A-756-498-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-498/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00823-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. B. 2013 m. kovo 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2013 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 1D-2377-(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“; 2) įpareigoti VRM išmokėti pareiškėjui neteisėtai nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. sausio mėnesio neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 25 689,09 Lt; 3) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją ateityje J. B. mokėti VRM sekretoriaus 2007 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 11SP-656 paskirtą pensiją.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam VRM sekretoriaus 2007 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 11SP-656 nuo 2007 m. sausio 27 d. paskirta 1 242,69 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kiekvieną mėnesį mokama sumažinta pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos iki 2012 m. rugsėjo 1 d. J. B. kiekvieną mėnesį mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius sumažinta pensija, o nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažinta pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėta 24 619,74 Lt pensijos, o nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. kiekvieną mėnesį neišmokama po 213,87 Lt paskirtos pensijos. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. neteisėtai neišmokėtos pensijos dalį sudaro 25 689,09 Lt.

Teismo posėdyje pareiškėjas prašė priteisti neišmokėtos pensijos, kuri buvo sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, dalį, taip pat prašė neatidėti sprendimo vykdymo, nes jo pajamos yra nedidelės, augina mažametį vaiką. Nuo 2010 metų valstybinė pensija mokama už praėjusį mėnesį, kiekvieną 20 mėnesio dieną.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 25–27) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija, atsižvelgusi į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį laikiną valstybinių pensijų mokėjimo tvarką nustatantį reglamentavimą ir tai, kad pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu, kurį galiojo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, turėjo draudžiamųjų pajamų, perskaičiavo ir mokėjo pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas sumažintą valstybinę pensiją. 2012 m. rugsėjo 1 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, Laikinojo įstatymo 5 straipsniui netekus galios, pareiškėjui paskirta pensija yra perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, o to paties įstatymo 4 straipsnis nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Taigi, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų, kadangi jis neįrodė, kad VRM ar jos darbuotojai neveikė ar neveikia taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuomet galiojančius įstatymus privalėjo ar privalo veikti. Teismui nusprendus skundą tenkinti iš dalies ar visiškai, atsakovas prašė valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą pareiškėjui atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 10 d. sprendimu (b. l. 39–46) skundą tenkino iš dalies: panaikino VRM 2013 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 1D-2377-(11) dalį, kurioje atsisakyta J. B. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų; priteisė J. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 17 551,9 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad VRM 2007 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 11SP-656 pareiškėjui nuo 2007 m. sausio 27 d. paskirta 1 242,69 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 22 metų 3 mėnesių ir 24 dienų tarnybą (b. l. 13). Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi bei remdamasi J. B. 2008 m. gegužės 14 d. pranešimu (b. l. 15), 2008 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 11SP-1409 nuo 2008 m. gegužės 13 d. nutraukė pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo mokėjimą (b. l. 16).

J. B. su 2011 m. sausio 27 d. prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą ir prašė paaiškinti, kokiu įstatymu vadovaujantis jam buvo sumažinta pensija (b. l. 17). Sveikatos priežiūros tarnyba 2011 m. vasario 15 d. raštu Nr. 11D(P)-750 paaiškino, kad paskirta pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. mokama pagal Laikinąjį įstatymą. Už 2010 m. sausio–gruodžio mėnesius paskirta pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą. Pensijos mažinimo koeficientas yra 0,8279, o perskaičiuotos pensijos dydis – po 1 028,82 Lt kiekvieną mėnesį. Atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį, pensija, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą, buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 2 priedą (b. l. 18–19).

J. B. 2013 m. vasario 11 d. padavė prašymą vidaus reikalų ministrui, kuriame prašė informuoti, kokiu teisiniu pagrindu jam nuo 2010 m. sausio 1 d. mokama sumažinta pensija ir pateikti pažymą apie pensijos dydį nuo 2010 m. sausio 1 d. Pareiškėjas taip pat prašė priimti sprendimą mokėti jam paskirtą 1 242,69 Lt pensiją ir grąžinti neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 20). Vidaus reikalų ministerija 2013 m. kovo 1 d. sprendimu „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“ Nr. 1D-2377(11) paaiškino J. B. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką ir pažymėjo, kad neturi pagrindo mokėti 1 242,69 Lt dydžio pensiją ir išmokėti nepriemoką (b. l. 21–22).

