A-442-1802-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1802/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00160-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl sprendimų panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. SP-4702(7.3450);

2) panaikinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. SP-2566(7.1729);

3) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, priteisti 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, jog Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą, nors visus duomenis, reikalingus advokato skyrimui, pareiškėjas buvo pateikęs. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, be kita ko, atsirado nepasitikėjimas valstybės tarnautojais, kurie elgiasi tendencingai ir tyčia nesuteikia informacijos ignoruodami Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą. Teigė, kad jam būtina antrinė teisinė pagalba administracinėse bylose Nr. I-555-289-2012, Nr. I-1587-289-2012, Nr. I-554-621/2013.

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas kartu su prašymu suteikti jam antrinę teisinę pagalbą nepateikė jokių reikalavimą pagrindžiančių dokumentų, tik teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodantį dokumentą – metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė informacijos, nei dokumentų, nei kitos medžiagos, leidžiančios Tarnybai atlikti pareiškėjo reikalavimo vertinimą, Tarnyba 2012 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. SD-2103(7.3450) paprašė per 7 dienas nuo rašto gavimo pateikti papildomą informaciją, nurodant, kokią pažeistą ar ginčijamą teisę arba įstatymo saugomą interesą pareiškėjas nori ginti teisme, koks viešojo administravimo subjektas pažeidė pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, koks yra konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo data, aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia skundą. Raštas pareiškėjui išsiųstas registruotu paštu. Tačiau pareiškėjas iki 2012 m. gruodžio 28 d. papildomos informacijos Tarnybai nepateikė. Todėl Tarnyba nesant galimybės nustatyti, ar yra faktinis ir teisinis pagrindas parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą, 2012 m. gruodžio 28 d. priėmė sprendimą Nr. SP-4702(7.3450), atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą remiantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principu (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 str. 2 p.), pareiškėjo pareigos bendradarbiauti su Tarnyba nevykdymu (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 str. 1, 2 p.) ir pareiškėjo prašymo nepagrįstumu (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 str. 3 d. 1 p.). Be to, pareiškėjas buvo informuotas, kad atsisakymas teikti antrinę teisinę pagalbą neapriboja pareiškėjo teisės vėl kreiptis į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, pateikiant reikalavimą pagrindžiančius dokumentus.

Tarnyba 2013 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. SP-2566(7.1729) netenkino pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjo prašyme nurodyta informacija buvo nepakankama Tarnybai įvertinti ar nėra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų (pareiškėjas nenurodė, kokioje konkrečioje byloje pageidauja naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba). Tarnyba raštu Nr. 768(7.1729) paprašė pareiškėjo pateikti papildomą informaciją, tačiau jis per nustatytą terminą jokios informacijos nepateikė.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. vasasrio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs pareiškėjo prašymų turinį, padarė išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 1 punkto ir 2 punkto reikalavimų, t. y. neteikė valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingos išsamios ir teisingos informacijos ir nebendradarbiavo su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Pažymėjo, kad pareiškėjo turtinė padėtis negali būti vienintelė priežastis, kurios pagrindu įgyjama teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Todėl Tarnyba pagrįstai atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2 punkto, 4 straipsnio 1 ir punkto bei 11 straipsnio 6 dalies 1 punkto pagrindu. Nenustačius Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmų neteisėtumo, kaip vienos būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (Civilinio kodekso 6.246, 6.271 straipsniai), pareiškėjo skundo reikalavimas dėl 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių valstybės garantuojamos tiesinės pagalbos tarnybos, buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas G. K. su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniu skundu prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo panaikinti remdamasis aplinkybe, kad teismo posėdžio metu buvo pašalintas iš teismo posėdžio salės, prieš tai neįspėjus. Nurodo, kad teismas, nagrinėjęs bylą, buvo šališkas.

Atsakovas prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad vykusiame teismo posėdyje dalyvavo atsakovo atstovas, kuris aiškiai girdėjo teismo įspėjimą pareiškėjui, kad jis gali būti pašalintas iš teismo posėdžių salės, jei ir toliau piktnaudžiaus nušalinimo teise. Pažymi, kad proceso metu buvo daromas garso įrašas. Atkreipia dėmesį į tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, tuo tarpu kokių aplinkybių pareiškėjas negalėjo įrodyti, ar kaip teismo procesas sąlygojo neteisingą bylos išsprendimą, pareiškėjas nepagrindžia. Pasak atsakovo, administracinio proceso normos neturėtų būti taikomos ir aiškinamos taip, kad sudarytų galimybę pareiškėjui piktnaudžiauti procesu taip iškreipiant pačio kreipimosi į teismą esmę ir prasmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ Nr. SP-4702 ir Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo „Dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą“ Nr. SP-2566(7.7129) teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas buvo atmestas, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu iš posėdžio salės jis buvo pašalintas prieš tai jo neįspėjus, be to, pareiškėjo teigimu, bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas.

Nustatyta, kad Tarnyba 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. SP-4702 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui administracinėse bylose Nr. I-554-621/2012, Nr. I-555-289/2012, Nr. I-1587-289/2012 vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2 punktu, 4 straipsnio 1 ir 2 punktais, 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu.

Tarnybos 2013 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. SP-2566(7.7129) teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui civilinėje byloje apskundžiant Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą atsisakyta vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2 punktu, 4 straipsnio 1 ir 2 punktais.

Pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-925/2013). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos ne kartą išaiškinta, jog teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo numatytomis sąlygomis ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009, 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1207/2009, 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2966/2011 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Tarnyba, gavusi pareiškėjo 2012 m. lapkričio 13 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose Nr. I-554-621/2012, Nr. I-555-289/2012, Nr. I-1587-289/2012, 2012 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. SD-2103 (7.3450) įpareigojo pareiškėją per 7 dienas pateikti informaciją, kokią pažeistą ar ginčijamą teisę arba įstatymo saugomą interesą pareiškėjas nori ginti teisme, koks viešojo administravimo subjektas pažeidė pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, koks yra konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo data, aplinkybės, kuriomis grindžia skundą (I t., b. l. 26). Per nustatytą terminą pareiškėjas jokios informacijos Tarnybai nepateikė. Kadangi prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą trijose administracinėse bylose pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, neišdėstė savo reikalavimo esmės ir nepateikė jokių jo reikalavimą pagrindžiančių dokumentų (I t., b. l. 19-23), Tarnyba ginčijamame 2012 m. gruodžio 28 d. sprendime pagrįstai laikė pareiškėjo reikalavimą nepagrįstu, nes jis nepateikė jo reikalavimą pagrindžiančių duomenų, nebendradarbiavo su Tarnyba. Nustačiusi, kad egzistuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatyta aplinkybė, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama (pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti), Tarnyba iš esmės pagrįstai atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą minėtose administracinėse bylose.

Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 29 d. prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą apeliacine tvarka apskųsti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą (I t., b. l. 118-121). 2013 m. gegužės 29 d. prašyme pareiškėjas nenurodė civilinės bylos numerio, nepridėjo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo kopijos ir nepateikė jokios kitos informacijos, galinčios pagrįsti pareiškėjo reikalavimą. Nepaisant Tarnybos 2013 m. birželio 11 d. prašymo pareiškėją pateikti informaciją bei dokumentus, pagrindžiančius reikalavimą (sprendimą, kurį pageidauja skųsti, nurodyti apskundimo motyvus, t. y. kodėl nesutinka su priimtu sprendimu) (I t., b. l. 107), pareiškėjas jokios informacijos nepateikė. Įvertinus visus turimus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas buvo nepagrįstas ir Tarnyba, 2013 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr. SP-2566(7.1729) konstatavusi, kad pareiškėjas nevykdė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytų pareigų bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnyba ginčijamą 2013 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą priėmė išsamiai ir objektyviai įvertinusi visumą aplinkybių, sprendime aiškiai nurodė atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą motyvus.

Taigi nagrinėjamu atveju tiek Tarnyba, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog abejais aptartais atvejais pareiškėjui antrinė teisinė pagalba neteiktina. Akivaizdu, kad teisinės pagalbos suteikimas šiais atvejais neatitiktų bendrųjų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme apibrėžtų jos teikimo sąlygų, taip pat akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principams (Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog ginčijami Tarnybos 2012 m. gruodžio 28 d. ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. sprendimai dėl atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą yra pagrįsti ir teisėti, juos keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra neteisėti viešojo administravimo subjekto veiksmai. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos neteisėti veiksmai. Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų (šiuo atveju Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos) neteisėtos veikos (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), o nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) nenumato administracinę bylą nagrinėjančio teismo teisės iš teismo posėdžių salės pašalinti proceso dalyvį. Asmeniui, kuris nesąžiningai siekia apginti savo teises bei išspręsti ginčą, ABTĮ numato tik galimybę skirti baudas (ABTĮ 84 straipsnis). Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pritaikyti Civilinio proceso kodekso 105 straipsnyje įtvirtintą teismo nuobaudos rūšį – pašalinimą iš teismo posėdžių salės. Šiaulių apygardos administracinis teismas, priimdamas 2014 m. sausio 27 d. nutartį pašalinti pareiškėją iš teismo posėdžių salės ir nagrinėti bylą iš esmės jam nedalyvaujant, padarė procesinį teisės pažeidimą. Tačiau pažymėtina, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje ir pateikė paaiškinimus, jam buvo sudaryta galimybė teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant ir kt. Pareiškėjas nenurodo motyvų, kad dėl nustatyto pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pažymėtina, kad proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 53 straipsnis 3 d.), o iš pirmosios instancijos teismo 2014 m. sausio 27 d. posėdžio garso įrašo matyti, kad pareiškėjas nevykdė bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos pirmininko įspėjimų dėl teismo posėdžio tvarkos laikymosi, kas pagal ABTĮ 84 straipsnį galėjo sudaryti pagrindą spręsti dėl baudos skyrimo pareiškėjui. Taigi nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad padarytas procesinės teisės normų pažeidimas galėjo lemti neteisingą bylos išnagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, todėl nustatytas pažeidimas negali būti pagrindu naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (30 straipsnyje yra įtvirtinta teisė kreiptis į teismą, kai yra pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės ar laisvės. Pažymėtina, jog ši konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą yra plati, ji, be kita ko, apima ir procesinę garantiją, kad asmeniui bus užtikrinta teisė į teisingą, nešališką teismą. Taigi asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo teisės į tinkamą teismo procesą, o teisė į tinkamą procesą apima ir tai, kad bylos būtų nagrinėjamos objektyviai, nešališkai. Konkrečiai kalbant apie asmens konstitucinę teisę, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, pažymėtina, kad ši teisė iš esmės reiškia, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą Hauschildt v. Denmark). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą Gautrin and others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).

Konkretūs atvejai, kuriais teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant administracinę bylą, yra numatyti ABTĮ 47 straipsnyje. Šiuo atveju administracinėje byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju buvo kuri nors minėtoje įstatymo normoje nustatyta aplinkybė, dėl kurios kuris nors teisėjų kolegijos teisėjas ar visa teisėjų kolegija negalėjo nagrinėti administracinės bylos, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Pareiškėjo abejonės dėl bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo teisėjo V. S. nešališkumo, pasireiškusio tuo, kad jis nagrinėjo administracines bylas, kuriose Tarnyba ginčijamu 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą, iš esmės yra abejonės dėl teisėjo vykdomos jurisdikcinės veiklos – teisingumo vykdymo. Pažymėtina, kad teismo (teisėjo) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimais ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Todėl pareiškėjo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo galimo šališkumo atmetami kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstais laiko pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neišsiuntė priimto pareiškėjo patikslinto skundo nuorašo trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, nes byloje esantis Šiaulių apygardos administracinio teismo lydraštis Nr. I-381-289/2013 patvirtina, kad patikslinto skundo nuorašai 2013 m. rugsėjo 17 d. buvo išsiųsti tiek atsakovui ir atsakovo atstovui, tiek ir trečiajam suinteresuotam asmeniui (I t., b. l. 99).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Dainius Raižys