AS-1163-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS-1163-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00218-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. L. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. liepos 20 d. padavė Panevėžio apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 2–6), prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) Panevėžio skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 23SD-5563-(14.23.104); 2) įpareigoti NŽT Panevėžio skyrių, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544, kuriuo J. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į Z. L. iki nacionalizacijos Panevėžio apskrityje, Panevėžio valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdytą 5,12 ha žemės ir 1,17 ha miško plotą, arba atnaujinti dėl objektyvių priežasčių praleistą Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 21-61699-16544 apskundimo terminą ir šį sprendimą panaikinti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 30 d. nutartimi (b. l. 14–15): 1) priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti sprendimą ir įpareigoti atlikti veiksmus; 2) neatnaujino skundo padavimo termino dėl Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 21-61699-16544 panaikinimo ir šią skundo dalį atsisakė priimti.

Teismas konstatavo, kad pirmas ir antras skundo reikalavimai atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24 straipsnių reikalavimus, skundas šioje dalyje paduotas nepažeidžiant įstatymo nustatyto termino, todėl priimtinas.

Pasisakydamas dėl skundo reikalavimo, kuriuo pareiškėjas prašo teismo atnaujinti terminą ir panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544, teismas vadovavosi ABTĮ 33 straipsniu, kuris nustato, kad skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos, ir 34 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Teismas spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą.

Iš skundo turinio ir pridėtų dokumentų teismas nustatė, kad apie Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544 pareiškėjui buvo žinoma nuo jo priėmimo dienos. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo skundo padavimo teismui termino praleidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, termino praleidimas nėra pagrįstas objektyviomis nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis priežastimis, teismas konstatavo, kad nėra teisėto pagrindo atnaujinti pareiškėjui terminą skundui dėl minėto reikalavimo paduoti, todėl šią skundo dalį atsisakė priimti (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

III. Pareiškėjas J. L. padavė atskirąjį skundą (b. l. 17–18), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. nutarties dalį dėl atsisakymo priimti skundo dalį bei išspręsti klausimą iš esmės arba perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad, nors apie Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544 jam buvo žinoma nuo jo priėmimo dienos, tačiau tai, kad šis sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo yra priimtas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, buvo neginčijamai patvirtinta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-13-261/2015, kurioje LVAT galutinai patvirtino, jog nuosavybės teisės į Z. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 5,12 ha žemės ir 1,17 ha miško plotą Panevėžio apskrityje, Panevėžio valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime buvo atkurtos pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką.

Tik LVAT 2015 m. sausio 26 d. nutartimi konstatavus Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 21-61699-16544 priėmimo neteisėtumą, atsirado teisinis pagrindas šį sprendimą panaikinti. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalį, kuris numato, kad tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas, 2015 m. birželio 1 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinį Panevėžio skyrių su prašymu panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544, kuriuo jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į Z.

L. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 5,12 ha žemės ir 1,17 ha miško plotą Panevėžio apskrityje, Panevėžio valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime arba šį sprendimą pakeisti, siekiant pašalinti kliūtis Z. S. L. atkurti nuosavybės teises į jo įtėvių B. ir E. L. iki nacionalizacijos Panevėžio valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime valdytą 35,46 ha žemės sklypą. 2015 m. liepos 2 d. pareiškėjas gavo NŽT Panevėžio skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 23SD-5563-(14.23.104.), kuriuo atsisakyta panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544.

Minėtą NŽT Panevėžio skyriaus sprendimą pareiškėjas apskundė Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Anot pareiškėjo, nurodyta įvykių chronologija patvirtina, kad jis visą laiką nuosekliai siekė savo teisų įgyvendinimo. Dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių aplinkybių (susirašinėjimo su Nacionaline žemės tarnyba ir teismų proceso trukmės) reikalavimas dėl Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 21-61699-16544 panaikinimo Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo gautas tik 2015 m. liepos 20 d.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyrius atsiliepimu prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, Panevėžio administracinis teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui termino skundui dėl Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 21-61699-16544 paduoti, nes pareiškėjas paduodamas skundą praleido tiek Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytą terminą administraciniams teisės aktams apskųsti, tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą bendrą ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 17 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas; 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 23SD-5563-(14.23.104); 2) įpareigoti NŽT Panevėžio skyrių, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544 arba atnaujinti dėl objektyvių priežasčių praleistą terminą paduoti skundą dėl Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 21-61699-16544 ir panaikinti šį sprendimą.

Iš pareiškėjo skundo, paduoto Panevėžio apygardos administraciniam teismui, ir atskirojo skundo argumentų, taip pat bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo biologinis tėvas Z. S. L. 1991 m. lapkričio 8 d. kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo Z. L. žemę. 1998 m. rugsėjo 3 d. sutartimi Z. S. L. teisę atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią Z. L. žemės dalį perleido savo sūnui J. L., t. y. pareiškėjui.

Pareiškėjas pateiktu skundu siekia panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į Z. L. nuosavybės atitinkamą dalį (5,12 ha žemės ir 1,17 ha miško) tam, kad būtų pašalintos kliūtys atkurti Z. S. L. nuosavybės teises (mirusiojo vardu) į jo įtėvių B. ir E. L. iki nacionalizacijos valdytą 35,46 ha žemės.

Iš pareiškėjo skundo ir atskirojo skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas neneigia, jog apie Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544 žinojo nuo jo priėmimo, tačiau skundo padavimą teismui 2015 m. liepos mėnesį dėl šio administracinio akto panaikinimo sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-13-261/2015 priimta 2015 m. sausio 26 d. nutartimi, kuria baigėsi pareiškėjo J. L. inicijuotas administracinis ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos įpareigojimo priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo jo tėvui Z. S. L. (mirusiojo vardu) į jo įtėvių B. ir E. L. iki nacionalizacijos valdytą žemė (35,46 ha). Pareiškėjas, remdamasis šioje teismo nutartyje išdėstytais motyvais, teigia, kad tik iš šios teismo nutarties jis sužinojo, jog nuosavybės teisių atkūrimas Z. S. L. į atitinkamą Z. L. nuosavybės dalį buvo neteisėtas.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad pareiškėjo minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-13-261/2015 (teisminio proceso Nr.3-65-3-00189-2013-1) buvo priimta 2015 m. sausio 26 d. Šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo paliktas galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimas, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo J. L. skundą. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, pažymėjo, kad tik paneigus Z. S. L. teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, ar nuginčijus Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Z. L. valdytą žemę, gali būti pripažinta Z. S. L. teisė į jo įtėvių B. ir E. L. valdytą žemės sklypą.

Iš pareiškėjo 2015 m. liepos 17 d. skundo teismui (b. l. 2-6) antrojo reikalavimo matyti, kad pareiškėjas dėl Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 21-61699-16544 suformulavo alternatyvų reikalavimą, t. y. prašė teismo įpareigoti NŽT Panevėžio skyrių panaikinti šį sprendimą arba šio sprendimo panaikinimo klausimą išspręsti teisme prieš tai atnaujinus skundo padavimo terminą. Pirmosios instancijos teismas antrąjį pareiškėjo skundo reikalavimą išskaidė į dvi atskiras dalis, t. y. 2015 m. liepos 30 d. nutartimi pirmąją dalį dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus priėmė nagrinėti. Kitą antrojo (alternatyvaus) reikalavimo dalį (dėl termino atnaujinimo paduoti skundą Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 21-61699-16544 ir šio sprendimo panaikinimo) teismas sprendė kaip atskirą (trečiąjį) skundo reikalavimą. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 30 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (teismas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą), atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544.

Atskirasis skundas paduotas dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. nutarties dalies, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544 ir nepriėmė pareiškėjo reikalavimo panaikinti šį sprendimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šį individualų atvejį nustatė, kad nagrinėjant pareiškėjo atskirąjį skundą yra pagrindas pasisakyti ir ta apimtimi, kuria teismas priėmė pareiškėjo antrojo (alternatyvaus) reikalavimo dalį dėl atsakovo įpareigojimo panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544, nes teismas pareiškėjo skundo antrojo reikalavimo priėmimo klausimą išsprendė netinkamai taikydamas procesinės teisės normas. Patikrinus vien tik tą pirmosios instancijos teismo 2015 m. liepos 30 d. nutarties dalį, kuria teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo skundo antrojo (alternatyvaus) reikalavimo dalį dėl atsakovo įpareigojimo panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544, ir patenkinus pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą dėl to paties administracinio akto, gali susidaryti situacija, kad teismas turėtų nagrinėti du tarpusavyje nesiderinančius reikalavimus, t. y. dėl atsakovo įpareigojimo panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. 21-61699-16544 ir dėl to paties akto panaikinimo teismo sprendimu.

ABTĮ 23 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad skunde (prašyme), be kita ko, turi būti nurodytas konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data, taip pat pareiškėjo reikalavimas (ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktai). Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą pats formuluoja skundo dalyką, tačiau jis turi būti suformuluotas tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad asmens skunde (prašyme) materialinis teisinis reikalavimas turi būti suformuluotas konkrečiai, aiškiai, t. y. be išlygų ar alternatyvų. Būtent pagal pareiškėjo pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Teismas šiuo konkrečiu atveju gavęs pareiškėjo skundą, kurio antrasis reikalavimas yra alternatyvus, turėjo pagrindą pasinaudoti ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi ir nustatyti pareiškėjui terminą pašalinti šį skundo trūkumą, t. y. apsispręsti kokį būtent konkretų reikalavimą dėl Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 21-61699-16544 jis nori pateikti teismui.

Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija nustatė, kad turi būti panaikinta visa pirmosios instancijos teismo 2015 m. liepos 30 d. nutarties dalis, kuria išspręstas pareiškėjo skundo antrojo reikalavimo (alternatyvaus) priėmimo klausimas, perduodant šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Šiame kontekste pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei pareiškėjo skundo antrąjį reikalavimą (alternatyvų) būtų galima pripažinti atitinkančiu ABTĮ 23 straipsnį ir priimtinu nagrinėti teisme, įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 30 d. nutartyje nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad jis termino kreiptis į teismą dėl Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 21-61699-16544 praleidimo prasme kreipimosi į teismą laiką (2015 m. liepos mėnuo) sieja su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-13-261/2015 nurodytomis aplinkybėmis, ši teismo 2015 m. liepos 30 d. nutarties dalis dėl minėtos aplinkybės nevertinimo negalėtų būti pripažinta pagrįsta ir turėtų būti panaikinta perduodant šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Remiantis išdėstytais argumentai pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Spręsdamas minėtos skundo dalies priėmimo klausimą teismas turėtų pasiūlyti pareiškėjui pašalinti skundo trūkumą ta apimtimi, kad dėl Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 21-61699-16544 nebuvo suformuluotas aiškus ir vienareikšmis reikalavimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. L. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. nutarties dalį, kuria buvo išspręstas pareiškėjo 2015 m. liepos 17 d. skundo antrojo reikalavimo priėmimo klausimas ir šios skundo dalies priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė - Maculevičienė