2K-545/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–545/2014

Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00588-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1.1;

1.2.4.8.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. R. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutarties.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu A. R. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laiką neatlygintinai išdirbti keturiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 722 straipsniu, nuteistajai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose ir nustatyta šią priemonę įvykdyti per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Priteista iš nuteistosios A. R. 400 Lt nukentėjusiajam M. R. neturtinės žalos.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartimi nuteistosios A. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad 2013 m. gegužės 29 d., apie 17.15 val., bute, esančiame Alytuje, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su sutuoktiniu M. R. metu tyčia kambaryje šepečio kotu sudavė jam vieną kartą į abi rankas, padarydama odos nubrozdinimą dešinės alkūnės sąnario nugariniame paviršiuje, ir taip nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą.

Kasaciniu skundu nuteistoji A. R. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 31 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorė teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų, todėl ją nepagrįstai nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Anot kasatorės, pirmosios instancijos teismas savo nuosprendį grindė prielaidomis konstatuodamas, kad, bijodama nukentėjusiojo, konflikto metu kasatorė nebūtų jo „koliojusi“, o jeigu būtų jautusi pavojų, be policijos ar Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų nebūtų viena ėjusi į nukentėjusiojo butą. Be to, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir nepatikrino byloje esančių svarbių kasatorę teisinančių įrodymų, o kai kuriuos gynėjo pateiktus įrodymus nepagrįstai atsisakė pridėti prie bylos (duomenis apie nuolatinį nukentėjusiojo smurtavimą prieš kasatorę). Kasatorė atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis (jos sutuoktinis) prieš ją dažnai naudojo smurtą, jų santykiai buvo įtempti, o Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 11 d. baudžiamuoju įsakymu jis netgi buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams uždraudžiant du mėnesius prisiartinti prie kasatorės ir nurodytą laikotarpį gyventi skyrium.

Be to, teismai nevertino, kad nukentėjusysis (kuris šiuo metu jau yra miręs) bylos nagrinėjimo metu kitoje baudžiamojoje byloje buvo pripažintas įtariamuoju dėl grasinimo nužudyti kasatorę ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, jam buvo paskirta stacionarinė kompleksinė teismo psichiatrinė teismo psichologinė ekspertizė (Alytaus apskrities VPK 2013 m. birželio 5 d. raštas ir VšĮ Alytaus rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centro 2013 m. birželio 11 d. pažyma). Kasatorė pabrėžia, kad nukentėjusiojo elgesys buvo neprognozuojamas, jis nuolat tyčia provokuodavo konfliktus, kurių metu darydavo garso įrašus, tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai į šias aplinkybes neatsižvelgė nurodydamas, kad jos neturi reikšmės sprendžiant kasatorės baudžiamosios atsakomybės klausimą.

Taip pat kasatorė mano, kad teismai nepagrįstai jos veikos nevertino kaip būtinosios ginties. Savo sprendimą teismas grindė tuo, kad neva jos parodymai buvo nenuoseklūs, nes apie nukentėjusiojo ketinimą jai suduoti nurodė tik teisme. Be to, priešingai nei konstatavo teismas, nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs, nes jis teigė, jog kasatorė jam sudavė daugybinius smūgius, nors buvo nustatytas tik vienas smūgis. Taip pat nukentėjusysis teisme teigė, kad jis visą konfliktą, trukusį 30 min., filmavo, nors vaizdo įrašo trukmė tik 2 min. 30 sek., tai rodo, jog nukentėjusysis nepateikė tos įrašo dalies, kuri jam nenaudinga. Kasatorė pažymi, kad jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo neišsamūs todėl, jog ji nebuvo detaliai klausinėjama apie įvykio aplinkybes, be to, neturėjo gynėjo.

Kartu kasatorė pažymi, kad pagal pirminį nukentėjusiojo pareiškimą buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ir tik vėliau, praėjus daugiau negu dviem savaitėms, prokuratūros 2013 m. birželio 19 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas. Dėl šios priežasties tiek kasatorės, tiek nukentėjusiojo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuoti praėjus ilgam laiko tarpui po įvykio. Be to, kasatorės ir nukentėjusiojo parodymai nebuvo patikrinti BPK numatytais ikiteisminio tyrimo veiksmais, t. y. nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra, nebuvo paimtas ir ištirtas nusikaltimo įrankis, nebuvo atlikta akistata, nenustatyta konflikto vieta, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisakė.

Kasatorė pabrėžia, kad ji gynėsi nuo realaus ir pavojingo kėsinimosi: nukentėjusysis ją stūmė į koridorių, todėl ji suprato, kad prieš ją bus tuoj panaudotas fizinis smurtas. Todėl, anot kasatorės, ji šepečio kotu sudavė nukentėjusiajam.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos teismo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie nuosprendyje išdėstyti ir įvertinti, juos dar kartą išanalizavo apeliacinės instancijos teismas, kuris padarė pagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl A. R. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pagrįstumo. Teismai apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus leistinumo (jie buvo gauti teisėtais būdais, jų patikimumas patikrintas BPK numatytomis priemonėmis) ir liečiamumo (jais įrodinėjamos bent viena bylai reikšminga aplinkybė) reikalavimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad įrodymai buvo išsamiai tiriami ir vertinami, teismų sprendimuose pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Taip pat atmestini kasatorės argumentai, kad jos veiksmus teismai turėjo vertinti kaip būtinąją gintį (BK 28 straipsnio 2 dalis). Būtinoji gintis yra atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tada, kai ji atitinka tam tikras sąlygas, t. y. kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Byloje nustatyta, kad A. R., suduodama šepečio kotu M. R., sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje nuteistosios iškelta versija, kad ji nukentėjusiajam sudavė šepečio kotu besigindama, nes nukentėjusysis buvo užsimojęs ranka jai trenkti, išsamiai aptarta ir, remiantis teismų ištirtais bei įvertintais įrodymais, motyvuotai atmesta, įvertinant ją kaip gynybos poziciją, kuria nuteistoji siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad aptariamo įvykio metu nuteistajai buvo kilęs akivaizdus ir realus pavojus, nuo kurio ji galėtų gintis. Nuteistoji kasaciniame skunde kaip vieną iš argumentų nurodė, kad teismai neišnagrinėjo, nepatikrino ir niekaip neįvertino dalies byloje esančių svarbių įrodymų, o kai kuriuos gynėjo pateiktus įrodymus nepagrįstai ir nemotyvuotai atsisakė pridėti prie baudžiamosios bylos, taip pat teismas nevertino to, kad M. R. kitoje baudžiamojoje byloje, kur jis buvo patrauktas įtariamuoju, buvo paskirta stacionarinė kompleksinė teismo psichiatrinė teismo psichologinė ekspertizė ir turėjo būti sprendžiamas jo pakaltinamumo klausimas.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nurodyti rašytiniai dokumentai, apibūdinantys nukentėjusiojo asmenybę, taip pat tai, kad jam buvo paskirta stacionarinė kompleksinė ekspertizė, neturi įtakos nuteistosios veiksmų kvalifikavimui, todėl šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Priešingai nei teigia kasatorė, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamų veikų aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir pateikti motyvai, paaiškinantys, kodėl teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. Taip pat nepagrįstas kasatorės argumentas dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimo nagrinėjant jos apeliacinį skundą. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismas ištyrė nuteistosios apeliacinio skundo motyvus, atliko išsamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo įvertinimą, todėl teigti, kad teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nėra pagrindo.

Nuteistosios A. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl A. R. padarytos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir įrodymų vertinimo

Kasatorė skunde teigia, kad ji pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteista nepagrįstai, nes nukentėjusįjį sužalojo gindama save, todėl tokie jos veiksmai turi būti vertinami kaip būtinoji gintis.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Viena iš būtinųjų ginties teisėtumo sąlygų yra pavojingas kėsinimasis, kuris savo ruožtu turi būti realus ir akivaizdus, todėl, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo kalbėti ir apie būtinąją gintį. Pats savaime tarpusavio konfliktas dėl vaiko su sutuoktiniu, kuris pirmiau yra naudojęs smurtą, nesudaro prielaidų vertinti konfliktą kaip būtinosios ginties situaciją. Įstatymas suteikia teisę į būtinąją gintį nuo pavojingo kėsinimosi, o ne nuo pavojingo asmens.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis žemesnės instancijos teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tai, kad teismai įrodymus įvertino ne taip, kaip pageidavo kasatorius, nereiškia, jog buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad asmeninio konflikto su sutuoktiniu metu kasatorė tyčia šepečio kotu sudavė jam vieną kartą į abi rankas, padarydama odos nubrozdinimą dešinės alkūnės sąnario nugariniame paviršiuje ir taip nukentėjusiajam padarė nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlė fizinį skausmą. Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis kilus konfliktui pirmas atliko kokius nors smurtinius veiksmus, kurie kėlė pavojų kasatorės gyvybei ar sveikatai.

Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatas teismas byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus. Taigi šie parodymai patys savaime nėra įrodymas, bet jais gali būti tikrinami kiti bylos duomenis, šiuo atveju nukentėjusiojo parodymai apie konflikto eigą. Be to, tie parodymai padeda susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui. Teismas nustatė, kad nuteistosios A. R. parodymai ikiteisminio tyrimo metu patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kurie neduoda pagrindo kilusį konfliktą vertinti kaip asmens teisės į būtinąją gintį įgyvendinimą. Nuteistoji kilusį konfliktą apibūdino kaip barnį dėl dukters, kurio metu jie abu keikėsi ir stumdėsi, o ji, pagriebusi šepetį, gindamasi vieną kartą trenkė nukentėjusiajam per rankas. Nors nuteistoji teigė besigynusi, jos pačios apibūdinti nukentėjusiojo veiksmai to nepatvirtina. Kad nukentėjusysis buvo užsimojęs trenkti kasatorei, todėl gindamasi trenkė jam šepečiu, ji paaiškino tik duodama parodymus pirmosios instancijos teisme. Be to, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją patvirtina teismo medicinos specialisto išvada. Tai, kad nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra, teismai pagrįstai nelaikė esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu. Kokius ikiteisminio tyrimo veiksmus byloje reikia atlikti, sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Kasatorė nenurodo, kokie svarbūs bylos duomenys, galėję paveikti teismo išvadas, yra prarasti. Teismų ištirti bylos duomenys yra pakankami. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl vieni įrodymai atmetami, o kitais – remiamasi priimant nuosprendį.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu, nuteistoji teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, motyvuotai pasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes, pagal kurias baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistoji, nereiškia, kad buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai.

Kolegija konstatuoja, kad nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų (BPK 383 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios A. R. kasacinį skundą.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Alvydas Pikelis

Vladislovas Ranonis