A-442-384-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-384/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00017-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. N. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja G. N. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus 2012 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 1610-(14.16.104)-1016 bei įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrių paruošti išvadą dėl 0,2421 ha ploto žemės sklypo dalies perkėlimo į kitą kadastro vietovę ir užtikrinti nuosavybės teisių į žemę atkūrimą natūra.

Skunde paaiškino, jog ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta ruošti išvadą dėl 0,2421 ha žemės sklypo perkėlimo į Drevernos kadastro vietovę, motyvuojant tuo, jog iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nustatyto termino pareiškėja nepareiškė valios už žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje, gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo ar miesto teritorijoje. Teigė, jog ji yra nekilnojamojo turto, į kurį yra atkuriamos nuosavybės teisės, savininkės M. G. teisių perėmėja. 1991 m. lapkričio 5 d. kreipėsi dėl nuosavybės teisių į turėtą žemę atkūrimo, pasirinkdama nuosavybės teisių atkūrimą natūra. Tik 2011 m. rugsėjo 30 d. buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises į 0,1940 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1940 ha žemės sklypą. Šiame sprendime nurodyta, kad į likusią žemės dalį – 0,2421 ha nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau. Manė, jog jei nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procedūra buvo pradėta iki 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies pakeitimui, naujos redakcijos įstatymo nuostatos jos atžvilgiu negali būti taikomos.

Atsakovas prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Nacionalinės žemės tarnybos Palangos žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. 16S-241 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės M. G. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę Palangos mieste, pareiškėjai perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1940 ha žemės sklypą, o nuosavybės teisės į G. N. tenkančią žemės valdos dalį – 0,2421 ha, bus atkurtos vėliau. Pažymėjo, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymas, kuriame įtvirtinta, kad šio įstatymo nustatytais terminais piliečiams, nepareiškusiems valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškusiems valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, nuosavybės teisės atkuriamos atlyginant pinigais. Pareiškėja 2012 m. balandžio 17 d. pateikė prašymą jos vardu rengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, tai yra dėl žemės iškėlimo į Drevernos kadastro vietovę, nurodydama, kad prašomos iškelti žemės dalies plotas sudaro 0,2412 ha. 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatoms, pareiškėjai iki nustatyto termino nepareiškus bei nepakeitus valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškus valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, nėra įstatyminio pagrindo išvadai dėl žemės perkėlimo į kitą kadastro vietovę rengti, nes už negrąžintą valstybės išperkamą žemę pareiškėjai bus atlyginta pinigais.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino: panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus 2012 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 16SD-(14.16.104)-1016 ir įpareigojo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos miesto žemėtvarkos skyrių iš naujo nagrinėti 2012 m. balandžio 17 d. pareiškėjos prašymą „Dėl išvados paruošimo“.

Teismas pažymėjo, jog teisiniai santykiai dėl nuosavybės teisių į nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai nusavintą pagal TSRS (LTSR) įstatymus išlikusį nekilnojamąjį turtą nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d. buvo reguliuojami įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” (toliau – ir Atstatymo įstatymas), po 1997 m. liepos 9 d. – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Būdo, kuriuo atstatoma nuosavybės teisė, pasirinkimo teisė Atstatymo įstatyme buvo suteikta pačiam piliečiui (Atstatymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis). Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nuostatą, pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. galėjo pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. balandžio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkte numatyta, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, tai yra 6 dalį.

Teismas iš Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje esančio G. N. pareiškimo turinio nustatė, kad pareiškėja buvo išreiškusi valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra. Pareiškėjos 1999 m. balandžio 6 d. prašymas patvirtino, jog pareiškėja žemės sklypą prašė skirti Palangos mieste. 2011 m. birželio 20 d. pranešimas dėl naujo žemės sklypo parinkimo patvirtino, jog Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Palangos žemėtvarkos skyriaus pareigūnams nekilo abejonių dėl pareiškėjos pasirinkto nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo.

Kadangi prašymo padavimo metu galiojęs Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnis konkretaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimo nereikalavo, o byloje esantys įrodymai patvirtino, jog pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo pakankamai aiškiai išreikšta, argumentas, jog iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) pareiškėja nepareiškė arba nepakeitė valios dėl būdo – už žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje, gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo ar miesto teritorijoje, buvo laikytas nepagrįstu. 2012 m. sausio 30 d.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus raštu Nr. 16SD-(14.16.104.)-177 pareiškėją informavo apie jos teisę pasinaudoti galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais, tačiau 2012 m. balandžio 17 d. pareiškėjos prašymas „Dėl išvados paruošimo“ patvirtino, jog pasiūlyta galimybe pareiškėja nepasinaudojo. Kadangi byloje nebuvo duomenų, jog iki nurodyto termino – 2003 m. balandžio 1 d., pareiškėja pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, teismas darė išvadą, jog nagrinėdamas prašymą paruošti išvadą dėl žemės išsikėlimo į Drevernos kadastrinę vietovę, atsakovas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija Nr. VIII-359) 3 dalimi, įsigaliojusia nuo 2012 m. vasario 1 d.

Teismas konstatavo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Palangos skyriaus 2012 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. 1610-(14.16.104)-1016 laikytinas neteisėtu, todėl naikintinas. Kadangi į likusią pareiškėjai tenkančią žemės valdos dalį nuosavybės teisės nebuvo atkurtos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrius buvo įpareigotas naujai išnagrinėti 2012 m. balandžio 17 d. pareiškėjos prašymą „Dėl išvados paruošimo“.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Taip pat prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms pagal vertintus pareiškėjos prašymus (1991 m. gruodžio 21 d., 1999 m. balandžio 6 d. ir 2011 m. birželio 20 d.), esančius Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje. Teigia, kad nėra duomenų, jog šiuose prašymuose yra tinkamai išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – ekvivalentinės natūros, kurio reikalavo pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogišku atveju 2013 m. liepos 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013 konstatavo, kad „kitoks, aiškios prašymo formos neatitinkantis, valios išreiškimas negali būti vertinamas kaip tinkamas valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimas ir negali sukelti teisinių pasekmių“. Pažymi, kad šiame sprendime buvo pasisakyta ir dėl kitų analogiškų šiai bylai aplinkybių, ir teigia, kad taikant įstatymus turi būti formuojama vienoda administracinių teismų praktika.

Pareiškėja su apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad apeliacinio skundo motyvas, jog aiškios prašymo formos neatitinkantis valios išreiškimas negali būti vertinamas kaip tinkamas valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimas ir negali sukelti teisinių pasekmių, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugpjūčio 26 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A7-709/2003 ir kelia abejonių dalyje dėl teisinių pasekmių nesukėlimo, iš esmės prieštarauja Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijoms, aprobuotoms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005 m. lapkričio 24 d. pasitarime.

Nurodo, jog šioje byloje esantys duomenys įrodo, kad pareiškėja laiku yra pareiškusi valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, kurios nepakeitė iki įstatyme nustatyto termino pabaigos, todėl nagrinėjamu atveju aplinkybės skiriasi nuo tų, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013, kuria remiamasi apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja ginčija Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyriaus 2012 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 1610-(14.16.104)-1016, kuriuo atsisakyta parengti išvadą dėl 0,2421 ha ploto žemės sklypo dalies perkėlimo į kitą kadastro vietovę.

Pareiškėja 1991 m. lapkričio 15 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės M. G. žemės sklypą, esantį Palangos mieste, tačiau šiame prašyme būdas, kuriuo turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės, nebuvo nurodytas (nuosavybės teisių atkūrimo bylos l. 2-3). Pareiškėja 1999 m. balandžio 6 d. pateikė dar vieną prašymą, kuriame nurodė, jog prašo grąžinti jai priklausančią žemės dalį miesto ribose ir skirti jai žemės sklypą arčiau jūros ir arčiau centro (nuosavybės teisių atkūrimo bylos l. 21). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėja pretenduoja į 0,4361 ha buvusios savininkės M. G. nuosavybės teise valdytos žemės, esančios Palangos mieste, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusios miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas (įstatymo redakcija, galiojusi iki 1999 m. birželio 2 d.) nustatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, gali būti atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Neringos miestą, arba piliečių pageidavimu – mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus).

Teisėjų kolegijos nuomone, minėtuose prašymuose pareiškėja aiškiai išreiškė valią dėl nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo būdo, pageidaudama, kad jai nuosavybės teisės būtų atkurtos neatlygintinai suteikiant Palangos mieste kitą žemės sklypą, t. y. būdu, numatytu Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte (redakcija galiojusi iki 1999 m. birželio 2 d.). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų pakeitusi minėtuose prašymuose nurodytą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą būdo.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2002 m. balandžio 2 d. įstatymu Nr. IX-832 buvo pakeista Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, kurios 3 punkte buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją). Tokia Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata daugiau nebuvo keičiama ir galioja šiuo metu.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis nustato, kad piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste tvirtina Vyriausybė miesto, rajono savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnis kaip 0,3 ha kituose miestuose.

Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ Palangos mieste naujų žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai, dydis yra nuo 0,04 ha ir ne didesnis kaip 0,2 ha. Nors šis Vyriausybės nutarimas buvo ne kartą keičiamas, tačiau Palangos mieste naujų žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai, maksimalus dydis nebuvo keičiamas.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 16S-241 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,1940 ha žemės, perduodant neatlygintinai 0,1940 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje. Šio sprendimo 4 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės pareiškėjai į 0,2421 ha žemės bus atkurtos vėliau (nuosavybės teisių atkūrimo bylos l. 35).

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo akivaizdu, jog net ir tuo atveju, jei pareiškėjai neatlygintinai būtų suteiktas maksimalaus dydžio žemės sklypas Palangos mieste pagal jos 1999 m. balandžio 6 d. pateiktą prašymą, nuosavybės teisės į visą buvusios savininkės M. G. žemę pareiškėjos pasirinktu būdu negalėtų būti atkurtos, nes maksimalus neatlygintinai perduodamo žemės sklypo dydis Palangos mieste gali būti tik 0,2 ha, o pareiškėja pretenduoja į 0,4361 ha žemės. Todėl pareiškėja Atkūrimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais galėjo pareikšti valią dėl būdo, kuriuo jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į tą nekilnojamojo turto dalį, į kurią nuosavybės teisės negalėjo būti atkurtos jos pasirinktu būdu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi ilgą laiką, jo metu kito tiek nuosavybės teisių atkūrimo bei atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai, tiek terminai, per kuriuos asmenys turėjo pareikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo. Atsižvelgiant į šių teisinių santykių ypatumus, procesų tęstinumą, sprendžiant dėl asmens galimybių viename ar kitame nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo etape realizuoti savo teises, Atkūrimo įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, įvertinant tiek teisinio reglamentavimo pokyčius, tiek įstatymų leidėjo tikslus, lėmusius vienų ar kitų normų įtraukimą į teisės aktą. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi nuo 1999 m. birželio 2 d. iki 2002 m. spalio 25 d. numatė galimybę piliečiams iki 2002 m. liepos 1 d. pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo pakeitimo 2002 m. spalio 15 d. įstatymu Nr. IX-1139 21 straipsnio 3 dalyje liko numatyta tik galimybė iki 2003 m. sausio 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas ar sprendimas nepradėtas vykdyti. Šie terminai yra naikinamieji, asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013; 2014 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492 -2501/2013).

Kaip jau buvo minėta, pareiškėja prašyme, pateiktame 1999 m. balandžio 6 d., pareiškė valią gauti neatlygintinai naują žemės sklypą Palangos mieste. Kadangi jai neatlygintinai perduoto nuosavybėn žemės sklypo plotas Palangos miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jai atkuriamos nuosavybės teisės, tai pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalį, už likusį žemės sklypo plotą valstybė pareiškėjai privalo atlyginti pagal šio įstatymo 16 straipsnį, t. y. kaip už valstybės išperkamą turtą.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XI-1650 redakcija) nustato, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Kadangi pareiškėja pasirinko ir išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pagal kurį, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, nuosavybės teisių atkūrimas į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį pretenduoja pareiškėja, negalimas, todėl jai minėto įstatymo nustatytais terminais nepareiškus valios dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, nuosavybės teisės į buvusios savininkės M. G. nuosavybės teisėmis valdytos 0,2421 ha žemės gali būti atkurtos tik atlyginant pinigais. Todėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrius 2012 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 1610-(14.16.104)-1016 pagrįstai atsisakė rengti išvadą dėl buvusios savininkės M. G. 0,2421 ha žemės iškėlimo į Drevernos kadastro vietovę, nurodydamas, jog už šią žemę bus atlyginama pinigais.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos G. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė