AS-845-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-845-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01979-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. S. (J. S.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. balandžio 2 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2015 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 1D-2786(11) „Dėl J. S. prašymo ir skundo“; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 9 330,28 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikyto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 7 867,80 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikyto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio.

Pareiškėjas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam buvo paskirta valstybinė pensija, tačiau vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4, 5 bei 15 straipsniais nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta valstybinė pensija.

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, teigė, kad terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo dienos, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Pareiškėjas nurodė, kad iš bankomato duomenų negalėjo nustatyti, jog pensija sumažėjo. Jokių raštiškų pranešimų apie priimtus sprendimus dėl pareigūnų ir karių pensijos dalies sumažinimo negavo, todėl negalėjo jų apskųsti teismui. Neturėjo laiko domėtis politine situacija, tikėjo Lietuvos valstybe ir Vyriausybe bei turėjo teisėtų lūkesčių, kad bus greitai nustatytas mechanizmas neišmokėtų valstybinių pensijų dalims grąžinti. Pareiškėjas paaiškino, jog tik 2015 m. vasario 19 d. iš straipsnio, Seimo, Vyriausybės ir VRM atsakymų, jis sužinojo jog nebus grąžinamos sumažintos pensijos iki 2020 metų. Nors pareiškėjas ir gaudavo sumažintą valstybinę pensiją, tačiau pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo pažeistų turtinių teisių, nes šių teisinių santykių srityje vyrauja teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti skundą.

Teismas nurodė, jog pareiškėjo pensijos mažinimą galima skirtyti į du atskirus laikotarpius, pagal tai, kada jis sužinojo apie pensijos mažinimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2015 m. balandžio 2 d., o apie galbūt jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti): 1) 2010 m. vasario mėnesį, gavęs pirmą pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį; 2) 2012 m. vasario mėnesį, gavęs pirmą pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėnesį. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas dėl pensijos mažinimo 2010–2012 metais kreipėsi praleidęs 3 metų terminą.

Teismas pareiškėjo teiginius, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ar 2015 m. vasario 19 d., vertino kritiškai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas teismui paduotas praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo. Teismas taip pat akcentavo, kad, nors ir pripažintina, jog iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, tačiau šiuo atveju praleistas kreipimosi į teismą terminas negali būti atnaujinamas objektyvia kliūtimi laiku paduoti skundą teismui laikant nurodytą aplinkybę, kadangi net ir po 2013 m. kovo mėnesio, kai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 buvo aiškiai nurodytas procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pareiškėjas delsė daugiau nei 2 metus kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo, todėl terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl nuo jo valios priklausiusių subjektyvių priežasčių, pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių, todėl termino skundui paduoti neatnaujino ir skundą atsisakė priimti. Atsisakęs priimti pareiškėjo reikalavimą dėl pensijos priteisimo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu atsisakė priimti reikalavimą ir dėl Vidaus reikalų ministerijos sprendimo panaikinimo.

III. Pareiškėjas J. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra nemotyvuota ir tai sudaro pagrindą ją panaikinti. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai išnagrinėjo jo pateiktą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, nes jam paskirta valstybinė pensija buvo pervedama į banko sąskaitą, o atsiimdamas pinigus iš bankomato pareiškėjas negalėjo matyti, kad jam mokama sumažinta pensija. Pareiškėjas pažymi, kad apie pensijos sumažinimą nebuvo informuotas atsakovo sprendimais, kuriuos būtų galėjęs apskųsti teismui.

Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino jo prašyme išdėstytų skundo termino praleidimo argumentų – jog yra pensinio amžiaus, rusakalbis, nėra teisininkas, prižiūri senus artimuosius, neturi televizoriaus bei interneto, neskaito lietuviškų laikraščių. Pareiškėjas nurodo, kad tikėjo Lietuvos valstybe ir Vyriausybe bei turėjo teisėtų lūkesčių, kad bus nustatytas neišmokėtų valstybinių pensijų dalių grąžinimo mechanizmas, tačiau toks mechanizmas nėra nustatytas iki šiol. Pareiškėjas akcentuoja, kad terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. nuo dienos, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Pareiškėjas nurodo, kad tai, jog jo teisės yra pažeistos, suvokė tik 2015 m. vasario 19 d., kai kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pensija yra priskirtina prie periodinių išmokų mokėjimo, todėl reikalavimams dėl neišmokėtos pensijos dalies pareikšti turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas 5 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesirėmė naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vadovaujantis kuria buvo atnaujintas terminas skundui dėl neišmokėtos pensijos priteisimo paduoti (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014; 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-214/2014; 2014 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014; 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-267/2014; 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-280/2014; 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-225/2014; 2014 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-811/2014; 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-710/2014 ir kt.).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas J. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti jo skundą, kuriuo jis prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisti 9 330,28 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikyto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, bei 7 867,80 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikyto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija pirmą kartą išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, o pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį – 2012 m. vasario mėnesį, tačiau skundą teismui pareiškėjas padavė tik 2015 m. balandžio 2 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių individualių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismo nutartis motyvuota ir atitinka suformuotą bei neprieštaringą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Pareiškėjas skundu prašė priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, bei pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų taikymo. Tačiau iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. vasario 25 d. išduotos pažymos Nr. 11DP(P)-1625 „Apie 2010–2013 m. pensijos dydį“ (b. l. 21–22) bei Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. 1D-2786(11) „Dėl J. S. prašymo ir skundo“ (b. l. 20) matyti, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensijos buvo mažinama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu.

Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais pakeitimais šio įstatymo nuostatų galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas pareiškėjui paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo mažinta nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Jau minėta, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 Laikinojo įstatymo nuostatų (be kita ko, ir 5 straipsnio) galiojimas pratęstas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą, t. y. nagrinėjamu atveju – išmokėjus pirmą sumažintą valstybinę pensiją.

Pažymėtina, jog toks kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos termino aiškinimas ir taikymas atitinka analogiškuose ginčuose susiklosčiusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014; teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 28 d. nutartį Nr. AS-125-146/2015). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, jog iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Nagrinėjamame ginče nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl to atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnis.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus dėl Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 5 straipsnio 1 dalies taikymo sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio mėnesio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpiu taikant minėtą Laikinojo įstatymo nuostatą susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. balandžio 2 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Apie pažeidžiamas savo teises, taikant Laikinojo įstatymo (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjas sužinojo ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą pensiją už 2012 m. sausio mėnesį, todėl pareiškėjas praleido procesinį 3 metų terminą paduoti skundą ir dėl valstybinės pensijos dalies neišmokėtos nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. priteisimo.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog naujausioje savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tais atvejais, kai į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo buvo kreiptasi 2015 m. vasario mėnesį, vertino, jog praėjo itin ilgas laikotarpis nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, taip pat nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir pareiškėjams nenurodžius objektyvių, individualių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, sprendė, kad šis terminas neatnaujintinas (žr., pvz., 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-618-520/2015; 2015 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-832-556/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo atskirajame skunde nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose pateiktais išaiškinimais, nes pareiškėjo nurodytose bylose buvo nagrinėti skundai, paduoti ankščiau nei su skundu į teismą kreipėsi pareiškėjas šioje administracinėje byloje – daugeliu atveju nepraėjus 3 metams nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos, arba šį terminą praleidus nežymiai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistos teisės gynimo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės (amžius, teisinis neišprusimas ir kt.) per se nesuponuoja, kad turi būti atnaujintas praleistas terminas, kadangi terminą galima atnaujinti tik dėl tų aplinkybių, kurios objektyviai sutrukdė laiku pateikti skundą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), vadovaujantis kuriuo be kita ko nustatoma valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai ir šis įstatymas taip pat taikomas asmenims, kuriems, įgyvendinant Laikinąjį įstatymą, dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo buvo sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Vadovaujantis Kompensavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, valstybinės pensijos kompensuojamosios sumos apskaičiuojamos nereikalaujant iš asmenų, kurie pagal šį įstatymą turi teisę gauti šias kompensuojamąsias sumas, prašymų ir vadovaujantis atitinkamų valstybinių pensijų gavėjų duomenimis ir apskaičiuotos valstybinės pensijos kompensuojamosios sumos pradedamos mokėti nereikalaujant iš pensijų gavėjų prašymų, išskyrus asmenims, kurie pagal šį įstatymą turi teisę gauti valstybinės pensijos kompensuojamąsias sumas, tačiau kuriems valstybinių pensijų mokėjimas yra nutrauktas (sustabdytas) – šie asmenys, vadovaujantis Kompensavimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka bei terminais turi pateikti prašymą.

Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria atsisakyta priimti skundo dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos sprendimo panaikinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. asmuo į teismą gali kreiptis po to, kai kreipėsi į kompetentingą instituciją, kuriai pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiai institucijai nepatenkinus reikalavimo (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas tik patvirtina tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį ginčą, tačiau realių pasekmių nesukelia, todėl šis sprendimas nėra nagrinėtinas teisme. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsisakydamas priimti šį skundo reikalavimą teismas nurodė netinkamą teisės normą – ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes šį reikalavimą turėjo atsisakyti priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, todėl atitinkamai keičiama pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamoji dalis, pakeičiant atsisakymo priimti skundo reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos sprendimą, pagrindą ir nurodant, kad šį reikalavimą atsisakomą priimti vadovaujantis 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Apibendrindama išdėstytus motyvus bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. balandžio 2 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjui kreiptis į teismą, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė