A-1460-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1460-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00378-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–4, 15–18, 52–53), prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8348; 3) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. (10.l)S-79346; 4) panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr.(10.1) S-79344; 5) įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui J. R. sumažintą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį; 6) priteisti pareiškėjui J. R. iš atsakovų 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 7) įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 21 d. skundą iš esmės; 8) priteisti pareiškėjui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad yra dirbantis pensininkas, todėl, atsižvelgiant į tai, kad jis gaudavo ir darbo užmokestį, jo senatvės pensija neteisėtai buvo mažinama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas. Pasak pareiškėjo, dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo jis kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, o nesutikdamas su jo priimtais sprendimas – į VSDFV, tačiau abi institucijos nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus. Pabrėžė, jog apie pensijos mažinimą jis nebuvo informuotas, o apie tai, kad senatvės pensija buvo mažinama neteisėtai, jis sužinojo tik 2012 m. paviešinus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimą, taigi 3 metų termino kreiptis į teismą nepraleido. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika teigė, jog buvo tinkamai pasinaudota ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka.

Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (b. l. 81–86) prašė bylą dalyje dėl reikalavimo atnaujinti terminą skundui paduoti bei dėl įpareigojimo išmokėti pareiškėjui sumažintą senatvės pensijos dalį palikti nenagrinėtą, o likusius pareiškėjo J. R. skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

VSDFV pažymėjo, kad skundžiamais VSDFV Kauno skyriaus raštais pareiškėjui buvo pateikta jo prašoma informacija apie pensijos sumažinimo priežastis bei senatvės pensijos dydžius ir sumas, o išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautų senatvės ir valstybinės pensijų dalies jis neprašė, todėl pareiškėjo reikalavimas naikinti šiuos raštus, atmestinas kaip nepagrįstas. VSDFV nuomone, reikalavimai panaikinti VSDFV 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (6.5)I-8348 ir įpareigoti išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 21 d. skundą, taip pat atmestini kaip nepagrįsti, kadangi pareiškėjas į VSDFV kreipėsi praleidęs 3 metų terminą nuo sužinojimo apie pensijos mažinimą, be to, ir per nustatytą papildomą terminą nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą praleistam terminui atnaujinti. VSDFV nesutiko, kad 3 metų terminas skundui paduoti yra skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Pabrėžė, jog pareiškėjo 2013 m. lapkričio 21 d. skundas dėl negautos senatvės ir valstybinės pensijos dalies išmokėjimo VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nebuvo išnagrinėtas iš esmės, nes pareiškėjas praleido nustatytą 3 metų terminą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šį terminą jis praleido dėl svarbių, ekstraordinarių priežasčių, kurios objektyviai galėjo užkirsti jam kelią per 3 metų laikotarpį paduoti skundą. VSDFV akcentavo, jog imperatyviomis įstatymo normomis įtvirtintų terminų atnaujinimo klausimas nėra priskirtinas teismų kompetencijai, tokia galimybė pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatas yra numatyta VSDFV direktoriui ar jo pavaduotojui. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundui nesant iš esmės išnagrinėtam išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, jo prašymas įpareigoti išmokėti jam 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo negautą senatvės pensijos dalį, paliktinas nenagrinėtu. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose palūkanų skaičiavimas nenumatytas, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovų 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (b. l. 62–67) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą, remdamasis iš esmės analogiškais argumentais kaip ir VSDFV.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 90–93) bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 19 d. raštus Nr. (10.1)S-79346 ir Nr. (10.1)S-79344 bei įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui sumažintą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį ir priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nutraukė; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. senatvės pensija buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, o valstybinė nukentėjusiųjų asmenų pensija nuo 2010 m. vasario 1 d. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas 2013 m. spalio 1 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydamas paaiškinti, kodėl jam mokamos sumažintos senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos, bei pateikti šių pensijų paskaičiavimus. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. lapkričio 19 d. raštais Nr. (10.l) S-79346 ir Nr.(10.1) S-79344 informavo pareiškėją apie jo pensijų sumažinimo pagrindus bei pateikė jam detalų neišmokėtų pensijų dalių paskaičiavimą, taip pat išaiškino, jog, kol nėra teisės akto, reglamentuojančio pagal Laikinojo įstatymo nuostatas neišmokėtos pensijos kompensavimo tvarką, nėra pagrindo išmokėti neišmokėtą pensijos dalį. Nesutikdamas su pensijų mažinimu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjas 2013 m. lapkričio 21 d. skundu kreipėsi į VSDFV, kuri 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8348 pareiškėjo skundą nagrinėti atsisakė, kadangi pareiškėjas kreipėsi praleidęs 3 metų terminą kreiptis dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, o jo pateikti argumentai neįrodė, kad terminas praleistas dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, paaiškino, kad iki 2013 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas gali pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, tuomet skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį, nagrinėjamu atveju, VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi (redakcija galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014), taip pat VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktu ir sprendė, jog VSDFV skundžiamu 2013 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. (6.5)I-8348 pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo skundo, kadangi praleistas 3 metų terminas kreiptis į VSDFV dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo, kuris pradedamas skaičiuoti nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, šiuo atveju nuo 2010 m. sausio mėnesio (senatvės pensija) ir 2010 m. vasario mėnesio (nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija), tuo tarpu pareiškėjas į VSDFV kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 21 d. Atkreipė dėmesį, jog VSDFV 2013 m. gruodžio 4 d. sprendime Nr. (6.5)I-8348 nepasisakė dėl pareiškėjo pensijos mažinimo teisėtumo ir pagrįstumo, o tik išreiškė poziciją dėl kreipimosi į VSDFV termino skaičiavimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad VSDFV išnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. lapkričio 21 d. skundą privaloma ikiteismine tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad pagrindo naikinti ginčijamą 2013 m. gruodžio 14 d. VSDFV sprendimą Nr. (6.5)I-8348 ir įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 21 d. skundą nėra.

Nurodė, kad byla dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui senatvės pensijos dalį bei dėl išvestinio reikalavimo priteisti metines palūkanas nuo neišmokėtos sumos, nutrauktina, kadangi pareiškėjo ginčas dėl šios pensijos išmokėjimo neišnagrinėtas privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV Kauno skyrių su 2013 m. spalio 1 d. prašymu, prašė tik išaiškinti pensijos mažinimo priežastis bei pateikti paskaičiavimus, kas ir buvo padaryta skundžiamais VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 19 d. raštais Nr. (10.l)S-79346 ir Nr. (10.1)S-79344, bei konstatavo, jog šie yra tik informacinio pobūdžio ir jokių teisių ar pareigų pareiškėjui nesukelia, todėl byla dėl jų panaikinimo nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Taip pat, kad pareiškėjo skundo netenkinus, jis neturi teisės ir į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėjas J. R. apeliaciniu skundu (b. l. 102–107) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta nepriimant atskiro administracinio akto, kurį jis būtų galėjęs dar 2010 m. apskųsti. Teisės skųsti įstatymą jis neturi, todėl iš jo negali būti reikalaujama tokio elgesio.

2. Teismas neteisingai ir formaliai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neįsigilino į pareiškėjo skundo argumentus, priėmė nemotyvuotą sprendimą. Teismas buvo šališkas, neužtikrino pareiškėjo teisės į teisingą teismo procesą.

3. Pareiškėjas nepraleido 3 metų termino ginti savo pažeistas teises, nes apie jų pažeidimą sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. O terminui esant praleistam, prašo pripažinti, jog jis buvo praleistas dėl to, kad pareiškėjas buvo suklaidintas, ši situacija nėra eilinė ir paprastai suvokiama bei nepriklausė nuo pareiškėjo valios.

4. Kitose iš esmės analogiškose bylose dėl pensijų priteisimo bei termino atnaujinimo įsiteisėjusių teismo priimtų sprendimų atsakovas neginčija ir yra išmokėjęs pensijų nepriemokas.

5. VSDFV Kauno skyrius ginčijamus sprendimus pats laikė skundžiamais, nurodė jų apskundimui nustatytą terminą, be to, šis atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo skundus ir aiškiai nurodė, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą, taigi būtent šie sprendimai sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes.

6. VSDFV 2013 m .gruodžio 4 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8348 yra formalus, priimtas neišanalizavus susiklosčiusios situacijos.

7. Pareiškėjo skundui nesant išnagrinėtam išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pirmosios instancijos teismas turėtų vadovautis susiklosčiusia praktika ir įpareigoti atsakovą VSDFV išnagrinėti jį iš esmės, o ne užkirsti kelią pareiškėjui apginti pažeistas jo teises.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 111–115) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimą grindžia argumentais iš esmės analogiškais pateiktiesiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, kad prašydamas panaikinti ginčijamą VSDFV sprendimą bei įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės, pareiškėjas pats pripažįsta, jog į VSDFV kreipėsi praleidęs terminą bei kad jo skundas liko iš esmės neišnagrinėtas išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka.

VSDFV atsiliepimu (b. l. 116–122) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

VSDFV atsiliepimą grindė iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė VSDFV Kauno skyrius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimo, kuriuo teismas netenkino pareiškėjo skunde nurodytų reikalavimų ir nutraukė bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. lapkričio 19 d. raštus Nr. (10.1)S-79346 ir Nr. (10.1)S-79344, įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjui sumažintą valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalį ir priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, o kitoje dalyje skundą atmetė, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, jog pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 6 d. Nr. AS502-654/2014; 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.).

Apelianto argumentai, jog byloje nebuvo atsižvelgta į ginčui išspręsti aktualias aplinkybes, atmetami.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas nesutinka ir su ta teismo sprendimo dalimi (bei teismo argumentais), kuria teismas atsisakė atnaujinti jo praleistą terminą skundui paduoti. Šiuo aspektu kolegija pažymi, jog LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (nagrinėjamoje byloje tokių individualaus pobūdžio aplinkybių nenurodyta). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodomi bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo) termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (LVAT nutartys administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014; 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą o pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė