eAS-27-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-27-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03738-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. rugpjūčio 8 d. elektroninių ryšių priemonėmis padavė teismui skundą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. įsakymą Nr. T1-230, 2012 m. gruodžio 6 d. įsakymus Nr. T1-238, Nr. T1-239, Nr. T1-240, Nr. T1-241, Nr. T1-242, Nr. T1-243 (toliau – ir Įsakymai). Taip pat pareiškėjas prašė teismo atnaujinti skundo padavimo teismui terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi atmetė UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsniu, 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Teismas nustatė, jog prašyme dėl termino atnaujinimo skundui paduoti pareiškėjas paaiškino, kad Agentūra 2013 m. vasario 25 d. rašte Nr. APVA-585 nurodė, jog pažeidimų tyrimo procedūras atnaujins jai pateikus papildomus dokumentus, todėl pareiškėjas manė, kad skundžiami įsakymai bus panaikinti, tačiau Agentūra to nepadarė. Pareiškėjas manė, kad ginčijamų įsakymų apskundimo terminą praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių.

Teismas taip pat nustatė, jog Agentūra 2014 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. APVA-1351 ir papildomai pateiktais dokumentais teismą informavo, kad skundžiamas Agentūros direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. įsakymas Nr. T1-230 pareiškėjui buvo išsiųstas 2012 m. gruodžio 5 d. elektroniniu paštu, skundžiami 2012 m. gruodžio 6 d. įsakymai Nr. T1-238, Nr. T1-239, Nr. T1-240, Nr. T1-241, Nr. T1-242, Nr. T1-243 – 2012 m. gruodžio 7 d. elektroniniu paštu. Teismas pažymėjo, jog į teismą dėl skundžiamų įsakymų pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 8 d., t. y. praleidęs nustatytą kreipimosi terminą. Aplinkybę, kad pareiškėjas, būdamas juridinis asmuo, kuriam taikomi ypatingo rūpestingumo kriterijai, gavęs skundžiamus įsakymus elektroniniu paštu 2012 m. gruodžio mėnesį, tik 2013 m. vasario 6 d. raštu Nr. S-57 kreipėsi į Agentūrą, prašydamas sustabdyti skundžiamų įsakymų vykdymą, iki tol nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, o į teismą kreipėsi tik praėjus beveik dvejiems metams, teismas vertino kaip pareiškėjo nepakankamą domėjimąsi savo teisėmis, nerūpestingumą, aplaidumą. Pareiškėjo nurodytų termino atnaujinimo motyvų teismas nevertino kaip tinkamos ir pagrįstos priežasties terminui atnaujinti. Teismas nustatė, jog pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo, bei konstatavo, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido be svarbių priežasčių, todėl jo prašymą atnaujinti apskundimo terminą atmetė, o pareiškėjo skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

III. Pareiškėjas UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartį bei atnaujinti pareiškėjui skundo padavimo terminą ir priėmus skundą išspręsti bylą iš esmės.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog teismas neįvertino, kad skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių. Pareiškėjo teigimu, aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė į teismą ir praleido vieno mėnesio terminą, buvo objektyvios ir nulemtos Agentūros sukurtais pagrįstais lūkesčiais. Pareiškėjas nurodo, jog visą laikotarpį nuo pat ginčijamų įsakymų įteikimo momento ir sužinojimo apie juos pareiškėjas elgėsi operatyviai ir bendradarbiavo su Agentūra.

Pareiškėjas paaiškina, kad iškart po to, kai sužinojo, jog Vyriausioji administracinių ginčų komisija (toliau – ir VAGK) priėmė 2013 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 3R-29 (AG-15/02-2013) dėl UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“, kuriuo išspręstas Agentūros įsakymų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, susijęs su analogiška situacija kaip ir pareiškėjo atveju, pareiškėjas kreipėsi su 2013 m. vasario 6 d. raštu Nr. S-57 į Agentūrą, prašydamas sustabdyti skundžiamų Įsakymų vykdymą ir atnaujinti atliktų pažeidimų tyrimą.

Agentūra, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2013 m. vasario 25 d. raštu Nr. APVA-585 pažymėjo, kad Agentūra, nesutikdama su priimtu VAGK sprendimu, jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir todėl pareiškėjo teiktą prašymą galės patenkinti tik tada, kai administracinėje byloje tarp Agentūros ir UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ bus priimtas UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ palankus, galutinis ir neskundžiamas sprendimas. Pareiškėjas nurodo, jog pagrįstai manydamas, kad teismui administracinėje byloje Nr. A556-2302/2013 priėmus UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ palankų sprendimą bei panaikinus analogiškus Agentūros įsakymus, Agentūra, kaip žadėjusi, imsis veiksmų ir atnaujinusi pažeidimų tyrimus bei ištaisiusi Įsakymuose buvusius imperatyvius teisės normų pažeidimus, šiuos įsakymus panaikins, nesikreipė dėl pažeistų interesų gynimo į teismą.

Tačiau Agentūra nepaisė savo 2013 m. vasario 25 d. rašte Nr. APVA-585 nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas 2014 m. sausio 8 d. pakartotinai kreipėsi į Agentūrą, prašydamas atnaujinti pažeidimų tyrimo procedūras, išdėstydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-2302/2013 nustatytas aplinkybes ir pateiktus išaiškinimus. Agentūra 2014 m. vasario 24 d. raštu Nr. APVA-536 „Dėl informacijos pateikimo“, atsakydama į pakartotinį pareiškėjo prašymą, nurodė, kad pažeidimų tyrimo procedūroms atnaujinti būtina pateikti dokumentus, kuriuose būtų detalizuoti atlikti darbai, kad būtų galima patikslinti 2012 m. gruodžio 6 d.

įsakymus bei juose detalizuoti darbus, kuriuos Agentūra laiko netinkamais finansuoti. Pareiškėjas 2014 m. gegužės 29 d. kartu su dar vienu pakartotiniu prašymu atnaujinti pažeidimų tyrimo procedūras, pateikė įrangos eksploatacijos vadovus bei atliktų darbų aktus, tačiau Agentūra 2014 m. liepos 10 d. raštu Nr. 29-2-7VAPVA-1157 atsisakė atnaujinti pažeidimų tyrimo procedūras, formaliai nurodydama, kad atnaujinti pažeidimų tyrimus ir keisti tyrimų pabaigoje priimtus sprendimus nėra jokio pagrindo. Pareiškėjo teigimu, jis galutinai sužinojo apie Agentūros sprendimą, gavęs minėtą Agentūros 2014 m. liepos 10 d. raštą.

Pareiškėjas pažymi, kad jis visą laiką elgėsi pagrįstai ir teisėtai, rūpinosi savo teisėmis, kiekvieną kartą Agentūrai nurodžius konkrečias priežastis, dėl kurių pareiškėjo prašymas dėl pažeidimų tyrimo atnaujinimo yra atidedamas, pareiškėjas pagrįstai tikėjo šių priimamų sprendimų teisėtumu, kadangi tiek 2013 m. vasario 25 d. raštu, tiek 2014 m. vasario 24 d. raštu buvo nurodomos aiškios priežastys ir aplinkybės, dėl kurių Agentūra negalėjo pradėti tyrimo pagal pareiškėjo pateiktą prašymą.

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat teigia, kad teismas priimtoje nutartyje visiškai nevertino Agentūros elgesio atitikimo gero administravimo principui. Pareiškėjo teigimu, Agentūra nuolatos priimdama raštus, kuriais nurodė pareiškėjui, jog tik išnykus tam tikroms aplinkybėms bus atnaujinamas tyrimas, tačiau nenumatydama tyrimo atnaujinti, o tik ieškodama priežasčių, dėl kurių toks tyrimas galėtų būti atidėtas, akivaizdžiai piktnaudžiavo savo, kaip viešojo juridinio asmens, įgaliojimais. Pareiškėjas mano, kad Agentūra nepagrįstai vilkino tyrimo atnaujinimo procesą, o Agentūros 2014 m. liepos 10 d. raštas Nr. (29-2-7)-APVA-1157, kuriame Agentūra informavo pareiškėją, kad atnaujinti jo prašyme nurodomus pažeidimo tyrimus ir keisti tyrimų pabaigoje priimtus sprendimus Agentūra neturi pagrindo, yra surašytas deklaratyviai, jame nenurodant visų būtinų aplinkybių, t. y. nenurodoma, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai, pavyzdžiui, atliktų darbų aktai, kuriuose užfiksuotas darbų atlikimo faktas bei jų vertė, nesudaro pagrindo atnaujinti pažeidimų tyrimo procedūras, nėra nurodoma, kodėl jie neturi būti vertinami, nurodoma tik, kad visi eksploatacijos vadovuose aprašyti darbai buvo atlikti, tačiau nenurodoma, būtent kokie darbai nebuvo atlikti. Pareiškėjo teigimu, dėl tokio Agentūros elgesio, kuomet pareiškėjui buvo sukurti pagrįsti teisėti lūkesčiai, pareiškėjas nesinaudojo galimybe kreiptis į teismą, todėl atsirado papildomų sunkumų pareiškėjui tinkamai įgyvendinti ir apginti savo pažeistas teises teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ atskirajame skunde ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, t. y. kai praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija nurodo, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pažymėtina, jog savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančio Agentūros 2014 m. rugpjūčio 11 d. rašto Nr. APVA-1351 ir kartu su juo pateiktų dokumentų nustatė, kad skundžiamas Agentūros direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. įsakymas Nr. T1-230 pareiškėjui buvo išsiųstas 2012 m. gruodžio 5 d. elektroniniu paštu, o skundžiami 2012 m. gruodžio 6 d. įsakymai Nr. T1-238, Nr. T1-239, Nr. T1-240, Nr. T1-241, Nr. T1-242, Nr. T1-243 – 2012 m. gruodžio 7 d. elektroniniu paštu (b. l. 3–8). Pareiškėjas šių aplinkybių atskirajame skunde neginčija.

Pažymėtina, jog šiuo atveju iš esmės nekyla ginčas dėl to, jog pareiškėjas, 2014 m. rugpjūčio 8 d. kreipdamasis į administracinį teismą su skundu dėl 2012 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. T1-230, 2012 m. gruodžio 6 d. įsakymų Nr. T1-238, Nr. T1-239, Nr. T1-240, Nr. T1-241, Nr. T1-242, Nr. T1-243 panaikinimo, praleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, tačiau, pareiškėjui prašant šį terminą atnaujinti, teisėjų kolegija konkrečiu atveju turi patikrinti, ar pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį egzistuoja termino atnaujinimo pagrindai.

Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013).

Pareiškėjo teigimu, aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė į teismą ir praleido vieno mėnesio terminą, buvo objektyvios ir nulemtos Agentūros sukurtais pagrįstais lūkesčiais. Pareiškėjas nurodo, jog visą laikotarpį nuo pat ginčijamų įsakymų įteikimo momento ir sužinojimo apie juos pareiškėjas elgėsi operatyviai ir bendradarbiavo su Agentūra, tačiau Agentūra nepagrįstai vilkino tyrimo atnaujinimo procesą ir klaidino pareiškėją, t. y. kiekvieną kartą jam kreipusis į Agentūrą, Agentūra nurodydavo konkrečias priežastis, dėl kurių pareiškėjo prašymas dėl pažeidimų tyrimo atnaujinimo yra atidedamas, ir taip pareiškėjas įgijo pagrįstus lūkesčius, kad išnykus tam tikroms aplinkybėms, dėl kurių Agentūra negalėjo pradėti tyrimo pagal pareiškėjo pateiktą prašymą, pareiškėjo prašymas bus Agentūros tenkinamas.

Teisėjų kolegija šių pareiškėjo atskirojo skundo argumentų nepripažįsta pagrįstais, kadangi jie neįrodo, kad pareiškėjas per ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo teismui terminą nuo susipažinimo su ginčijamais Įsakymais, t. y. per vieną mėnesį nuo 2012 m. gruodžio 5 d. ir 2012 m. gruodžio 7 d., nesikreipė į teismą dėl objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas pirmiausia turėjo pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad pareiškėjui per ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą buvo sudarytos objektyvios kliūtys ginti savo teises, kreipiantis į teismą. Pareiškėjas nepateikė teismui tokių objektyvių duomenų. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu, t. y. per pirmąjį mėnesį nuo susipažinimo su ginčijamais Įsakymais, buvo Agentūros klaidinamas ir tai sudarė jam objektyvias kliūtis įgyvendinti teisę į teisminę gynybą.

Pažymėtina, jog pareiškėjas pirmą kartą kreipdamasis į Agentūrą jau buvo praleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo teismui terminą. Pareiškėjas, 2012 m. gruodžio 5 d. ir 2012 m. gruodžio 7 d. elektroniniu paštu gavęs ginčijamus Įsakymus, tik 2013 m. vasario 6 d. raštu Nr. S-57 kreipėsi į Agentūrą, prašydamas sustabdyti skundžiamų Įsakymų vykdymą ir atnaujinti atliktų pažeidimų tyrimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi šią aplinkybę, tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kuriais pagrįstų delsimą per pirmąjį mėnesį nuo susipažinimo su ginčijamais Įsakymais imtis aktyvių veiksmų ir ginti savo galbūt pažeistas teises, tai, kad tik po beveik dvejų metų pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl savo teisių gynimo, taip pat tai, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo ir jam keliami didesni rūpestingumo reikalavimai, daro išvadą, jog išvardytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas skundo padavimo terminą praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog iš pareiškėjo nurodomo 2013 m. vasario 25 d. rašto Nr. APVA-585, kuris, pareiškėjo teigimu, jį suklaidino ir sukėlė jam pagrįstus teisėtus lūkesčius, turinio darytina išvada, kad jis negalėjo sukelti pareiškėjui pagrįstų lūkesčių tikėtis, kad Agentūra priims jam palankų sprendimą. Šiame rašte nurodyta, kad Agentūra, nesutikdama su priimtu VAGK sprendimu (t. y. 2013 m. sausio 28 d. sprendimu dėl UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“, kuriuo, pareiškėjo teigimu, išspręstas Agentūros įsakymų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, susijęs su analogiška situacija kaip ir pareiškėjo atveju), jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir todėl pareiškėjo teiktą prašymą galės patenkinti tik tada, kai administracinėje byloje tarp Agentūros ir UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ bus priimtas UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ palankus, galutinis ir neskundžiamas sprendimas. Taigi iš šio Agentūros rašto turinio negalima daryti išvados, kad ateityje neabejotinai bus priimtas UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ bei kartu ir pareiškėjui naudingas sprendimas. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Agentūrą su 2013 m. vasario 6 d. raštu, prašė Agentūros sustabdyti 2012 m. gruodžio 6 d. įsakymų Nr. T1-238, Nr. Nr. T1-239, Nr. T1-240, Nr. T1-241, Nr. T1-242 ir Nr. T1-243 (atkreiptinas dėmesys, kad nieko nenurodyta dėl 2012 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. T1-230) vykdymą ir atnaujinti atliktų pažeidimų tyrimus, o kreipdamasis į teismą pareiškėjas prašo panaikinti minėtus Įsakymus.

Dėl pareiškėjo nurodomų Agentūros 2014 m. vasario 24 d. rašto Nr. APVA-536 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo, pareiškėjo teigimu, Agentūra, atsakydama į pakartotinį pareiškėjo prašymą, nurodė, kad pažeidimų tyrimo procedūroms atnaujinti būtina pateikti dokumentus, kuriuose būtų detalizuoti atlikti darbai, kad būtų galima patikslinti 2012 m. gruodžio 6 d. įsakymus bei juose detalizuoti darbus, kuriuos Agentūra laiko netinkamais finansuoti, bei Agentūros 2014 m. liepos 10 d. rašto Nr. 29-2-7VAPVA-1157, kuriuo, pareiškėjo teigimu, Agentūra atsisakė atnaujinti pažeidimų tyrimo procedūras, formaliai nurodydama, kad atnaujinti pažeidimų tyrimus ir keisti tyrimų pabaigoje priimtus sprendimus nėra jokio pagrindo, teisėjų kolegija pažymi, jog šios pareiškėjo nurodomos aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui Agentūros veiksmais buvo apsunkintos galimybės ABTĮ nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo susipažinimo su ginčijamais Įsakymais kreiptis su skundu į administracinį teismą.

Pabrėžtina, jog visuose ginčijamuose Įsakymuose yra aiškiai įvardyta jų apskundimo tvarka, t. y. kad Įsakymai per vieną mėnesį nuo jų įteikimo projekto vykdytojui dienos gali būti skundžiami Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmens kreipimasis į įvairias institucijas, susirašinėjimas su jomis negali pateisinti skundo padavimo termino praleidimo. Ši aplinkybė yra subjektyvaus pobūdžio, susijusi su paties asmens pasirinktu jo elgesio variantu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-10/2012, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjas kreipiasi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gina savo teises negali būti pripažinta svarbia aplinkybe atnaujinti terminą skundui paduoti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1098/2006, 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-339/2007, 2008 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-303/2008, kt.).

Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kuriais jis iš esmės teigia, jog Agentūra 2014 m. liepos 10 d. raštu Nr. (29-2-7)-APVA-1157 pažeidė gero viešojo administravimo principą, sprendžiant skundo dėl ginčijamų Agentūros Įsakymų priėmimo klausimą, nereikšmingi. Pažymėtina, jog minėtas raštas nebuvo pareiškėjo ginčijamas skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jos objektyviai apsunkino pareiškėjo galimybes paduoti skundą per ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą, skaičiuojamą nuo 2012 m. gruodžio 5 d. (dėl Agentūros direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. T1-230) ir 2012 m. gruodžio 7 d. (dėl Agentūros direktoriaus 2012 m. gruodžio 6 d. įsakymų Nr. T1-238, Nr. T1-239, Nr. T1-240, Nr. T1-241, Nr. T1-242, Nr. T1-243), t. y., kad pareiškėjas praleido minėtą skundo padavimo teismui terminą dėl svarbių priežasčių. Vertinant nagrinėjamos bylos aplinkybes taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas žymiai praleido terminą ginčijamiems aktams apskųsti. Konstatuotina, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepagrįstai delsė įgyvendinti savo teises, susijusias su ginčijamų aktų apskundimu, jas įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai ir tokiais veiksmais pats sau sukūrė neigiamas pasekmes – termino skundui paduoti praleidimą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo normas ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Agentūros Įsakymų paduoti bei atsisakė priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Konstatuotina, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta ir ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė