eA-990-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-990-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02569-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.4; 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. B. (R. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-20PR-3 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio R. B. perdavimo Belgijos Karalystei“ ir įpareigoti atsakovą spręsti klausimą dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. kovo 28 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą nenagrinėti pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės bei nustatyti Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybę narę, atsakingą už pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Belgijos Karalystei prisiėmus atsakomybę už pareiškėją, atsakovas priėmė ginčijamą 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą.

Pareiškėjas nesutinka būti perduotas Belgijos Karalystei. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Respublika turėjo prisiimti atsakomybę už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Vadovaudamasis 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybę narę, atsakingą už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (toliau – ir Reglamentas Nr. 343/2003), 3 straipsnio 1, 2 dalimis, pažymėjo, kad Migracijos departamentas turėjo įvertinti individualias prieglobsčio prašytojo aplinkybes ir galėjo priimti sprendimą nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, net ir nustatęs, kad Lietuvos Respublika nėra atsakinga už tokio prašymo nagrinėjimą.

Atkreipė dėmesį, jog būtent Lietuvos Respublika yra pirmoji Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybė narė, į kurią pareiškėjas kartu su šeima atvyko. Dar 2008 m. jis kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje ir jam čia buvo suteikta papildoma apsauga. Be to, paskutinis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas 2009 m. gruodžio 24 d. (galiojo iki 2010 m. gruodžio 18 d.). Taip pat pabrėžė, jog jam kartu su šeima išvykus iš Lietuvos Respublikos, 2010 m. kovo 19 d. Migracijos departamentas informavo Belgijos Dublino padalinį, kad remiantis Reglamento Nr. 343/2003 9.1 straipsnio nuostatomis, priėmė sprendimą prisiimti atsakomybę už pareiškėjo ir jo šeimos prieglobsčio prašymų, pateiktų Belgijoje, nagrinėjimą, tačiau pareiškėjas ir jo šeima nebuvo perduoti Lietuvos Respublikai.

Pasak pareiškėjo, jam ir jo šeimai gyventi Lietuvos Respublikoje, kol bus priimtas galutinis sprendimas jų prieglobsčio byloje, yra geriau kultūriniu ir socialiniu požiūriu. Pareiškėjas ir jo šeima šneka rusiškai, o Lietuvos Respublikoje, priešingai nei Belgijos Karalystėje, jie gali laisvai susišnekėti, todėl jiems yra žymiai paprasčiau įsilieti į visuomenę Lietuvoje. Taip pat nurodė, kad jis Lietuvoje yra kartu su žmona bei nepilnamečiu vaiku, todėl būtent atsižvelgiant ir į nepilnamečio vaiko interesus, pareiškėjas ir jo šeima neturėtų būti perduoti Belgijos Karalystei. Pareiškėjas pabrėžė, jog jo nepilnametis sūnus gali laisvai mokytis, žinios jam gali būti suteikiamos jo gimtąja kalba, jis gali laisvai bendrauti, lankyti mokyklą, būrelius ir kitus užsiėmimus. Pareiškėjo manymu, perdavus jį ir jo šeimą Belgijos Karalystei, būtų pakenkta nepilnamečiui sūnui, kuris vėl iš naujo turėtų priprasti prie naujos kultūros, be to, būtų pakenkta ir sūnaus mokslams.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22–23) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Migracijos departamento teigimu, prieglobsčio prašymo nagrinėjimas nėra ginčijamo sprendimo teisinis objektas, nes skundžiamu 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu sprendžiamos su perdavimu Belgijos Karalystei susijusios aplinkybės. Paaiškino, kad remiantis 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 (toliau – ir Reglamentas Nr. 604/2013) 18 straipsnio 1 dalies d punkto pagrindu, pagal kurį atsakinga valstybė narė įpareigojama atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris paprašė apsaugos kitoje valstybėje narėje arba kuris be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje, 2014 m. balandžio 16 d. Belgijos Dublino reglamento įgyvendinimo padalinys informavo atsakovą, kad sutinka atsiimti pareiškėją, todėl skundžiamas sprendimas buvo priimtas visiškai pagrįstai, o pareiškėjas dėl šios dalies jokių argumentų nepateikė. Taip pat atkreipė dėmesį, jog Reglamentas Nr. 343/2003, kuriuo remiasi pareiškėjas, nustojo galioti įsigaliojus 2013 m. birželio 26 d. Reglamentui Nr. 604/2013.

Atsakovas taip pat nurodė, kad 2014 m. gegužės 9 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas persiuntė Migracijos departamentui pareiškėjo sutuoktinės (duomenys neskelbtini) pilietės M. I. (M. I.) atsisakymą nuo skundo dėl Migracijos departamento sprendimo dėl jos ir jos nepilnamečio sūnaus R. B. (R. B.) perdavimo Belgijai, kuriame M. I. nurodė, kad dėl šeimyninių aplinkybių, ji su nepilnamečiu sūnumi nori kuo skubiau grįžti į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamento teigimu, M. I. ir jos nepilnamečio sūnaus grąžinimą organizuoja Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras, ši užsienietė dėl grįžimo dokumentų jau kreipėsi į (duomenys neskelbtini) ambasadą Lietuvoje, o gavus reikiamus kelionės dokumentus, ji su sūnumi nedelsiant bus gražinti į (duomenys neskelbtini), todėl nesuprantama pareiškėjo argumentacija dėl jo nepilnamečio sūnaus interesų perdavus jį Belgijai.

Migracijos departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti argumentai dėl jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje 2008–2009 m. ar 2010 m., jo ir jo šeimos neperdavimo iš Belgijos į Lietuvą, kuri tuo metu buvo prisiėmusi atsakomybę, yra nesuprantami ir klaidinantys. Atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas neteisėtai išvyko iš Lietuvos Respublikos ir pateikė prašymus dėl prieglobsčio keletą kartų Belgijoje ir Vokietijoje, slapstėsi nuo Belgijos valdžios institucijų (išvyko į Vokietiją), kai turėjo būti perduotas Lietuvai. Pabrėžė, kad pareiškėjo skundo argumentai nėra pagrįsti jokiomis galiojančiomis ES bei Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis, be to, pareiškėjas nenurodo jokių turinčių įrodomąją galią aplinkybių, kuriomis gali būti pagrįstas reikalavimas panaikinti 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis R. B. 2014 m. kovo 26 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad (duomenys neskelbtini) jam gresia pavojus dėl kaltinimų talkinus kovotojams.

2014 m. kovo 28 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio reikalų skyrius priėmė sprendimą Nr. (15/6-9)-15PR-85 nenagrinėti pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės, suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir nustatyti ES valstybę narę, atsakingą už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą. Toks sprendimas buvo motyvuotas tuo, kad, įvedus pareiškėjo pirštų atspaudus į EURODAC informacinę sistemą, nustatyta, kad kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) sutampa su kitomis kortelėmis gautomis iš Belgijos Karalystės ir iš Vokietijos Federalinės Respublikos. Be to, 2010 m. kovo 19 d. Migracijos departamentas raštu Nr. (15/6-3)-40PR-103 buvo informavęs Belgijos Dublino padalinį, kad remdamasis Reglamento Nr. 343/2003 9.1 straipsnio nuostatomis, priėmė sprendimą prisiimti atsakomybę dėl pareiškėjo bei jo sutuoktinės ir sūnaus prieglobsčio prašymų pateiktų Belgijoje, nagrinėjimo, tačiau minėti asmenys Lietuvos Respublikai nebuvo perduoti, tuo tarpu pagal Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnio 4 dalį tais atvejais, kai perdavimas per 18 mėnesių neįvyksta, atsakomybė tenka valstybei narei, kurioje buvo pateiktas prieglobsčio prašymas.

Teismas atkreipė dėmesį, jog Reglamentas Nr. 343/2003 buvo pakeistas 2013 m. birželio 26 d. Reglamentu Nr. 604/2013, kurio 48 straipsnyje nustatyta, jog nuorodos į panaikintą reglamentą arba straipsnius laikomos nuorodomis į Reglamentą Nr. 604/2013 ir aiškinamos pagal II priede pateiktą atitikties lentelę. Taigi šiuo metu Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnio 4 dalis atitinka Reglamento Nr. 604/2014 29 straipsnio 2 dalį, kuri taip pat nustato, jog tais atvejais, kai perdavimas per šešis mėnesius neįvyksta, atsakinga valstybė narė atleidžiama nuo pareigų atitinkamą asmenį perimti savo žinion arba atsiimti, o atsakomybė pereina prašančiajai valstybei narei. Šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip iki vienerių metų, jei perdavimas negalėjo įvykti dėl atitinkamo asmens įkalinimo, arba ne ilgiau kaip iki aštuoniolikos mėnesių, jei atitinkamas asmuo slapstosi.

Nustatyta, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio reikalų skyrius 2014 m. balandžio 18 d. išvadoje Nr. (15/6-9)20PR-3RN nurodė, kad 2014 m. balandžio 16 d. Belgijos Dublino reglamento įgyvendinimo padalinys informavo, kad sutinka atsiimti pareiškėją, vadovaudamasis Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punkto pagrindu, pagal kurį atsakinga valstybė narė įpareigojama atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris paprašė apsaugos kitoje valstybėje narėje arba kuris be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje.

Atsižvelgdamas į minėtą išvadą bei vadovaudamasis Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punktu, 26–27, 29 straipsniais, Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 74–75, 136 ir 138 straipsniais, Aprašo 48–50, 53 punktais, atsakovas priėmė skundžiamą 2013 m. balandžio 18 d. Sprendimą perduoti pareiškėją Belgijos Karalystei.

Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, gavęs Belgijos Karalystės sutikimą atsiimti pareiškėją, elgėsi taip, kaip to reikalauja UTPĮ 74 straipsnio 1 dalies nuostatos. Jokių išlygų nei UTPĮ, nei Reglamentas Nr. 604/2013 tokiu atveju nenustato.

Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo argumentai dėl Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies (Reglamento Nr. 604/2013 17 str. 1 d.) taikymo nagrinėjamam atvejui nėra aktualūs, nes pareiškėjas skundžia sprendimą perduoti jį Belgijos Karalystei. Tuo tarpu Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalis nustato valstybėms diskrecijos teisę nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Taigi minėta nuostata būtų aktuali nebent vertinant 2014 m. kovo 28 d. atsakovo sprendimą Nr. (15/6-9)-15PR-85, kuriuo nuspręsta nenagrinėti pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės ir nustatyti ES valstybę narę, atsakingą už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas minėto sprendimo teismui neskundė, o šiuo atveju nagrinėjamas 2014 m. balandžio 18 d. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Pareiškėjo teiginiai apie jo šeimos, o ypač nepilnamečio sūnaus gerovę Lietuvoje, taip pat vertinti kritiškai, nes, kaip pripažino pats pareiškėjas teismo posėdžio metu, jo sutuoktinė su sūnumi yra grįžę į (duomenys neskelbtini).

III. Pareiškėjas nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, prašydamas šį sprendimą panaikinti (b. l. 21–24).

Apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas privalėjo spręsti klausimą dėl jo statuso Lietuvoje neperduodamas pareiškėjo Belgijos Karalystei pagal Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnį. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo, teismas privalėjo atsižvelgti į anksčiau įvykusias aplinkybės, t. y. į tai, kad Lietuva yra pirmoji ES valstybė, į kurią atvyko pareiškėjas su šeima ir dar 2008 m. kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo, jam buvo suteikta papildoma apsauga; pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, paskutinis leidimas galiojo iki 2010 m. gruodžio 18 d.; pareiškėjui ir jo šeimai geriau gyventi Lietuvoje kultūriniu ir socialiniu požiūriu.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti.

Atsiliepime (b. l. 44) nurodo, kad Migracijos departamentas turėjo teisę, o ne pareigą nagrinėti apelianto prieglobsčio prašymą (Reglamento Nr. 604/2013 17 str.). Lietuvos Respublika turėjo diskrecijos teisę nagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą, tačiau ja nepasinaudojo ir nusprendė perduoti pareiškėją Belgijos Karalystei, kuri atsakinga už jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą pagal Reglamentą Nr. 604/2013.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-20PR-3 teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad skundžiamu Migracijos departamento sprendimu nuspręsta perduoti pareiškėją Belgijos Karalystei, nes 2014 m. balandžio 16 d. buvo gautas Belgijos sutikimas atsiimti pareiškėją 2013 m. birželio 26 d. Europos Palamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad Migracijos departamento 2014 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. (15/6-9)-20PR-3 yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Kaip jau minėta 2014 m. kovo 26 d. pareiškėjas su žmona ir nepilnamečiu sūnumi pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad pareiškėjas turėjo iki 2010 m. gruodžio 18 d. galiojusi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. 2010 m. išvykęs iš Lietuvos pareiškėjas gyveno ir teikė prašymus dėl prieglobsčio suteikimo Belgijoje, Vokietijoje. Migracijos departamentas 2010 m. kovo 19 d. raštu Nr. (15/6-3)-40PR-103 buvo informavęs Belgijos Dublino padalinį, kad remdamasis Reglamento Nr. 343/2003 9.1 straipsnio nuostatomis, priėmė sprendimą prisiimti atsakomybę dėl pareiškėjo bei jo sutuoktinės ir sūnaus prieglobsčio prašymų pateiktų Belgijoje, nagrinėjimo, tačiau minėti asmenys Lietuvos Respublikai nebuvo perduoti. Pagal Reglamento Nr. 343/2003 19 straipsnio 4 dalį tais atvejais, kai perdavimas per 18 mėnesių neįvyksta, atsakomybė tenka valstybei narei, kurioje buvo pateiktas prieglobsčio prašymas. Taigi šiuo atveju atsakomybė už pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą teko Belgijos Karalystei.

Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Prieglobsčio reikalų skyrius 2014 m. kovo 28 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-9)-15PR-85 nenagrinėti pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės, suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir nustatyti ES valstybę narę, atsakingą už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą. Šis sprendimas nebuvo skųstas.

2014 m. balandžio 16 d. Belgijos Dublino reglamento įgyvendinimo padalinys informavo, kad sutinka atsiimti pareiškėją, vadovaudamasis Reglamento Nr. 604/2013 18 straipsnio 1 dalies d punkto pagrindu, pagal kurį atsakinga valstybė narė įpareigojama atsiimti trečiosios šalies pilietį arba asmenį be pilietybės, kurio prašymas buvo atmestas ir kuris paprašė apsaugos kitoje valstybėje narėje arba kuris be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento yra kitoje valstybėje narėje.

Atsižvelgiant į tai, priimtas byloje skundžiamas atsakovo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. (15/6-9)-20PR-3. Priimdamas šį sprendimą atsakovas vadovavosi 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 nuostatomis, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 74, 75, 136, 138 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 48, 49, 50 ir 53 punktais.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 72 straipsnio 1 dalį Migracijos departamentas, išnagrinėjęs jam pateiktus dokumentus bei įrodymus, per 48 valandas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo momento priima sprendimą dėl valstybės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymo. Siekdamas nustatyti valstybę, atsakingą už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, Migracijos departamentas atlieka tyrimą, kurio metu bendradarbiauja su ES valstybių narių kompetentingomis institucijomis, prireikus teikia joms reikalingą informaciją (UTPĮ 73 str. 1 d.). Mechanizmai ir kriterijai, kurių pagrindu nustatoma konkreti Europos Sąjungos valstybė narė, atsakinga už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, yra įtvirtinti Reglamente Nr. 604/2013, pakeitusiame Reglamentą Nr. 343/2003, jį išdėsčius nauja redakcija.

Reglamento Nr. 604/2013 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieną trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės, bet kurios iš jų teritorijoje, įskaitant pasienį arba tranzito zonas, prašančio tarptautinės apsaugos, prašymą. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Reglamento III skyriuje yra įtvirtinti kriterijai, kurių pagrindu nustatoma už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga Europos Sąjungos valstybė narė, taip pat nustatoma šių kriterijų tarpusavio hierarchija.

Reglamento Nr. 604/2013 17 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš esmės šioje Reglamento normoje nustatoma Europos Sąjungos valstybės narės diskrecija priimti tokį sprendimą nagrinėti asmens pateiktą prieglobsčio prašymą. Teisės aktuose nėra nustatyta detalesnių taisyklių ar kriterijų tokio pobūdžio sprendimui priimti. Tačiau remiantis Reglamento Nr. 604/2013 nuostatomis galima daryti išvadą, kad ES valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei Reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė.

Nenumatyta ir prieglobsčio prašytojo teisė reikalauti, kad tokiu atveju ES valstybė narė pasinaudotų savo diskrecija ir priimtų nagrinėti prieglobsčio prašymą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi aiškindamas Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatų, kurios šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Reglamentą Nr. 604/2013 atitinka galiojančio reglamento 17 straipsnio 1 dalį, turinį (Reglamento Nr. 604/2013 48 str.).

Teisėjų kolegija administracinėje byloje A858-833/2010 pažymėjo, kad „tokį aptariamos normos aiškinimą patvirtina Reglamento Nr. 343/2003 travaux preparatoires. Šio reglamento projekto (COM (2001) 447 final; OL C 304 E, 2001, p. 192) aiškinamajame rašte nurodoma, kad minėtos normos pagrindu valstybė narė gali išreikšti savo suverenią valią ir dėl politinių, humanitarinių ar praktinių sumetimų priimti tokio pobūdžio sprendimą. Sistemiškai aiškinant Reglamento Nr. 343/2003 nuostatas darytina išvada, kad bendros taisyklės dėl kriterijų, kurių pagrindu yra nustatoma už prieglobsčio prašymą atsakinga ES valstybė narė, yra įtvirtintos šio reglamento III skyriuje, tuo tarpu 3 straipsnio 2 dalis suvoktina kaip šių bendrų taisyklių išimtis“.

Atsižvelgdama į savo išdėstytus argumentus teisėjų kolegija minėtoje byloje, atsižvelgdama į tai, kad teisės aktai neapibrėžia jokių kriterijų, kurių pagrindu būtų galima vertinti tokio pobūdžio sprendimo priėmimą, padarė išvadą, kad atsakovas šiuo atveju turi plačią diskreciją nuspręsti, ar pasinaudoti jam Reglamento 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise. Todėl pareiškėjo argumentas, jog atsakovas privalėjo įvertinti jo pateiktus argumentus ir ištirti, ar jie pakankami, kad būtų galima pasinaudoti Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išlyga, nėra teisiškai pagrįstas (2010 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje A858-833/2010).

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neskundė atsakovo 2014 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-15PR-85 nenagrinėti pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo iš esmės, suteikti jam laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje ir nustatyti ES valstybę narę, atsakingą už pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą, todėl nepagrįstas pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą spręsti klausimą dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo Lietuvos Respublikoje iš naujo. Pareiškėjo teiginiai apie jo šeimos, o ypač nepilnamečio sūnaus gerovę Lietuvoje, pagrįstai pirmosios instancijos teismo vertinti kritiškai, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo sutuoktinė su sūnumi yra grįžę į (duomenys neskelbtini).

Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 74 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad gavęs Europos Sąjungos valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, sutikimą priimti prieglobsčio prašytoją, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo šiai Europos Sąjungos valstybei narei. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas, gavęs Belgijos Karalystės sutikimą, pagrįstai ir teisėtai, veikdamas savo įgaliojimų ribose ir pagal nustatytas procedūras priėmė sprendimą dėl pareiškėjo perdavimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad skundžiamas sprendimas įvykdytas – pareiškėjas 2014 m. spalio 15 d. buvo perduotas Belgijos Karalystei.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė