A-756-193-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-193/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02119-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. K. ir N. Z. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. K. ir N. Z. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai J. K. ir N. Z. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 6–9), prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) direktoriaus 2007 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 3K-8, įsigaliojusį 2007 m. sausio 27 d.; 2) įpareigoti Migracijos departamentą grąžinti pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybę neatsisakant turimos Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) pilietybės.

Pareiškėjai paaiškino, kad JAV pilietybę įgijo 2002 m. viduryje. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalis garantavo dvigubą pilietybę (jos susigrąžinimą) asmenims, įgijusiems kitos valstybės pilietybę ir atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas. 2006 m. pareiškėjai grįžo į Lietuvą ir paruošė reikalingus dokumentus Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimui. 2006 m. rugpjūčio mėnesį šiuos dokumentus jie pristatė į Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos (toliau – ir Vilniaus miesto VPK 1-asis PK VP) pasų poskyrį, tačiau sprendimo priėmimas dėl pilietybės grąžinimo buvo užvilkintas. 2006 m. lapkričio 13 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimas, kuriame Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija) buvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Atsakovas nepritaikė jų atžvilgiu Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatų, todėl 2007 m. sausio 23 d. Migracijos departamento direktoriaus įsakymu Nr. 3K-8 jie neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjų skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 41–43) prašė jo netenkinti.

Paaiškino, kad Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyrius, išnagrinėjęs Vilniaus miesto VPK 1-ojo PK VP 2006 m. spalio 17 d. teikimus Nr. 12-M22-40 ir Nr. 12-M22-41 dėl pareiškėjų Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo ir kitus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjai, būdami Lietuvos Respublikos piliečiais, įgijo JAV pilietybę. Remiantis Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 21 straipsnio 3 dalimi, 28 straipsnio 2 dalimi asmuo laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, todėl 2007 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 3K-8 tik konstatuotas pareiškėjų Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktas. J. K. įgijo JAV pilietybę 2002 m. birželio 20 d., o N. Z. K. – 2002 m. liepos 5 d. Pilietybės įstatymo (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje buvo nustatytos vieno iš pilietybės netekimo pagrindų – įgijus kitos valstybės pilietybę – taikymo išimtys, susijusios su aplinkybėmis, kai Lietuvos Respublikos pilietis įgijo kitos valstybės pilietybę po 2003 m. sausio 1 d. Pareiškėjų atžvilgiu ši išimtis negalėjo būti taikoma, nes jie kitos valstybės pilietybę įgijo iki 2003 m. sausio 1 d. Taigi, pareiškėjų pirmasis reikalavimas panaikinti Migracijos departamento direktoriaus 2007 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 3K-8 yra nepagrįstas. Pilietybės įstatymo (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) 20 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos (t. y. 2006 m. balandžio 27 d.), Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta pagal tokio asmens prašymą, netaikant jam šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytų sąlygų. Migracijos departamentas neturi jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjai apskritai būtų kreipęsi į Vilniaus miesto VPK 1-ąjį PK VP su prašymu grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 76–78) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Trečiojo suinteresuoto asmens argumentai iš esmės tapatūs Migracijos departamento atsiliepime pateiktiem argumentam.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu (b. l. 96–99) pareiškėjų J. K. ir N. Z. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatyta, kad pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo pagal 1989 m. lapkričio 3 d. Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punktą, kaip asmenys, turintys nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos TSR, jeigu jie yra patys gimę ar įrodę, kad bent vienas iš tėvų ar seneliai yra gimę Lietuvos TSR teritorijoje ir jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai (b. l. 53, 66). 1992 m. gruodžio 16 d. J. K. buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas LG (duomenys neskelbtini) (b. l. 52). 1992 m. gruodžio 17 d. N. Z. K. taip pat išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas LG (duomenys neskelbtini) (b. l. 62). Pareiškėjas J. K. įgijo JAV pilietybę 2002 m. birželio 20 d., N. Z. K. – 2002 m. liepos 5 d. Apie JAV pilietybės įgijimą pareiškėjas J. K. 2006 m. spalio 3 d. pranešimu (b. l. 48), pareiškėja N. Z. K. 2006 m. spalio 3 d. pranešimu (b. l. 63) daugiau nei po keturių metų, informavo Vilniaus miesto VPK 1-ojo PK VP Pasų poskyrį. Vilniaus miesto VPK 1-ojo PK VP pasų poskyris 2006 m. spalio 17 d. teikimais Nr. 12-M22-40 ir Nr. 12-M22-41 Migracijos departamentui pasiūlė pateikti dokumentus dėl N. Z. K., J. K. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, įgijus JAV pilietybę (b. l. 52, 62). Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyrius 2006 m. gruodžio 14 d. išvadomis Nr. (15/3-16) 3P-1070 ir Nr. (15/3-16) 3P-1071 pasiūlė parengti Migracijos departamento direktoriaus įsakymo dėl pilietybės netekimo pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 21 straipsnio 3 dalį, įgijus JAV pilietybę, projektą (b. l. 53, 66)

2007 m. sausio 23 d. Migracijos departamento direktoriaus įsakymu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo“ Nr. 3K-8, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 21 straipsnio 3 dalimi ir 28 straipsnio 2 dalimi, konstatuotas J. K., N. Z. K. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktas (b. l. 54, 67).

Pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimto ir iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio Pilietybės įstatymo 19 straipsnio 2 punktą ir 23 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos. Be to Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, privalo per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos raštu pranešti apie tai Migracijos departamentui arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai (Pilietybės įstatymo 6 str.). Tačiau pareiškėjai apie kitoje valstybėje įgytą pilietybę pranešė daugiau nei po keturių metų.

Lietuvos Respublikos 2006 m. balandžio 6 d. Pilietybės įstatymo Nr. X-546 (nuo 2006 m. balandžio 27 d., Žin., 2006, Nr. 46-1645) redakcija 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu paaiškėja, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, išskyrus asmenis, nurodytus šio Įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje, vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija konstatuoja Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą pagal šio Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą ar 4 dalį. Toks asmuo laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, o pagal 6 dalį − Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo ir grąžinimo pagal šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalį klausimus sprendžia vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ pakeitimo“ Migracijos departamentas yra įgaliota institucija spręsti įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje numatytus klausimus.

Išanalizavus šių teisės normų turinį matyti, kad asmuo įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą po to, kai jam buvo išduoti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentai, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos. Taigi, pareiškėjas J. K. nuo 2002 m. birželio 20 d., N. Z. K. nuo 2002 m. liepos 5 d. yra netekę Lietuvos Respublikos pilietybės, įgijus JAV pilietybę.

Pagal ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusio Pilietybės įstatymo (2006 m. liepos 18 d. redakcija) 1 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus Pilietybės įstatyme numatytus atskirus atvejus, kurių pareiškėjai neatitinka.

Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas baigtinis pilietybės netekimo pagrindų sąrašas. Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas Lietuvos Respublikos piliečiui, įgijusiam kitos valstybės pilietybę po 2003 m. sausio 1 d., jeigu jis yra: 1) asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę, jo vaikas, vaikaitis ir provaikaitis (jeigu šis asmuo, jo vaikas, vaikaitis ar provaikaitis nerepatrijavo); 2) lietuvių kilmės asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu. Kaip matyti, Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos pilietis kitos valstybės pilietybę įgijo po 2003 m. sausio 1 d. Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai JAV pilietybę įgijo iki 2003 m. sausio 1 d., t. y. J. K. 2002 m. birželio 20 d., N. Z. K. – 2002 m. liepos 5 d., todėl jų atveju minėta įstatymo išimtis negali būti taikytina.

Pažymėtina, kad asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės, gali būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo klausimas. Pareiškėjų teigimu, jų atžvilgiu turėjo būti pritaikyta Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalis, galiojusi iki Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo, pagal kurią asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos (šiuo atveju iki 2006 m. balandžio 27 d.), taip pat šio įstatymo 18 straipsnio 1, 3 ar 4 dalyje, Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje numatytais pagrindais ir atitinkančiam šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1, 2 ar 3 punkto sąlygas, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta pagal tokio asmens prašymą, netaikant jam šio Įstatymo 12 straipsnyje nustatytų sąlygų. Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalies pagrindu taikymo būtinoji sąlyga yra asmens, siekiančio susigrąžinti pilietybę, prašymo pateikimas. Pareiškėjai skunde nurodo, kad dokumentus dėl pilietybės grąžinimo 2006 m. rugpjūčio mėnesį pateikė Vilniaus miesto VPK 1-ojo PK VP pasų poskyriui, tačiau sprendimas dėl pilietybės grąžinimo buvo užvilkintas. Remdamiesi šiais argumentais pareiškėjai reiškia skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą grąžinti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę neatsisakant turimos JAV pilietybės.

Pažymėtina, kad pareiškėjai įrodymų (pvz., prašymo, užregistruoto Vilniaus miesto VPK 1-ojo PK VP pasų poskyryje, ant kurio matytųsi registracijos numeris, data), pagrindžiančių jų teiginius, jog 2006 m. rugpjūčio mėnesį kreipėsi į minėtą instituciją dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo, teismui nepateikė. Šių argumentų nepatvirtina ir atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens pateikta medžiaga. Šiuo atveju byloje nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjai apskritai būtų kreipęsi dėl pilietybės grąžinimo, nėra pagrindo konstatuoti neteisėto prašymo dėl pilietybės grąžinimo klausimo sprendimo vilkinimo ir tenkinti reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą grąžinti pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybę neatsisakant turimos JAV pilietybės. Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu nustatė, kad Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 46-1645) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš asmens, norinčio susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, nereikalaujama atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Iš pareiškėjų skundo turinio matyti, kad jų manymu, tuo atveju jeigu prašymas dėl pilietybės grąžinimo būtų išnagrinėtas iki Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. įsigaliojimo, jie būtų įgiję teisę turėti dvigubą pilietybę. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. gegužės 24 d.) 73 punktas numatė, kad asmenų, gyvenančių Lietuvos Respublikoje, prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 6 mėnesius, o asmenų, gyvenančių užsienyje, prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, taip pat dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo – ne vėliau kaip per 1 metus nuo reikiamų dokumentų vidaus reikalų ministrui ar jo įgaliotai institucijai arba migracijos tarnybai pateikimo šių Taisyklių nustatyta tvarka dienos. Taigi, net preziumuojant, kad pareiškėjai prašymą dėl pilietybės grąžinimo buvo pateikę 2006 m. rugpjūčio mėnesį, jo neišnagrinėjimas iki 2006 m. lapkričio 16 d, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas, negalėtų būti laikomas privalomų atlikti veiksmų vilkinimu, nes nebuvo pasibaigęs prašymo išnagrinėjimo terminas.

Atsižvelgus į Pilietybės įstatymo nuostatas, nustatytas byloje faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus įsakymus, veikė pagal jam suteiktus įgaliojimus, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamus įsakymus skunde išdėstytais argumentais.

III. Pareiškėjai J. K. ir N. Z. K. apeliaciniu skundu (b. l. 104–105), kurį patikslino (b. l. 124–125), prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą pareiškėjai grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog pareiškimų kopijų, kurias teikė policijos pasų poskyriui, jie nepasiliko, nes tikėjosi, kad tie dokumentai niekur nedings. Tai, kad jų pareiškimai iš tikrųjų buvo pateikti pasų poskyriui patvirtina aplinkybė, jog pasų poskyriui buvo pateiktos pažymos iš Lietuvos valstybės Istorijos archyvo ir Lietuvos Centrinio valstybės archyvo, o šių dokumentų reikalavo pats policijos pasų poskyris. Be to, teismui pateikta 2006 m. gruodžio 6 d. Migracijos departamento pažyma Nr. (15)3-166k patvirtina, jog Vilniaus miesto VPK 1-ojo PK VP pasų poskyryje buvo priimti pareiškėjų prašymai grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę. 2013 m. birželio 25 d. pareiškėjai Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl minėtų pareiškimų kopijų pateikimo, tačiau 2013 m. liepos 2 d. atsakymu Nr. (15)3-5)10k-23339 jie tik buvo informuoti, kad šių prašymų departamentas neturi, o 2006 m. gruodžio 6 d. Migracijos departamento pažyma Nr. (15)3-166k yra nepasirašyta.

Atsakovas Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 120–122) prašo jį atmesti.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, apeliacinį skundą grindžia teismo sprendime pateiktais motyvais bei argumentais, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teisme. Papildomai nurodo, jog Migracijos departamentas neturi jokių duomenų, kad pareiškėjai 2006 metais būtų tiesiogiai ar per pasiuntinį kreipęsi į Vilniaus VPK 1-ąjį PK VP.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai J. K. ir N. Z. K. ginčija Migracijos departamento 2007 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 3K-8, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjai neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 21 straipsnio 3 dalimi ir 28 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 1V-29 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ (b. l. 54, 67).

Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę. Pagal Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 3 dalį Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę ar gavęs kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą, išskyrus asmenis, išvardytus šio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo ar tos valstybės piliečio paso ar kito tos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos. Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2006 m. balandžio 6 d. įstatymo Nr. X-546 redakcija), nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas Lietuvos Respublikos piliečiui, įgijusiam kitos valstybės pilietybę po 2003 m. sausio 1 d., jeigu jis yra: 1) asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos pilietybę, jo vaikas, vaikaitis ir provaikaitis (jeigu šis asmuo, jo vaikas, vaikaitis ar provaikaitis nerepatrijavo); 2) lietuvių kilmės asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu. Pilietybės įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje (2006 m. balandžio 6 d. įstatymo Nr. X-546 redakcija) nustatyta, kad jeigu paaiškėja, jog asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, išskyrus asmenis, nurodytus šio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje, vidaus reikalų ministras ar jo įgaliota institucija konstatuoja Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą pagal šio Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą ar 4 dalį. Toks asmuo laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalį (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) pripažino prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad J. K., būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, nuo 2002 m. birželio 20 d. įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę ir turi tai patvirtinantį JAV piliečio pasą, (duomenys neskelbtini), išduotą 2002 m. birželio 20 d. Nacionaliniame pasų centre (b. l. 49). Vilniaus miesto VPK 1-ojo policijos komisariato Viešosios policijos pasų poskyriui informaciją apie JAV pilietybės įgijimą J. K. pateikė 2006 m. spalio 2 d. pranešimu (b. l. 48). N. Z. K., būdama Lietuvos Respublikos piliete, Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę įgijo nuo 2002 m. birželio 5 d., ką patvirtina JAV piliečio pasas (duomenys neskelbtini), jai išduotas 2002 m. birželio 5 d. Nacionaliniame pasų centre (b. l. 64). Šiame pase nurodytas vienas vardas – N. Vilniaus miesto VPK 1-ojo policijos komisariato Viešosios policijos pasų poskyriui informaciją apie JAV pilietybės įgijimą N. K. pateikė 2006 m. spalio 3 d. pranešimu (b. l. 63).

Akivaizdu, kad Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatos, įpareigojančios per 30 dienų nuo kitos valstybės pilietybę patvirtinančio dokumento išdavimo dienos raštu pranešti apie tai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui ar jo įgaliotai institucijai arba migracijos tarnybai, arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje, pareiškėjai neįvykdė. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos piliečių pasų pareiškėjai nebuvo grąžinę Migracijos departamentui iki pat ginčijamo įsakymo priėmimo.

Atsakovo įsakymas, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjai neteko Lietuvos Respublikos pilietybės pagal Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (kaip asmenys įgiję kitos valstybės pilietybę ar gavę kitos valstybės piliečio pasą arba kitą tos valstybės pilietybę patvirtinantį dokumentą) priimtas 2007 m. sausio 23 d., taigi šio administracinio akto teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi jo priėmimo metu galiojusiomis teisės normomis, taip pat ir Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išbadą, kad minėtas Migracijos departamento įsakymas yra visiškai pagrįstas ir teisėtas.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde tvirtina, kad jiems neturėtų būti taikomas Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas atbuline data, kadangi jie dokumentus ir prašymus, reikalingus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo, 2006 m. rugpjūčio mėnesį pristatė į Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato 1-ojo policijos komisariato Viešosios policijos pasų poskyrį, tačiau atsakovas užvilkino sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo priėmimą.

Atsakydama į šį pareiškėjų argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo klausimus reglamentuoja Pilietybės įstatymo 20 straipsnio nuostatos. Įstatymo 20 straipsnio (2006 m. balandžio 6 d. įstatymo Nr. X-546 redakcija, kurią pareiškėjų nuomone turėjo taikyti atsakovas ir pirmosios instancijos teismas) 2 dalyje buvo numatyta galimybė asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės iki šio Įstatymo įsigaliojimo dienos, taip pat šio Įstatymo 18 straipsnio 1, 3 ar 4 dalyje, Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje numatytais pagrindais ir atitinkančiam šio Įstatymo 1 straipsnio 1, 2 ar 3 punkto sąlygas, Lietuvos Respublikos pilietybę grąžinti pagal tokio asmens prašymą, netaikant jam šio Įstatymo 12 straipsnyje nustatytų sąlygų. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai pagrįstai nurodė, kad siekiant susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę, būtina sąlyga yra asmens prašymas. Pareiškėjai jokių konkrečių ir objektyvių duomenų, pagrindžiančių teiginį, kad prašymus dėl pilietybės grąžinimo jie pristatė į Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato 1-ojo policijos komisariato Viešosios policijos pasų poskyrį 2006 m. rugpjūčio mėnesį, nenurodė ir į bylą nepateikė. Pareiškėjų pozicija, kad šią aplinkybę įrodo pažymos iš Lietuvos valstybės istorijos ir centrinio valstybės archyvų, kurių, pasak pareiškėjų, reikalavo pasų poskyris, gali būti vertinama tik kaip prielaida, tačiau ne įrodymu, kuriuo teismas turėtų ir galėtų remtis priimdamas sprendimą. Tuo tarpu Migracijos departamento 2006 m. gruodžio 6 d. pažyma Nr. (15/3-16) 6K, kaip teisingai nurodo ir patys pareiškėjai, nepasirašyta, todėl negali būti vertinama įrodymu Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio prasme. Be kita ko, ir šioje pažymoje nėra jokios informacijos apie tai, kad anksčiau minėtam pasų poskyriui pareiškėjai prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo pateikė būtent 2006 m. rugpjūčio mėnesį ar iki Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo oficialaus paskelbimo. Nesant įrodymų apie pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo pateikimą, nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimą dėl įpareigojimo Migracijos departamentą grąžinti jiems pilietybę, neatsisakant turimos JAV pilietybės.

Dėl išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui taikytinus teisės aktus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Keisti ar naikinti šio sprendimo teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų J. K. ir N. Z. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė