifikuoti pareiškėjo atžvilgiu įvykdytą pažeidimą ir jo trukmę, juo labiau, jog ir pats neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesas negali būti laikomas kaip atliekamas, vadovaujantis griežtais matematiniais kriterijais ir dėmenimis, tačiau išlieka teismo prerogatyva.

Minėta, jog pareiškėjas taip pat nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu, nurodydamas, jog jis (priteisiant pareiškėjui po 5 Lt už kiekvieno kalinimo netinkamomis sąlygomis parą) yra neadekvatus.

Pasisakydama šiuo bylos aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pastebėtina, jog šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas; atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad turi būti įvertinta kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, visuma ir neturi būti sureikšminamas nei vienas jų atskirai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013). Remiantis nurodytais išaiškinimais, darytina išvada, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad EŽTK įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į EŽTK 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir kt. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal EŽTK 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su EŽTK 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas EŽTK 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01) ir kt.).

Atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, spręstina, jog kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui sukėlė rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks kamerų tipo patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, perpildymas trukdė jam naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Vertinant tai ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę (160 dienų), konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kuriems pirmosios instancijos teismo priteista 800 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma nelaikytina adekvačia.

Tačiau iš bylos duomenų matyti ir tai, jog pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nepertraukiamas, be to, nenustatyta, kad Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų tarpo ir būtent jam sudaryti teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kardomojo kalinimo sąlygas. Be to, priteisiant žalos dydį konkrečiu atveju svarbu ir tai, jog pareiškėjas jam kilusią neturtinę žalą taip pat grindė ganėtinai abstraktaus pobūdžio teiginiais, jam kilusių neigiamų pasekmių įtikinamai neindividualizavo. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai.

Tuo pačiu akcentuotina, jog neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Kita vertus, pastebėtina, jog negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005, 2013 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013).

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, kurias teisėjų kolegija laiko reikšmingomis nustatant pareiškėjui atlygintiną neturtinės žalos dydį, bei į valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad nors sunki ekonominė padėtis baigėsi 2013 m., sunki finansinė padėtis valstybėje dar nesibaigė (tai inter alia parodo ir 2014 m. numatomas 1,9 proc. BVP deficitas) spręstina, jog konkrečiu atveju 3 500 Lt suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Tuo tarpu jo prašyta priteisti suma – po 200 Lt už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis parą laikytina neproporcinga, todėl pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas tik iš dalies.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nebekėlė argumentų dėl kitų jo laikymo sąlygų (kamerų švaros, ventiliacijos ir kt.), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo aspektu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų nekartoja. Pridurtina, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. po 200 Lt už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis parą, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 3 500 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui S. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 3 500 (tris tūkstančius penkis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė