A-552-647-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-647/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01757-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 1D-4975(11) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1D-4975(11)); 2) priteisti iš atsakovo VRM neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija) dalį nuo 2011 metų rugpjūčio mėnesio iki 2012 metų rugpjūčio mėnesio, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas.

Paaiškino, kad pareiškėjui VRM 2011 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 11SP-3693 buvo paskirta 897,05 Lt dydžio pensija, tačiau ji, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, nuo 2011 m. rugsėjo mėn. buvo sumažinta. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad šio įstatymo 5 straipsnio bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nebetaikomos.

2013 m. balandžio 25 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 7–8). VRM Sprendimu Nr. 1D-4975(11) informavo pareiškėją, kad jo prašymo nenagrinės, nes praėjo daugiau kaip 6 mėn. nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos (b. l. 9). VRM netinkamai taikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatas. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir darė išvadą, kad pagal galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo gali apginti per trejų metų terminą. Pabrėžė, kad išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, jog pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios institucijos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu.

Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą. Net ir šiuo atveju nėra praėję 3 metai nuo tos dienos, nuo kurios sužinojo ar turėjo sužinoti apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14–15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėn. terminą, todėl pareiškėjo prašymas paliktas nenagrinėtu pagrįstai.

VRM pareiškėjui pensiją mokėjo ir moka pagal galiojančias teisės aktų nuostatas, todėl pareiškėjo reikalavimai atmestini. Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pensijų kompensavimui nėra numatytos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą, todėl prašė teismo atidėti valstybinės pensijos kompensavimą iki 2014 m. vasario mėn.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi bei 5 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 dieną. Rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Rėmėsi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Konstitucijos 107 straipsniu, 2004 m. kovo 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, 2004 m. gegužės 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A10-57/2004, 2004 m. birželio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-55/2004, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011.

Nustatė, jog VRM atsiliepime nurodyti motyvai, kuriais nurodoma, jog skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai, grindžiami netinkamu teisės aiškinimu, todėl atmestini, nes vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktais išaiškinimais, ginčo atveju taikytinos ne Viešojo administravimo įstatymo, o pensijos mokėjimo metu galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcijos nuostatos, pagal kurias suinteresuoti asmenys savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per 3 metus nuo tos dienos, kurią sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad jis nėra grindžiamas jokiomis aplinkybėmis ir objektyviais įrodymais, patvirtinančiais, kad buvo praleisti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio skundo padavimo terminai.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010 nustatė, jog Sprendime Nr. 1D-4975(11) jokios aplinkybės, kuriomis galėtų būti grindžiamas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytų terminų praleidimas, nebuvo nagrinėtos bei vertintos. Taigi, ginčijamame sprendime nurodyti pagrindai yra visiškai nesusiję su Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatų taikymu. Administracinis aktas negali būti grindžiamas abejonėmis, o jį priimant turi būti įvertinti visi pateikti argumentai, negali būti nutylėtų argumentų. Teismas, spręsdamas ginčus dėl viešojo administravimo akto pagrįstumo bei teisėtumo neturi prisiimti jam nebūdingos viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtos funkcijos, todėl negali vertinti argumentų ir motyvų, kurie nebuvo nurodyti skundžiamame akte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 – 636/2008 ir kt.).

Atsižvelgė į minėtose nutartyse pateiktus išaiškinimus ir įvertino tai, kad VRM iš esmės nepagrindė savo išvados, jog pareiškėjas į ją kreipėsi praleidęs tokio skundo padavimo terminus, nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2011 m. rugsėjo mėnesį. Į valstybinę pensiją mokančią instituciją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. balandžio 25 d. Gavęs ginčijamą sprendimą, pareiškėjas 2013 m. gegužės 28 d. kreipėsi į teismą. Taigi, pareiškėjas į valstybinę pensiją mokančią instituciją kreipėsi nepažeidęs pagal analogiją taikytino trejų metų termino

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gegužės 31 d. pažyma Nr. 11PP(P)-3660 patvirtina, jog pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2011 m. rugsėjo mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 897,05 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo mėn. (rugpjūčio mėn. ribojimas nebuvo taikomas) iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 3 176,14 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (b. l. 25). Konstituciniam teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, pareiškėjui nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalies nuostatas, t. y. 9 097,20 Lt. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteisė susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 5 921,06 Lt.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ribojimą susidarė 18 269,03 Lt nepriemoka. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir padarė išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM. Priteista suma nesudaro įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovams, todėl prašymo dėl pensijos perskaičiavimo kompensavimo atidėjimo iki 2014 m. vasario 1 d. netenkino.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 45) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 dienos. Atsakovai nurodo, kad neginčija teismo priteistos sumos, tačiau paaiškina, kad Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos, todėl Ministerija negali įvykdyti teismo sprendimo.

Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovų apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. Š. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu panaikino skundžiamą VRM sprendimą, bei priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. Atsakovai apeliaciniu skundu tokio teismo sprendimo neskundė ir sutiko su teismo priteista suma, todėl toks teismo sprendimas, atsižvelgus į bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas bei non reformatio in peius teisės principą, paliekamas nepakeistas.

Atsakovai apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nustatyti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, teismo sprendimą turi įvykdyti iki 2014 m. vasario 1 dienos, nes asignavimų lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui turėjo būti įtrauktos į 2014 m. valstybės biudžeto projektą. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2014 m. valstybės biudžetas jau patvirtintas, todėl prašyme atidėti teismo sprendimo vykdymą nurodytas terminas (iki 2014 m. vasario 1 d.) yra nebeaktualus. Patvirtinus 2014 m. valstybės biudžetą pasikeitė faktinės aplinkybės, paneigiančios poreikį atsižvelgti į apeliantų nurodomą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1754/2013, kuria buvo atidėtas teismo sprendimo vykdymas. Kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą tenkinti apeliantų prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teisėjų kolegija nenustatė.

Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis