2K-144-489/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-144-489/2015

Teisminio proceso Nr. 1-14-1-00858-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.8.10;

2.2.2.3.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. nuosprendžiu A. V. nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį – keturiems mėnesiams, 138 straipsnio 1 dalį – aštuoniems mėnesiams, 187 straipsnio 1 dalį – trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Iš A. V. priteista: M. B. 500 Lt turtinei ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, R. B. – 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai – 604,13 Lt ir 115,97 Lt turtinei žalai atlyginti, UAB „JCDecaus“ – 334,14 Lt turtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. V. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 27 d., apie 23.20 val., veikdamas su nenustatytais asmenimis, viešoje vietoje, t. y. Vilniuje, Kosciuškos g., viešojo transporto sustojimo stotelėje „Kalnų parkas“, norėdamas koja spirti R. B. į galvą, bet, šiam pasilenkus ir pavykus išvengti smūgio, tik nubrozdino galvos dešinės pusės odą ir išdaužė stotelės paviljono stiklą. Tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, su nenustatytais asmenimis M. B. norint apsisaugoti nuo krentančių paviljono stiklo šukių ir šiam pradėjus bėgti, griebė M. B. už rūbų, sudavė kelis smūgius į galvos sritį, o jam pavykus ištrūkti ir pabėgti kelis žingsnius, vėl jį pagavo ir sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius į įvairias kūno vietas, dėl to nukentėjusysis M. B. prarado sąmonę. Tokiais savo bendrais įžūliais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo R. B. sveikatą (2013 m. kovo 21 d. R. B. medicininių dokumentų apžiūros protokolas) bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, A. V. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. balandžio 27 d., apie 23.20 val., veikdamas su nenustatytais asmenimis, viešoje vietoje, t. y. Vilniuje, Kosciuškos g., viešojo transporto sustojimo stotelėje „Kalnų parkas“, M. B. norint apsisaugoti nuo krentančių paviljono stiklo šukių ir pradėjus bėgti, griebė M. B. už rūbų, sudavė kelis smūgius į galvos sritį, o šiam pavykus ištrūkti ir pabėgti kelis žingsnius, vėl jį pagavo ir sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius į įvairias kūno vietas, dėl to M. B. prarado sąmonę. Šiais savo veiksmais A. V. padarė nukentėjusiajam M. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda ir poodine kraujosruva galvos plaukuotoje srityje, kirstine žaizda kairės ausies kaušelyje, nosies kaulų lūžiu, dešinės veido pusės sumušimu.

Be to, A. V. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. balandžio 27 d., apie 23.20 val., dėl chuliganiškų paskatų, viešoje vietoje, t. y. Vilniuje, Kosciuškos g., viešojo transporto sustojimo stotelėje „Kalnų parkas“, išdaužė 196,55 Lt vertės transporto laukimo paviljoną, priklausantį UAB „JCDecaux Lietuva“.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti arba grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti, priimti iš esmės pažeidus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio, 191, 192, 194, 195 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų nuostatas. Taip pat teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. BK 2 straipsnį, 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 63 straipsnio 4 dalį.

Kasatorius nurodo, kad jo kaltė grindžiama duomenimis, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų, t. y. jo dalyvavimas padarant nusikaltimus pagrįstas asmens parodymo atpažinti protokolų duomenimis, tačiau tiek parodymo atpažinti procedūra, tiek prieš tai atlikti procesiniai ir neprocesiniai veiksmai, susiję su jo identifikavimu, yra neteisėti, atlikti pažeidžiant BPK nuostatas, reglamentuojančias duomenų rinkimo teisėtumą (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Teismai nenagrinėjo atliktų atpažinimo procedūrų teisėtumo ir pagrįstumo aspektais, nors šie duomenys yra visų kitų jo kaltę tariamai pagrindžiančių įrodymų (nukentėjusiojo R. B. ir liudytojo I. M. parodymai) išeities taškas. Teismas, kasatoriaus nuomone, dalį duomenų nepagrįstai pripažinęs įrodymais ir juos įvertinęs nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, kaltu dėl visų veikų nepagrįstai pripažino jį, t. y. išvada dėl jo dalyvavimo pagrįsta prielaida.

R. B. pirmos apklausos metu (2012 m. gegužės 9 d.), be kita ko, apibūdino vaikiną, kuris norėjo jam spirti į galvą ir išdaužė stotelės stiklą, tačiau pabrėžė, kad atpažinti jo negalėtų. I. M. 2012 m. birželio 25 d. parodė, kad iš juos užpuolusių vaikinų jis gali atpažinti tik vieną, kuris buvo apie 180 cm ūgio, vilkėjo sportinio stiliaus juodą striukę, avėjo kariško stiliaus batus. Pasak I. M., šį vaikiną rodė per televizijos laidą „Farai“. Kasatoriaus nuomone, labai svarbi aplinkybė, verčianti abejoti I. M. parodymų patikimumu, yra ta, kad jis nenurodo (beje, kaip ir R. B.) nė vieno užpuolusio vaikino veido bruožo, tačiau vis tiek tvirtina, kad gali jį atpažinti. Kasatoriaus teigimu, šių asmenų apklausos protokolai neatitinka BPK 191 straipsnio 2 dalies reikalavimų. 2012 m. birželio 26 d. tyrėjas surašė tarnybinį pranešimą, kad jam paskambino I. M. ir „prie savo duotų parodymų papildė, kad vaikinas, kurį jis matė per laidą „Farai“ ir kuris galimai užpuolė jo draugus, prieš porą metų mokėsi Antakalnio vidurinėje mokykloje“. Tačiau BPK nenumato asmenų apklausos telefonu. 2012 m. liepos 17 d. atlikta vaizdo įrašo, esančio internetiniu adresu www.youtube.com., apžiūra; protokole nurodyta, kad vieną jaunuolį I. M. atpažino. Taigi buvo žiūrimas vienas vaizdo įrašas, jokia vaizdo įrašų kartoteka sudaryta nebuvo (BPK 194 straipsnis), net nesiaiškinta, kas padarė šį įrašą, kokia aparatūra, tik padaryta nuotrauka, kurioje I. M. atpažįsta įtariamąjį. Kasatoriaus teigimu, atliktas BPK nenumatytas proceso veiksmas, neatitinkantis teisėtumo reikalavimo. Iš apžiūros protokolo turinio matyti, kad jokia apžiūra ir objektų tyrimas nebuvo atliekamas, protokole neatsispindi nei vaizdo įrašo eiga, nei trukmė, vietoj to nufotografuojamas I. M., ranka rodantis į kompiuterio ekraną, ir daroma išvada, kad liudytojas atpažįsta įtariamąjį.

2012 m. liepos 19 d. tyrėjas surašė tarnybinį pranešimą, kad jis internete atlieka vaizdo klipų paiešką, lyginamąją analizę ir, prisiimdamas specialių žinių turinčio asmens vaidmenį, jau kitame vaizdo įraše, esančiame www.youtube.com svetainėje, atpažįsta I. M. nurodytą „atpažintą asmenį“ ir pagal vaizdo įraše nurodomą pavardę nustato jo tapatybę – A. V.. Tokie pareigūno veiksmai neatitinka BPK reikalavimų. Tyrėjas nei de facto, nei de jure neatliko jokio BPK numatyto proceso veiksmo, tačiau konstatavo, jog nustatė įtariamąjį ir jo pavardę. Tarnybinis pranešimas negali būti laikomas įrodymu byloje, nes tyrėjas neatliko jokio BPK numatyto proceso veiksmo ir nesurašė protokolo.

Nors pirmojoje apklausoje R. B. parodė, kad negali atpažinti jį užpuolusio vaikino, tačiau 2012 m. rugpjūčio 20 d., pažeidžiant BPK 191, 192, 194, 195 straipsnių nuostatas, analogiškai, kaip ir I. M. atveju, surašomas apžiūros protokolas, jog R. B. atpažįsta vaikiną, kuris įvykio dieną spyrė koja į paviljono stiklą ir prakirto jam galvą. Šis apžiūros protokolas taip pat neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų nei teisėtumo, nei patikimumo aspektu, nes, be jau išvardytų procesinių pažeidimų, šįkart padaryta aiškiai nepagrįsta išvada ir dėl paties atpažinimo pagrįstumo, nes nukentėjusysis atpažįsta asmenį, kurio prieš tai atpažinti negalėjo. Šis protokolas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir klaidinantis, juo, kaip kaltės įrodymu, teismai negalėjo remtis.

2012 m. gruodžio 5 d. R. B. parodytas atpažinti įtariamasis (kasatorius) kartu su kitais dviem asmenimis. Kasatoriaus manymu, šis veiksmas visiškai negalėjo būti atliekamas, nes tiek R. B., tiek ir I. M. įtariamasis jau buvo parodytas, be to, jis (kasatorius), gimęs 1991 m., buvo parodytas atpažinti kartu su dviem vyresniais asmenimis, kurių vienas buvo net devyneriais metais vyresnis (gim. 1982 m.); taip pažeidžiant BPK 192 straipsnio 1 dalies nuostatą. Šio procesinio veiksmo esminius trūkumus įrodo ir įtariamojo A. V. gynėjo prierašas protokole bei tyrėjos 2012 m. gruodžio 5 d. tarnybinis pranešimas, kuris buvo surašytas norint pateisinti akivaizdžius procesinius pažeidimus.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs asmens atpažinimo procedūrą teisėta ir pagrįsta, ignoravo BPK 20 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas dėl įrodymų leistinumo. Tyrėjų tarnybiniai pranešimai, apžiūros protokolai ir asmens parodymo atpažinti protokolas negalėjo būti pripažinti įrodymais ir vertinti kitų įrodymų kontekste. Taip pat negalėjo būti pripažintos patikimais įrodymais ir tos R. B. bei I. M. parodymų dalys, kuriose jie pasakoja apie nusikaltimą galbūt padariusio asmens tapatybę (A. V.), nes pirminis šių duomenų šaltinis – neteisėti, BPK reikalavimus pažeidžiantys pareigūnų veiksmai. Jokių kitų kasatoriaus kaltę patvirtinančių duomenų, išskyrus šiuos, gautus neteisėtais būdais, byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl šių esminių skundo argumentų (asmens parodymo atpažinti procedūros) visiškai nepasisakė. Tai yra pagrindas grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Tačiau, kasatoriaus nuomone, teismų sprendimų ir išvardytų bylos dokumentų analizė leidžia konstatuoti atliktų proceso veiksmų neteisėtumą ir bylą jam nutraukti, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Be to, kasatorius tvirtina, kad teismai pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų nuostatas, nes nekonkretizavo, kokius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį M. B. jis atliko (neaišku, ar tai padarė jis, ar kartu su juo buvę kiti asmenys), nenustatė nusikaltime dalyvavusių asmenų skaičiaus, jų veiksmų ir pan. Priskirti visus veiksmus vien tik jam (kasatoriui) teismas neturėjo pagrindo, nes nenustatė, kad veika padaryta kuria nors bendrininkavimo forma. Taip pat pažeistas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimas nuosprendyje išdėstyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus, t. y. teisinančius, įrodymus (liudytojų B. Z., G. V. ir A. T. parodymus).

Kartu skunde nurodoma, kad teismas, bendrindamas bausmes, vietoj apėmimo (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas) taikė dalinį sudėjimą (BK 63 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamų veikų sutaptis yra ideali, be kitų atvejų, ir tuomet, jei padarytos kelios veikos, viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012). Šiuo atveju visų trijų nusikalstamų veikų laikas yra tas pats – 2012 m. balandžio 27 d., apie 23.20 val., jas skyrė tik keletas sekundžių, akivaizdu, kad tai buvo vieningo sumanymo pažeisti viešąją tvarką, smurtauti ir sugadinti svetimą turtą pasekmė.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Loreta Pikelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokurorė atsiliepime nurodo, kad BPK nekelia tokių imperatyvių reikalavimų BPK 191, 192, 194, 195 straipsniuose nurodytų procesinių veiksmų formai, kaip nurodoma skunde. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis), tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrajame bylos duomenų kontekste. BPK 192 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti, taigi iš šios normos turinio matyti, kad ji nėra imperatyvi ir suteikia ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui teisę savo nuožiūra spręsti, kada tikslingiausia asmens atpažinimą atlikti pagal jo nuotrauką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2008). Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia pateikti atpažinti pažįstamus asmenis, kurių asmenybė nenustatyta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-571/2010). Tokia teismų praktika sudaro pagrindą plačiau aiškinti ir kitus baudžiamojo proceso įstatyme nurodytus atpažinimo veiksmus. BPK 194 straipsnio 1 dalis numato parodymą atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų. Siekiant nustatyti nežinomą įtariamąjį, daiktą ar kitą objektą, liudytojui ar nukentėjusiajam gali būti parodomos ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktos asmenų nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekos, daiktų ar kitų objektų kolekcijos. Ir čia įstatymas objektų, pagal kuriuos atliekamas atpažinimas, sąrašo neužbaigia. Todėl atpažinimas iš televizijos vaizdo įrašo, prokurorės teigimu, neprieštarauja normos turiniui. Be to, tai nėra vienintelis A. V. kaltę pagrindžiantis įrodymas.

Atsiliepime nurodoma, kad teismai, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą, t. y. A. V. atpažinimo procesinius veiksmus vertino kartu su kitais bylos duomenimis. Teismai palygino tarpusavyje nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis ir pripažino, kad šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo A. V. kaltumui nustatyti. Liudytojas I. M. jau pirmosios apklausos metu parodė, kad nukentėjusįjį R. B. sumušęs asmuo panašus į laidoje „Farai“ matytą asmenį, kuris mokėsi su juo vienoje mokykloje. Vėliau jis pranešė tyrimą atlikusiam pareigūnui, kokioje konkrečioje laidoje matė R. B. sumušusį asmenį. Taigi liudytojas nurodė konkrečius duomenis ir aplinkybes, pagal kurias identifikavo A. V., todėl šis atpažinimo veiksmas visiškai atitinka įstatymo reikalavimus. Tai, kad nukentėjusysis pirminėje apklausoje negalėjo nurodyti jį sumušusio asmens konkrečių duomenų ir negalėjo tvirtinti dėl galimybės atpažinti, o vėliau atpažino A. V., kaip jį sumušusį asmenį, nėra pagrindas pripažinti atpažinimo veiksmą neteisėtu ir nepagrįstu, nes įvykių ir asmenų įsiminimas ir prisiminimas yra individualus psichikos veiksnys, todėl kiekvienam asmeniui gali būti skirtingas. Nėra duomenų, kad nukentėjusysis R. B., liudytojas I. M. ir kiti liudytojai turėjo kėslų apkalbėti A. V.. Nepagrįstai kasaciniame skunde teigiama, kad I. M. ir nukentėjusiojo R. B. apklausos protokolai neatitinka įstatymo reikalavimų, nes jie abu, turėdami daugiau nei 16 metų ir procesinius statusus, kurie vienareikšmiškai įpareigoja duoti parodymus ir nieko žinomo nenutylėti, buvo pasirašytinai supažindinti su BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostata, suteikiančia teisę neduoti parodymų. Ši procedūra buvo perteklinė ir šioje byloje nereikalinga, tačiau ji neturi jokios reikšmės parodymų turiniui ir jų teisėtumui.

Byloje nenustatyta, kad renkant bylos duomenis buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, suvaržę nuteistojo teises ar kitaip sutrukdę teismui priimti teisingą sprendimą. Teismų nuosprendyje ir nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Kartu pažymėtina, kad, kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Tai, kad pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, šališkai, o teismo sprendimai nepagrįsti įrodymais ar neteisėti.

Nuteistojo A. V. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, nes šis teismas tikrina skundžiamus teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis veikos aplinkybėmis, o pats iš naujo įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012).

Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-150/2014 ir kt.). Taigi kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, prašoma atsižvelgiant į atskiras aplinkybes, iš naujo vertinti įrodymus patikimumo ir pakankamumo aspektais, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegija nuteistojo A. V. kasacinio skundo argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais ir atsižvelgdama į BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio 4 dalies, 191, 192, 194, 195 straipsnių nuostatų pažeidimų, nes tiek parodymo atpažinti procedūra, tiek prieš tai atlikti procesiniai ir kiti veiksmai, susiję su jo identifikavimu, yra neteisėti, atlikti pažeidžiant BPK nuostatas, reglamentuojančias duomenų rinkimo teisėtumą.

Tokie nuteistojo argumentai dėl esminių BPK pažeidimų nepagrįsti.

Iš bylos duomenų matyti, kad pirminiai liudytojų R. B. ir I. M. apklausų protokolai atitinka BPK reikalavimus (tarp jų ir BPK 191 straipsnio 2 dalį), liudytojai vieną iš juos užpuolusių vaikinų apibūdino pakankamai išsamiai. R. B. parodė, kad smurtavęs prieš jį vaikinas buvo apie 185 cm ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, be barzdos ir ūsų, trumpai kirptų juodų plaukų, vilkėjo juodą sportiško stiliaus odinę striukę; kitų vaikinų požymių neįsidėmėjo ir atpažinti negalėtų. Taigi R. B. neteigė, kad negalėtų atpažinti apibūdinto vaikino. I. M., apklausiamas parodė, kad galėtų atpažinti vieną vaikiną, matytą per TV laidą „Farai“ ir jį apibūdino taip: apie 180 cm ūgio, apie 20 metų amžiaus, vidutinio kūno sudėjimo, trumpai kirptų tamsių plaukų, vilkėjo sportiško stiliaus juodą striukę, avėjo kariško stiliaus batus. Tai, kad liudytojai nenurodė apibūdinto vaikino veido bruožų, nėra pagrindas teigti, jog pažeistos BPK 191 straipsnio nuostatos.

Ikiteisminio tyrimo metu byloje siekiant nustatyti nežinomą asmenį, 2012 m. liepos 17 d. ir 2012 m. rugpjūčio 20 d., vadovaujantis BPK 207 straipsnio nuostatomis, buvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, esantis interneto tinklalapyje, ir surašyti apžiūros protokolai, kuriuose, konstatuotas faktas, kad liudytojas I. M. ir nukentėjusysis R. B. internete skelbiamoje vaizdo medžiagoje atpažįsta vieną jaunuolį, kuris užpuolė ir sumušė juos 2012 m. balandžio 27 d. Tai, kad, atlikus internete buvusių vaizdo įrašo apžiūras, A. V. atpažinimas nebuvo įformintas protokolu kaip parodymas atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų (BPK 194 straipsnis), nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Šių tyrimo veiksmų atlikimo faktą ir rezultatus tiek liudytojas, tiek nukentėjusysis patvirtino šio veiksmo protokole, atpažinimo rezultatas nufotografuotas, šie duomenys patikrinti ir teisme.

Kasatorius pagrįstai nurodo, kad 2012 m. gruodžio 5 d. A. V. parodymas atpažinti jį nukentėjusiajam R. B. atliktas nesilaikant visų BPK 192 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes A. V., gimęs 1991 metais, R. B. buvo parodytas su kitais dviem asmenimis, gimusiais 1982 ir 1988 metais, taigi žymiai vyresniais asmenimis. Tačiau šis pažeidimas nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu, nes tuo nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos įtariamojo teisės, taip pat tai nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Iš byloje esančios atpažinimo nuotraukos (T. 1, b. l. 50) negalima daryti išvados, kad A. V. išvaizda (ūgis, veido bruožai) dėl amžiaus skirtumo labai skirtųsi nuo kitų atpažinti parodytų asmenų. Pastabų dėl to, kad asmenys parinkti netinkamai, šio atpažinimo metu nepareiškė nei A. V., nei jo gynėjas. Be to, pirmosios instancijos teisme nuteistojo atpažinimo aplinkybės buvo teisminio nagrinėjimo dalykas, nukentėjusysis R. B. patvirtino, kad A. V. yra būtent tas asmuo, kuris užpuolė jį ir jo draugus įvykio vietoje, nurodė aplinkybes, kodėl daro tokią išvadą.

Taigi 2012 m. liepos 17 d. ir 2012 m. rugpjūčio 20 d. vaizdo įrašo apžiūros protokolai, 2012 m. gruodžio 5 d. asmens parodymo atpažinti protokolas pagrįstai pripažinti įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio nuostatas, ir vertinti kartu su kitais bylos duomenimis.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su asmens parodymo atpažinti procedūromis, ir tai yra pagrindas panaikinti šios instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Tačiau pažymėtina, kad apeliaciniame skunde šiuo klausimu A. V. buvo nurodęs tik tai, kad „nė vienas iš įvykdytų atpažinimų nebuvo atliktas pagal Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus“, nepateikdamas jokių konkrečių argumentų, pagrindžiančių padarytus konkrečius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų nuostatų pažeidimai apeliacine tvarka neskųsti ir apeliaciniame teisme nenagrinėti, taigi nesudaro ir kasacine tvarka nagrinėjamos bylos dalyko (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo A. V. skundą, BPK pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu ir jų leistinumu, nenustatė. Šis teismas dar kartą apžvelgęs įrodymų visumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, jog A. V. dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija, daro išvadą, kad teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, esminių BPK nuostatų pažeidimų nepadarė, visi reikšmingi bylos išsprendimui įrodymai yra ištirti ir įvertinti. Teismų išvados dėl A. V. kaltumo pagrįstos įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio nuostatas. Pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 284 straipsnio 1 dalis, 138 straipsnio 1 dalis, 187 straipsnio 1 dalis – A. V. padarytoms nusikalstamoms veikoms pritaikytas tinkamai.

Dėl BK 63 straipsnio taikymo

Skunde pagrįstai nurodoma, kad teismas, subendrindamas A. V. bausmes, paskirtas už tris nusikaltimus, nepagrįstai taikė BK 63 straipsnio 4 dalį ir netaikė BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte esančios bausmių apėmimo taisyklės.

Pagal BK 63 straipsnio 1 dalį, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti.

BK 63 straipsnis numato du už atskirus nusikaltimus paskirtų bausmių bendrinimo būdus: bausmių sudėjimą ir bausmių apėmimą. BK 63 straipsnio 5 dalis numato, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1) yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Visais kitais atvejais teismas bausmes bendrina bausmių sudėjimo būdu. Taigi teismas paskirtas bausmes bendrina apėmimo būdu, kai nustatoma ideali nusikalstamų veikų sutaptis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-355/2009).

Baudžiamajame įstatyme realiosios ir idealiosios nusikalstamų veikų sutapčių sąvokos neatskleistos. Kiekvienu atveju tik atsižvelgęs į bylos aplinkybes teismas gali konstatuoti, kad nusikalstamų veikų sutaptis yra reali ar ideali. Reali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas skirtingu laiku keliomis savarankiškomis veikomis padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų tiek skirtinguose, tiek tuose pačiuose BK straipsniuose ar straipsnių dalyse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2010, 2K-37/2011). Tuo tarpu ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika tuo pačiu metu padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtingose BK specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115/2007, 2K-126/2007, 2K-412/2010, 2K-536/2010, 2K-37/2011). Kita vertus, kai kuriais atvejais sutaptį galima laikyti idealia ir tuo atveju, kai kelios veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą ( pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012).

Nagrinėjamoje byloje tris nesunkius nusikaltimus nuteistasis A. V. padarė vieną po kito, toje pačioje vietoje, beveik tuo pačiu metu. Nuteistasis, pažeisdamas viešąją tvarką, įžūliu elgesiu ją sutrikdydamas, spyrė troleibusų stotelėje buvusiam nukentėjusiajam R. B. į galvą, bet šiam pasilenkus, tik nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą (nubrozdino galvą) bei kojos spyriu išdaužė stotelės paviljono stiklą, taip sugadino svetimą turtą. Toliau tęsdamas viešosios tvarkos pažeidimą, A. V. su kitais nenustatytais asmenimis, prisiviję nukentėjusįjį M. B., griebė šį už rūbų, sudavė jam smūgius į įvairias kūno vietas, taip nesunkai sutrikdė M. B. sveikatą. Tokie A. V. veiksmai leidžia konstatuoti, kad byloje nustatytų nusikalstamų veikų sutaptis yra ideali.

Esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, A. V. už padarytus tris nesunkius nusikaltimus paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bendrintinos šias bausmes apimant. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 63 straipsnis) nuosprendis ir nutartis keistini (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 383 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutartį pakeisti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, A. V. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežčiausia bausme apimant švelnesnes, ir galutinę subendrintą bausmę A. V. paskirti aštuonis mėnesius laisvės atėmimo.

Kitas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Vytautas Piesliakas

Tomas Šeškauskas