2K-200-696/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-200-696/2015

Teisminio proceso Nr. 1-89-1-00761-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.1.2.12 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarties.

Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį (dėl D. G. turto vagystės) laisvės atėmimu vieneriems metams, 178 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „P.“ turto vagystės) – laisvės atėmimu vieneriems metams, 178 straipsnio 2 dalį (dėl R. R. turto vagystės) – laisvės atėmimu vieneriems metams, 178 straipsnio 2 dalį (dėl D. J. turto vagystės) – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Anykščių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė A. J. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, leidimo neišvykti iš rajono ribų. Vadovaujantis BK 67 straipsniu, A. J. paskirta 10 MGL (1300 Lt) (376 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Solidariai iš A. J. ir R. K. priteista 580,80 Lt (168,21 Eur) nukentėjusiajam D. G., 550 Lt (159 Eur) nukentėjusiajam R. R., 1890 Lt (547 Eur) nukentėjusiajai D. J. turtinei žalai atlyginti, 800 Lt (232 Eur) nukentėjusiajai D. J. neturtinei žalai atlyginti, taip pat iš A. J. civiliniam ieškovui UAB „P.“ priteista 3945 Lt (1143 Eur) turtinei žalai atlyginti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmestas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista R. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 24 d., apie 1.50 val., iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su R. K., šiai automobiliu atvežus jį į Utenos r., (duomenys neskelbtini) ir ten paleidus, jis iš D. G. priklausančio traktoriaus „Zeter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobė 600 Lt (174 Eur) vertės akumuliatorių, iš traktoriaus kuro bako išleido ir pagrobė 150 l dyzelinio kuro, kurio vertė 455,80 Lt (132,01 Eur), taip pat pagrobė 125 Lt (36 Eur) vertės melžimo aparato užvedimo rankeną, po to paskambino R. K., kuri atvyko jo paimti; taip padarė nukentėjusiajam D. G. 1180,80 Lt (341,98 Eur) turtinę žalą.

Be to, A. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 18 d. 4.00 val. Utenos r., (duomenys neskelbtini), sulaužęs 25 Lt (7 Eur) vertės lauko durų spyną, įsibrovė į UAB „P.“ administracinį pastatą, sulaužęs 20 Lt (6 Eur) vertės vidaus durų spyną pateko į lentpjūvę, iš kurios pagrobė 1200 Lt (348 Eur) vertės benzopjūklą „Dolmar“, 1200 Lt (348 Eur) vertės pneumatinį instrumentą CN-55, 1500 Lt (434 Eur) vertės pneumatinį instrumentą 550DC ir M. P. priklausantį 200 Lt (58 Eur) vertės dviratį „Stinger“; po to išardė UAB „P.“ teritorijos kieme stovėjusio sunkvežimio „KamAZ“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pakėlimo mechanizmą ir pagrobė 600 Lt (174 Eur) vertės posūkio cilindrą; taip padarė UAB „P.“ 4500 Lt (1303 Eur), o nukentėjusiajam M. P. 200 Lt (58 Eur) turtinę žalą.

Be to, A. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 14 d., apie 23.59 val., iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su R. K., šiai automobiliu atvežus jį į Utenos r., (duomenys neskelbtini) ir ten paleidus, jis, atlenkęs metalinių durų apačią, įsibrovė į R. R. priklausantį garažą, iš kurio pagrobė 500 Lt (145 Eur) vertės baltarusiškas obliavimo stakles, 1500 Lt (434 Eur) vertės obliavimo stakles „Eglutė“, 200 Lt (58 Eur) vertės kampinį šlifuoklį „Rebir“, 250 Lt (72 Eur) vertės drėlę „Rebir“, 100 Lt (29 Eur) vertės grąžtą, po to paskambino R. K., kuri atvyko jo paimti; taip nukentėjusiajam R. R. padarė 2550 Lt (739 Eur) turtinę žalą.

Be to, A. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 15 d., apie 1.14 val., iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su R. K., šiai automobiliu atvežus jį į Utenos r., (duomenys neskelbtini), ir ten paleidus, jis, išdaužęs D. J. priklausančio gyvenamojo namo lango stiklą, kurio vertė 800 Lt (232 Eur), įsibrovė į namo vidų ir iš ten pagrobė 100 Lt (29 Eur) vertės televizorių, 1000 Lt (290 Eur) vertės namų kino sistemą „Philips“, 20 Lt (6 Eur) vertės 3 m ilgio prailgintuvą, 20 Lt (6 Eur) vertės signalo stiprintuvą, 120 Lt (35 Eur) vertės kastuvą „Fiskars“, 70 Lt (20 Eur) vertės grėblį „Fiskars“, 100 Lt (29 Eur) vertės sodo žirkles „Worth“, po to paskambino R. K., kuri atvyko jo paimti; taip nukentėjusiajai D. J. padarė 1430 Lt (414 Eur) turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, kurie nulėmė neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimą.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jo kaltę padarius nusikalstamas veikas grindė kitos nuteistosios R. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie gauti neteisėtai – pažeidžiant teisę į gynybą, todėl tokie duomenys dėl leistinumo reikalavimo pažeidimo negali būti laikomi įrodymais.

BPK 10 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 straipsnio 6 dalyje įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam garantuojama teisė į gynybą nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies nuostatą, konstatavo, kad iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla ir valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas). Taigi minėtos įstatymų nuostatos užtikrina realią asmens teisę į gynybą laisvam asmeniui nuo jo pirmosios apklausos momento ar asmens sulaikymo momento. Kasatoriaus nuomone, BPK 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į gynybą realiai garantuojama tada, kai, sulaikius asmenį ar prieš pirmąją jo apklausą, ikiteisminio tyrimo pareigūnas iš karto užtikrina realų advokato dalyvavimą. Jeigu asmuo neturi susitarimo su konkrečiu advokatu, tokiu atveju pareigūnas privalo užtikrinti valstybės paskirto advokato atvykimą tam, kad asmuo galėtų pasitarti su profesionaliu teisininku dėl susidariusios situacijos (sulaikymo esmės, jo pasekmių, pareikšto įtarimo esmės, parodymų davimo ir pan.). Dalyvaujant atvykusiam advokatui, asmeniui turi būti pranešama, kodėl jis yra sulaikomas, kad jam bus pareikšti įtarimai dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir išaiškinama jo teisė turėti gynėją. Tik realiai dalyvaujant advokatui, asmuo gali išreikšti savo valią dėl jo atsisakymo. Realios teisės į gynybą užtikrinimą įrodytų byloje esantis advokato orderis ar kitas advokato dalyvavimą patvirtinantis dokumentas. Neatlikus šių veiksmų, kasatoriaus nuomone, šiurkščiai pažeidžiama asmens konstitucinė teisė gintis.

Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad nuteistosios R. K. teisė į gynybą nebuvo pažeista, iš esmės pripažino, jog ir nedalyvaujant jokiam advokatui ikiteisminio tyrimo pareigūnui prieš pirmąją apklausą sulaikytam asmeniui išaiškinus įtariamojo teisę turėti gynėją užtikrinama BPK 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į gynybą. Kasatoriaus įsitikinimu, tokiais pareigūno veiksmais garantuojama tik formali, o ne reali asmens teisė į gynybą, todėl teismo išvados dėl asmens teisės į gynybą užtikrinimo prieštarauja BPK 10 straipsnio 1 daliai ir analogiškai normai, įtvirtintai Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje.

Asmens teisės į gynybą užtikrinimas nuo jo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento negali būti formalus. Kaip konkrečiai tokiais atvejais realiai turi būti įgyvendinama asmens teisė į gynybą, Lietuvos Respublikos teisės aktais tiesiogiai nereglamentuota, tačiau tai nereiškia, kad minėtų nuostatų įgyvendinimo neturi būti paisoma. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad požiūris, kaip turi būti užtikrinta asmens konstitucinė teisė į gynybą, yra išsiskyręs ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje. Antai kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140/2006, teismas, nurodęs, kad, kai procesiniame veiksme gynėjo dalyvavimas būtinas, įtariamojo atsisakymas gynėjo laikytinas savanorišku tada, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras užtikrino realų gynėjo dalyvavimą tame veiksme, t. y. kai gynėjas buvo pakviestas (šį faktą turi patvirtinti jo orderis), tačiau įtariamasis jo atsisakė. Taigi teismas pasisakė už realų asmens teisės į gynybą užtikrinimą. Tačiau kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85/2012 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepripažino asmens teisės į gynybą pažeidimo, nurodęs, kad sulaikytam asmeniui pasirašytinai buvo išaiškinta jo teisė turėti gynėją bei įteiktas pranešimas apie įtarimą, tačiau įtariamasis pats raštu atsisakė gynėjo ir buvo apklaustas gynėjui nedalyvaujant. Taigi teismas nukrypo nuo realaus teisės į gynybą užtikrinimo ir pasisakė tik už formalią asmens teisę į gynybą. Kasatorius mano, kad tokia praktika neatitinka BPK 10 straipsnio 1 dalyje keliamų reikalavimų ir rodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iki šiol nėra suformavęs vieningos teismų praktikos dėl to.

Taip pat, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, asmens teisę į gynybą, padarė nemotyvuotą išvadą, kad laikinas sulaikymas negali būti prilyginamas suėmimui BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasme. Asmens teisės į gynybą pažeidimas padarytas ir dėl to, kad asmuo į nemotyvuotas teismo išvadas neturi jokių galimybių pateikti savo argumentų, t. y. negali gintis. Nors, pasak kasatoriaus, laikinas sulaikymas ir suėmimas skiriasi (pvz., sulaikymas gali trukti tik iki 48 val., o suėmimas trunka ilgiau nei 48 val.), tačiau asmens teisės į gynybą užtikrinimo prasme asmens sulaikymas ir suėmimas reiškia tą patį, nes taikant abi šias procesines prievartos priemones asmeniui yra atimama laisvė – jis yra izoliuojamas (BPK 140 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 127 straipsnis), be to, sulaikymo ir suėmimo pagrindai yra tie patys (BPK 119, 122 straipsniai, 140 straipsnio 2 dalis), sulaikytas ar suimtas asmuo turi teise atsisakyti gynėjo (BPK 52 straipsnis), o laikino sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką (BPK 140 straipsnio 9 dalis). Taigi asmens sulaikymas ir suėmimas savo esme dėl laisvės asmeniui atėmimo niekuo nesiskiria ir tai yra esminė aplinkybė, kad apklausiant sulaikytą ar suimtą asmenį privaloma užtikrinti gynėjo dalyvavimą.

Toliau skunde kasatorius nurodo, kad informacija, gauta klausantis telefonų abonentų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuri pirmosios instancijos teismo buvo panaudota įrodinėjant jo kaltumą padarius vagystes iš R. R. ir D. J., gauta neteisėtai (BPK 20 straipsnio 4 dalis), todėl teismas negalėjo šiais duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais, grįsti apkaltinamojo nuosprendžio.

Tokią išvadą kasatorius daro atsižvelgdamas į tai, kad Anykščių rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-118-913/2013 (ikiteisminio tyrimo Nr. 53-1-00315-12) nėra BPK 154 straipsnio nustatyta tvarka priimtos Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria leista nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2012 m. spalio 24 d. kontroliuoti asmenų, kurie naudojasi mobiliojo ryšio telefonais Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pokalbius. Nors nagrinėjamoje byloje prokuroras Utenos rajono apylinkės teismui pateikė Anykščių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį, tačiau nežinoma, iš kur ji gauta. Dėl to šioje byloje pridėtų nuteistosios R. K. ir kasatoriaus pokalbių nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2012 m. spalio 24 d., padarytų klausantis telefono abonentų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), panaudojimas yra neteisėtas, šie pokalbiai gauti pažeidžiant BPK 154 straipsnio nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, kad svarbu tik tai, jog 2012 m. rugpjūčio 24 d. teismo nutartis buvo priimta, o ne tai, kur ji saugoma, kad R. K. ir kasatoriaus pokalbių fiksavimas buvo visiškai teisėtas ir suvestinėse nurodyta informacija kaip įrodymai gauta teisėtu būdu. Kasatoriaus nuomone, šios apeliacinės instancijos teismo išvados prieštarauja ir BPK 162 straipsniui, iš kurio matyti, kad visi sprendimai taikyti BPK numatytas procesines prievartos priemones informacijai apie asmens privatų gyvenimą surinkti gali būti tik baudžiamojoje byloje, o ne saugomi kitur.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Anykščių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2014 m. balandžio 24 d. nutartimi, kuria leista panaudoti Anykščių rajono apylinkės teisme esančius dokumentus, priimtus ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 53-1-00315-12. Iš šios teismo nutarties matyti, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartis Utenos rajono apylinkės teismui į baudžiamąją bylą Nr. 1-15-455/2014 buvo pateikta ne iš Anykščių rajono aplinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-118-913/2013, o iš neaiškios šio teismo vietos. Dėl to neteisėta ir Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta pažeidžiant BPK 162 straipsnio normas.

Kasatorius nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimą, kai neišdėstė motyvuotų išvadų dėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su byloje esančių įrodymų, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė jo kaltę padarius inkriminuotas veikas, pakankamumu. Antai apeliaciniame skunde jis buvo nurodęs, kad dėl padarytų esminių BPK normų pažeidimų, nepripažinus įrodymais nuteistosios A. K. apklausų ir Anykščių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutarties pagrindu gautų telefoninių pokalbių suvestinių, kitų kasatoriaus kaltę pagrindžiančių įrodymų nepakanka. Kiti įrodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas grįsdamas jo kaltę, yra duomenys, kad kasatoriaus mobiliojo ryšio telefonas buvo prisijungęs prie bazinės stoties, esančios netoli vagystės vietos, ir kad dalis dingusių daiktų buvo rasta kratų metu. Tačiau vien tokie duomenys nėra pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, nes tai tik prielaidos. Pavyzdžiui, teismo posėdžio metu UAB „P.“ atstovas nurodė, kad, norint nusukti pagrobtą posūkio cilindrą, būtina buvo pakelti skydą, kuris sveria virš 300 kg, todėl jis nesupranta, kaip vienas žmogus galėjo įvykdyti cilindro vagystę. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas šių civilinio ieškovo atstovo parodymų nevertino ir nenurodė, kodėl juos atmeta, o tai esminis BPK pažeidimas, nes minėti atstovo parodymai aiškiai parodo, jog kasatorius negalėjo įvykdyti jam inkriminuotos vagystės. Apeliacinės instancijos teismas pateikė tik bendrą nuorodą į bylos įrodymų visumą ir sutiko su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, tačiau, kasatoriaus manymu, tokios teismo išvados aiškiai nepakankamos apeliacinio skundo argumentams paneigti, be to, teismas pažeidė asmens teisę į teisingą teismą bei apeliaciją, nes asmuo negali žinoti teismo argumentų dėl savo paduoto skundo.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į nuteistojo A. J. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad teismai, nagrinėdami šią baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsakydamas į kasacinio skundo argumentus dėl nuteistosios R. K. (kurios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais teismai rėmėsi) teisės turėti gynėją pažeidimo, prokuroras nurodo, kad teismai, išsamiai išanalizavę ir įvertinę visus bylos procesinius dokumentus, susijusius su R. K., kaip įtariamosios, apklausa ir jos parodymų patikrinimu vietoje, pagrįstai konstatavo, jog R. K. teisė į gynybą, atliekant minėtus procesinius veiksmus, nebuvo pažeista. Iš bylos procesinių dokumentų – nutarimo laikinai sulaikyti R. K., jos laikino sulaikymo protokolo, 2012 m. rugsėjo 22 d. įtariamosios apklausos protokolo, tos pačios dienos protokolo dėl gynėjo atsisakymo, teisės turėti gynėją prieš pradedant parodymų patikrinimą vietoje išaiškinimo protokolo, liudytojų pareigūnų, dalyvavusių atliekant ikiteisminį tyrimą, N. K., A. M. parodymų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu BPK 50–52 straipsnių reikalavimai nebuvo pažeisti, t. y. sulaikytai įtariamajai R. K. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento – savo parašu įtariamoji patvirtino, kad ši teisė jai buvo išaiškinta, prieš pradedant jos apklausą ir parodymų patikrinimą vietoje įtariamajai taip pat buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau ji gynėjo atsisakė, padarydama įrašus protokoluose dėl gynėjo atsisakymo, o minėtų veiksmų protokolus pati įtariamoji pasirašė, pažymėjo, kad protokolus perskaitė, jie surašyti teisingai, jokių pastabų nepareiškė. Prokuroro teigimu, byloje nėra aplinkybių, dėl kurių gynėjo dalyvavimas, atliekant tyrimo veiksmus su įtariamąja R. K., privalomai turėjo būti užtikrintas (BPK 51 straipsnis). Pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktą gynėjo dalyvavimas būtinas tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas, tačiau įtariamajai R. K. suėmimas nebuvo taikomas. Pagal teismų praktiką laikinas sulaikymas nelaikytinas būtinu gynėjo dalyvavimo pagrindu pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85/2012). Be to, prokuroras pažymi, kad, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, teismo posėdžiuose dalyvavo R. K. gynėjas, tačiau nei gynėjas, nei pati nuteistoji teismų sprendimų kasacine tvarka neskundė.

Taip pat prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl padarytų esminių BPK 20 straipsnio 4 dalies ir 332 straipsnio 3 dalies pažeidimų. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas išdėstė tinkamus motyvus, kuriais remiantis atmetė analogiškus kaip ir kasaciniame skunde nuteistojo A. J. apeliacinio skundo argumentus dėl teismų nepagrįstai įrodymais pripažintų Anykščių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutarties pagrindu gautų telefoninių pokalbių tarp nuteistųjų A. J. ir R. K. įrašų. Duomenys, gauti kitame ikiteisminiame tyrime Nr. 53-1-00315-12 kontroliuojant nuteistųjų pokalbius telefonu, juos kaupiant ir darant įrašus, yra gauti teisėtu būdu, t. y. Anykščių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui 2012 m. rugpjūčio 24 d. ir 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimis leidus taikyti BPK 154 straipsnyje numatytą procesinės prievartos priemonę (klausytis pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, fiksuoti bei kaupti juos). Kadangi šios nutartys buvo priimtos ir jų pagrindu duomenys, užfiksuoti telefoninių pokalbių suvestinėse, buvo gauti ne nagrinėjamoje byloje, o kitame ikiteisminiame tyrime, tai, vadovaujantis BPK 162 straipsnio nuostatomis, buvo priimtos Anykščių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. lapkričio 6 d. ir 2014 m. balandžio 24 d. nutartys, kuriomis buvo leista panaudoti Anykščių rajono apylinkės teisme esančius dokumentus, priimtus ikiteisminiame tyrime Nr. 53-1-00315-12, tarp jų ir šio teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį. Taigi BPK 154 straipsnyje numatyta priemonė buvo taikoma teisėtai ir šios priemonės taikymo metu gauti duomenys nagrinėjamoje byloje buvo panaudoti nepažeidžiant BPK reikalavimų, todėl jie pagrįstai pripažinti įrodymais. Ta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 53-1-00315-12 2012 m. rugpjūčio 24 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties nėra, jokios reikšmės sprendžiant įrodymų teisėtumo klausimą neturi, nes tokia nutartis, leidžianti taikyti BPK 154 straipsnyje numatytą priemonę, buvo priimta.

Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje visais bylai svarbiais aspektais, kurie buvo iškelti A. J. apeliaciniame skunde, tarp jų – dėl įrodymų pakankamumo, pasisakyta. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pakankamai plačiai atskleidė įrodymų esmę, pateikė išsamią įrodymų visumos analizę, susiedamas įrodymus ir nustatytas aplinkybes į vientisą loginę grandį, leidusią susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui dėl nuteistųjų kaltumo padarius nusikalstamas veikas, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai išdėstyti sprendimo motyvai, nurodyta, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Nuteistojo apeliacinio skundo esminius argumentus apygardos teismas palygino su byloje surinkta medžiaga ir pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, konstatavo, kad nuteistųjų kaltė dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo įrodyta visiškai, kaltinamųjų kaltė abejonių nekelia, todėl, pasak prokuroro, kasatoriaus teiginiai, kad šios instancijos teismas nevisiškai išnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentus, neišsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, yra nepagrįsti. Tai, kad kasatoriaus netenkina teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, nėra pagrindas vertinti apeliacinės instancijos teismo nutartį kaip priimtą pažeidžiant BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Nuteistojo A. J. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų

Pagal BPK 10 straipsnio 1 dalį įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis turi teisę į gynybą, kuri jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos. BPK 50–52 straipsniuose detalizuota gynėjo kvietimo, paskyrimo, atsisakymo nuo jo tvarka, nustatyti būtini gynėjo dalyvavimo atvejai. Pagal BPK 50 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti; dėl įtariamojo ar kaltinamojo prašymo turėti gynėją arba dėl gynėjo atsisakymo surašomas protokolas. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis). Be to, BPK 51 straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose numatyti privalomi gynėjo dalyvavimo pagrindai. Pagal BPK 52 straipsnio 1 dalį įtariamasis ar kaltinamasis bet kuriuo proceso metu turi teisę atsisakyti gynėjo paslaugų.

Iš byloje esančių procesinių dokumentų galima spręsti, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. laikinai sulaikytai R. K. pasirašytinai buvo išaiškintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos įtariamojo teisės, tarp jų – ir teisė nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją. 2012 m. rugsėjo 22 d. įteikiant pranešimą apie įtarimą įtariamajai R. K. dar kartą buvo išaiškinta jos teisė turėti gynėją, tačiau ji pati raštu gynėjo atsisakė, dėl to buvo surašytas protokolas dėl gynėjo atsisakymo ir įtariamoji apklausta gynėjui nedalyvaujant. Prieš atliekant įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje veiksmus R. K. taip pat raštiškai buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau ji šios teisės atsisakė, todėl buvo surašytas protokolas dėl gynėjo atsakymo ir parodymų patikrinimas vietoje atliktas gynėjui nedalyvaujant. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsamiai išsiaiškinti nuteistosios R. K. sulaikymo, apklausos bei parodymų patikrinimo vietoje aplinkybes, teisiamajame posėdyje kaip liudytojus apklausė ikiteisminio tyrimo tyrėjus N. K., A. M., kurie, būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BPK 163 straipsnio 1 dalį, BK 235 straipsnį ir nesantys suinteresuoti šia byla, patvirtino, kad nuteistoji savo noru atsakė gynėjo ir joks neteisėtas poveikis atliekant su įtariamąja procesinius veiksmus nebuvo daromas. Taigi tiek sulaikius nuteistąją R. K., tiek atliekant su ja kitus procesinius veiksmus jai raštiškai buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tačiau ji savo iniciatyva šios teisės atsisakė. Bylos medžiaga nepatvirtina kasaciniame skunde nurodomo nuteistosios R. K. teisės į gynybą pažeidimo.

Kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad laikinas sulaikymas nėra prilyginamas suėmimui. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados, kad laikinas sulaikymas negali būti prilyginamas suėmimui BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasme, todėl nelaikytinas būtinu gynėjo dalyvavimo pagrindu pagal minėto straipsnio nuostatas, atitinka tiek baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, įtvirtintas BPK 10, 50, 51 straipsniuose, tiek formuojamą teismų praktiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-766/2006, 2K-92/2007, 2K-85/2012). Sulaikant asmenį, jam išaiškinama teisė turėti gynėją ir tik jo valioje pasinaudoti šia teise ar ne. Jeigu jis išreiškia norą turėti gynėją, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras tą teisę užtikrina, sulaikytajam skiriamas gynėjas. Gynėjo paskyrimas sulaikytajam nieko nekainuoja, todėl jis nedvejodamas gali išreikšti tokį prašymą. Priešingai nei argumentuojama kasaciniame skunde, realus gynėjo dalyvavimas prieš supažindinant su tokia teise būtų perteklinis, kartu tai prieštarautų proceso ekonomiškumo, operatyvumo principams.

Taip pat kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad informacija, gauta klausantis nuteistųjų A. J. ir R. K. telefoninių pokalbių kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-118-913/2013 (ikiteisminio tyrimo Nr. 53-1-00315-12), kurioje A. J. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis, gauta ir šioje byloje panaudota neteisėtai. Anykščių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi, patenkinus prokuroro prašymą, buvo leista nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2012 m. spalio 24 d. klausytis asmenų, kurie naudojosi mobiliojo ryšio telefonais Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, daryti jų įrašus, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti ir kaupti.

Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, Anykščių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartis priimta įstatymo nustatyta tvarka – laikantis BPK 154 straipsnyje nustatytos procesinės prievartos (elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas) taikymo tvarkos. Vykdant šią teismo nutartį Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Anykščių rajono policijos komisariato sudarytose suvestinėse užfiksuoti nuteistųjų A. J. ir R. K. telefoniniai pokalbiai.

Visi šie duomenys, surinkti kitoje baudžiamojoje byloje, šioje byloje buvo gauti ir panaudoti laikantis BPK 162 straipsnyje nurodytų reikalavimų: Anykščių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2013 m. lapkričio 6 d. ir 2014 m. balandžio 24 d. nutartimis leista šioje byloje panaudoti tiek Anykščių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį, tiek jos pagrindu gautus telefoninius pokalbius, užfiksuotus suvestinėse Nr. T1-1323/1, T1-1323/3. Skirtingai nei kasaciniame skunde teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą ir teisingą išvadą, kad tai, jog baudžiamojoje byloje Nr. 1-118-913/2013 nėra Anykščių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, neturi jokios reikšmės nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl įrodymų leistinumo (teisėtumo), nes šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad tokia nutartis buvo priimta.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad Anykščių rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-118-913/2013 iš tiesų nėra Anykščių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, tačiau tokia nutartis, prokuroro pateikta šioje byloje, neabejotinai buvo priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1-118-913/2013, ji gauta iš Anykščių rajono apylinkės teismo, todėl tiek pati nutartis, tiek jos pagrindu taikytos procesinės prievartos metu surinkti, užfiksuoti ir šioje byloje panaudoti duomenys gauti nepražeidžiant BPK reikalavimų.

Nėra teisinio pagrindo konstatuoti ir BPK 332 straipsnio 3 dalies pažeidimo, kasatoriaus nuomone, padaryto apeliacinės instancijos teismui nevisiškai išnagrinėjus jo apeliacinį skundą dėl įrodymų padarius jam inkriminuotas veikas pakankamumo. BPK 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Pagal BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas apeliacinės instancijos teismo nutartyje, be kita ko, išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo; tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Pažymėtina, kad reikalavimas išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės nereiškia reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą, tačiau tais atvejais, kai bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų tokių išvadų nepateikta, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas ir dėl to iš esmės buvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimai, nes dėl tokių pažeidimų apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) negalima laikyti teisėtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-247/2012, 2K–609/2012).

Įvertinus nuteistojo A. J. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl jam inkriminuotų veiksmų padarius svetimo turto vagystes iš D. G., UAB „P.“, R. R. ir D. J. įrodytumo ir šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytas motyvuotas išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai vykdė BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nuteistojo A. J. apeliaciniame skunde buvo išdėstyti atskiri įrodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas įrodinėdamas jo kaltumą, bei pateikta subjektyvi nuteistojo įrodymų vertinimo versija, neatitinkanti byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir prieštaraujanti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išsamioms, motyvuotoms išvadoms dėl įrodymų vertinimo.

Atsakydamas į tokius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas motyvavo, kodėl laiko juos nepagrįstais ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, tačiau jų iš naujo nekartoja, teisingai pažymėdamas, kad vien tai, jog apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikoma įstatymo pažeidimu. Taigi BPK 332 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu teismas tinkamai išnagrinėjo nuteistojo apeliacinį skundą ir baudžiamojo proceso įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda

Aldona Rakauskienė

Vytautas Piesliakas