A-798-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-798-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02871-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl neišmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. J. kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1–6, 49–55), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4123; 2) panaikinti VSDFV 2014 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5095; 3) teismui nustačius, kad yra praleistas skundo dėl neišmokėtos nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos dalies padavimo terminas, šį terminą atnaujinti; 4) įpareigoti VSDFV išmokėti pareiškėjai nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio taikymo – 20 487,27 Lt.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniais, jos pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Pareiškėja su prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris persiuntė jos prašymą pagal kompetenciją nagrinėti VSDFV, kuri nusprendė nenagrinėti skundo, kadangi yra praleistas 3 metų skundo padavimo terminas. 2014 m. gegužės 26 d. pareiškėja pateikė VSDFV papildomus argumentus – objektyvų pagrindą atnaujinti terminą, tačiau VSDFV pakartotinai atsisakė nagrinėti prašymą. VSDFV sprendime nenurodyti motyvai, kuriais remiantis buvo atmesti pareiškėjos 2014 m. gegužės 26 d. pateikti duomenys apie objektyvias aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti terminą. Sprendime nepagrįstai teigiama, kad nukentėjusių asmenų valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta aiški VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais apskundimo tvarka ir terminas. Aplinkybę, kad minėta tvarka nebuvo aiški, pagrindžia paties atsakovo sprendime nurodyta teismų praktika, kuri tik 2013 m. suformavo aiškinimą dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais skundimo tvarkos. Iki minėtos praktikos suformavimo nebuvo aišku, nuo kurio momento skaičiuojamas terminas apskųsti VSDFV teritorinių skyrių sprendimus. Pareiškėja prašo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, nes tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ji sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Įsigaliojus minėtam nutarimui, įstatymų leidėjas nesiėmė veiksmų sureguliuoti ir nustatyti neteisėtai neišmokėtų nukentėjusių asmenų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl pats įstatymų leidėjas savo neveikimu suponavo teisinių santykių neaiškumą. Pareiškėja turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad jos pažeistos teisės bus atstatytos.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 14–17, 73–74) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja 2010-2012 metais turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jai minėtais metais buvo mokama ne visa pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuota nukentėjusių asmenų valstybinė pensija, o jos dalis, apskaičiuota atsižvelgiant į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, o tai reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Lietuvos Respublikos Seimas 2014 m. gegužės 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymą Nr. XII-886, kurio 6 straipsnyje pasiūlyta Vyriausybei, svarstant 2016 ir (ar) vėlesnių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą ir 2016 ir (ar) vėlesnių metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo projektą, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu įvertinti galimybę nustatyti kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems valstybinės pensijos ir (ar) senatvės pensijos buvo sumažintos atitinkamai taikant Laikinojo įstatymo 5 ir (ar) 8 straipsnių nuostatas ir, jeigu yra tokia galimybė, parengti ir pateikti Seimui praradimų, atsiradusių dėl valstybinių pensijų ir (ar) senatvės pensijų sumažinimo taikant Laikinojo įstatymo 5 ir (ar) 8 straipsnių nuostatas, kompensavimą nustatančio įstatymo projektą. VSDFV Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas šio straipsnio galiojimo laikotarpiu, t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, bei teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, mokėdamas pareiškėjai perskaičiuotą 1 296 Lt dydžio nukentėjusių asmenų valstybinę našlių pensiją.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 26–31, 77–82) prašo pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensiją pareiškėjai išmokėjo 2010 m. vasario mėnesį, tad apie skyriaus sprendimą mokėti ne visą paskirtą pensiją ji sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį. Taigi pareiškėja, kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių su 2014 m. balandžio 2 d. prašymu išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintą pensijos dalį praleido 3 metų terminą. Prašydama atnaujinti skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos grąžinimo padavimo terminą 2014 m. gegužės 26 d. prašyme pareiškėja nenurodė svarbių priežasčių, objektyviai galėjusių užkirsti kelią laiku paduoti skundą VSDFV, todėl VSDFV 2014 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. (6.5) 1-5095 atsisakė atnaujinti praleistą terminą skyriaus sprendimui apskųsti ir nusprendė pareiškėjos 2014 m. balandžio 2 d. prašymo nenagrinėti. Pareiškėjos argumentai, kad termino ji nepraleido, nes esą apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, tikėjosi, jog valstybinė pensija jai bus mažinama tik iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir kad teisinis reglamentavimas, nustatantis laikinus ribojimus, laikytinas viena iš objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą, atmestini kaip nepagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimu (b. l. 87–94) pareiškėjos R. J. skundą tenkino: atnaujino kreipimosi į VSDFV terminą, panaikino VSDFV 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4123 ir VSDFV 2014 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5095, taip pat priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 20 487,27 Lt nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį; šio teismo sprendimo vykdymą atidėjo ir nustatė, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas taip: 40 procentų pareiškėjai priteistos sumos, turi būti sumokėta iki 2015 m. gruodžio 31 d., likusi 60 procentų dalis – iki 2016 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos nukentėjusių asmenų valstybinė pensija nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, o kadangi pareiškėja tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (b. l. 7–9).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėja su 2014 m. balandžio 2 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. liepos 31 d. laikotarpiu neišmokėtos nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalies grąžinimo. VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (10.8)3-44161 prašymą išmokėti 2010-2012 m. negautą nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją persiuntė nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV, kaip privalomai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (b. l. 23, 24). Pareiškėją apie tai informavo 2014 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (10.1)3-44161 (b. l. 24). VSDFV 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4123 pareiškėjos prašymą dėl nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos mokėjimo atsisakė nagrinėti, nes ji praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą; išaiškino pareiškėjai teisę pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 37–38). Pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui dėl nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos grąžinimo pateikti. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2014 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5095 konstatavo, kad pareiškėja svarbių priežasčių, objektyviai galėjusių užkirsti kelią laiku paduoti skundą, nenurodė ir nusprendė atsisakyti atnaujinti praleistą terminą ir nenagrinėti 2014 m. balandžio 2 d. prašymo (b. l. 34, 39–40).

Teismas rėmėsi Pensijų įstatymo 45 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. VSDFV, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. VSDFV išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, kad tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija), termino kreiptis su skundu į VSDFV dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, todėl konstatavo, kad pareiškėjui (minėtoje konkrečioje nagrinėtoje byloje) apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tada, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Remdamasis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 20 ir 31 punktais, teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos nustatyta (b. l. 7–9), jog pirmoji nukentėjusių asmenų valstybinė pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Atsižvelgiant į LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui 2014 m. balandžio 2 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi su 2014 m. balandžio 2 d. skundu išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą pensijos dalį. Taigi pripažintina, kad jau šiame prašyme pareiškėja išreiškė nesutikimą su atitinkamais VSDFV teritorinio skyriaus veiksmais, prašydama pašalinti dėl šių veiksmų kilusias pasekmes, t. y. siekė inicijuoti ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Darytina išvada, kad ji praleido šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju taikytiną 3 metų terminą skundui VSDFV paduoti dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo. Kaip minėta pareiškėja kreipėsi į VSDFV ir prašė atnaujinti praleistą terminą, praleidimo priežastimi nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, tikėjosi, kad valstybės institucijos imsis realių veiksmų ir neteisėtai sumažinta pensija bus grąžinta. VSDFV, įvertinusi nurodytas priežastis, 2014 m. birželio 5 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5095, konstatavo, kad pareiškėja svarbių priežasčių, objektyviai galėjusių užkirsti kelią laiku paduoti skundą, nenurodė ir nusprendė nenagrinėti 2014 m. balandžio 2 d. prašymo išmokėti nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos dalį (b. l. 39–40).

Pasisakydamas dėl praleisto 3 metų termino atnaujinimo, teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatomis ir pažymėjo, kad pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jai kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Teismas, vertindamas pareiškėjos nurodytus argumentus dėl praleisto termino, atsižvelgė į LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 pateiktą išaiškinimą, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, ir tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai. Vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais teismas padarė išvadą, kad atsakovas skundžiamu sprendimu nepagrįstai atsisakė pareiškėjai atnaujinti terminą skundui dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, todėl jis naikintinas ir atnaujintinas kreipimosi į VSDFV terminas.

Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia, jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjos teisę reikalauti teisme pašalinti jos teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirta senatvės pensiją. Pažeistas pareiškėjos teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, o tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei aplinkybes, teismas konstatavo, kad, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl prieštaraujančios Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jos nukentėjusių asmenų valstybinę pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteistina visa dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies neišmokėta nukentėjusių asmenų valstybinės pensijos dalis – 20 487,27 Lt.

Teismas pažymėjo, kad VSDFV 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4123 konstatavo, jog pareiškėja į VSDFV kreipėsi pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo galimai pažeistas teises. Tuo pagrindu atsakovas atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą ir, remdamasi Taisyklių 31 punktu, išaiškino, jog iki 2014 m. gegužės 16 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, prašymo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo (b. l. 37–38). Kaip matyti iš atsakovo atsakymo, VSDFV išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, priėmė du prieštaringus sprendimus, t. y. išaiškino pareiškėjai teisę per nustatytą terminą pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir tuo pačiu sprendimu atsisakė nagrinėti skundą. Toks atsakovo atsakymas prieštarauja Taisyklių 31 punkto nuostatoms. Teismas, įvertinęs Taisyklių 20 ir 31 punktus, padarė išvadą, kad VSDFV, prieš priimdama sprendimą skundo nenagrinėti, turi pareiškėjui nustatyti terminą, per kurį šis galėtų nurodyti svarbias termino paleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis pateisinančius dokumentus, ir tik per nustatytą terminą nepagrindus priežasčių, VSDFV turi teisę priimti sprendimą neatnaujinti termino ir pareiškėjo skundo nenagrinėti. Pareiškėjos ginčijamas VSDFV sprendimas priimtas neatlikus minėtuose punktuose nustatytos procedūros, todėl jis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Nesuteikus pareiškėjai galimybės per nustatytą terminą pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, pažeista jos teisė į veiksmingą gynybą. Be to, teismo vertinimu, tai nesuderinama su geru viešuoju administravimu, paneigiama išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmė. Dėl šių priežasčių ginčijamas VSDFV 2014 m. gegužės 5 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4123 negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas.

Teismas akcentuoja, kad šio teismo sprendimo vykdymas pareikalaus papildomų valstybės biudžeto lėšų, todėl šis teismo sprendimo vykdymas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo 2, 3 bei 6 straipsnių nuostatas, atidėtinas. Nustatytina, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas taip: 40 procentų pareiškėjai priteistos sumos, turi būti sumokėta iki 2015 m. gruodžio 31 d., likusi 60 procentų dalis – iki 2016 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniame skunde (b. l. 98–105) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – bylą dalyje dėl reikalavimo atnaujinti terminą nutraukti, likusią skundo dalį atmesti.

Pareiškėja į VSDFV teritorinį skyrių su prašymu išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją kreipėsi 2014 m. balandžio 2 d., todėl VSDFV teritorinis skyrius šį pareiškėjos prašymą persiuntė nagrinėti VSDFV. Atsižvelgusi į tai, kad pirmoji sumažinta pensija išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, VSDFV nusprendė, kad pareiškėja praleido 3 metų terminą, todėl 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu nustatė terminą, per kurį pareiškėja turėjo pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti praleistą terminą. Pareiškėja į VSDFV kreipėsi 2014 m. gegužės 26 d. ir prašė atnaujinti praleistą terminą, tačiau VSDFV 2014 m. birželio 5 d. sprendimu atsisakė atnaujinti terminą, nes pareiškėja nepateikė argumentų, įrodančių, kad šį terminą ji praleido dėl objektyvių priežasčių. Šį sprendimą VSDFV priėmė vadovaudamasi ne tik galiojusių teisės aktų nuostatomis, bet ir aktualia LVAT praktika. Be to, pareiškėja, pagrįsdama termino praleidimą, mini administracines bylas (pvz., Nr. AS502-169/2014, AS502-212/2014, AS502-214/2014), kurios buvo priimtos pareigūnų ir karių pensijų mažinimo atveju. Pareiškėjai mokama ne pareigūnų ir karių valstybinė pensija, o nukentėjusiųjų asmenų pensija. Pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs skundo padavimo terminą, nenurodė, dėl kokių, teismo manymu, svarbių, objektyvių priežasčių pareiškėja per 3 metus negalėjo apskųsti sprendimo. Teismo nurodytos priežastys (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimas ir kt.) yra abstrakčios priežastys. Taigi teismas nepagrįstai nusprendė atnaujinti praleistą 3 metų terminą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 110–111) nurodė, kad palaiko VSDFV apeliacinį skundą.

Pareiškėja R. J. atsiliepime (b. l. 112–117) prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja sutinka su teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais, taip pat remiasi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėja pažymi, jog LVAT praktika, kuria apeliaciniame skunde rėmėsi atsakovas, šiuo atveju yra neaktuali, kadangi joje nekalbama apie nukentėjusiųjų asmenų pensijų mažinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimo, kuriuo teismas tenkino pareiškėjos R. J. skundą ir atnaujino kreipimosi į VSDFV terminą, taip pat panaikino VSDFV 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4123 ir VSDFV 2014 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5095, priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 20 487,27 Lt nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensijos dalį, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsakovas VSDFV, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, netinkamai aiškino LVAT praktiką, todėl nepagrįstai atnaujino praleistą 3 metų terminą bei išmokėjo senatvės pensijos nepriemoką.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimo aspektu itin aktuali LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje pareiškėja taip pat kėlė klausimą ir dėl nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos jai dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo. Išplėstinė teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymėjo, jog nors nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų skyrimas reguliuojamas Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme (šio įstatymo 1 str. 1 d. 2 p. ir 2 d., 11-14 str.), tačiau pagal šio įstatymo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 8 d.

įstatymo Nr. XI-531 redakcija) 1 dalį, nukentėjusiųjų asmenų valstybines pensijas skiria ir moka VSDFV teritoriniai skyriai, o pagal 3 dalį nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų nagrinėjami Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo V skyriaus bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų nustatyta valstybinėms socialinio draudimo pensijoms tvarka. Taigi tiek, kiek aktualu nagrinėjamam klausimui – dėl tinkamo asmens teisės į teismą, siekiant apginti savo galbūt pažeistas teises, susijusias su nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos mokėjimu, realizavimo, inter alia ginčų šiais klausimais nagrinėjimo – Valstybinių pensijų įstatymo 15 straipsnio 3 dalis nukreipia į Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo V skyrių, taigi ir į šio įstatymo 45 straipsnį.

Atsižvelgiant į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog ginčams dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų nukentėjusiųjų asmenų valstybinių pensijų klausimais, kaip ir dėl sprendimų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų klausimais, yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 bei jau minėtoje 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, konstatavo, jog pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV.

Kadangi Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje, šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (ir, jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Išplėstinė teisėjų kolegija laikymosi privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aspektu išaiškino, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV, o į VSDFV teritorinį skyrių, o šis asmens skundo nepersiuntė ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Be to, tais atvejais, kai VSDFV savo sprendime nurodo, jog atsisako nagrinėti asmens skundą dėl pensijos nepriemokos, nes skundas pateiktas praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, kartu pasisakydama ir dėl ginčo esmės (t. y. išreiškia pritarimą VSDFV teritorinio skyriaus sprendimui), tokiais atvejais teismui yra pagrindas konstatuoti, jog privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo užbaigta kompetentingoje ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje ir šiuo aspektu (t. y. pasinaudojimo privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka aspektu) kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra.

Minėtos nagrinėjamam ginčui reikšmingos jurisprudencijos kontekste pažymėtina, kad atsakovas pripažino, kad 3 metų terminas, per kurį pareiškėja turėjo paduoti skundą ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (VSDFV) turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. vasario mėnesio, t. y. to mėnesio, kurį pareiškėja gavo pirmą sumažintą (pritaikius Laikinąjį įstatymą) nukentėjusiųjų asmenų pensiją. Pareiškėjos kreipimosi į šią instituciją data Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme laikytina 2014 m. balandžio 2 d. (pareiškėjos skundo VSDFV teritoriniame skyriuje gavimo data). Taigi, remiantis įrodymais ir teisės aktų normomis, kartu atsižvelgiant į pirmiau minėtą LVAT praktiką, byloje yra nustatyta, kad pareiškėja savo galimai pažeistos teisės gauti visą paskirto dydžio nukentėjusiųjų asmenų pensiją gynimo procedūrą privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka pradėjo praleidusi įstatymu nustatytą terminą.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad VSDFV 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4123 (b. l. 10–11) pareiškėjai išaiškino, jog ji praleido prašymo padavimo terminą ir pasiūlė pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą šį terminą atnaujinti. Pareiškėja 2014 m. gegužės 26 d. pateikė VSDFV prašymą atnaujinti terminą kreiptis dėl nuo 2010 m. sausio mėnesio taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį neišmokėtos nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalies išmokėjimo bei išmokėti šią pensijos nepriemoką (b. l. 56–58). VSDFV, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131) 31 punktu, 2014 m. birželio 5 d. sprendime Nr. (6.5) I-5095 (b. l. 59–60) nusprendė, kad pareiškėjos nurodytos kreipimosi termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir atsisakė nagrinėti R. J. prašymą.

Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas sprendimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjai R. J. priėmė neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 pasisakė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos baigtumo aspektu. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalį, VSDFV, išnagrinėjusi skundą, priima dėl jo sprendimą iš esmės, t. y. gali skundą patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Minėtoje nutartyje, be kita ko, pažymėta, kad nesant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas pasinaudojo privaloma išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. VSDFV sprendimas, priimtas vadovaujantis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 31 punktu, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatymu nustatytą terminą, reiškia tai, kad pareiškėjas pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau klausimas dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nebuvo išnagrinėtas iš esmės. VSDFV sprendimas, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatymu nustatytą terminą, pareiškėjui sukelia tiesiogines teisines pasekmes ir toks VSDFV sprendimas, jei asmuo su juo nesutinka, turi būti skundžiamas administraciniam teismui, o pripažinus tokį sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu, ginčas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo gali būti nagrinėjamas teisme iš esmės. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad VSDFV 2014 m. birželio 5 d. sprendime Nr. (6.5) I-5095 nepasisakė dėl ginčo esmės (pasisakė tik dėl termino paduoti skundą praleidimo), todėl vertinti šį VSDFV sprendimą kaip pasinaudojimą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra nėra pagrindo (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį Nr. A143-816/2014; taip pat LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. rugpjūčio 8 d. Nr. A146-710/2014, 2014 m. lapkričio 26 d. Nr. A822-1229/2014, 2015 m. sausio 7 d. Nr. A-30-822/2015, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-169-143/2015 ir kt.).

Pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė atnaujinti praleistą 3 metų skundo padavimo terminą, šį reikalavimą grindė tuo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, tikėjosi, kad valstybės institucijos imsis realių veiksmų ir neteisėtai sumažinta pensija bus grąžinta.

Pasisakydama dėl pareiškėjos nurodytų termino praleidimo priežasčių, kolegija pažymi, jog LVAT praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Atsižvelgiant į tai, bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014; 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-61-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).

Apeliantas pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atnaujindamas pareiškėjai skundo padavimo terminą, nepagrįstai rėmėsi LVAT praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokų, susidariusių taikant Laikinąjį įstatymą priteisimo. Į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pateiktus išaiškinimus nagrinėjant ginčus dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų gali būti atsižvelgta tik galimai pažeistų teisių gynimo pradžios nustatymo aspektu (nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie priimtą sprendimą dienos), nes tiek pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, tiek valstybinio socialinio draudimo (taip pat ir nukentėjusiųjų asmenų) pensijų gavėjams sumažintos pagal Laikinąjį įstatymą pensijos kiekvieną mėnesį buvo mokamos nepriimant atskirų administracinių aktų, o tiesiogiai taikant šio įstatymo nuostatas, t. y. perskaičiuojant paskirtas pensijas ir jas pervedant į pensijų gavėjų sąskaitas. Šiuo aspektu į minėtą LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį buvo atsižvelgta pirmiau minėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje pateiktos teisės aiškinimo taisyklės, kurios yra aktualios sprendžiant ginčus ir dėl nukentėjusiųjų asmenų pensijų nepriemokų, susidariusių taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, atsižvelgiant į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, buvo plėtojama teismų praktika bylose sprendžiant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų. Minėtose nutartyse, atsižvelgiant į tai, kad įstatymai nenustatė jokio termino per kurį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjai gali kreiptis dėl šių valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo, buvo išaiškinta, kad dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintas 3 metų procesinis terminas. Taigi teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, kuris apsunkino teisę į teisminę gynybą, atitinkamą laiką (iki minėtos teismų praktikos suformavimo) buvo aktualus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams. Tačiau valstybinių socialinio draudimo pensijų (taip pat ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų) gavėjams šiuo aspektu teisinio neaiškumo nebuvo. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, pažymėjo, kad valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimus reglamentuoja viešosios teisės normos, t. y. specialusis Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas, kuriame ginčui aktualiu 2010-2011 metų laikotarpiu buvo aiškiai sureglamentuota (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.) ginčų valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais iškėlimo tvarka ir kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją procedūrinis terminas.

Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo minėtos LVAT praktikos, nes bylų aplinkybės iš esmės analogiškos, o ginčo teisiniams santykiams taikytinos tos pačios teisės normos. Atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ginčui neaktualia teismų praktika, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas (ABTĮ 142 str. 1 d., 143 str.), todėl nepagrįstai tenkino pareiškėjos skundą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir atmetant pareiškėjos skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 152 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos R. J. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė