AS-858-451-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-451/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00979-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 67.

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė „Norfos mažmena“ (toliau – ir UAB „Norfos mažmena“) ir uždaroji akcinė bendrovė „Rivona“ (toliau – ir UAB „Rivona“) (toliau – ir pareiškėjai) pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b. l. 1-17), prašydami panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Konkurencijos taryba) 2014 m. sausio 24 d. nutarimą Nr. 1S-11/2014 „Dėl UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena” veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams” (toliau – ir skundžiamas nutarimas), o tuo atveju jeigu teismas nuspręstų, jog pareiškėjams bauda skirtina, prašo Konkurencijos nutarimo Nr. 1S-11/2014 rezoliucinės dalies 3 punkte numatytą 90 000 Lt baudą sumažinti iki sąžiningumo, proporcingumo bei objektyvumo principus atitinkančios 5 000 Lt baudos.

Pareiškėjai taip pat prašė sustabdyti Konkurencijos tarybos 2014 m. sausio 24 d. nutarimo Nr. 1S-11/2014 galiojimą.

Prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjai grindė tuo, kad jie yra įpareigoti nutraukti Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 1S-11/2014 rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus, t. y. sutartis su (duomenys neskelbtini). Nutarime nurodyto pažeidimo pašalinimas sudarytų sutarčių keitimą. Vadinasi, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų griaunamas stabilumas. Be to, reikia įvertinti minėtą sutarčių su tiekėjais skaičių, darbo laiko apimtis, intelektines sąnaudas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 17 d. nutartimi (b. l. 45-46) priėmė pareiškėjų UAB „Norfos mažmena“ ir UAB „Rivona“ skundą, taip pat netenkino jų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Konkurencijos tarybos 2014 m. sausio 24 d. nutarimo Nr. 1S-11/2014 galiojimą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsniu ir nurodė, jog pareiškėjai nenurodė konkrečių aplinkybių ir prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės nemotyvavo (nepagrindė įrodymais, kad su tiekėjais sudarytų sutarčių keitimas, kuris gali pareikalauti ir papildomų laiko, intelektinių sąnaudų, yra susijęs su teismo sprendimo įvykdymo galimybėmis). Pažymėjo, jog pagal ABTĮ 71 straipsnio nuostatas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas ar negalimumas, o ne vien tik žalos (patirtų nuostolių) atsiradimo galimybė. Pabrėžė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė taikoma siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų padarinių ar galimų naujų teisminių procesų.

III. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė „Norfos mažmena“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Rivona“ atskiruoju skundu (b. l. 49-50) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. nutarties dalį, kuria atsakyta taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir pateiktą prašymą tenkinti.

Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vykdė ABTĮ 81 straipsnyje jam nustatytas pareigas, aplaidžiai vertino pareiškėjų pateiktą prašymą, formaliai tyrė ir vertino reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Pareiškėjams palankaus teismo sprendimo atveju (t. y. panaikinus nutarimą) padėties grąžinimas į ankstesniąją reikštų pakartotinį sutarčių keitimą/naujų sudarymą. Tai ne tik reikštų dideles pareiškėjų administracinio darbo apimtis, bet, pareiškėjų įsitikinimu, dėl tokio teisinių santykių nestabilumo, subjektai gali atsisakyti dar kartą keisti sutartis arba iš viso atsisakyti bendradarbiavimo su pareiškėjais ir sukelti papildomus teisminius ginčus. Pareiškėjai negali vienašališkai nutraukti ar pakeisti sutarčių: tam būtinas kitos šalies – tiekėjo – sutikimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.156 str., 6.59 str.).

Nurodo, jog nors Konkurencijos taryba yra įpareigojusi pareiškėjus pašalinti pažeidimą, tačiau nenurodžiusi, kas būtent šiuo atveju laikytina pažeidimu ir kokiu būdu pažeidimas turėtų būti pašalintas. Pareiškėjų skunde nurodomas sutarčių keitimas yra pareiškėjų prielaidos.

Taigi nesustabdžius nutarimo galiojimo ir nesant konkrečių nurodymų, kokiu būdu turi būti pašalintas pažeidimas ir kurių sutarčių nuostatų turi būti atsisakoma ar kaip kitaip turi būti šalinimas pažeidimas, gali susidaryti situacija, kad pareiškėjams atlikus tam tikrus aktyvius veiksmus, jų nuomone, pašalinančius nutarime konstatuotus pažeidimus, (pvz., pakeitus kai kurias sutarčių su tiekėjais nuostatas), pareiškėjai manys pažeidimus pašalinę. Tuo tarpu Konkurencijos taryba gali nuspręsti, kad pažeidimai turėjo būti šalinami kitu būdu, yra ne visiškai pašalinti ir pan., o tokia situacija sudarys sąlygas ne tik pakartotinai (papildomai) bausti pareiškėjus, bet ir lems naujus teisminius ginčus tarp pareiškėjų ir valstybės institucijų, o galiausiai, neatmestina, jog nutarimas, kuriuo pažeidimus yra įpareigoti šalinti pareiškėjai, gali būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą remiamasi Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas) 11 straipsnio 10 dalimi ir nurodoma, kad, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai apskundė Konkurencijos tarybos nutarimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir teismas skundą priėmė, pagal aukščiau nurodytą Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo nuostatą, pareiškėjai paskirtą Konkurencijos tarybos baudą privalo sumokėti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos. Taigi, pareiškėjams apskundus Konkurencijos tarybos nutarimą pagal Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą, sustoja paskirtos baudos mokėjimo vykdymas.

Atsakovas remiasi Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 4 dalimi ir nurodo, kad, priešingai nei paskirtos baudos vykdymo atveju, Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas nenumato, jog apskundus Konkurencijos tarybos nutarimą sustabdomas Konkurencijos tarybos paskirtų įpareigojimų vykdymas iki kol įsiteisės teismo sprendimas, taigi pareiškėjams kyla pareiga įvykdyti Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtus įpareigojimus.

Nurodo, jog Konkurencijos taryba nutarimu įpareigojo pareiškėjus nutraukti draudžiamus veiksmus. Draudžiami pareiškėjų veiksmai pasireiškė tuo, jog didmeninio pirkimo–pardavimo sutartyse, kurias sudarydavo pareiškėjai su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais, buvo nuostatų dėl (duomenys neskelbtini), kurios pažeidė Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo numatytus 3 straipsnio 1 dalies 7, 2 punktų reikalavimus, atitinkamai, Konkurencijos taryba prašė nutraukti šiuos draudžiamus pareiškėjų veiksmus. Nurodo, jog pareiškėjai pateikia abstrakčius, nepagrįstus faktiniais duomenimis argumentus, nurodant tik žalos atsiradimo galimybę be tinkamo minėtos priemonės taikymo pagrindimo.

Pažymi, jog pareiškėjai vykdydami Konkurencijos tarybos nutarimą turi galimybę pasirinkti optimaliausią variantą įpareigojimams įgyvendinti ir tai savaime nereiškia, kad įpareigojimai gali būti įvykdyti tik keičiant sutartis su maisto prekių ir gėrimų tiekėjais. Galimi ir kiti būdai, pavyzdžiui, pareiškėjai gali informuoti tiekėjus, kad atitinkamos sutarčių nuostatos nėra taikomos arba, kad jų taikymas yra sustabdomas. Savaime nereiškia, jog visi galimi būdai Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtiems įpareigojimams įvykdyti yra tokie, jog ateityje apsunkintų palankaus pareiškėjams teismo sprendimo įvykdymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – reikalavimo užtikrinimo priemonės –Konkurencijos tarybos 2014 m. sausio 24 d. nutarimo Nr. 1S-11/2014 „Dėl UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena” veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimams” galiojimo laikino sustabdymo – taikymas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama teismo nutartimi netaikė nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nenustatęs Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnyje numatytų pagrindų reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Teismas taip pat pastebėjo, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne apsaugoti suinteresuotą asmenį nuo galimų neigiamų padarinių ar galimų naujų teisminių procesų.

Teisėjų kolegija tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog skundžiamu Konkurencijos tarybos nutarimu buvo nuspręsta pripažinti, kad UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena” didmeninio pirkimo–pardavimo sutartyse su prekių ir gėrimų tiekėjais įtvirtinę nuostatas dėl (duomenys neskelbtini) pažeidė Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o įtvirtinę nuostatas dėl (duomenys neskelbtini) pažeidė Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimus, atsakovas taip pat įpareigojo UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena” nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus bei už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus pažeidimus UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena” solidariai skyrė 90 000 Lt piniginę baudą (b. l. 19-39).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjai pateiktu prašymu prašė laikinai sustabdyti viso Konkurencijos tarybos nutarimo galiojimą, o nutarime yra įtvirtinti skirtingo pobūdžio įpareigojimai (t. y. įpareigojimas atlikti veiksmus ir baudos sumokėjimas), atskirai pasisako dėl šių dviejų įvardintų aspektų ir jų atžvilgiu taikytinos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Kiek tai susiję su reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymu dėl pareiškėjams skirtos baudos, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisinius santykius reguliuojanti Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 11 straipsnio 10 dalis numato, kad Konkurencijos tarybos paskirta bauda į valstybės biudžetą sumokama ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo dienos, kurią šio įstatymo pažeidėjas gavo nutarimą dėl baudos skyrimo. Apskundus tokį nutarimą, bauda turi būti sumokėta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgus į Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 11 straipsnio 10 dalies nuostatą, į tai, kad pareiškėjai apskundė Konkurencijos tarybos nutarimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir teismas skundą priėmė (b. l. 45-46), sutiktina su atsakovo argumentais, kad pareiškėjai paskirtą Konkurencijos tarybos baudą privalo sumokėti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo, kuriuo atmestas skundas, įsiteisėjimo dienos. Taigi pareiškėjams apskundus Konkurencijos tarybos nutarimą pagal Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą sustoja skirtos baudos mokėjimo vykdymas ir šiuo aspektu nėra pagrindo, tikslo iš esmės svarstyti šioje dalyje reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą.

Kita vertus, teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad skundžiamu atsakovo nutarimu pareiškėjai taip pat buvo įpareigoti nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus. Pažymėtina, jog Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas eksplicitiškai nenumato, kad apskundus Konkurencijos tarybos nutarimą sustabdomas Konkurencijos tarybos paskirtų įpareigojimų vykdymas iki kol įsiteisės teismo sprendimas, taigi pareiškėjams kyla pareiga įvykdyti Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtus įpareigojimus ir šioje dalyje gali būti svarstomas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Šioje dalyje prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjai grindė tuo, kad jie yra sudarę sutartis su (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nurodo, kad vykdant Konkurencijos tarybos įpareigojimą jie bus priversti pakeisti (duomenys neskelbtini) sutarčių, o tai atitinkamai reikštų itin sudėtingas pasekmes, dideles pareiškėjų administracinio darbo apimtis tiek laiko, tiek intelektinių sąnaudų prasme, be to, sutarčių pakeitimai turi būti daromi abiejų sutarčių šalių valia. Atitinkamai, toks sutarčių pakeitimas, nesant galutinio vertinimo, ar tokiomis sutarties nuostatomis yra pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, darytų neigiamos įtakos sutartinių teisinių santykių stabilumui (b. l. 1-17).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog administracinėje teisėje reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą nustato ABTĮ 71 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pabrėžtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-196/2008, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-632/2011). Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012 nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Nors šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai teisių gynimo būdai, t. y. materialiųjų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais. Reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (ABTĮ 71 str.).

Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių, teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Be to, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Ši sąvoka apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (žr. Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimą).

Kita vertus, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šioje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas (žr. inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, valstybė gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (žr. Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimus). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (žr. inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimus).

Ūkinės veiklos reguliavimas taip pat paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos apribojimais ar draudimais (žr. inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimus).

Atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus darytina išvada, jog ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (žr. Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d., 2011 m. sausio 6 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus). Be kita ko, subjektai, vykdantys ūkinę veiklą, turi laikytis teisės aktų numatytų reikalavimų.

Vieni iš tokių reikalavimų yra numatyti Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme. Priimto Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo tikslas yra riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą (1 str. 1 d.). Nurodyto įstatymo aiškinamajame rašte taip pat yra pažymima, jog mažmeninės prekybos rinkoje pasireiškiantys nesąžiningi veiksmai siejami ne su dominuojančia padėtimi, o su mažmeninės prekybos įmonių turima derybine galia. Šią galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningi veiksmai gali pakenkti konkretiems tiekėjams. Dėl nesąžiningo rinkos galios panaudojimo nepagrįstai pablogėja tiekėjų padėtis, mažėja jų investicijos, ypač į naujų produktų kūrimą ir inovacijas, ir tai mažina šalies bendrą gamybos konkurencingumą, o rinkos galios neturinčios prekybos įmonės, negalėdamos užsitikrinti panašių tiekimo sąlygų, negali konkuruoti ir yra priverstos trauktis iš rinkos. Atitinkamai, aiškinamajame rašte yra pažymima, jog priėmus Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projektą būtų sudarytos sąlygos riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą bei apsaugoti teisėtus tiekėjų interesus. Dėl palankesnių verslo sąlygų tiekėjai galėtų daugiau lėšų skirti investicijoms, naujų produktų kūrimui ir inovacijoms, taip pat būtų sudarytos galimybės didinti bendrą šalies perdirbamosios pramonės konkurencingumą (žr. Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo aiškinamąjį raštą). Kaip jau buvo minėta, atsakovas skundžiamu nutarimu įpareigojo pareiškėjus UAB „Rivona“ ir UAB „Norfos mažmena” nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus iš esmės konstatavus galimai pažeistą Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pritaikius pareiškėjo įvardintą reikalavimo užtikrinimo priemonę, būtų, be kita ko, galimai būtų pažeidžiamas ir viešasis interesas, nes pareiškėjai galėtų tęsti veiksmus, kurie yra galimai neteisėti Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo prasme, taip būtų pažeidžiami ir tiekėjų interesai, kuriuos inter alia buvo siekta apsaugoti priimant nurodytą įstatymą. Pažymėtina, jog būtent asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, kaip tai yra numatyta ABTĮ 71 straipsnyje, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjai nenurodė ir nepateikė duomenų, liudijančių teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą ir (ar) jo negalimą nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir kad ši aplinkybė iš esmės nusvertų įvardintą siekiamą apsaugoti viešąjį interesą. Šiuo atveju manytina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymu, be kita ko, yra užtikrinama viešojo intereso apsauga.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog šiuo atveju pareiškėjai taip pat turėtų teisę kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka dėl žalos atlyginimo, kuri būtų atsiradusi netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir priėmus byloje pareiškėjams palankų teismo sprendimą, atlyginimo, dėl žalos atlyginimo, kurią, jie galimai patirtų negalėję naudotis atitinkamomis sutarties nuostatomis administracinės bylos nagrinėjimo laikotarpiu ar dėl pareiškėjų nurodyto sutarčių keitimo.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog atsakovas skundžiamu nutarimu įpareigojo pareiškėją nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytus draudžiamus nesąžiningus veiksmus ir pats atsakovas pripažįsta, kad jis, siekdamas nevaržyti subjektų laisvės ir nenustatydamas konkrečių įpareigojimų, suteikia galimybę patiems pareiškėjams nuspręsti, koks įpareigojimų įgyvendinimo būdas jiems yra proporcingiausias ir optimaliausias. Atitinkamai, pareiškėjams nėra užkertas kelias svarstyti ir kitas alternatyvas nurodyto įpareigojimo įgyvendinimui net tik visų pareiškėjų ir tiekėjų sudarytą sutarčių pakeitimą. Be to, patys pareiškėjai pripažįsta, kad jų nurodytas sutarčių pakeitimas yra tik viena iš alternatyvų, kaip jie gali įvykdyti Konkurencijos tarybos įpareigojimą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pati Konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą nurodė apie galimų kitų būdų buvimą, t. y. kaip gali būti įvykdyti jos skirti įpareigojimai (pvz., pareiškėjai gali informuoti tiekėjus, kad atitinkamos sutarčių nuostatos nėra taikomos arba, kad jų taikymas yra sustabdomas, be to, tai gali būti ir vienašališko sąlyginio atitinkamų teisių pagal sutartis atsisakymas iki tol kol bus išnagrinėta administracinė byla ir pan.).

Taigi atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjams skirtu įpareigojimu ir jo įgyvendinimu vienareikšmiškai gali būti apsunkintas teismo sprendimo įvykdymas ir (ar) jo įvykdymas pasidarys neįmanomas ir egzistuoja pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę šioje dalyje (ABTĮ 71 str.).

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas visiškai formaliai vertino reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjų nesutikimas su priimta pirmosios instancijos teismo nutartimi, motyvų gausa savaime neleidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė jam ABTĮ nustatytų įpareigojimų. Šiuo atveju pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nėra pagrindo taikyti pareiškėjų įvardintos reikalavimo užtikrinimo priemonės, nesant jos taikymo pagrindų, o iš esmės remiantis pareiškėjui galimai kilsiančiais nepatogumais, žala. Taigi šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių teisės normų pažeidimą.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti pareiškėjų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjų atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Rivona“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Virginija Volskienė