Nagrinėjamu atveju, remiantis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas, apskaičiavęs J. B. paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K1 = 0,8279), perskaičiavo pensijos dydį ir jam priklausančią valstybinę pensiją sumažino iki 1 028,82 Lt. Sumažinta pensija buvo perskaičiuojama dar kartą taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą 2 priede nustatyta tvarka apskaičiuotą koeficientą, atsižvelgiant į pareiškėjo turimų draudžiamųjų pajamų dydį (b. l. 21–22, 24).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir byloje esančiai medžiagai, teismas daro išvadą, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją J. B. mokėti visą paskirtą pensiją.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 21 d. pažymos Nr. 11PP(P)-2124 matyti, kad taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas iki 1 028,82 Lt. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Taigi, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. susidarė 17 551,9 Lt nepriemoka (turėjo būti išmokėta 32 922,24 Lt (1 028,82 x 32), tačiau išmokėta tik 15 370,34 Lt). Pareiškėjas prašo sumažintą pensiją priteisti iki 2013 m. sausio 1 d., tačiau už 2012 m. rugsėjo mėnesį jam išmokėta ir toliau mokama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nesumažinta pensija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgęs į tai, nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad J. B. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis 17 551,9 Lt priteistina iš Lietuvos valstybės.

Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario 20 d. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją J. B. dėl pensijos sumažinimo kreipėsi 2013 m. vasario 11 d. Taigi, prašymas buvo paduotas per Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytą 3 metų senaties terminą. Teismas taiko teisinių santykių susidarymo metu galiojusią įstatymo redakciją, kadangi senaties teisės normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos. Materialinės teisės normos, priešingai nei procesinės, visada taikomos tos, kurios galiojo tuo metu, kai įvyko asmens teisių pažeidimas ir apie jį buvo sužinota. Dėl šios priežasties Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį keitusio ir šešių mėnesių terminą nustačiusio 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 teismas netaiko. Pareiškėjo 2011 m. sausio 27 d. prašymas Sveikatos priežiūros tarnybai nevertinamas, kadangi į jį gautas informacinio pobūdžio atsakymas teismui neskųstas, po šio atsakymo teisės pažeidimas tęsėsi.

Byloje spręstinas klausimas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta LVAT 2004 m. kovo 1 d., nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A12-219-2004 (Administracinių teismų praktika, Nr. 5, 2004 m.). Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad „sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“.

Be to, šioje nutartyje buvo suformuota dar viena nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintiems įstatymams taikyti reikšminga taisyklė, kad „sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis“. Toliau šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad, žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Remiantis nurodyta LVAT praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo sprendimai dėl pensijos ribojimo yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti priimant sprendimą galiojančius įstatymus, o pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalį, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.

Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jei pareiškėjas nesutinka su šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos sprendimu, jis turi teisę šį sprendimą apskųsti tos institucijos vadovui, o jei nesutinkama ir su vadovo sprendimu, ginčas sprendžiamas teisme. Pareiškėjo prašomas panaikinti VRM 2013 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 1D-2377-(11) laikytinas sprendimu, kuriuo ginčas dėl pensijos mokėjimo išspręstas ikiteismine tvarka. Teismo nuomone, šis sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimams, pateiktiems 2012 m. vasario 6 d. nutarime. Atsakovai nepagrįstai teigia, kad pareiškėjui turi būti mokama pensija, atitinkanti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas nuostatas. Teismo nuomone, priešingai, nei teigia VRM ir Lietuvos valstybė, pagal Laikinąjį įstatymą pareiškėjo valstybinė pensija negalėjo būti dar kartą perskaičiuojama taikant koeficientą apskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją jam turint draudžiamųjų pajamų. Prašomo panaikinti sprendimo dalis, kurioje atsisakyta J. B. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina.

Dėl prašymo atidėti sprendimo vykdymą teismas pažymėjo, jog atsakovas ir taip yra pažeidęs savo pareigą mokėti nustatyto dydžio pensiją, Laikinasis įstatymas dėl pensijų dirbantiems pensininkams sumažinimo priimtas neatsižvelgiant į analogišku klausimu priimtą 2002 m. lapkričio 25 d. Konstitucinio Teismo nutarimą. Pensijos suma yra priteisima iš Lietuvos valstybės, tuo tarpu VRM yra tik atsakovo atstovas. Šiuo atveju būtų reikalinga lyginti pareiškėjo ir jam skolingo asmens turtinę padėtį. Pareiškėjas augina mažametį vaiką, jo gaunama pensija nėra ypatingai didelė. Valstybės požiūriu teismo sprendimu priteisiama suma yra nereikšminga. Teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą, nes toks atidėjimas pernelyg suvaržytų pareiškėjo teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri dėl taikomų apribojimų, pripažintų antikonstituciniais, pareiškėjui buvo mokama ženkliai mažesnė negu priklausytų mokėti.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 51–52) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą dalyje dėl tenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų ir juos atmesti. Jeigu šis apeliacinis skundas būtų atmestas, atsakovai prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., o iki šio nutarimo įsigaliojimo dienos įstatyminis pareiškėjo pensijos ribojimo pagrindas (Laikinojo įstatymo 5 straipsni) nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pripažintas netekusiu galios.

2. Remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo pripažįstama, jog atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Taigi, Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama tik į ateitį.

Pareiškėjas J. B. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 57–59) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais teiginiais, papildomai nurodo, kad atsakovas neteisingai aiškina ir taiko Konstitucijos bei Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatas. Remiantis Konstitucijos 107 straipsniu, niekaip negali būti pateisintas požiūris, kad Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai aktas tokiu tampa tik po Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbimo. Pareiškėjo manymu, atsakovas apeliacinio skundo pateikimu siekia tik užvilkinti bylą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui J. B. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Iš ginčijamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo matyti, jog teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino VRM 2013 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 1D-2377-(11) dalį, kurioje atsisakyta J. B. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, taip pat priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 17 551,9 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; kitą skundo dalį atmetė.

Teisėjų kolegija pažymi, jog išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje taip pat pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos, todėl išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario 20 d., o į valstybinę pensiją mokančią instituciją dėl pensijos sumažinimo jis kreipėsi 2013 m. vasario 11 d., padarė iš esmės neteisingą išvadą, kad prašymas buvo paduotas per Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytą 3 metų senaties terminą. Atkreiptinas dėmesys, kad 3 metų terminas skaičiuojamas kreipimuisi į teismą, o ne kreipimuisi į pensiją išmokančią instituciją. Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario 20 d., todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. kovo 15 d. (b. l. 1–5), darytina išvada, jog į teismą pareiškėjas kreipėsi praleidęs minėtą 3 metų terminą. Tačiau, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas neprašė taikyti senaties termino, o nesant atsakovo prašymo pirmosios instancijos teisme, ieškinio senaties terminas netaikomas (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-69/2014), pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 17 551,9 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, paliekama nepakeista.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad teismo sprendimas priimtas pirmosios instancijos teismui tinkamai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius bei teismų praktikos kontekste teisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes. Pastaroji išvada darytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo pagrindu, taip pat remiantis LVAT formuojama praktika, o būtent LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, taip pat kitais baigiamaisiais teisės aktais, priimtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose (pvz., 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013; 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013; 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013; ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išsamesnė analizė dėl priteistos valstybinės pareigūnų pensijos dalies nebetikslinga.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga ir LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje, be kita ko, išsamiai pasisakyta ir atsakovų apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu. Paminėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Tokia teismo pozicija atitinka LVAT praktiką kitose administracinėse bylose dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, atkartotų ir kitose tokio pat pobūdžio administracinėse bylose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.). Todėl atsakovų apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo, teisėjų kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Taigi, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė