3K-3-345-686/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr

Civilinė byla Nr. 3K-3-345-686/2015

Teisminio proceso Nr. 2-21-3-01608-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 73.2.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Janinos Januškienės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Litaksa“ kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui UAB „Litaksa“, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei draudimo brokerių bendrovei „Investicijų brokeris“, dėl dalies išmokos grąžinimo ir atsakovo UAB „Litaksa“ priešieškinį ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“ dėl draudimo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl ES ir nacionalinės teisės aktų, reglamentuojančių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius, tuo aspektu, ar draudimo sutarties šalys gali laisvai susitarti dėl draudimo apimties teritorijos atžvilgiu (Lietuvos ar visų ES valstybių narių).

Ieškovas (draudikas) prašė priteisti iš atsakovo (draudėjo) 29 548,73 Lt (8557,90 Eur), t. y. pusę eismo įvykių, dėl kurių kaltas atsakovas, metu nukentėjusiems asmenims išmokėtų draudimo išmokų, taip pat 6 proc. dydžio procesines palūkanas. Ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovas pažeidė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių sąlygą naudoti transporto priemones tik Lietuvoje.

Atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia sutarties Nr. SGB 0684882, pagal kurią apdrausta automobilio „Mercedes Benz 1836“ valdytojo civilinė atsakomybė, 1.5 punkto sąlygą, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų, motyvuodamas tuo, jog ši sąlyga prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms. Be to, atsakovo teigimu, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti žalą dėl 2011 m. balandžio 19 d. eismo įvykio pareikšti.

Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis dėl krovininių automobilių „Mercedes Benz 1836“ (duomenys neskelbtini), „Renault Premium 370,18“ (duomenys neskelbtini) ir „Scania P380“ (duomenys neskelbtini). Draudimo sutarčių 1.5 punktu šalys susitarė, kad transporto priemonės nėra ir nebus naudojamos už Lietuvos Respublikos ribų, o 1.6 punktu draudėjas įsipareigojo transporto priemones naudoti 1.5 punkte nustatytomis sąlygomis, taip pat šalys nustatė, kad, pasikeitus nors vienai sąlygai, draudimo rizika pasikeičia, todėl gali būti perskaičiuota draudimo įmoka; tiek draudėjas, tiek draudikas turi pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimus šiame punkte nustatyta tvarka, o draudėjui to nepadarius, draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo išmokos sumą ar jos dalį. Visos trys apdraustos transporto priemonės draudimo sutarčių galiojimo metu sukėlė eismo įvykius už Lietuvos Respublikos ribų; jų metu padarytą žalą nukentėjusiems asmenims atlygino ieškovo (draudiko) atstovas „Inter Europe AG“, o ieškovas savo atstovui draudimo išmokas sugrąžino taip: už 2011 m. balandžio 19 d. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu automobiliu „Mercedes Benz 1836“ padarytą žalą 2011 m. liepos 13 d. SEPA tarptautinio lėšų pervedimo mokėjimo nurodymu išmokėjo 7430,73 Eur (25 656,82 Lt), už 2011 m. rugsėjo 2 d. Lenkijoje įvykusio eismo įvykio metu automobiliu „Renault Premium 370,18“ padarytą žalą 2012 m. sausio 20 d. pavedimu – 780,44 Eur (2694,70 Lt), už 2012 m. sausio 19 d. Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio metu automobiliu „Scania P380“ padarytą žalą 2012 m. birželio 4 d. pavedimu – 2041,82 Eur (7050 Lt), o už tuo pačiu automobiliu 2012 m. vasario 15 d. Lenkijoje įvyko eismo įvykio metu padarytą žalą 2012 m. birželio 25 d. pavedimu – 6862,82 Eur (23 695,94 Lt), iš viso – 59 097,46 Lt (17 115,81 Eur).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 29 548,73 Lt (8557,90 Eur) draudimo išmokų bei 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos, o priešieškinį atmetė; atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad pagal šalių suderintą valią atsakovo transporto priemonės galėjo būti naudojamos tik Lietuvos Respublikoje; atsakovas nepateikė įrodymų, jog pranešė ieškovui apie draudimo rizikos pasikeitimą, t. y. automobilių išvykimą į ES valstybes, kurių teritorijose įvyko eismo įvykiai. Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 62.2 punkte nustatyta, kad draudikas turi teisę reikalauti, jog draudėjas grąžintų išmokėto žalos atlyginimo dalį, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai – pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui, draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovas neįvykdė draudimo sutarties 1.6 punkte įtvirtintos pareigos pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimus, todėl pirmiau nurodytos normos pagrindu ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 29 548,73 Lt (8557,90 Eur) (iš viso išmokėta 59 097,46 Lt (17 115,81 Eur) draudimo išmokų).

Spręsdamas dėl atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą draudimo išmokoms, išmokėtoms dėl 2011 m. balandžio 19 d. eismo įvykio Vokietijoje, teismas nurodė, kad reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių, taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), o pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Ieškovas draudimo išmoką dėl 2011 m. balandžio 19 d. įvykusio eismo įvykio Vokietijoje savo korespondentui išmokėjo 2011 m. liepos 13 d. tarptautinio mokėjimo pavedimu, o į teismą dėl šios išmokos priteisimo iš atsakovo kreipėsi 2012 m. liepos 13 d., taigi ieškinio senaties termino nepraleido.

Teismas sprendė, kad draudimo sutarties Nr. SGB 0684882, kuria buvo apdrausta automobilio „Mercedes Benz 1836“ valdytojo civilinė atsakomybė, 1.5 punkto sąlyga, pagal kurią „<...> transporto priemonė nėra ir nebus naudojama: <...> už Lietuvos Respublikos ribų <...>“, neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Ši sąlyga įtvirtinta ne tik ginčijamoje, bet ir kitose šalių sudarytose sutartyse, dėl jos šalys laisvai susitarė savo nuožiūra, t. y. draudėjas įsipareigojo nesinaudoti visoje Europos Sąjungoje galiojančia draudimo apsauga, ir jam buvo suteikta 90 proc. nuolaida nuo bendros draudimo sumos. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – ir TPVCAPDĮ) nustatyta, kad draudimo apsauga sumokėjus vieną bendrą įmoką galioja visoje Europos Sąjungoje, o žalioji kortelė turi būti išduodama nemokamai. Šiuo atveju draudimo apsauga galiojo, nes ieškovas nukentėjusiems asmenims atlygino atsakovo padarytą žalą. Remdamasis tokiais argumentais teismas priešieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo UAB „Litaksa“ apeliacinį skundą, 2013 m. birželio 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagrindinis bylos klausimas – dėl draudimo sutarties šalių galimybės laisvai susitarti dėl draudimo rizikos apimties, esant draudėjo pageidavimui mokėti tokį draudimo įmokos dydį, kuris būtų apskaičiuotas atsižvelgiant į aplinkybę, kad transporto priemonę ketinama naudoti tik Lietuvos valstybėje. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-162/2013, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas to paties atsakovo ginčas su kita draudimo kompanija – UAB DK „PZU Lietuva“, formuojama praktika, ir nurodė, kad šiuo atveju draudimo apsauga galiojo ne tik Lietuvoje, bet ir ES valstybėse, kuriose įvyko draudžiamasis įvykis, nes draudikas įvykus įvykiui išmokėjo draudimo išmoką.

Teismo vertinimu, šalių draudimo sutarties 1.5 punkte nustatyta sutartį individualizuojanti sąlyga – transporto priemonę naudoti tik Lietuvoje – priklauso nuo draudėjo pasirinkimo ir neperžengia tam tikrų įstatymo bei draudiko nustatytų ribų; nuo draudimo apsaugos apimties pasirinkimo priklauso draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos – dydis. Ieškovo parengtos draudimo sutarties nuostatos dėl draudimo sutarties apimties nėra dviprasmiškos, prieštaringos bei siurprizinės, iš jų aišku, kad pagal šalių suderintą valią transporto priemonė galėjo būti naudojama tik Lietuvoje;

šalys buvo sudariusios ne vieną draudimo sutartį, su sutarčių sąlygomis atsakovas buvo susipažinęs. Be to, atsakovas yra Europos Sąjungos teritorijoje komercinę veiklą vykdantis juridinis asmuo, turintis patirties sudarant privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, todėl privalėjo suprasti, kad turi pareigą pranešti draudikui apie draudimo rizikos padidėjimą – automobilio išvykimą už Lietuvos Respublikos ribų. Kadangi atsakovas, žinodamas aplinkybes, į kurias atsižvelgdamas draudikas įvertino draudimo riziką ir apskaičiavo draudimo įmoką, nepranešė draudikui apie jų pasikeitimą, tai, kitose ES valstybėse (už Lietuvos ribų) įvykus eismo įvykiams, kurių metu buvo padaryta žala turtui, draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turėjo teisę reikalauti, kad atsakovas jos dalį (iki 50 proc.) grąžintų Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkto pagrindu.

Remdamasis kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šalių sudarytos draudimo sutarties 1.5 punktas nereglamentuoja teritorijos, kurioje suteikiama draudimo apsauga, ir neriboja įprastinės draudimo sutarties (ir draudimo apsaugos) galiojimo teritorijos (priešingu atveju ieškovas nukentėjusiam asmeniui nebūtų išmokėjęs draudimo išmokos), taip pat neįpareigoja mokėti papildomos draudimo įmokos už civilinės atsakomybės draudimą kitose valstybėse. Jo paskirtis yra kita. Šiame sutarties punkte išdėstytos sąlygos neprieštarauja imperatyviesiems TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimams. Draudimo įmokos perskaičiavimas (padidėjimas), kai transporto priemonė naudojama ir kitose valstybėse, vertintinas ne kaip TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos nuostatos dėl vienos (bendros) draudimo įmokos pažeidimas, o kaip draudimo įmokos perskaičiavimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės vertinant draudimo riziką.

Teismas nurodė, kad nėra pagrindo kreiptis į kompetentingą ES instituciją dėl preliminaraus nutarimo priėmimo, nes byloje nėra ginčo dėl draudimo apsaugos galiojimo kitoje ES valstybėje narėje, draudimo išmoka už apgadintą turtą buvo išmokėta, taigi Direktyva Nr. 2009/103/EB siekiami tikslai buvo pasiekti. Pirmiau nurodytoje byloje Nr. 3K-3-162/2013 analogiškomis aplinkybėmis kasacinis teismas padarė išvadą, kad TPVCAPDĮ taikymas atitinka ES teisės reglamentavimą. Kadangi nacionalinis teismas pagal egzistuojančią ESTT praktiką ir remdamasis Direktyvos Nr. 2009/103/EB nuostatomis gali atsakyti į byloje iškeltus direktyvos taikymo klausimus, tai nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, sutikdamas su šiuo klausimu išdėstytais pirmosios instancijos teismo motyvais; nurodė, kad tokios pozicijos teisingumą patvirtina ir kasacinio teismo praktika: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012, konstatavo, kad civilinės atsakomybės draudiko teisė reikalauti sugrąžinti dalį draudimo išmokos iš dėl įvykio kalto asmens atsiranda nuo to momento, kai jis draudimo išmokos sumą sumoka savo korespondentui; nuo šio momento jis įgyja teisę reikšti ieškinį kaltam dėl įvykio asmeniui ir regreso tvarka reikalauti jo atlyginti žalą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Litaksa“ prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Kasaciniame skunde taip pat prašoma kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo ES transporto priemonių draudimo direktyvų nuostatų aiškinimo klausimais. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl ieškinio senaties termino. Teismai netinkamai taikė ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles (sprendė, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kai ieškovas atlygino savo korespondentui draudimo išmokos sumą, kurią šis sumokėjo nukentėjusiam asmeniui), todėl nepagrįstai konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas. Ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), t. y. nuo tada, kai ieškovas sužinojo apie tai, kad atsakovas pažeidė sutarties sąlygas; šiuo atveju – nuo pranešimo apie draudžiamąjį įvykį. Ieškovas informaciją apie draudžiamąjį įvykį gavo vėliausiai 2011 m. balandžio 25 d., taigi vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), baigėsi 2012 m. balandžio 25 d., o ieškinys pareikštas 2012 m. liepos 13 d. Ieškovo korespondento, kaip jo atstovo, atlikti veiksmai (draudimo išmokos išmokėjimas nukentėjusiam asmeniui) sukėlė pasekmes ieškovui nuo sumokėjimo momento (CK 2.133 straipsnio 1 dalis), o ne nuo tada, kai ieškovas atlygino savo korespondentui sumokėtą sumą.

2. Dėl draudimo sutarčių prieštaravimo imperatyviosioms normoms. TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įprastinė ir pasienio draudimo sutartys, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, suteikia kiekvienoje ES valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos ES valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Analogiška nuostata įtvirtinta 1990 m. gegužės 14 d. Tarybos direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnyje; ji į Lietuvos nacionalinę teisę perkelta TPVCAPD įstatymu. Šios draudimo apsaugos įstatyme siaurinti neleidžiama. Taigi draudėjas neprivalo mokėti papildomos draudimo įmokos, jeigu jis nori turėti draudimo apsaugą kitose ES valstybėse narėse. Tokią poziciją 2006 m. rugsėjo 12 d. posėdyje išreiškė ir Draudimo priežiūros tarnyba. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal šalių suderintą valią transporto priemonė galėjo būti naudojama tik Lietuvoje, prieštarauja pirmiau nurodytai imperatyviajai įstatymo normai, ribojančiai šalių sutarčių laisvės principą. Be to, pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 6 dalį ir Draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (toliau – ir Standartinės sutarties sąlygos) 24 punktą ES valstybėse narėse ir Šveicarijos Konfederacijoje galiojanti žalioji kortelė draudėjui privalo būti išduota nemokamai. Šalys savo susitarimu negali pakeisti šių nuostatų, o draudikas – už ES valstybėse ir Šveicarijoje galiojančią žaliąją kortelę prašyti papildomos įmokos. Standartinių sutarties sąlygų 3 punkte nurodyta, kad šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai pripažintina, kad šalių sudarytos draudimo sutarties 1.5 punkto sąlygos, kuriomis draudimo apsauga apribota Lietuvos teritorija, yra niekinės (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

3. Dėl draudimo apsaugos apimties. Draudimo sutarties galiojimas visoje ES teritorijoje yra būtina draudimo sutarties sąlyga. Įstatymo leidėjas nėra nustatęs, kad ši draudimo apsauga netaikoma draudėjui, todėl apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad draudimo sutartimi buvo suteikta draudimo apsauga, tačiau ji galioja tik tretiesiems nukentėjusiems asmenims, bet ne draudėjui, yra klaidingi.

4. Dėl kreipimosi į ESTT. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 3 dalį teismai, nagrinėdami bylas, taiko ES teisės normas ir vadovaujasi ES teisminių institucijų sprendimais, taip pat jų prejudiciniais sprendimais ES teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Šioje byloje kyla klausimas dėl ES transporto direktyvų aiškinimo ir taikymo, todėl, vadovaujantis Teismų įstatymo 401 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kaip galutinės instancijos teismas, turi prašyti kompetentingos ES teisminės institucijos preliminaraus nutarimo, siekiant išsiaiškinti, ar, remiantis Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis, galima laikyti draudimo rizikos padidėjimu ir prašyti papildomos įmokos sudarius standartinę transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį draudėjui norint vykti į kitą ES valstybę narę, taip pat ar papildomos draudimo įmokos reikalavimas laikant transporto priemonės išvykimą į kitą ES valstybę narę rizikos padidėjimu neprieštarauja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje nuostatoms.

5. Apeliacinės instancijos teismas negalėjo vadovautis 2008 m. vasario 13 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 122 patvirtintomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis, nes jų 3 punkte nurodyta, kad pagal šias Taisykles žala nustatoma ir draudimo išmoka mokama dėl transporto priemonių valdytojų sukeltų eismo įvykių Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamoje byloje eismo įvykiai įvyko ne Lietuvoje, todėl šios Taisyklės ginčo teisiniams santykiams netaikytinos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvoje veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, prašo kasacinį skundą atmesti ir remiasi tokiais argumentais:

1. Dėl ieškinio senaties. Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Taigi tik nuo draudimo išmokos išmokėjimo korespondentui momento ieškovas įgijo teisę reikšti ieškinį atsakovui ir regreso tvarka reikalauti atlyginti žalą. Kasatorius nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiuoja nuo sužinojimo apie eismo įvykį, nes sužinojimas pats savaime nereiškia pažeistos teisės, juolab nereiškia, kad bus mokama draudimo išmoka, nes draudimo išmokai mokėti būtina konstatuoti tam tikras sąlygas – draudžiamojo įvykio faktą ir žalos dydį. Be to, žalos sureguliavimas skirtingose valstybėse neretai viršija vienerių metų terminą.

2. Dėl draudimo apsaugos apimties. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atsakingas draudikas moka išmoką nukentėjusiam trečiajam asmeniui, kai transporto priemonės valdytojui atsirado civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo naudojant apdraustą transporto priemonę, nepaisant to, ar valdytojas vykdė draudimo sutarties sąlygas, išskyrus šio įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus atvejus, ir nepaisant to, ar prieš sudarant draudimo sutartį draudėjas suteikė draudikui visą būtiną informaciją, kurios reikia draudimo sutarčiai sudaryti. Taigi įstatyme (ir teismų praktikoje – žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 29 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgą) nukentėjusio trečiojo asmens turtinių interesų draudimo apsauga yra aiškiai atribojama nuo draudėjo pareigos grąžinti dalį ar visą draudimo išmoką, esant sutarties pažeidimui arba kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms. Nagrinėjamu atveju draudimo apsauga nukentėjusiesiems buvo suteikta – draudikas išmokėjo draudimo išmokas dėl visų eismo įvykių, taip visiškai kompensuodamas nukentėjusiems asmenims padarytą žalą. Kasatoriaus cituojama Direktyva 90/232/EEB buvo panaikinta Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. priimtos direktyvos 2009/103/EB 29 straipsniu, todėl nagrinėjamoje byloje negali būti taikoma. Be to, direktyvos nėra tiesiogiai taikomi teisės aktai, taigi jomis negali būti remiamasi sprendžiant šalių ginčą dėl draudimo sutarties pažeidimo.

3. Dėl draudimo sutarčių prieštaravimo imperatyviosioms normoms. Kasatorius, sudarydamas draudimo sutartis, patvirtino, kad nesinaudos didžiąja draudimo apsaugos dalimi ir naudos transporto priemonę tik Lietuvoje; dėl šios priežasties jam buvo suteikta itin didelė nuolaida (90 proc.). Nuolaidų suteikimas, atsižvelgiant į draudėjo pateiktą informaciją dėl nesinaudojimo draudimo apsaugos dalimi, neprieštarauja jokiems teisės aktams ir nepažeidžia nei draudėjų, nei nukentėjusių trečiųjų asmenų interesų. Nuolaidų suteikimas, atsižvelgiant į mažesnės draudimo rizikos kriterijus, yra plačiai paplitusi praktika transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo srityje tiek Lietuvoje, tiek užsienio valstybėse.

IV. Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

ir šio teismo priimto prejudicinio sprendimo esmė

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-402/2013 (naujas bylos Nr. 3K-7-334-687/2015), kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

1. Ar Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnis, pakeistas Direktyvos 2005/14/EB 4 straipsniu, aiškintinas taip, kad draudimo sutarties šalys neturi teisės susitarti dėl draudimo apsaugos apdraustajam susiaurinimo teritorijos atžvilgiu (taikyti skirtingą draudimo įmoką priklausomai nuo to, kokioje teritorijoje naudojama transporto priemonė – ar visoje ES, ar tik Lietuvos Respublikoje), tačiau bet kokiu atveju nesusiaurinant nukentėjusiųjų apsaugos, t. y. transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų kitoje ES valstybėje narėje apibrėžti kaip draudimo riziką didinantį veiksnį, kuriam esant turi būti sumokėta papildoma draudimo įmoka?

2. Ar laisvo asmenų ir transporto priemonių judėjimo visoje ES erdvėje principas bei bendrasis Europos Sąjungos lygiateisiškumo (nediskriminavimo) principas turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja pirmiau nurodytas draudimo sutarties šalių susitarimas, susiejantis draudimo riziką su transporto priemonės eksploatavimu teritorijos atžvilgiu?

Teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo.

ESTT 2015 m. kovo 26 d. sprendime Litaksa (C-556/13, ECLI:EU:C:2015:202) (toliau – ir prejudicinis sprendimas) nurodė, kad 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Europos Sąjungos teritorijoje.

Teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinio reguliavimo

Siekiant palengvinti laisvą asmenų ir transporto priemonių judėjimą tarp valstybių narių, taip pat sustiprinti asmenų, nukentėjusių per eismo įvykius, bei apdraustųjų šalių apsaugą, Europos Sąjungos teisės lygmeniu sukurta sistema, skirta valstybių narių teisės aktams, susijusiems su motorinių transporto priemonių privalomuoju draudimu, derinti. Šia sistema ES teisės aktų leidėjas valstybėms narėms nustatė pareigą užtikrinti, kad visi transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra valstybių narių teritorijoje, savininkai (valdytojai) sudarytų su draudimo bendrove sutartį, pagal kurią, neperžengiant ES teisės apibrėžtų ribų, būtų apdrausta jų civilinė atsakomybė. Pagrindiniai transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo instituto tikslai – užtikrinti tiek per eismo įvykį nukentėjusios šalies teisę į patirtos žalos atlyginimą, tiek transporto priemonės draudėjo teisę apdrausta transporto priemone neribotai judėti visoje Europos Sąjungoje. Taigi šiuo institutu pirmiausia siekiama užtikrinti nukentėjusio asmens interesus nepriklausomai nuo to, kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje yra apdrausta transporto priemonė, sukėlusi eismo įvykį, ir kur – nukentėjusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar kitoje valstybėje – įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis, kartu įtvirtinant ir draudėjo interesų apsaugos priemones, kurių tikslas – palengvinti draudėjo administracinę naštą užtikrinant, kad, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, draudimo liudijimo pagrindu suteikiama apsauga galiotų visoje Europos Sąjungos teritorijoje.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniam reguliavimui Europos Sąjungos teisėje skirtos direktyvos 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB, 2000/26/EB ir 2005/14/EB, kodifikuotos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuri galioja nuo 2009 m. spalio 27 d. Ja panaikintos ankstesnės penkios direktyvos, o nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą.

Kadangi nagrinėjamoje byloje draudimo sutartys sudarytos 2011 m. kovo 1–2 d., tai šiuo atveju teisinis draudimo santykių reglamentavimas aiškintinas atsižvelgiant į tuo metu jau įsigaliojusią 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuria buvo kodifikuotos pirmiau galiojusios ES transporto direktyvos. Taip pat kadangi nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą, o šiai bylai aktualios direktyvų nuostatos kodifikuojančia direktyva 2009/103/EB nėra pakeistos, tai teisėjų kolegija vadovaujasi ESTT prejudiciniame sprendime byloje Litaksa pateiktais išaiškinimais dėl 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB ir 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB. Nurodytų direktyvų nuostatos nacionalinėje Lietuvos teisėje yra įgyvendintos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, ECLI:EU:C:1984:153, 26 ir 28 punktus; 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo Marleasing, C‑106/89, ECLI:EU:C:1990:395, 8 punktą; 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo Nikoloudi, C‑196/02, ECLI:EU:C:2005:141, 73 punktą ir 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Uniplex (UK), C‑406/08, ECLI:EU:C:2010:45, 45 ir 46 punktus). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę atitinkant ES teisę išplaukia iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo sistemos, nes ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką ES teisės veiksmingumą (žr. šiuo klausimu 2003 m. gegužės 15 d. sprendimo Mau, C‑160/01, ECLI:EU:C:2003:280, 34 punktą). Taigi TPVCAPDĮ ir jo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti aiškinami ES teisės aktų siekiamais tikslais.

Dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų atitikties imperatyviosioms teisės normoms

Lietuvos teisės aktuose nustatyta privaloma transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties, kaip viešosios sutarties, sudarymo tvarka, ją sudarant turi būti vadovaujamasi teisės aktais (CK 6.988 straipsnio 3 dalis), taip pat Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162/2013).

2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuria, minėta, kodifikuotos ankstesnės ES transporto direktyvos, 14 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys: a) vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse; ir b) tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Šia nuostata yra pakartota iki Direktyvos 2009/103/EB galiojusios 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB, iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 2 straipsnio nuostata. Įgyvendinant ES direktyvų nuostatas analogiška norma įtvirtinta TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė.

Nagrinėjamoje byloje kilo pirmiau nurodytų nuostatų – Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio ir TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies – aiškinimo klausimai dviem aspektais: pirma, kaip turi būti suprantama sąvoka viena (bendra) draudimo įmoka ir ar ji reiškia draudimą civilinės atsakomybės draudimo sutarties šalims susitarti išskaidyti įmoką atsižvelgiant į transporto priemonės naudojimo teritoriją (neperžengiant ES ribų), antra, ar nurodytos teisės aktų nuostatos dėl draudimo apsaugos galiojimo vienos įmokos pagrindu visoje ES teritorijoje taikytinos tik draudiko ir nukentėjusių (trečiųjų) asmenų, ar ir draudiko bei apdraustųjų asmenų santykiams.

ESTT sprendime Litaksa nurodė, kad iš Trečiosios direktyvos 2 straipsnio formuluotės išplaukia, jog pagal visas motorinių transporto priemonių privalomojo draudimo sutartis, sumokėjus vienkartinę įmoką, turi būti suteikta draudimo apsauga, galiojanti visoje Sąjungos teritorijoje (19 punktas), ir išaiškino, kad Trečiosios direktyvos 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Sąjungos teritorijoje (31 punktas).

Minėta, kad Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnis tapačiai reglamentuoja draudimo sutarties galiojimą visoje ES teritorijoje vienos draudimo įmokos pagrindu kaip ir Direktyvos 90/232/EEB (Trečioji direktyva), iš dalies pakeistos Direktyva 2005/14/EB, 2 straipsnis, taigi nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija remiasi ESTT sprendime Litaksa pateiktais Trečiosios direktyvos 2 straipsnio išaiškinimais, nes jie taikytini ir aiškinant Direktyvą 2009/103/EB. Ši ES teisės nuostata, perkelta į TPVCAPDĮ 10 straipsnį, analogiškai aiškinama ir nacionalinėje jurisprudencijoje, kuria taip pat vadovautinasi nagrinėjamoje byloje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015, konstatavo, kad tiek nacionalinė, tiek ES teisė nustato, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi vienos draudimo įmokos pagrindu draudimo apsauga transporto priemonę vairuojantiems asmenims suteikiama kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, taip pat pabrėžė, jog draudimo sutarties šalių susitarimas laikyti transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų riziką didinančia aplinkybe, apie kurią reikia papildomai pranešti, reikštų, jog draudikas turėtų teisę nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama Lietuvoje, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama už Lietuvos ribų; toks susitarimas neatitinka TPVCAPDĮ įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugą, t. y. apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad draudimo sutarties šalių laisvę susitarti dėl draudimo apsaugos lygio riboja į nacionalinę teisę (TPVCAPDĮ) perkeltos ES transporto direktyvų nuostatos, konkrečiai – TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies norma, pagal kurią draudimo sutartis privalo galioti vienos (bendros) draudimo sutarties pagrindu visoje ES teritorijoje; tai reiškia, kad teisė draudžia šalių susitarimus, kuriais draudimo apsauga būtų apribojama teritorijos atžvilgiu, susitariant apdraustą transporto priemonę naudoti tik Lietuvos Respublikoje, o išvykimą į kitą ES valstybę įvardijant kaip riziką didinantį veiksnį, už kurį turi būti mokama papildoma draudimo įmoka.

Antrasis nagrinėjamoje byloje kylantis klausimas – dėl draudimo apsaugos galiojimo asmenims, t. y. ar ES direktyvos ir TPVCAPDĮ nuostatos dėl vienkartinės įmokos ir draudimo apsaugos galiojimo teritorijos atžvilgiu apimties taikomos tik draudiko ir nukentėjusių asmenų santykiams, ar ir draudiko bei draudėjo santykiams.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad šalių draudimo sutartimi nebuvo pažeisti imperatyvieji ES transporto direktyvų ir TPVCAPDĮ reikalavimai dėl draudimo apsaugos galiojimo visoje ES teritorijoje vienos įmokos pagrindu, nes draudimo apsauga buvo suteikta – ieškovas išmokėjo nukentėjusiems asmenims draudimo išmokas. Kasatoriaus teigimu, ES lygiu reglamentuojamas civilinės atsakomybės draudimas skirtas ne tik trečiųjų asmenų, bet ir apdraustųjų teisių apsaugai, todėl draudimo sutarties šalys negali susitarti teritorijos atžvilgiu apriboti teisės aktais reglamentuojamą draudimo apsaugą ne tik tretiesiems asmenims, bet ir apdraustajam. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais. Šiuo klausimu, atsakydamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kreipimesi suformuluotus klausimus, ESTT pasisakė prejudiciniame sprendime Litaksa, nurodydamas, kad pagal Trečiosios direktyvos septintąją konstatuojamąją dalį būtent dėl apdraustosios šalies interesų valstybės narės turi imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad, sumokėjus vienkartinę įmoką, kiekviena draudimo sutartis garantuotų tokią draudimo apsaugą kiekvienoje valstybėje narėje, kurios reikalauja tos valstybės įstatymai, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši draudimo apsauga didesnė (27 punktas). ESTT priminė, kad draudimo sandoriui paprastai būdinga tai, jog draudikas, gavęs draudimo įmoką, įsipareigoja įvykus draudžiamajam įvykiui išmokėti draudėjui išmoką, sutartą sudarant sutartį, ir konstatavo, kad Trečiosios direktyvos 2 straipsnio nuostatos dėl vienkartinės įmokos ir draudimo apsaugos galiojimo teritorijos atžvilgiu apimties taikomos ne tik draudiko ir nukentėjusių asmenų santykiams, bet ir draudiko ir draudėjo santykiams (prejudicinio sprendimo 28, 29 punktai).

Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis dėl trijų krovininių automobilių; draudimo sutarčių 1.5 punktu šalys susitarė, kad transporto priemonės nėra ir nebus naudojamos už Lietuvos Respublikos ribų, o 1.6 punktu draudėjas įsipareigojo transporto priemones naudoti 1.5 punkte nustatytomis sąlygomis, taip pat šalys nustatė, kad, pasikeitus nors vienai sąlygai, draudimo rizika pasikeičia, todėl gali būti perskaičiuota draudimo įmoka; tiek draudėjas, tiek draudikas turi pranešti apie draudimo rizikos pasikeitimus šiame punkte nustatyta tvarka, o draudėjui to nepadarius, draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo išmokos sumą ar jos dalį.

Remiantis pirmiau nurodytais argumentais konstatuotina, kad ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms. Darytina išvada, kad ieškovo ir atsakovo sudarytų draudimo sutarčių sąlyga, jog transporto priemonė nėra ir nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų, reiškianti draudimo apsaugos apribojimą teritorijos atžvilgiu, ta dalimi, kiek ja taikomas ribojimas ES valstybių narių teritorijos atžvilgiu, prieštarauja imperatyviajam transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimui, pagal kurį toks ribojimas yra draudžiamas, todėl ši sutarčių sąlyga pripažintina niekine ir negaliojančia ab initio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.96 straipsnis, 6.225 straipsnis, 6.226 straipsnio 1 dalis). ESTT prejudiciniame sprendime konstatavo, kad Trečiosios direktyvos 2 straipsnio nuostatomis būtent reikalaujama, kad draudikas, kuriam sumokėta vienkartinė įmoka, iš principo prisiimtų riziką nukentėjusiems asmenims išmokėti išmokas dėl įvykio, kurį gali sukelti apdrausta transporto priemonė, neatsižvelgiant į tai, kurios Sąjungos valstybės narės teritorijoje ši transporto priemonė naudojama ir kur šis įvykis įvyko (29 punktas). Pripažinus niekine pirmiau nurodytą šalių draudimo sutarčių sąlygą, ieškovo ieškinio reikalavimas atsakovui grąžinti dalį nukentėjusiems asmenims išmokėtų draudimo išmokų, grindžiamas būtent iš šios sąlygos kildinamų draudėjo pareigų pažeidimu, vertintinas kaip neteisėtas, todėl negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, sprendę, jog šalių draudimo sutartimis nebuvo pažeisti imperatyvieji ES teisės normų ir TPVCAPDĮ reikalavimai suteikti draudimo apsaugą visoje ES teritorijoje vienkartinės įmokos pagrindu, netinkamai aiškino šias nuostatas, nepagrįstai susiaurindami jų taikymą tik nukentėjusių asmenų ir draudiko santykiams ir netaikydami jų draudiko ir apdraustojo santykiams, todėl priėmė nepagrįstus sprendimą ir nutartį. Kadangi byloje yra nustatytos visos reikšmingos faktinės aplinkybės ir kasacijoje buvo sprendžiama tik dėl teisės aiškinimo, tai kasacinio teismo teisėjų kolegija, neperžengdama savo kompetencijos ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis), panaikina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimą bei nutartį ir priima naują sprendimą – ieškinį atmeta, o priešieškinį, kuriuo buvo prašoma pripažinti negaliojančia ieškovo ir atsakovo 2011 m. kovo 2 d. sudarytos draudimo sutarties SGB 0684882 1.5 punkto sąlygą „<...> transporto priemonė nėra ir nebus naudojama: <...> už Lietuvos Respublikos ribų <...>“ – patenkina, pripažindama negaliojančia nurodytą sutarties sąlygą ta dalimi, kiek ji taikytina ES valstybių narių teritorijai.

2015 m. birželio 1 d. kasaciniame teisme gautas ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, dokumentas, įvardytas kaip rašytiniai paaiškinimai, kuriuo pateikiami papildomi argumentai ir prašymai dėl bylos nagrinėjimo. Teisėjų kolegija šį prašymą vertina kaip ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą papildymą. Pagal CPK 351 straipsnio 1 dalį atsiliepimai į kasacinį skundą, jo papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą terminą, nepriimami ir grąžinami juos pateikusiems asmenims. Vadovaudamasi šia norma, teisėjų kolegija grąžina ieškovui jo pateiktą dokumentą ir dėl jame nurodytų teiginių nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinį skundą patenkinus, kasatoriui (atsakovui) atlygintinos bylinėjimosi išlaidos, jas priteisiant iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Byloje nėra duomenų, kad atsakovui pirmosios instancijos teisme būtų atstovavęs advokatas ar advokato padėjėjas, o apeliacinės instancijos ar kasaciniame teisme – advokatas, todėl atstovavimo išlaidos jam neatlygintinos, nes pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktą šaliai atlygintinos tik tos atstovavimo išlaidos, kurios buvo patirtos apmokant advokato ar advokato padėjėjo teisinę pagalbą.

Atsakovas pateikdamas priešieškinį sumokėjo 500 Lt (144 Eur), už apeliacinį skundą – 1387 Lt (401 Eur), o už kasacinį skundą – 886,46 Lt (256 Eur) žyminio mokesčio, iš viso – 801 Eur. Ši suma jam priteistina iš ieškovo.

Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme buvo patirta 67,42 Lt (19 Eur) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. birželio 17 d. pažymoje nurodyta, kad kasaciniame teisme tokių išlaidų buvo 11,77 Eur. Šių išlaidų (30,77 Eur) atlyginimas iš ieškovo priteistinas valstybei.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 3 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį atmesti.

Priešieškinį patenkinti: pripažinti negaliojančia 2011 m. kovo 2 d. draudimo sutarties SGB 0684882 1.5 punkto sąlygą „<...> transporto priemonė nėra ir nebus naudojama: <...> už Lietuvos Respublikos ribų <...>“ ta dalimi, kuria ši sąlyga taikoma ES valstybių narių teritorijos atžvilgiu.

Priteisti atsakovui UAB „Litaksa“ (j. a. k. 133018170) iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (j. a. k. 300633222), 801 (aštuonis šimtus vieną) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą (j. a. k. 300633222), 30,77 Eur (trisdešimt Eur 77 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė