A-29-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-29-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03263-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. (R. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. J. pateikė teismui skundą (b. l. 13–22), kuriame prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie SADM (toliau – VSDFV) 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. (6.5E)IE-19 ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2013 m. gegužės 14 d. skundą pagal kompetenciją perduoti nagrinėti VSDFV Vilniaus skyriui.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. gegužės 14 d. pateikė skundą VSDFV Vilniaus skyriui, prašydamas sudaryti komisiją dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo dėl Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio, jos 1 protokolo 1 straipsnio, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyvaus protokolo 10 straipsnio, 15 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies, 28 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies b) ir c) punktų pažeidimo bei grąžinimo visų neteisėtai išskaitytų pinigų. Nors skundas buvo adresuotas VSDFV Vilniaus skyriui, jį ne pagal kompetenciją išnagrinėjo ir ginčijamą 2013 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. (6.5E)IE-19 priėmė VSDFV. Pagal Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintas Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kitose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – Taisyklės) 22 p., paštu pateiktą nevalstybine kalba surašytą skundą turi išsiversti institucija, kuriai priskirta jį nagrinėti. Dalis pareiškėjo 2013 m. gegužės 14 d. skundo buvo surašyta nevalstybine kalba, todėl VSDFV, pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, turėjo jį išsiversti. Neišvertusi pateikto skundo, negalėjo jo nagrinėti ir priimti objektyvaus sprendimo. Pareiškėjo teigimu, pagal Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV nuostatus, VSDFV direktorius neturi įgaliojimų spręsti dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo VSDFV Vilniaus skyriaus valstybės tarnautojams. Atsižvelgiant į tai, VSDFV direktorius, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 23 straipsnio 4 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi ir VSDFV direktoriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. V-394 patvirtintų VSDFV Vilniaus skyriaus nuostatų 23, 23.20 ir 23.21 punktų nuostatomis, apie pareiškėjo nurodytas aplinkybes turėjo informuoti VSDFV Vilniaus skyriaus direktorių ir persiųsti jam pareiškėjo 2013 m. gegužės 14 d. skundą nagrinėti pagal kompetenciją. Ginčijamas VSDFV direktoriaus 2013 m. birželio 10 d. sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nes nėra aiškus teisinis šio akto priėmimo pagrindas, neatsakyta į visus pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 84–86) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad VSDFV elektroniniu paštu buvo gautas pareiškėjo 2013 m. gegužės 14 d. skundas, kuris buvo surašytas lietuvių ir rusų kalbomis. Buvo nustatyta, kad didžioji pareiškėjo skundo dalis, t. y. argumentai ir reikalavimai buvo surašyti lietuvių kalba, o rusų kalba buvo cituojama tik Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Vadovaujantis VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinių ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 11 punkto nuostatomis, buvo nuspręsta, kad rusų kalba surašyto teksto vertimas į lietuvių kalbą nėra būtinas. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, VSDFV nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius išskaitas ir pareiškėjo netekto darbingumo pensijos vykdo teisėtai ir vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1165 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų nuostatomis, todėl nėra pagrindo grąžinti išskaitytas pinigų sumas ir sudaryti nusižengimo tyrimo komisiją dėl kaltų asmenų nustatymo. VSDFV 2013 m. birželio 10 d. sprendimu taip pat pavedė VSDFV Vilniaus skyriui pateikti pareiškėjui sprendimus, kuriais jam buvo paskirta netekto darbingumo pensija. Šį įpareigojimą VSDFV Vilniaus skyrius įvykdė ir 2013 m. birželio 7 d. raštu Nr. (10.3)3-70406 išsiuntė pareiškėjui sprendimų kopijas. Visiškai nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad minėtas VSDFV sprendimas naikintinas, nes jis nepatvirtintas antspaudu. Pareiškėjo skundas buvo pateiktas elektroniniu paštu ir pasirašytas elektroniniu parašu, todėl vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 1 d. ir Išankstinių ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 38 punktu, 2013 m. birželio 10 d. sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas elektroniniu paštu ir pasirašytas kvalifikuotu elektroniniu parašu, kuris pagal Elektroninio parašo įstatymo 8 straipsnį turi tokią pačią teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose dokumentuose.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs pareiškėjo skundo turinį, byloje esančią rašytinę medžiagą, konstatavo, kad VSDFV direktoriaus pavaduotojas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. gegužės 14 d. skundą ir priėmęs ginčijamą administracinį aktą, veikė savo kompetencijos ribose, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo ir Taisyklių nuostatomis, sprendime aiškiai ir konkrečiai nurodė faktinį ir teisinį VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų išskaitant tam tikras sumas iš pareiškėjui paskirtos netekto darbingumo pensijos pagrindą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti, remiantis pareiškėjo išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Teismas rėmėsi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. A1-56 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų 14.4 punktu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 14 d. skundas buvo paduotas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, kuriais nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. iš pareiškėjui paskirtos 131,21 Lt netekto darbingumo pensijos kas mėnesį buvo išskaitoma 52,48 Lt suma, taip pažeidžiant Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, jos 1 protokolo 1 straipsnį, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos fakultatyvaus protokolo 10 straipsnį, 15 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį, 28 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies b) ir c) punktus. Priešingai nei teigia pareiškėjas, minėtas skundas buvo paduotas ir adresuotas ne VSDFV Vilniaus skyriui, o VSDFV. Šias aplinkybes patvirtina ant pareiškėjo skundo esanti adresato nuoroda, taip pat skundo registracijos VSDFV išrašas, tvirtinantis, kad kvalifikuotu elektroniniu parašu pasirašytą skundą VSDFV gavo elektroniniu paštu. Įvertinus pareiškėjo skundo turinį, teismo nurodytas aplinkybes ir atsižvelgus į anksčiau nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuota, kad VSDFV kompetencijai priskirta nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus dėl pensijų skyrimo ar jų mokėjimo. Vadinasi, išnagrinėjęs VSDFV adresuotą ir pateiktą pareiškėjo 2013 m. gegužės 14 d. skundą, atsakovas veikė suteiktų įgaliojimų ribose ir turėjo teisinį pagrindą, veikdamas kaip išankstinė ginčų nagrinėjimo institucija, priimti individualų administracinį aktą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų.

Remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 7 dalimi, vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 6 punktu, VSDFV direktoriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. V-394 patvirtinti VSDFV Vilniaus skyriaus nuostatais, teismas nustatė, kad teisę VSDFV Vilniaus skyriaus valstybės tarnautojams skirti tarnybines nuobaudas ir pradėti tarnybinį patikrinimą turi VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius. Pareiškėjo skunde buvo ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai, todėl VSDFV turėjo teisėtą pagrindą šį skundą išnagrinėti ir įvertinti, ar, vykdant VSDFV Vilniaus skyriui priskirtas funkcijas, buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų, susijusių su pensijų mokėjimu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo R. J. skundas buvo paduotas ne VSDFV Vilniaus skyriui, o VSDFV, pastaroji jį išnagrinėjusi ir nustačiusi, kad teritorinio skyriaus valstybės tarnautojai galėjo padaryti tarnybinį nusižengimą, apie tai privalėtų informuoti VSDFV Vilniaus skyriaus direktorių. Nagrinėjamu atveju, išnagrinėjusi pareiškėjo 2013 m. gegužės 14 d. skundą, VSDFV konstatavo, kad išskaitos pagal antstolių pateiktus patvarkymus buvo vykdomos laikantis Civilinio proceso kodekso 736 straipsnio 1 dalies ir 737 straipsnio 7 dalies, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1165 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų reikalavimų, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti, kad VSDFV Vilniaus skyriaus tarnautojų veiksmuose gali būti tarnybinio nusižengimo požymių ir dėl jų gali būti pradėtas tarnybinis patikrinimas.

Nustatyta, kad pareiškėjo skundo dėl neteisėtai vykdomų išskaitymų ir jam paskirtos netekto darbingumo pensijos nagrinėjimas priskirtinas VSDFV, kaip privalomos ikiteisminės ginčus nagrinėjančios institucijos, kompetencijai. Jai taip pat suteikta teisė nagrinėti skundus dėl VSDFV teritorinių skyrių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, veiksmų ir sprendimų. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, VSDFV jam aiškiai ir konkrečiai nurodė, pagal kokį faktinį ir teisinį pagrindą nurodytu laikotarpiu buvo atliekamos išskaitos iš jam paskirtos netekto darbingumo pensijos. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčija, kad VSDFV Vilniaus skyrius, atlikdamas išskaitas pagal antstolių pateiktus patvarkymus pareiškėjo atžvilgiu pradėtose vykdomosiose bylose, vadovavosi galiojančiomis ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų tvarka ir sąlygos nustatytos Civilinio proceso kodekso LI skyriuje. CPK 737 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad išieškojimo iš darbo užmokesčio taisyklės taip pat taikomos ir išieškant iš skolininko pensijos (CPK 736 str. 1 d. nustatyta tvarka). Nurodytos CPK nuostatos yra galiojančios ir privalomos vykdyti visoms valstybės institucijoms, taigi, ir VSDFV Vilniaus skyriui. Įstatymai nenustato išimčių, kad išskaitos vykdomos įvertinus mokamos pensijos dydį. VSDFV Vilniaus skyrius neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti imperatyviomis CPK nuostatomis ir atsisakyti jas vykdyti. Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV nenustatė teritorinio skyriaus veiksmų neteisėtumo fakto, ji neturėjo jokio pagrindo vertinti, ar veikdamas teisėtai VSDFV Vilniaus skyrius galėjo pažeisti Konstituciją ar pareiškėjo skunde nurodytus tarptautinius teisės aktus.

Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 19, 22 punktais, VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 11 punktu, teismas pažymėjo, kad paštu pateikiamam skundui taikomos administracinės procedūros kalbos išimtys, užtikrina, kad viešojo administravimo subjektas neatsisakys nagrinėti pateikto skundo remdamasis tuo, kad jis surašytas ne lietuvių kalba. Šios normos savaime nereiškia, kad viešojo administravimo subjektas turi atlikti oficialų skundo vertimą ir šią užduotį gali pavesti atlikti asmeniui, dirbančiam konkrečioje valstybinėje institucijoje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad VSDFV neatliko oficialaus pareiškėjo 2013 m. gegužės 14 d. skundo vertimo, tačiau nepaisant to, iš esmės atsakė į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus. Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, atsakovas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius laikėsi galiojančių teisės aktų nuostatų, todėl neturėjo teisinio pagrindo spręsti, ar teisėti valdžios institucijos veiksmai gali pažeisti pareiškėjo garbę ir orumą, yra kankinantys ir žeminantys ir t. t.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį patikslino (b. l. 66–94), prašydamas teismo sprendimą panaikinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją. Papildomai pareiškėjas skundžia VSDFV 2013 m. liepos 19 d. raštą Nr. (6.5) I-4925, nurodydamas, kad jam nebuvo leista susipažinti su byla ir su administracinės procedūros metu gautais dokumentais, o atsakovas minėtu skundžiamu raštu jo pažeistų teisių neatkūrė.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 114–117).

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktą pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad apeliaciniame skunde keliamas naujas reikalavimas dėl VSDFV 2013 m. liepos 19 d. rašto Nr. (6.5) I-4925, kuris atmestinas, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 6 dalimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2015 sausio 7 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes administracinė byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. birželio 10 d. sprendimo Nr. (6.5E)IE-19 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmiausia teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat akcentuotina, kad vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Įvertinęs pareiškėjo skundo turinį, byloje esančią rašytinę medžiagą, teismas konstatavo, kad VSDFV direktoriaus pavaduotojas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. gegužės 14 d. skundą ir priėmęs ginčijamą administracinį aktą, veikė savo kompetencijos ribose, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo ir Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kitose viešojo administravimo subjektuose taisyklių nuostatomis, sprendime aiškiai ir konkrečiai nurodė faktinį ir teisinį VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų išskaitant tam tikras sumas iš pareiškėjui paskirtos netekto darbingumo pensijos pagrindą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti, remiantis pareiškėjo išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.

Pareiškėjo 2013 m. gegužės 14 d. skunde buvo ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai, todėl VSDFV turėjo teisėtą pagrindą šį skundą išnagrinėti ir įvertinti, ar, vykdant VSDFV Vilniaus skyriui priskirtas funkcijas, buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų, susijusių su pensijų mokėjimu.

Pažymėtina, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 7 dalį tarnybinę nuobaudą skiria arba sprendimą dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo. Vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo 6 punkte numatyta, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra pradedama vadovui, turinčiam teisę skirti tarnybinę nuobaudą, ar kitam pareigūnui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus, gavus asmens skundą, tarnybinį pranešimą, prokuroro nutarimą iškelti drausminę bylą, visuomenės informacijos priemonėse paskelbtą ar kitokią informaciją apie galimą pareigūno tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjas teisingai nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus valstybės tarnautojus į pareigas skiria, iš jų atleidžia, juos skatina ir kt. VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius (VSDFV direktoriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. V-394 patvirtinti VSDFV Vilniaus skyriaus nuostatai). Vadinasi, teisę VSDFV Vilniaus skyriaus valstybės tarnautojams skirti tarnybines nuobaudas ir pradėti tarnybinį patikrinimą turi VSDFV Vilniaus skyriaus direktorius.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nurodyto teisinio reglamentavimo kontekste pagrįstai atsižvelgė į tą aplinkybę, kad pareiškėjo skundas buvo paduotas ne VSDFV Vilniaus skyriui, o VSDFV, pastaroji jį išnagrinėjusi ir nustačiusi, kad teritorinio skyriaus valstybės tarnautojai galėjo padaryti tarnybinį nusižengimą, apie tai privalėtų informuoti VSDFV Vilniaus skyriaus direktorių. Be to, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. A1-56 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų 14.4. punkte nustatyta, kad VSDFV nagrinėja apdraustųjų asmenų skundus, prašymus, pranešimus dėl VSDFV teritorinių skyrių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, veiksmų ir sprendimų.

Nagrinėjamu atveju, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, VSDFV konstatavo, kad išskaitos pagal antstolių pateiktus patvarkymus buvo vykdomos laikantis Civilinio proceso kodekso 736 straipsnio 1 dalies ir 737 straipsnio 7 dalies, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo ir Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1165 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų reikalavimų, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti, kad VSDFV Vilniaus skyriaus tarnautojų veiksmuose gali būti tarnybinio nusižengimo požymių ir dėl jų gali būti pradėtas tarnybinis patikrinimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pateiktame apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Papildomai patikrinus bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Teisėjų kolegija plačiau pasisakys tik dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas skundžia VSDFV 2013 m. liepos 19 d. raštą Nr. (6.5) I-4925, nurodydamas, kad jam nebuvo leista susipažinti su byla ir su administracinės procedūros metu gautais dokumentais, o atsakovas minėtu skundžiamu raštu jo pažeistų teisių neatkūrė.

Pažymėtina, kad ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui, kuris, be kita ko, nustato šios administracinės bylos nagrinėjimo teisme ribas, reikalavimas dėl VSDFV 2013 m. liepos 19 d. rašto Nr. (6.5) I-4925 suformuluotas nebuvo, atsižvelgus į nurodytą aplinkybę, aptartasis apeliacinio skundo reikalavimas, laikytinas nauju reikalavimu. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi, neturi pagrindo pasisakyti dėl šių pareiškėjo argumentų pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė